Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Ruduo — derliaus ir sotumo metas. Brandūs pėdai pripildo kluonus, o medžių šakos linksta nuo vaisių sunkumo. Ir vis dėlto kiek maža džiaugsmo matyti prie pilnų klėčių.. .
Klėčių ir kluonų savininkai su baime žiūri į savo pasėlius — ar kluonai pakankamai erdvūs? Ar klėčių užraktai patikimi? Ar į juos nesikėsins tie, kurie nė piršto nepajudino šitam derliui gauti? O tie, kurie nemokėjo, nenorėjo, kuriems nepavyko pasirūpinti ištekliais, su pavydu skaičiuoja turtingojo lobį. Auksinis varpų ir monetų blizgesys godumu uždega turtingojo širdį, o pavydu tų, kurie stovi tuščiomis rankomis. Ir taip du žemės broliai lieka mirtini priešai. Ir vieni, ir kiti pamiršta, kad tikrasis klėčių ir svirnų savininkas esi Tu, ir tik pagal Tavo nuostatus turi būti dalijamas kluonų derlius.
Aš stoviu prie savo klėčių ir norėčiau apskaičiuoti savo išteklius. Kviečių ir monetų nėra daug. Dėl jų nevertėtų rūpintis užraktais — tik tiek, kiek reikia tai kasdieninei duonai, kurios Tave prašome. Bet kaip apskaičiuoti tuos nepavagiamus ir neuždirbamus išteklius, kuriais Tu aprūpinai mano svirnus? Toji širdies ramybė, pasitikėjimas Tavimi — aš nemoku nei pavadinti, nei apskaičiuoti Tavo dovanų.
Esu blogas šeimininkas — niekada nemokėjau rūpintis ištekliais ir prižiūrėti aruodų. Paimk tą rūpestį Tu. Aš liksiu tik Tavo darbininkas. Štai mano rankos, mano valandos. Duok joms darbo, vis tiek kokio, vis tiek kiek. Paimk viską — išteklius ir rūpesčius ir tvarkyk viską savo nuožiūra. Tu sutvarkei mano gyvenimą taip, kad reikia dalintis viskuo su kitais. Neleisk, kad atsistočiau prieš juos tuščiomis rankomis ir pavargusia širdimi. Kartu su duona leisk paduoti jiems Tavo karalystės ilgesį.
Esu prastas kluonų ir svirnų šeimininkas. Leisk būti paukščiu, kuris maitinasi iš Tavo rankų.