Vengrijoje važiavo traukinys. Viename vagone sėdėjo senutė, jaunas rusų kareivis, graži, jauna vengrė ir jaunas vengras. Staiga traukinys įvažiavo į tunelį, ir vagone pasidarė visiškai tamsu. Tamsoje pasigirdo garsus pabučiavimas ir pliaukštelėjimas, lyg kas būtų antausį kam skėlęs. Netrukus traukinys išnėrė iš tunelio.
Senutė pagalvojo: “Vis dėlto kokia dora ta mergaitė. Kai kažkuris vyras ją tamsoje pabučiavo, ji trenkė jam per ausį! ”
Mergina pagalvojo: “Kažin kodėl tas vyras pabučiavo senutę, o ne mane? Tikriausiai tamsoje sumaišė. ..”
Rusų kareivis pagalvojo: “Matai, tas vyras mergaitę pabučiavo, o ji per klaidą man antausį davė”.
O jaunas vengras žiūrėjo pro langą, šypsojosi ir galvojo: “Matai, kaip gerai išėjo — aš pats sau pabučiavau į ranką ir skėliau tam ruskiui antausį. Retai tokia proga pasitaiko! ”
*
Kartą aukštas komunistų partijos pareigūnas važiavo per laukus ir pamatė dirvoje beklūpantį, besimeldžiantį kolchozininką. Sustabdęs automobilį, greitai iššoko ir suriko:
— Vadinasi, tu eikvoji brangų laiką besimelsdamas! Partijai reikia darbininkų, o ne tinginių!
— Bet, drauge komisare, aš meldžiausi už partiją.
— Tu manai, kad partijai reikia tavo maldų? Senais laikais, be abejo, už carą melsdavaisi.
— Taip, drauge komisare, meldžiausi ir už carą.
— Na matai, ko vertos tavo maldos. O kur šiandien tas caras? Ar žinai, kas jam atsitiko?
— Taip, drauge komisare, — nuolankiai atsakė kolchozininkas.
*
Moteris, norėdama gauti įstaigoje darbą, atnešė prašymą direktoriui su visais reikalaujamais duomenimis. Direktorius paskaitė ir klausia moterį:
— Parašėte, kad Jūsų gimtadienis spalio antrą dieną, bet kuriais metais?
— Kiekvienais metais, Pone Direktoriau, — atsakė moteris.
*
Šeimininkas, išleisdamas ilgai užsibuvusį svečią:
— Ateikite vėl, kai turėsite mažiau laiko.