P. DAUGINTIS, S.J.
Jau rašėme "Laiškų lietuviams” 1982 m. gruodžio ir 1983 m. sausio numeriuose apie aštuonis Kalno palaiminimus aplamai ir apie kai kuriuos plačiau ir atskirai. Šį kartą rašysime apie trečiąjį palaiminimą: "Palaiminti, kurie liūdi — jie bus paguosti” (Mt 5,4). Tai yra Kristaus teigimas ir pažadas. Kaip visame Kalno pamoksle skelbiama Dievo karalystė pilnai įsigalės tik pasaulio pabaigoje, taip ir šis palaminimas bus visiškai įvykdytas tik danguje. Tačiau ir dabar jis galioja, ir dabar yra palaiminti bei paguodžiami, kurie liūdi.
LIŪDĖJIMAS IR PAGUODA ASMENIŠKAME GYVENIME
Pats Kristus pergyveno liūdesį ir patyrė paguodą savo žemiškame gyvenime. Tai įvyko, kai po 40 dienų ir naktų pasninko bei maldos buvo išalkęs, ištroškęs ir piktosios dvasios gundomas. Velniui pasitraukus, "štai angelai prisiartino ir jam tarnavo” (Mt 4,11).
Labai stiprų liūdesį Jėzus pergyveno Getsemanės sode prieš pat savo kančią. Atėjęs į sodą, Kristus su savim pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą. Jis jiems skundėsi: "Mano siela mirtinai nuliūdusi”. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė kaip tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Pagaliau pasirodė angelas ir jį sustiprino. Taip sustiprintas ir paguostas, Jėzus išėjo kentėti ir tą kančią iškentė nepalūžęs. Dar didesnę paguodą ir dievišką palaimą patyrė jo žmogiškai dieviška širdis, kai trečią dieną prisikėlė amžinai laimingam gyvenimui.
Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, pats patyręs žemėje didelį liūdesį, pasiėmęs ant savęs žmonių nuodėmes ir negalias, užpelnė liūdintiems tikintiesiems sustiprinimo, gydymo ir paguodos malonę.
Daug tikinčiųjų savo gyvenime patiria didelių liūdesių. Jie liūdi dėl savo padarytų blogybių ar dėl neatliktų darbų, dėl apsileidimų savo pašaukimo pareigose, dėl patirtų skaudžių įžeidimų, tapusių neužgydomomis žaizdomis, dėl artimųjų mirties, dėl ligų ir kitokių nelaimių. Jie jaučiasi nusiminę, nepatenkinti, nelaimingi, palūžę. Nors tokie tikintieji ir nebedarytų didesnių nuodėmių, bet jaučia, kad su jais kažkas negera, kad jie kai kuriose srityse nevykdo ar nepajėgia vykdyti Dievo valios.
Kun. M. H. Crosby, OFM Cap., savo knygoje "Spirituality of the Beatitudes” (81 psl.) aprašo, kaip jis pats ilgai liūdėjo, bet buvo paguostas ir jautėsi laimingas žmogus.
— Aš jaučiau, kad kai kurios mano gyvenimo sritys neprisileido Dievo, kad kokios slaptos galios mane kontroliavo. Mano maldoje vis iškildavo prašymas: "Nuo mano slaptųjų nuodėmių gelbėk mane, Viešpatie”. Anose srityse manasis aš buvo svetimas Dievui ir žmonėms. Aš jaučiau, kaip vis labiau tolstu nuo Dievo. Ilgiau galvodamas apie savo gyvenimą, turėjau prisipažinti keletą slaptingų laikysenų, labai apsprendžiančių mano pomėgius, svajones, siekius, susirūpinimus.
Aplamai kalbant, savo susimąstymuose mes atidengiame ne kartą, kad išorinės nuodėmės ir netvarkingi pasireiškimai yra vidinių ligų ir negalavimų simptomai. Su jomis kovoti mes nenorime. Tai šaknys blogybių, kurias tradicija vadina septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis. Taip, pavyzdžiui, tiesioginis ir perdėtas mūsų įvertinimo ieškojimas gali atidengti puikybę ar pavydą. Mūsų sumaterialėjimas gali išduoti mūsų godumą valgiui, gėrimams, pinigui. Stipriai pasireiškiąs lytinis smalsumas ir tuščios fantazijos gali atspindėti lytines užgaidas, o kartais tuštumą.
