J. V.
Šiais metais birželio4-22 d. "Laiškai lietuviams” jau buvo suruošę ketvirtą ekskursiją. Aplankėme Skandinaviją: Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Daniją. Pirmosios trys ekskursijos buvo plačiai šiame žurnale aprašytos su gausiomis iliustracijomis. Apie šią ketvirtą ekskursiją nemanome plačiai rašyti, nes tie aprašymai kai kuriems skaitytojams jau nusibodo (žiūr. rugsėjo mėn. nr. "Atgarsių” skyrių). Be to, šioje ekskursijoje dalyvavo labai maža grupelė lietuvių, tarp kurių nebuvo tokių raštingų keleivių, kurie taip išsamiai ir įdomiai būtų galėję viską aprašyti, kaip praėjusias keliones yra aprašiusios Nijolė Jankutė arba Gunda Kodatienė.
Šių metų ekskursija buvo labai nepatogiu laiku — prieš pat Lietuvių dienas, tad daugelis negalėjo dalyvauti; lietuvių susidarė tik dvylika. Mes susijungėme su kitais keleiviais, kurie į šią ekskursiją buvo užsirašę pavieniui. Jų buvo, galima sakyti, iš viso pasaulio. Po du buvo iš Australijos, Afrikos, Meksikos. Žinoma, daugumas iš Amerikos. Religijos atžvilgiu buvo katalikų, protestantų, žydų. Iš viso buvome 43 keleiviai.
Visą laiką, nuo Norvegijos iki Danijos, mūsų vadovė buvo norvegė Greta. Ji mums daug pasakojo, skaitė, deklamavo. Visose ekskursijose turėjome įvairių vadovų ir gidų. Visi jie buvo labai geri, išskiriant vokiečius. Įdomu, kad lietuviai yra linkę vokiečius girti, bet mums pirmojoje ekskursijoje teko jais labai nusivilti.
Kaip jau minėta, šios ekskursijos plačiau neaprašinėsime, tik pateiksime vieną kitą bendresnio pobūdžio mintį ar įvykį. Apie matytas vietas nerašysime, tik kai kurias parodysime, įdėdami atitinkamas nuotraukas. Šį numerį iliustruojame vaizdais iš Norvegijos ir Švedijos, o kitame duosime nuotraukų iš Suomijos ir Danijos.
Iš visų keturių aplankytų kraštų gal kukliausi žmonės ir kukliausias gyvenimo lygis yra Norvegijoje, užtat jos gamta turbūt yra gražiausia: žavingi fiordai, sniegu pridengti kalnai, gėlėtos, žaliuojančios pievos. Švedija jau kitokia: čia kuklesnė gamta, bet aukštas gyvenimo lygis, žmonės išdidesni, Jaunimas puikiai kalba angliškai, nes angly kalba čia dėstoma nuo pradžios mokyklos. Labai nusiminėme ir nustebome, kad jaunimas visai nieko nežino apie Lietuvą. Matyt, mokyklose jiems aiškinama, kad anoje Baltijos pusėje yra tik Rusija. . . Muziejuose yra eksponatų, senais laikais parsivežtų iš Lietuvos. . . Puikios katalikiško stiliaus bažnyčios išpuoštomis sakyklomis, su lotyniškais užrašais, bet jos jau protestantiškos. Viduramžiais čia klestėjo katalikybė, bet dabar jau visa šalis protestantiška. Dominuojanti tikyba yra liuteronų, bet ir liuteronai ne visur yra tokie pat. Amerikoje neteko girdėti, kad liuteronai moteris šventintų į kunigus, o čia vienoje didžiulėje bažnyčioje buvo 40 jaunuolių šventinama į kunigus, tarp jų buvo ir keturios moterys.
Turbūt visus keleivius labiausiai nustebino Suomija. Mes, lietuviai, manėme, kad Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija yra labai panašios valstybės. Juk Suomija vos vienu milijonu daugiau turi gyventojų negu Lietuva, bet koks skirtumas! Tai pamatėme, įlipę į suomių laivą kelionei iš Švedijos į Suomiją Baltijos jūra. Tai buvo milžiniškas aštuonių aukštų laivas su moderniausiais įrengimais. Mes apie tokį laivą galėtume tik svajoti arba sapnuoti. Nuplaukę į Suomiją, aplankę krautuves, ne mažiau nustebome — jos tiesiog lūžo nuo įvairių prekių. Dėl ko toks skirtumas? Kai kurie gal pasakys, kad tai labai aišku: juk Suomija po antrojo pasaulinio karo pasiliko laisva, o mes netekome savo nepriklausomybės — jeigu būtume buvę laisvi, ir mes greičiausiai būtume pasiekę tokį gyvenimo lygį. Tokiu teigimu būtų galima labai abejoti. Nuo II pasaulinio karo iki dabar per trumpas laikas, kad mes būtume galėję susilyginti su Suomija. Priežasčių reikia ieškoti ankstyvesnėje mūsų istorijoje. Nors Suomija buvo ilgą laiką švedų valdžioje, bet švedai jiems davė aukštesnę civilizaciją ir kultūrą, negu mums rusai, kurie mus laikė baudžiauninkais ir vergais.
