ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Dabartiniu metu daugelis moterų ėmė siekti lygybės su vyrais. Mums, vyrams, bent daugeliui, tai keista. Klausiame save, kodėl moterys, būdamos už vyrus pranašesnės, užsinorėjo tapti su jais lygios: koks išskaičiavimas siekti ne savęs turtinimo, o skurdinimo?
Moteris už vyrą daug kur pranašesnė. Tai matome net kovojime, kuris jau kelintame Laiškų numeryje nagrinėjamas kaip esminė žmogaus paskirtis žemėje. Vyras, galima sakyti, kovoja vienu būdu, o moteris— keliais. Tie būdai čia ir bus svarstomi.
Viena, prireikus moteris kovoja kaip vyrų vedėja. Vedėja čia suprantama ne šiaip sau kokia, o pačioje fronto ugnyje. O prireikus suprastinas ne šioks toks reikalas, bet kai vyrai nebežino ką daryti. Tada išeina moteris kaip jų vadė. Tokių pavyzdžių turime ir šventojoje, ir pasaulietinėje istorijoje. Iš šventosios istorijos žinomiausios yra Debora ir Judita: vienos vadovaujami žydai sumalė kananiečių karo vado Siseros kariuomenę, antros — asirų Holoferno. Iš pasaulietinės istorijos ryškiausias pavyzdys yra Orleano mergelė Joana Arkietė.
Prisiminkime Deboros istoriją. Ji mums užrašyta Teisėjų knygos 4-jame ir 5-jame skyriuje. Ta istorija, atpasakota savais žodžiais, yra tokia. Dvidešimt metų kananiečių karalius Jabinas laikė uždėjęs izraelitams ant sprando savo sunkią leteną: naikindamas jų vynuogynus, prievartaudamas moteris, užmušdamas vaikus. Nemaža pačių Izraelio tautos vaikų buvo pasukę stabmeldystės keliais. Svarbiausia dėl to bei kitų nedorybių Viešpats Dievas šalį ir buvo atidavęs į engėjų rankas. Taip slegiamos tautos vadovas buvo tada vyras, vardu Barakas, pats neviltiškai prislėgtas, nes jau ne kartą skaudžiai patyrė, kad nieko negalima padaryti prieš karaliaus Jabino smogiančią kariuomenę, ypač 900 karo vežimų, su besisukančiais pjautuvais prie ratų, galima sakyti, anų laikų tankų, pačiam neturint nė vieno. Kur tokie, šuoliais lekiančių žirgų traukiami smogia, ten iš kariuomenės telieka dejuojančiais sužeistaisiais ir kruvinais lavonais nuklotas laukas. Kananiečių karo vadas Sisera kaip tik vėl buvo karaliaus Jabino siunčiamas nusiaubti žydų žemių ir žmonių.
Kai visiems Izraelyje, neišskiriant vyrų ir vadovų, iš baimės ir netikrumo drebėjo kinkos, pakilo viena moteris — Debora. Gyveno Efraimo kalnuose. Apylinkės gyventojai ateidavo klaustis jos patarimo ir net spręsti bylų, pastebėję jos nusimanymą ir dorumą. Su skaudama širdimi Debora žvelgė į savųjų priespaudą ir bejėgiškumą. Juto savyje ryžtą gelbėti tautą ir buvo tikra, kad Dievas padės, nes žmonės buvo pasisuošę prie jo grįžti. Paprašė atvykti pas save izraelitų vadovą Baraką ir prabilo į jį tokiais žodžiais:
— Viešpats, Izraelio Dievas, tau liepia, surinkus kariuomenės, eiti prie Taboro kalno, o aš atvesiu prie Kišono upelio Jabino karo vadą Siserą, jo vežimus, visus kereivius ir paduosiu juos į tavo rankas.
Galime įsivaizduoti, kaip Debora turėjo atrodyti: neabejojamai su ugnimi žvilgsnyje, ryžtu laikysenoje, tikrumu balse.