Tie giliai paslėpti mūsų pomėgiai yra pamėgtieji propagandistų ir gundytojų tai-
Charakteringas Norvegijos fjordas.
kiniai. Jie žino, kiek tokios emocijos yra mus apsprendžiantieji veiksniai. Užtat Jėzus pasakė: "Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis” (Mt6,2i). Čia paaiškėja ir kiti ta pačia proga Kristaus pasakyti gana sunkiai suprantami žodžiai: "Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. .. Taigi, jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa” (Mt6,22).
— Aš pradėjau suvokti, — toliau pasakoja kun. M. Crosby, — kad tamsa manyje vis labiau tirštėja, kad man būtinai reikia išeiti iš tos tamsos, iš to svetimėjimo Dievui. Aš ilgai labai liūdėjau. Man padėjo du mano draugai kapucinai. Jiedu buvo gerai susipažinę su katalikų charizmatinio atsinaujinimo sąjūdžiu. Jie papasakojo savo pergyvenimus ir vidujinius pagijimus kunigų ir diakonų konferencijoje Steubenville, Ohio. Jie ir mane pakvietė ten važiuoti. Pradžioje nenorėjau, bet vėliau sutikau. Tačiau prieš važiuodamas į konferenciją, sugalvojau atverti savo liūdesį kokiam nors žmogui. Nutariau papasakoti savo svetimėjimą Dievui. Taip atsiverti galima tik geram draugui arba visai svetimam žmogui. Kaip tik toks geras draugas buvo Fredis, vienas iš tų dviejų, mane kvietusių važiuoti į kunigų konferenciją. Jis viską apie mane žinojo ir mane mylėjo. Jis buvo kunigas — tad gali būti Dievo siųstas man atleisti, mane pagydyti, mane paguosti. Pasitaikė proga, kad aš ir jis buvome vienu du. Jis pradėjo pasakoti apie save, apie savo vidinius pergyvenimus įvairiais amžiaus laikotarpiais. Tai buvo tartum kvietimas ir man atsiverti. Ir aš jam išpasakojau visą savo gyvenimą. Jam kalbėjau apie savo svajones, baimes, nuodėmingus troškimus, užsigavimus ir lūkesčius. Nepalikau nepasakęs nieko, net ir slapčiausių dalykų — viskuo su juo pasidalinau. Jis suprato mano silpnybes, baimes, liūdesį. Jis, kaip Kristaus tarnas, lyg palietė mane, gydydamas giliausias širdies žaizdas, tas mano liūdesio sritis. Per jį Jėzus man, kaip anam raupsuotajam, sakė: "Noriu, būk pagydytas!” Tada aš pajutau Kristaus žodžius: "Kam jūs atleisite žemėje, bus atleista ir danguje!” Jaučiau augantį įtampos atsileidimą ir palaipsniui kylantį džiaugsmą. Aš buvau sugrąžintas į pirmykštį gerumą. Vietoje palūžimo ir nusiminimo ašarų, užliejo mane linksmybės aliejus (plg. Iz 61,2). Aš buvau paguostas, ir toji paguoda pasiliko manyje, o taip pat ir noras paguosti kitus liūdinčiuosius.
Kas atsitiko su kun. M. Crosby, atsitinka su daugeliu tikinčiųjų. Juos slegia didelis, nesibaigiantis liūdesys, vedantis į nepasitenkinimą, neviltį, palūžimą. Tačiau Dievas nori, kad nepražūtų nė viena jo nuklydusi avelė. Liūdinčius jis sau susiieško, grąžina savo kaimenei, tikinčiųjų bendruomenei, Bažnyčiai, suteikdamas jiems pastovią paguodą.
Viešpats tai daro įvairiais būdais: per gerus, tikinčius draugus, per dvasios vadus, per išpažintį, tą susitaikymo ir gydymo sakramentą. Darosi suprantama, kodėl Bažnyčios vadovai taip iškelia individualinę išpažintį, o dvasinio gyvenimo vadovai pataria kartais eiti išpažinties iš viso gyvenimo ar iš praeitų metų.
