religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1985 / KOVAS - MARCH / VOLUME XXXVI, NO. 3

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos į Australiją, išskiriant 74 ir 84 psl. Viršelio piešinys — Giedrės Čepaitytės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

VINCAS KOLYČIUS

     "Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė” (Jn 1,5). Pradedant gavėnią, šie Jono Evangelijos žodžiai mums yra reikšmingi. Jėzus Kristus yra šviesa, perskrodžiusi nuodėmės tamsą, kuri šiuo metu taip matoma pasaulyje. Tačiau tamsa nenugali šviesos. Ir tai yra mūsų viltis.

     Tamsa neužgožia šviesos, nes per mirtį ant kryžiaus Jėzus nugalėjo tamsybių jėgas, nugalėjo nuodėmę ir mirtį. Krikščionims tai yra didelė, garbinga, pilna vilties tiesa. Tiesa, kuri turi jėgą pakeisti mūsų gyvenimą, jeigu mes ją priimame ir tikime.

PASIRUOŠIMAS KRIKŠTUI

     Pirmuosius 300 metų po Jėzaus mirties Velykos buvo vienintelė šventė, švenčiama krikščionių bažnyčioje. Praėjimas (Passover) buvo svarbiausia žydų šventė, kuria jie minėdavo mirties angelo praėjimą pro izraelitų namus, kai mirtis palietė visus egiptiečių pirmgimius.

     Kadangi Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė Praėjimo (Passover) šventės laikotarpiu, tai pirmiesiems krikščionims buvo natūralu įžiūrėti Jėzuje Praėjimo išsipildymą, kai jis iš savo žmogiškos tarno padėties perėjo į dangaus garbę pas Tėvą. Krikščionys pradėjo švęsti Praėjimo (Passover) laikotarpį su ypatingu dėkingumu už Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.

     Gavėnios pradžia, kaip pasiruošimas Velykoms, buvo surišta su atsivertusiųjų į krikščionybę pasiruošimu krikštui. Tas laikas buvo skirtas jiems priimti šviesą, kuri šviečia gyvenimo tamsoje. Pačioje pradžioje žmonės būdavo krikštijami tuoj, kai tik išpažindavo Jėzų. Vėliau buvo įvestas pasiruošimas krikštui, ir Velykos tapo krikštijimo tradiciniu laiku. Krikštas būdavo atliekamas, visiškai pasineriant vandenyje, ir, išlipus iš vandens, nauji krikščionys išeidavo į naują gyvenimą. Simboliškai tai reiškė dalyvavimą Jėzaus mirtyje ir prisikėlime.

Ispanija.    Stasio Žilevičiaus nuotr.

     Šv. Paulius rašo: "Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Jėzuje Kristuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kaip kad Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, tai ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą” (Rom 6,3-4).

Skaityti daugiau: GAVĖNIA

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Tam tikrais greičiausiai statistikos sumetimais mes skirstome žmones į tikinčius ir netikinčius, žinodami, kad toks padalinimas yra ne visai teisingas ir ne visai logiškas. Mat mes neturime prietaiso, kuriuo galėtume išmatuoti, kiek žmogaus dvasioje yra Dievo. Kartais sutinkame asmenį, kuris sakosi visiškai Dievo neturįs. Jis norėtų tikėti, bet negali. Jame, regisi, nėra imlumo, tos slaptingos galios, kurią mes tikėjimu vadiname.

     Dauguma žmonių tiki. Pirmasis Vatikano susirinkimas (1869-1870) pastebi, kad "Dievą, visų dalykų pradžią ir tikslą, tikrai galima pažinti iš sutvėrimų, vadovaujantis natūralia žmogaus proto šviesa” (Sessio III, Cap. 2). Nors regimasis pasaulis yra pats natūraliausias kelias į Dievą, bet Bažnyčia netvirtina, kad kiekvienas žmogus iš tikrųjų šiuo keliu prie Dievo prieina. Apskritai kalbant, reikia sakyti, kad tikrasis tikėjimas yra Dievo dovana.

     Dauguma žmonių tiki. Mes sutinkame žmonių, kurie, rodosi, niekada nėra pažinę tikėjimo į Dievą. Mes taip pat susitinkame žmonių kategoriją, kurie yra turėję tą brangią dovaną — tikėjimą į Dievą, o šiandien jau jos nebeturi. Jie patys pripažįsta liūdną gyvenimo įvykį: jie prarado tikėjimą. Šiame ir kituose straipsniuose mes bandysime gilintis į bendrines priežastis, dėl kurių žmonės sakosi praradę tikėjimą. Priežasčių yra labai daug. Ne visos jos atrodo vertos dėmesio. Čia sustosime ties pačiomis pagrindinėmis ir pačiomis bendriausiomis.