— Eisiu, — atsakė išklausęs Barakas, jausdamas, kad jos lūpomis turi kalbėti Dievas, — bet tik tada, jei ir tu būsi kartu, kitaip ne.
Tai gal labiausiai neįprasti vyro žodžiai moteriai visoje Biblijos istorijoje: kad armijos vadas pavojaus akivaizdoje tedrįsta eiti tik drauge su moterimi, liaudiškai išsireiškus, laikydamasis jos sijono.
Debora atsakė kartu būsianti, bet su pranašišku žvilgsniu pridėjo, kad už tai pergalė nebus įskaityta jam, nes priešų vadas žus nuo moters rankos. Kai Siserai buvo pranešta, kad Barakas vedąs ginkluotų vyrų būrius prie Taboro kalno, su visa savo kariuomene ir 900 pjautuvinių karo vežimu atvyko prie ten esančio Kišono upelio. Debora, žvelgdama nuo aukštumos, tarė Barakui:
— Pirmyn į juos! Šiandien Viešpats atidavė Siserą į tavo rankas!
Žinome tiesiogiai iš istoriko Jozefo ir netiesiogiai iš 5-jame skyriuje pateiktos Deboros pergalės giesmės, kad užėjo audra su ledais, kurios kruša vėjas kirto nuo kalno pusės į lygumą, taigi tiesiai priešo kariuomenei į veidą, o nuo liūties išsiliejęs iš krantų Kišono upelis aptvindė slėnį, kuriame žirgai su karo vežimais galėjo nebe važiuoti, o klampoti, lygiai kaip atsitiko prie Waterloo pralaimėjusiam Napoleonui. Izraelitų kariuomenė, tokiu būdu gamtos elementų talkinama, dar daugiau, nešama pasitikėjimo, kad Dievas su ja, leidosi į paraližiuotą priešą. Sisera, palikęs savo įklimpusį karo vežimą, leidosi bėgti pėsčias ir pasiekė vienos sau draugiškos genties palapinę, kur jį priėmė ir paslėpė ten gyvenanti moteris Jaelė, tos genties vado žmona. Kai Sisera iš nuovargio užmigo, Jaelė, paėmusi į vieną ranką palapinės kuolą, į antrą plaktuką, per smilkinį vienu smūgiu prismeigė jo galvą prie aslos. "Taip, — sako Teisėjų knyga, — jis, sujungdamas miegą su mirtimi, apalpo ir mirė”. Ten pateikta Deboros pergalės giesmė yra vienas biblinės poezijos perlų.
Kitos moters, Juditos, istorija puikiai žinoma. Joje matome tą patį reiškinį. Holoferno apsupti ir nuo vandens šaltinių atskirti Betulijos gyventojai bei gynėjai, kankinami karščio ir troškulio, maldauja viršininką Oziją geriau pasiduoti, kad nebereikėtų kankintis, o tas, nebematydamas kitos išeities, pažada po penkių dienų tai daryti. Ir čia, kai visų rankos beviltiškai nuleistos ir galvos nukabintos, išnyra kaip vadė moteris — Judita, atnešdama žūtį priešams ir pergalę saviesiems.
Pasaulietinėje istorijoje, kaip sakyta, ryškiausias pavyzdys yra Orleano mergelė.
Trumpai drūtai, moteris prireikus kovoja kaip vyrų vedėja. Antra, moteris kovoja kaip vyrų įkvėpėja, Ir čia mes turime puikų istorinį pavyzdį. Tik iliustracijai imsime nebe paskirus asmenis, o visą žmonių rūšį, vyrų rūšį, būtent riterius, ir matysime, kad moteris čia įeina kaip esminis, arba sudedamasis elementas. Iš visų idealų, kurie, Bažnyčios vedami, krikščionijoje susiformavo, gražiausi turbūt yra du: vienuolio ir riterio.