Stokholmas.
Kartais liūdėjimo priežastys patiems žmonėms yra sunkiai suvokiamos ar perėjusios giliai į pasąmonę, pvz., didelis išgyventas nusivylimas, paniekinimas, neapykanta, keršto noras, baimė. Jie gal jau užmiršti, bet veikiantys per pasąmonę. Liūdesys gali būti susijęs su pergyvenimais šeimoje, aplinkoje, su temperamentu, pvz., jei kuriame vyrauja melancholiko temperamentas, jis bus palinkęs į liūdesį, nepasitenkinimą, turės menkavertiškumo kompleksą.
Tokiems liūdintiems, norintiems pasiekti nusiraminimą ir paguodą, paprastai reikia gana sudėtingo vidujinio gydymo, nekalbant jau apie tuos, kurie turi psicho-patiškų negalių. Jiems reikia psichologo, psichiatro, gerai pažįstančio žmogaus sąmonės bei pasąmonės dėsnius; reikia kunigo, kuris Jėzaus Kristaus vardu atleistų jo asmenišką didesnę ar mažesnę kaltę; reikia ir vidujinio gydymo charizmą turinčio žmogaus, per kurį Dievas tektųsi jį pagydyti iš vidujinės negalios. Dabar tai gana plačiai praktikuojama katalikų ir protestantų, sudarant trijų asmenų grupę iš kunigo, psichologo ir gydymo charizmą turinčio asmens. Be abejo, kartais užtenka tik vieno iš jų.
Taip visi liūdintieji, kurie tikrai stengiasi ir prašo Dievą bei stengiasi pasinaudoti Kristaus įsteigtais sakramentais, gali pasiekti nusiraminimo, paguodos ir jaustis laimingais, palaimintais žmonėmis.
PAGUODA, LIŪDINT DĖL KITŲ
Šv. Paulius savo antrame laiške korintiečiams rašė: "Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo” (1,3-7).
Stokholmas.
Šv. Paulius, tautų apaštalas ir didysis žmonių mylėtojas, taip rašė korintiečiams, sekdamas Kristaus pavyzdžiu ir mokymu. Juk Jėzus, kai jam buvo pranešta, kad jo gerbėjas ir draugas Lozorius mirė, labai nuliūdo. Nuvykęs į Betaniją ir stovėdamas prie kapo bei matydamas liūdinčias seseris Mortą ir Mariją, jis net apsiverkė. Norėdamas paguosti seseris, prikėlė jų brolį iš mirties.
Išgirdęs apie Jono Krikštytojo nužudymą, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykumą. Norėjo vienumoje apmąstyti Jono mirtį ir pasimelsti. Tačiau, kaip šv. Matas pasakoja savo evangelijoje (14,12-14), minios tai sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui jį. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui jų pagailo, tad jis, nustūmęs savo liūdesį į šalį, gydė sergančiuosius.
Skaitydami evangelijas, mes stebimės — kiek daug Jėzus pagydė ligonių! Taigi jis, gailėdamasis kitų, liūdėdamas dėl kitų, panaudodavo savo dievišką galią juos pagydyti. Galima sakyti, kad Kristus pirma pagydydavo žmones, o tik po to jiems skelbdavo linksmąją Dievo karalystės evangeliją.
Jis suteikė tą gydymo galią ir savo apaštalams (plg. Mt 10,7), ir ją pažadėjo savo sekėjams: "Kurie įtikės, juos lydės ženklai: mano vardu išvarinės velnius, dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks” (Mt 16,17). Apie tokius piktųjų dvasių išvarymus skaitome Evangelijose, Apaštalų darbų knygoje, o vėliau įvairiuose istoriniuose pasakojimuose ir šventųjų gyvenimų aprašymuose. Ir mūsų dienomis tokie stebuklingi išgydymai vyksta. Yra nemaža tikinčiųjų, kuriems Viešpats suteikia gydymo charizmą, ypatingą dovaną. Per juos Kristus išgelbsti ligonius, paguodžia sergančiuosius ir gydo kitas negales. Apie tai skaitytojai bus jau girdėję ir patys regėję ar skaitę.