Skaityti daugiau: TIKĖJIMO PRARADIMO PRIEŽASTYS (I)

HEINRICH SUSO BRAUN, O.M.Cap.

     Vertėjo pastaba. Tikime Dievą, bet kiek maža apie jį žinome, kaip dažnai mes jo nesuprantame. Pakliuvo man į rankas vienuolio kapucino knygutė apie Dievą. Man padarė didelį įspūdį jo pokalbiai su Dievu. Manau, kad ne vienam "Laiškų lietuviams" skaitytojui tas pokalbis su Dievu gali atverti naują Dievo slėpiningumo supratimą ir parodyti, kaip galima su Kūrėju Viešpačiu draugiškai šnekučiuotis.

K u n. Jonas

     Bijau net kalbėtis su Tavim, Viešpatie! Kas gi Tu esi? Jau ankstyvoje jaunystėje tiek daug man apie Tave pripasakota, kad buvai Tu man toks artimas, kaip bet kuris žaidimų draugas, esąs kažkur, man palankus ir geras. Jaunoje savo sieloje turėjau Tavo paveikslą ir maniau pažįstąs Tave. O dabar man viskas sutrupėjo, ką žinojau apie Tave.

     O, Viešpatie, Tu žinai — niekad neabejojau, kad Tu esi. Bet aš nebesu vaikas, įsivaizduojantis taip pažįstąs Tavo esmę, kad galėčiau taip apie Tave kalbėti, kaip kalbama apie savo gerą pažįstamą. O galgi buvo taip, kad aš, vaikas, daugiau žinojau apie Tave, negu dabar žinau? Bet kažkas įspėja mane nemanyti, jog mes Tave pažįstam. Tai šv. Augustinas: "Si comprehensibilis, non est Deus — Jei suprantamas, tai ne Dievas”. Dabar jaučiu, koks Tu man tolimas. Neturiu jokios sąvokos nei kategorijos Tave apimti ir išsakyti. Gal tik neišmintingas žmogus mano galįs Tave suvokti, kai visa mano religija ir maldos sako, jog tik Tu mane perpranti. Mūrai ir vandenynai skiria mane nuo Tavęs, kurių aš negaliu peršokti. Šaukiu per juos, tikėdamasis, kad už jų yra mano šauksmo besiklausanti Ausis ir kad tas Besiklausantis — tai Tu, didysis Dieve.

     O vis dėlto dabar, Viešpatie, noriu pasišnekučiuoti su Tavimi. Ne dėl to, kad galėčiau pasakyti Tau, ko Tu nežinotum; tartum Tu man turėtum ką nors pasakyti, kai aš su Tavim kalbuosi. Ir vis dėlto tikiu, kad Tu manęs klausaisi.

Skaityti daugiau: TAMSUS ESI.

Jonas Gutauskas

POKALBIS

Kasdien aš Tau kalbu.
Kad būtą pokalbis,
Kalbėkime abu.
Kai atsakai tylos kalba,
Sunku suprast jos mintį.
Ištark tik vieną gyvą žodį
Lengviau man bus numirti.

GANA

Gana jau tą dejonių:
“O tempora, o mores!”
Visi į meilės žygį
Mažos planetos žmonės!

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Pusiaugavėnis.Gavėnia ateina ir praeina. Daugelis dabar beveik ir nepastebi pasikeitimo savo kasdienybėje. Tiesa, Užgavėnės ir Pelenų diena truputį išsiskiria iš kitų švenčių, bet ir jų įspūdis netrunka nublukti. Maldos, pasninkai ir kitokie žmogiškosios prigimties pastūmėjimai į šventesnę nuotaiką dabar daugiausia paliekami individualiam apsisprendimui. Gavėnios — atgailos, pasninko ir maldos — nuotaikai modernus žmogus pasiduoda tik tada, kai visa tai nesudaro jam nepatogumo. Todėl ir į pusiaugavėnį beveik nekreipiama dėmesio, nebent prisimenant, kad Velykos ir pavasaris priartėjo dvidešimčia dienų.

     Tačiau dar nelabai tolimoje praeityje (lengvai tebeprisimenamoje mūsų vyresniosios kartos) pusiaugavėnio buvo laukiama, ir jis tylomis neprasprukdavo pro šalį. Tai nebuvo kokia bažnytinė ar tradicinė šventė, o tik proga pasidžiaugti, kad griežto gavėnios pasninko ir rimties pusiaukelė pagaliau pasiekta.