Riterių luomo susidaryme gražiai atsiskleidžia Bažnyčioje glūdinti keitimo ir kilninimo galia. Kas įvyko, gali iliustruoti toks fiktyvus pavyzdys iš mūsų dienų. Dabar, ypač didmiesčiuose, pilna paauglių vandalizmo, ištvirkavimo, nepraustaburniškumo, apskretimo, triukšmavimo. Įsivaizduokime, kad nei iš šio, nei iš to tie chuliganai pavirsta džentelmenais: nė vienas nebeteplioja užrašais sienų, gerbia ir saugo svetimą nuosavybę, matai juos tvarkingai ir skoningai apsirengusius, autobusuose ir kitur, kur būdavo baisu nuo jų stumdymosi ir šūkavimo, dabar gražiai vienas su kitu kalbasi, ir net ištempus ausis nesigirdi nė vieno grubaus ar nešvankaus žodžio. Be to, vienas per kitą šoka užleisti vietos ar patarnauti senyvo amžiaus ar kitaip negalinčiam žmogui. Priešingos lyties asmenyje mato ne vien kūną, bet visų pirma vidaus pasaulį, su kuriuo nori bendrauti pagal Schilgeno Tu ir ji, Tu ir jis. Dėjimasis į gaujas, įskaitant motociklistų, šlamštiškos muzikos plokštelės ir panašūs tapę muziejiniu dalyku.
— Kas gi čia dabar? — klaustume nudžiugę ir nustebę.
Tai apytikris vaizdas to, ką Bažnyčia apie 13-jį šimtmetį, taigi Tomo Akviniečio laikais, padarė iš brutaliai jėgai atsidavusio ir jį liaupsinančio aukštesniojo to meto luomo. Smurtinga ano meto dvasia, noras muštis mums ypač atsiskleidžia viduramžių turnyruose, tose kruvinose žaidynėse, kurioms sakytas luomas buvo atsidavęs su tiesiog neįtikimu žiaurumu. Istorikas DanielRops rašo apie juos:
"Pradžioje turnyruose buvo kovojama bukais ginklais. 12-jo šimtmečio pabaigoje pradėta naudoti tikri, ir kiekvienas turnyras baigdavosi nemažu skaičiumi sužeistų; ne kartą būdavo ir užmuštų. Bažnyčia protestavo. Tos gėdingos šventės, kaip jas pavadino, buvo uždraustos, kunigams įsakyta nelaidoti tu, kurie turnyruose miršta. Tačiau mažai kas kreipė į tuos dekretus dėmesio ir paisė ekskomunikos. Turnyrų karas buvo per daug paplitusi tradicija, smurtas taip giliai įsišaknijęs žmonių dvasioje, kad net pakartotinos ir energingos pastangos jį išrauti liko bergždžios. Todėl, vedama gilios išminties, Bažnyčia ėmėsi kitokios priemonės: sukrikščioninti jėgą ir jos naudojimą. Ji, jei taip galima sakyti, pakrikštijo ginklus, sukurdama riterystę, ir vaisiai buvo nuostabūs”.
Iš visų viduramžiams būdingų dalykų, pasilikusių žmonių atmintyje, nėra nė vieno kito, kuris taip uždegtų mūsų dvasią ir keltų širdį, kaip riteris. Riterių kaip luomo šiandien nebėra. Bet apie juos mums tebepasakoja pats žodis. Kai sakome, jog tai riteriškas darbas ar elgesys, iš to būdvardžio į mūsų dvasią prabyla virtinė žavių savybių. Grįžtant prie riterystės, visa animalinė žmogaus aistra ir galios troškimas, visa, kas tamsiuose pasąmonės užkampiuose tragiškai veržiasi į smurtą ir naikinimą, buvo patenkinta ir perviršyta kilnaus, teisingo riterio paveikslo, apsupto nesuteptos skaistybės aureolės, siekiančio daugiau aukos, negu pergalės, daugiau atiduoti savo, negu pralieti kito kraują.