Kalbėdamasis su viena suome, pasakiau: "Kai rusai atvažiuoja į jūsų šalį ir čia krautuvėse pamato tokias gėrybes, ar jiems nekyla apetitas jus mėginti pavergti, ar jūs jų nebijote?” Žinoma, jie jų bijo, stengiasi jų neužpykdyti, bet jų labai nemėgsta. Jeigu kas suomį užkalbins rusiškai, jis nieko neatsakys, nors tą kalbą ir mokėtų.
Suomiai yra simpatiškesni už švedus. Apie Lietuvą jie daug žino, nepripažįsta jos okupacijos, ir toliau ją laiko atskira valstybe, o ne Rusijos dalimi. Angliškai ir čia galima visur susikalbėti, bet mažiau negu Švedijoje.
Danija kai kuriems mūsų ekskursantams jau buvo pažįstama — ją lankėme prieš trejetą metų. Ji daug nesiskiria nuo kitų Skandinavijos kraštų. Žinoma, ir čia yra daug kas pamatyti, bet turistams pirmiausiai čia rodomi du Danijos, ypač Kopenhagos, simboliai: Mažoji undinė ir Tivoli sodai.
Visose Skandinavijos šalyse yra panaši santvarka. Darbininkai turi valdžiai kai kur mokėti net iki 80% taksų nuo savo uždarbio, tačiau nemokamai jie gauna mokslą, knygas, gydytojų ir ligoninių patarnavimus. Žmonės šia santvarka per daug nesiskundžia. Nors viskas šiose šalyse yra brangu, bet visi gyvena pasiturinčiai.
Tai maždaug tiek labai bendro pobūdžio pastabų apie mūsų lankytas šalis. Dabar būtų galima pažvelgti ir į mūsų ekskursantus. Kaip jau minėta, iš viso buvome 43 keleiviai, tarp kurių tik 12 lietuvių. Lietuviai sudarė atskirą grupę, su kitais per daug nesimaišė ir nebendravo. Kitataučiai atskiros grupės nesudarė, nes jie į šią ekskursiją buvo užsirašę pavieniui. Atrodo, kad jie buvo daug ramesni ir paklusnesni už lietuvius.
Ekskursija yra labai gera proga pažinti žmones, jų charakterius ir kultūrą. Prieš kiekvieną ekskursiją mes keleiviams vis primename, kad keliaujant reikia vengti ypač dviejų dalykų: vėlinimosi ir murmėjimo. Tai yra dvi blogybės, kurios kartais labai apkartina visų nuotaiką. Žmonės labai pyksta ir jaudinasi, kai autobusas jau turi išvažiuoti, o kai kurie keleiviai dar krautuvėse sau ramiai vaikščioja ir perka suvenyrus. Kita didelė blogybė — murmėjimas. Pasitaiko tokių keleivių, kurie "visur buvę, viską matę, viską žino”. Jie viskuo nepatenkinti, viską kritikuoja. Jeigu viešbutyje gauna kambarį antrame ar trečiame aukšte, tai skundžiasi, kad jie negalės miegoti, nes girdės gatvės triukšmą. Jeigu jiems paskiriamas kambarys, sakysime, dvidešimtame aukšte, tai vėl protestuos: pažvelgus žemyn pro langą, jiems sukasi galva...
Šių metų ekskursijoje vėlinimosi, galima sakyti, nebuvo, bet murmėjimų netrūko. Žinoma, tie murmėjimai buvo tik mūsų, lietuvių, grupėje ir tai ne visoje. Toje lietuvių grupėje susidarė kita kelių ponių grupelė, kuri, atrodo, norėjo atkreipti į save kitų dėmesį savo išmintimi. Tą "išmintį” pradėjo rodyti ten, kur reikia ir kur nereikia. Buvo tikrai juokingų situacijų. Paminėsime tik kelias.