     Kai kuriose Lietuvos vietovėse net būdavo linksmai patriukšmaujama. Jaunimas susirinkdavo pusiaugavėnio švęsti į didesnę sodybą, nors pasilinksminimas apsieidavo be muzikos, šokių, dainavimo ir vaišių. Jauni pasisupdavo sūpynėse, žaisdavo įvairius liaudies žaidimus (net palydimus atitinkamomis dainelėmis), o paskui vėl išsiskirstydavo laukti Velykų.

     Buvo sakoma, kad pusiaugavėnio vidurdienį galima valgyti mėsą, tik reikėjo atlikti nustatytas sąlygas, būtent: atsinešti iš girios žalių malkų, užkurti jomis ugnį, pagauti gaidį, papjauti, nupešti, išvirti ir suvalgyti. Visa tai reikėjo atlikti per vieną valandą — tarp 12 ir 1!

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKI ŠVENČIŲ PAPROČIAI

CHIARA LUBICH

     "Bet visų pirma turėkite meilę, kuri yra tobulumo ryšys (Kol 3,14).

     Tai žodis, kuris turi didžiausią ir pagrindinę reikšmę mūsų gyvenimo formavimui ir krikščionybės liudijimui.

     Apaštalas Paulius savo laiške kolosiečiams, ilgesnėje ištraukoje, tą žodį pabrėžia. Jis ragina juos, atsižadėjęs senų nuodėmingų įpročių ir atsinaujinus Kristuje, apsivilkti nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu ir kantrumu, pakenčiant vieni kitus ir vienas kitam atleidžiant. Tą raginimą jis kaip tik tuo žodžiu ir užbaigia: "Bet visų pirma turėkite meilę, kuri yra tobulumo ryšys”.

     Šv. Paulius savo mėgstamu įvaizdžiu ragina tikinčiuosius apsivilkti minėtomis dorybėmis, lyg nauju drabužiu, kurį meilės dorybė atbaigia, apsiausdama jas visas kaip apsiaustu.

     Jam meilės dorybė taipgi yra tartum juosta, kuri, sujuosdama drabužius, laiko juos darnioje tvarkoje. Tai dorybė, kuri krikščionį atbaigia. Ji tobulai jungia visas dorybes, jas išryškindama ir taip vienydama krikščionių bendruomenės narius geriausiu būdu.

Skaityti daugiau: MEILĖ — TOBULUMO RYŠYS

RAMUNĖ KUBILIŪTĖ

     "Laiškų lietuviams” suorganizuotoje ekskursijoje aplankėme Australiją, Naująją Zelandiją ir Havajų salas. Išskridome 1984 m. gruodžio mėn. 15 d., o grįžome 1985 m. sausio mėn. 7 d. Dalyvių skaičius buvo nedidelis — tik trylika asmenų, daugiausia iš Čikagos, bet buvo ir iš Niujorko, Toronto, Hamiltono. Grupės vadovas buvo čikagietis A. Meilus. Jis mus nuoširdžiai globojo.

Maori karys pasiruošęs nugąsdinti priešą.

     Ekskursijoje susipažinome su naujais žmonėmis, apkeliavome dalį pasaulio, Australijoje susitikome su senais pažįstamais ir pagyvenome lyg kokiame sapne, iš kurio atsibudome, grįžę namo.

KELIONĖ Į NAUJĄJĄ ZELANDIJĄ

     Gerai susipažinome su San Francisco ir Honolulu aerouostais, nes juose teko išsėdėti po porą valandų. Deja, nebuvo galima iš jų išsprukti, nes vienur lijo, o kitur buvo naktis. Buvo įdomu matyti daug keleivių, vykstančių į įvairius pasaulio kraštus. Aerouostuose ir lėktuvuose teko trumpai pasikalbėti su vienu kitu, kalbančiu angliškai, ir patirti apie jų kelionių planus ir tikslus. Štai, pvz., geologijos studentai skrenda į N. Zelandiją susipažinti su to krašto topografija, štai tėvas veža sūnų į Australiją, kad susipažintų su nauju kraštu ir jo žmonėmis ir t.t.

Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ EKSKURSIJOS Į AUSTRALIJĄ

A. MAURAGIS

      Kristus kalbėjo apie Dievo karalystę žemėje ir apie dangaus karalystę palyginimais, nes tik tokiu būdu buvo galima paprastiems žmonėms aiškiau atskleisti Dievo mintį. Palyginimas apie talentus atskleidžia Dievo planą. Ne viskas buvo aišku apaštalams ir evangelistams, ne viskas aišku ir mums, ir mūsų teologams bei profesoriams.