Tačiau Kristus gydo ir guodžia ne vien tik per gavusius gydymo charizmą. Jis tai pažadėjo visiems tikintiesiems ir net iškilmingai užtikrino: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą, Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje” (Jn 14,12).
Taigi iš Kristaus žodžių ir iš pagydymo įvykių stebėjimo aiškėja, kad gydymas yra normalus reiškinys gilaus tikėjimo žmonių tarpe. Tik reikia tvirtai tikėti, kad Jėzus yra Viešpats, ir išvystyti tokį gyvą tikėjimą, kad maldaujant Dievas parodys savo gerumą ir galią.
ALKOHOLIKO ŠEIMOJE
Viename žurnale skaičiau apie vienos moters liūdesį ir jai suteiktą paguodą, Dievui pagydant jos alkoholiką vyrą. Ta moteris pasakoja, kad prieš 11 metų ji turėjo labai didelį liūdesį — jos vyras tapo alkoholiku. Niekas nepadėjo, ir padėtis vis blogėjo. Štai ką ji rašo:
"Buvau labai susirūpinusi: kas bus su juo, su mūsų vaikais ir mudviejų moteryste. Nebežinojau, ką daryti. Tada viena mano draugė krikščionė patarė kreiptis į Jėzų. Pradėjau melstis už jį drauge su ja ir grupele kitų krikščionių. Jie pamokė mane geriau melstis, skaityti Šv. Raštą ir vis drąsino. Palengva Kristus, jo žodis ir pažadai pasidarė man ir mano šeimai gyva tikrovė. Pradėjau tikėti, jog Dievas, mano Tėvas, ištrauks mano vyrą iš alkoholizmo ir išgelbės mudviejų moterystę.
Dėl įvairių įvykių mano vyras atsidūrė ligoninėje. Aš savo dvasioje jaučiau Kristaus skatinimą eiti pas jį ir drauge siekti pagydymo. Kiti tikintieji draugai meldėsi drauge su manimi. Su pasitikėjimu pradėjau prašyti, kad Jėzus suteiktų mums naują gyvenimą. Taip pat pradėjau vis labiau jausti Viešpaties norą atiduoti jam savo gyvenimą ir padaryti pasižadėjimą mylėti ir tarnauti jam, mano vyrui ir šeimai visą savo gyvenimą. Be to, aš supratau, kad vyro nebegėrimas dar nebūtų visos problemos išsprendimas. Reikia man savo vyrą mylėti nauju būdu ir visa širdimi. Daugiau neturiu būti kritikuojanti jį ir jam aštri. Privalau būti užjaučianti ir nuoširdžiai juo besirūpinanti. Jam pagijus, bus reikalinga atsiremti į mane. Tad aš turiu išmokti būti stiprios dvasios ir stiprių jausmų.
Keletas krikščionių vyrų pradėjo bendrauti su manuoju, ne tik tapdami jo draugais, bet ir įtikinančiai kalbėdami apie Jėzaus meilę jam. Visa savo būtybe spindėjau džiaugsmu ir paguoda, kai vyras pagaliau pasveiko ir visą savo gyvenimą pavedė Kristui. Be to, buvau dar kiek nerami ir susirūpinusi savo vaikų ateitimi, kurie tada lankė pradžios mokyklą. Kai aš savo slegiančią baimę pasakiau vienai krikščionei moteriai, tai ji man pasakė, kad jeigu kiekvieną dieną melsiuos, Dievas duos meilės ir išminties gerai auklėti vaikus. Juk Dievas juos myli ir globoja geriau negu mes patys.
Taigi anksčiau mano gyvenimas buvo pilnas sąmyšio, neramumo ir liūdesio dėl vyro baisios alkoholizmo ligos. Aš buvau arti desperacijos. Dabar jaučiu paguodą, ramybę ir džiaugsmą kiekvieną dieną, patirdama savo gyvenimą esant Dievo rankoje”.
Karališkieji sodai Stokholme.