Paprastai ekskursijose yra paprotys pasveikinti keleivius jų gimtadienio, vardinių ar kokia kitokio proga. Kai kitose mūsų ekskursijose buvo tik lietuviai, kai joms vadovavo lietuviai, tai vadovams buvo žinomi ir ekskursantų vardai, ir jų gimimo datos, bet šiais metais vadovė buvo nelietuvė, todėl visi tie duomenys jai nebuvo žinomi. Tad vieną kartą autobuse ji paprašė, kad visi keleiviai jai paduotų savo pasus — ji norinti nusirašyti kai kuriuos duomenis. Tada tuoj viena tos mūsų moterų grupelės "pravadyrė” paskelbė, kad būtų naivūs ir neišmintingi tie, kurie jai duos pasus. Čia jau netoli yra Sovietų Sąjunga, tai tos mūsų vadovės tikslai aiškūs... Ji, matyt, nori kokiu nors būdu pasitarnauti sovietams, gali mus išduoti ir pan. Vis dėlto tie "grasinimai” kitų nenugąsdino, tik sukėlė šiek tiek juoko. Pasus davėme, ir vakare visi suprato, kuriam tikslui jie buvo renkami: buvo atneštas tortas ir pasveikintas vienas keleivis, kuris tą dieną šventė savo gimtadienį. .. Vis dėlto kai kurios tos grupelės narės ir toliau nenorėjo prisipažinti prie savo klaidingo įtarimo ir dar vis mano, kad čia galėjo būti ir kitų tikslų...
Norvegių vestuviniai drabužiai.
Kai atvažiavome į Stokholmą ir sustojome prie savo viešbučio, į autobusą įlipo linksmas uniformuotas viešbučio durininkas (bell-boy) ir pasisakė, kad jis esąs rusas. Kai kurie mūsų keleiviai jį užkalbino rusiškai. Tada vėl prapliupo juos barti ir neišmanėliais vadinti tos moterų grupės atstovės, "autoritetingai” aiškindamos, kad tas rusas tikriausiai yra specialiai atsiųstas, ir ką gali žinoti, ką jis su mumis, lietuviais, nori padaryti, gal jis mus pakreips į Maskvą... Į tai kitų keleivių atsakymas juoku vėl jas labai įerzino.
Tarp mūsų keleivių buvo viena švelni jauna penkiolikmetė mergaitė amerikietė, kuri keliavo drauge su savo teta. Toji mergaitė buvo labai draugiška ir lipšni. Ji prieidavo prie vieno ar kito keleivio, meiliai jį užkalbindavo, prisiglausdavo. Amerikiečiai ją taip pat paglamonėdavo, apkabindavo, kai kurie net pabučiuodavo. Dėl ko ji taip elgėsi? Gal buvo išsiilgusi savo tėvelio? Bet kai kurios mūsų moterys iš tos minėtos grupelės pradėjo kalbėti, kad ji esanti nenormali, pagal savo amžių per daug vaikiška, ją vadino visokiais pažeminančiais žodžiais, nuo jos šalinosi ir pyko ant tų kurie ją gynė. Kaip šį reiškinį išaiškinti, gal galėtų pasakyti tik psichologai.
Pagaliau sėdėjome Kopenhagos aerodrome ir laukėme lėktuvo grįžti atgal į Ameriką. Prieina prie mūsų lietuvių grupės stuardesė ir sako, kad atsirado keliolika paauglių, kuriems nėra vietos turistinėje klasėje. Būtų vietos pirmoje klasėje, bet ji nenorinti ten jų sodinti, nes jaunimas paprastai triukšmauja, tad nepatiks kitiems pirmosios klasės keleiviams. Tada ji paklausė, ar mes nesutiktume jiems užleisti savo vietas, o mes eitume į pirmąją klasę. Aišku, tai buvo graži privilegija, bet tos mūsų moterys tuoj vėl pradėjo murmėti ir jaudintis, sakydamos, kad jos jau susikombinavo vietas visos kartu, o toje pirmoje klasėje jas išsklaidys tarp kitų keleivių. Vis dėlto labai nenoromis nuėjo į tą pirmą klasę, vėl susikombinavo vietas visos kartu ir džiaugėsi, kad galėjo valgyti ir gerti, ko tik norėjo ir kiek tik norėjo...
Nesakau, kad visos keturios tos grupelės moterys buvo tokios. Gal ten buvo tik viena "pravadyrė”, bet kitos iš "solidarumo” laikėsi tos pačios linijos. Vis dėlto tai buvo neigiama ekskursijos pusė.
Kaip jau užsiminėme, tarp mūsų grupės kitataučių tokių problemų nebuvo. Jie labai gerai suprato, kad, jeigu pasirinko šią ekskursiją, šį maršrutą, šią kelionių agentūrą, tai turi sutikti su viskuo, kas čia daroma, kur vežama, kas rodoma, kas vadovauja ir t.t. Tai yra kultūringo ir protingo žmogaus pažymys.