Esminė, sudedamoji dalis tame riterio ideale yra moteris. Jai, savo širdies damai, jis skiria, ką likimas duos nuveikti, apie ją svajoja, ji ir jos meilė yra jam įkvėpimas likti tauriam, be dėmės, didžiadvasiškam, ištvermingam, ne tik neišsigąsti jokios gėrio reikalaujamos aukos ar išsistatymo į pavojų, bet ir būti gyvu kitų dorybių veidrodžiu. Kokią centrinę vietą širdies dama laikė užėmusi riterio gyvenime, matome, pavyzdžiui, iš šv. Ignaco Lojolos. Kai jis, buvęs riteris, Pamplonos mūšyje sužeistas ir brolio pilyje sveikdamas, nusistato pereiti tarnauti kitokiu riteriu ir kitokiam valdovui — Viešpačiui Kristui, tai jis pradeda tą naują riterystę Monserato šventovėje, sudėjęs šarvus ir ginklus po kojų Švč. Mergelei Marijai, kurią pasirenka tolimesniam gyvenimui savo širdies dama, ir ištisą naktį stovi prieš jos statulą sargyboje, dedikuodamas save.
Moteris, pati būdama silpna nendre, padeda vyrui nebūti ištižusią lepše, o tvirtu ąžuolu. Kaip tik faktas, kad moteris yra tartum gėlė, graži, bet trapi, dengtina nuo atšiaurių vėjų, saugotina nuo užeinančių šalčių ir gintina nuo trempiančių gyvulių, istorijoje yra išugdžiusi, kas vyro būde taura ir trauklu — riteriškumą: įkūnijantį savyje drąsą pavojuje, ištvermę kovoje, ryžtą aukoje, šlifą elgesyje. Tai matome atsispindini mūsų liaudies dainose apie karan išjojantį bernužį, gaivinamą ir palaikomą šviesaus rūtų darželyje paliekamos mergaitės prisiminimo.
Savo Fausto veikalą Gėtė baigia tokiais žodžiais: "Das ewig Weibliche zieht uns heran — Traukia mus amžinoji moters ža-va”. Ta savo žava ji yra kovotoja, įkvėpdama vyrą, kaip gerai rodo riterio idealas. Paklauskime save, jei norime, kas riteris būtų be moters, savo širdies damos. Nė iš tolo nebūtume jame turėję tų savybių, kuriomis jau pats žodis tebežavi mus šiandien. Galime sakyti, kad vyras be moters įkvėpimo tepajėgia kovoti dviem būdais: arba ištižusiai kaip pašlemėkas, arba grubiai kaip piratas, bet ne kaip riteris. Tokia jau jo Dievo duota prigimtis.
Tad sakėme, kad moteris kovoja kaip vyrų vedėja ir kaip jų įkvėpėja. Dabar dar žvilgterėkime į trečią būdą: kaip vyro padėjėja, Čia galime atsiųsti savo vaizduotėn evangelisto Luko minimas moteris, kurios tarnavo Viešpačiui Kristui ir jo apaštalams, eidamos kartu su jais. Moterys kovoja kaip vyrų padėjėjos, slaugydamos, kai sužeidžiami, žiūrėdamos ne vien kūno, bet ir dvasios žaizdų, organizuodamos visokeriopą pagalbą ypač esantiems fronte, užimdamos ne vieną jų vietą vikyje, pramonės gamyboje, dažnai nešdamos dėl to padvigubėjusią naštą namuose ir už jų. Pagaliau vyras turbūt niekada nėra taip supamas moters maldos, kaip paimtas į karą.
Magaryčioms apie moterį kaip kovotoją galime pridėti dar vieną bruožą, įstatydami į jį nebe vyrą, o Dievą. Moteris geba labai pajėgiai rungtis, arba kovoti, maldoje su Dievu. Moterį ima gailesys dėl sužeistųjų, kenčiančių nelaisvėje, kitaip nelaimingų, imant tas žaizdas, nelaisvę, nelaimes abiem prasmėmis — fiziškai ir dvasiškai. O užuojauta artimui visada nuginkluoja Dievą. Ir moteris taip lengvai neatstoja, kol iš Dievo neišmeldžia, ko prašo, kaip mums rodo iš paties Kristaus lūpų nusistebėjimo šauksmą išveržusi kananietė, nesileidusi atmušti, nors visaip mėginama, kol gavo prašomos pagalbos.