Užtat ir mums, liūdint dėl savo artimųjų, giminaičių, draugų ar pažįstamų, kai juos kankina ligos, kai jie eina blogais keliais ar yra atšalę nuo Dievo, reikėtų panašiai elgtis. Reikėtų ir mums patiems ištvermingai, su dideliu pasitikėjimu melsti Dievą ir prašyti kitus melstis, kad jis išgydytų, pakeistu tuos žmones, o taip pat ir mus pačius. Taip elgiantis, tikrai anksčiau ar vėliau Dievas mus išklausys ir paguos.
LIŪDINTIEJI DĖL INSTITUCIJŲ IR STRUKTŪRŲ
Šv. Mato evangelijoje labai stipriai ir dramatiškai pateikiami įvykiai ir Kristaus kalbos prieš kančią (Mt 21-23 skyriai). Tai parodo, kaip Jėzus stengėsi atversti kunigiją, rašto žinovus ir fariziejus bei sadukie-jus, ano meto įtakingąsias klases ir institucijas. Norėdamas aiškiai parodyti tų institucijų bei jų sudarytų struktūrų blogumą, Jėzus parodė net dievišką galybę, jėga išvarydamas iš šventyklos šventoriaus prekiaujančius. Veltui Jėzaus pastangos — jie nenori pasikeisti, dargi trukdo jam skelbti savo mokslą apie Dievo karalystę.
Dėl šių institucijų ir jų vadovų bei sekėjų širdies kietumo (plg. Mt 13,14) negalėdamas jų atversti ir pataisyti, Jėzus gali vien liūdėti dėl jų ir visos tautos skaudžios ateities. Kristus jaučiasi apviltas, palaužtas, liūdnas.. . Ne kartą iš jo akių krinta ašaros, o jo širdis ir lūpos skundžiasi: "Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti”.
Šiame ilgame, dideliame liūdesyje Jėzus buvo paguostas dvejopai. Pirma, žinojimu, kad jis viską padarė, norėdamas atversti šias institucijas — pataisyti kunigijos ir inteligentijos klases. Antra, kad po jo mirties ir garbingo prisikėlimo pradės formuotis nauja religija, tikinčiųjų bendruomenė, Bažnyčia.
Panašiai daugelis tikinčiųjų liūdi dėl mūsų laikų religinių ir dvasinių institucijų bei pasaulietiškų struktūrų blogumo, dėl jų daromų kliūčių žmonėms Dievą pažinti, garbinti ir mylėti, dėl jų vykdomų išnaudojimų, skriaudų, neteisybių. Prieš jų akis stoja šeimos ir Bažnyčios institucijose vyravęs seksizmas (tik vyriškos lyties žmonių valdymas), klerikalizmas, net fanatizmas ir tam tikras gobšumas. Kitose struktūrose — klasizmas (aukštųjų klasių viešpatavimas), elitizmas, rasizmas, atsilikusių tautų išnaudojimas, materializmas, kapitalizmas, komunizmas, socializmas. Daugeliui yra skaudu žiūrėti į visuomenės dabar toleruojamus, įstatymais leidžiamus ir net valstybės finansuojamus abortus, skyrybas, pornografiją, vis plečiamą militarizmą, ginklavimosi lenktynes, branduolinių bombų gamybą.
Palaiminti, kurie dėl to liūdi! Viešpats mato jų liūdesį, girdi jų dejones, prašymus, maldavimus. Jis vis nebaudžia ir gailisi tų paleistuvingų dvidešimtojo amžiaus Sodomos ir Gomoros miestų, vis laukdamas, kad jie pasitaisytų. Tai yra paguoda liūdintiesiems.
Dievas laimina jų ir kitų gerų žmonių organizuotas pastangas veikliai kovoti su visais įvairiais "izmais”. Jau yra gana daug pasiekta: stengiamasi moterims ir pasauliečiams duoti lygias teises Bažnyčioje ir bendruomenės institucijose, veikia stiprus sąjūdis už gyvybę (prieš abortus), visokeriopas darbininkijos padėties gerėjimas ir pan.
Visa tai liūdintiems yra paguoda. Taip pat yra suraminimas, žinant, kad Visagalis dėl Kristaus kančios ir gerųjų žmonių nuopelnų vis tiek išgelbės savo geros valios vaikus savajai Karalystei žemėje ir danguje.
Drottningholm rūmai Stokholme.