Baigiant šį trumpą aprašymą, galima būtų kelti klausimą, ar tokiose ekskursijose yra geriau, kai keleiviai susidaro draugų grupeles ir kartu su jais sėdi autobuse, valgykloje ir pan., ar gal būtų geriau, jei nuolat tuos savo draugus keistų, stengtųsi su visais daugiau susipažinti, pabendrauti. Atsakymas nebūtų labai lengvas. Aišku, kad visuomet būti su sau artimesniais ir malonesniais, su kuriais randi bendrą, įdomesnę kalbą, yra daug maloniau, tai suteikia daugiau poilsio, ko ekskursijoje dažnai ir siekiama. Tačiau jeigu vykstama su ekskursija tam, kad pamatytum daugiau kraštų, daugiau žmonių, kad susipažintum ir su skirtingų tradicijų bei skirtingų kultūrų žmonėmis, tai būtų naudingiau visą laiką nebūti su tais pačiais, bet stengtis kaip galima daugiau jų pažinti, su jais pasikalbėti, pabendrauti, praplėsti savo akiratį. Gal nebūtų tikslu čia duoti kokius nors griežtus nurodymus — tepasirenka kiekvienas tai, kas jam atrodo geriau.
■ Krokuvos mieste, lankydamasis Lenkijoje, popiežius Jonas Paulius II, dalyvaujant dviem milijonams žmonių, pa$kelbė du naujus palaimintuosius: kun. Rafaelį Kalinauską ir brolį Adomą Albertą Chmieliauską Abudu yra buvę 1863 m. sukilimo prieš rusus dalyviai, abudu artimi Lietuvai. R. Kalinauskas buvo gimęs Vilniuje, buvo Petrapily baigęs inžinerijos akademiją ir kai kurį laiką joje profesoriavo. Buvo kariuomenės inžinierius, tarnavo rusų generaliniame štabe. Sukilimo metu buvo sukilimo vadu Lietuvoje su būstine Vilniuje. Suimtas, buvo Muravjovo nuteistas mirti, bet liko gyvas, užtarus jo draugams. Apie dešimtį metų išgyveno Sibiro tremtyje. Amnestijos metu išleistas, 1877 m. įstojo į karmelitų vienuolyną Graze. Tapo kunigu. Pasižymėjo šventumu. Mirė 1907 m. Antras palaimintasis — Adomas Albertas Chmieliauskas buvo tapytojas, Belgijoje studijavo inžineriją. Prisidėjęs prie sukilėlių, ginklo nevartojo. Kovoje buvo sunkiai sužeistas.
■ Italų žinių agentūra skelbia, kad 1984 m. popiežius lankys Zimbabvę, Angolą, Madagaskarą, Mozambiką, P. Korėją, Tailandą, Šveicariją, Kanadą, Venecuelą, Kolumbiją, Peru ir Ekvadorą.
■ Australijos kardinolas James Robert Knox, 69 m. amžiaus, paskutiniu metu vadovavęs Vatikano Popiežiškai Šeimų Tarybai, mirė besigydydamas nuo apopleksijos priepuolio.
■ JAV svarsto užmegzti formalius diplomatinius ryšius su Vatikanu.
■ Vyskupas Liudas Povilonis, Vengrijos kardinolo Lekai kviečiamas, su lietuvių dvasiškių delegacija lankėsi Vengrijoje. Vysk. Povilonis su kardinolu aptarė įvairius religinius klausimus. Taipgi vysk. Povilonis buvo susitikęs su Vengrijos vyriausybės įgaliotiniu religijos reikalams Imre Mikloš ir pasikalbėjo Vengrijos Bažnyčią ir valstybę liečiančiais klausimais.
■ Danų katalikų vyskupas Martensen pasiuntė laišką Andropovui, prašydamas grąžinti laisvę lietuviui žmogaus teisių gynėjui Viktorui Petkui, kuris prieš penkeris metus buvo sovietinio teismo nuteistas dešimt metų kalėti ir penkeriems metams tremties.
■ Guatemalos arkivyskupas kardinolas Mario Casariego mirė, sulaukęs 74 m. amžiaus.
■ Tarptautinė amnestijos organizacija kreipėsi į vadinamąją Berlyno konferenciją, vykusią Rytų Berlyne, prašydama, kad darytų įtakos išlaisvinti V. Petkų. Skelbdamas apie tai danų laikraštis pažymi, kad konferencija atmetė Tarptautinės amnestijos prašymą, tvirtindama, kad Petkus teisingai nubaustas. . . J. Pr.