      Neseniai teko skaityti žinomo anglų rašytojo Aldous Huxley paskaitų ciklą, skaitytą Kalifornijos universitete (Santa Barbara) 1959 metais. Paskaitos aktualios ir įdomios šių laikų žmogui, susidomėjusiam pasaulio problemomis. Jos buvo suredaguotos ir išleistos atskira knyga, pavadinta "The Human Situation”. Nagrinėdamas tose paskaitose didžiąsias šių laikų problemas, jis kalba ir apie žmonių perteklių pasaulyje, apie daugelio žmonių skurdą ir apie gresiantį pavojų visiems mūsų planetos gyventojams. Kalbėdamas apie atsilikusių tautų didelį dauginimąsi, apie jų kančias ir didelį skurdą, jis prisimena Kristaus palyginimą apie talentus šiais žodžiais: "The situation illustrates the terribly significant and painfully true statement in the Gospels — to those who have, shall be given, and from those who have not, shall be taken away even that which they have’ (Mt 25,29)”. Lietuviškai maždaug taip būtų: "Pati realybė patvirtina baisiai reikšmingą ir skaudžią tiesą, parašytą Evangelijoje, kad 'tiems, kurie turi, bus duota dar daugiau, o iš tų, kurie neturi, bus atimta ir tai, ką jie dar turi’ ”.

      Kitokių komentarų autorius čia neprideda, bet tie jo žodžiai šioje vietoje nuskamba kaip koks baisus vargingų žmonių ir tautų pasmerkimas. Bet koks paradoksas tokia interpretacija, kai prisimeni Kristaus žodžius: "Viešpaties dvasia su manimi, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems — regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų” (Lk 4,18-19).

Skaityti daugiau: PALYGINIMAS APIE TALENTUS

 (Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

9. AR ŽMOGUS GALI LIUDYTI?

"Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą”.

      Kodėl apaštalas Jonas vėl grįžta prie skirtumo, kuris yra tarp šviesos liudijimo ir pačios šviesos? Jis turbūt numato, kad čia bus viena didžiųjų filosofinių problemų, kuri krikščionijoje kils įvairiais laikais. Filosofo Kanto moksle ji pasirodo, kaip teigimas, kad žmogui joks pažinimas neateina iš šalies. Visokia dvasinė šviesa, visokia patirtis, kurią žmogus išgyvena, yra ne iš kur kitur, bet tik iš jo paties. Šitaip galvojant, liudijimas neturi jokios prasmės. Jeigu žmogus yra šviesa, tai tik iš savęs ir sau. Tačiau apie Joną Krikštytoją čia sakoma, kad ne jis buvo šviesa, bet jo veikla buvo liudyti šviesą. Toks yra kiekvieno žmogaus vaidmuo šviesos atžvilgiu.

      Visi filosofiniai imanentizmai, skepticizmai ir individualizmai yra iš principo neigiamai nusistatę tiesos liudijimo atžvilgiu.

      Mūsų šimtmetyje yra iškilęs naujas logikos mokslas, kuris skelbia, kad kalba yra paslaptis. Tikrovę galima pažinti tik ją palietus. Pasak šios logikos atstovo Withgenstein, kitam žmogui galima ką nors parodyti, bet ne pasakyti. Sąvokos tiesos nepasako. Dėl to žmogaus gyvenimas yra apsuptas paslapties, ir tikros tiesos jis nepažįsta. "Ir Dievas pasauliui neapsireiškia”. Žmogui yra likęs tik mistinis jausmo išgyvenimas. Žmogus geriausiai save kitam apreiškia tylėjimu. Kitas modernus logikos filosofas Rudolf Carnap sako, kad tiesa ar klaida yra anapus žmogaus pažinimo galimybių.

Skaityti daugiau: TEOLOGINIAI MĄSTYMAI

Juozas Vaišnys, S.J.

     Statistikos sako, kad dabar tarp jaunimo šiek tiek sumažėjęs narkotikų vartojimas, bet labai plinta alkoholizmas. Teko girdėti, kad net šeštadienio rytą į lituanistinę mokyklą atėję vaikai kartais jau atsiduoda alkoholiu. Kas čia kaltas? Aplinka? Taip, turbūt aplinka, bet ne ta "tolimoji” aplinka, o pati arčiausioji — šeima. Ar jaunimas ne iš vyresniųjų išmoksta gerti? Ar ne mūsų baliukai čia kartais gali būti kalti? Pasisvečiuoti, pasilinksminti yra gera, bet tuos savo pasisvečiavimus mes turėtume šiek tiek labiau sukultūrinti.

     Jeigu svečiuose nebus įvairių rūšių degtinės, tai kai kam atrodo, kad nebus nei draugiškumo, nei geros nuotaikos, nei linksmumo. Tad ir pilama svečiams stikliukas po stikliuko, nors jie ir kažkaip stengtųsi atsisakinėti. Ar tai lietuviškas vaišingumas? Ne, tai yra sadizmas. Per didelis alkoholio vartojimas kiekvienam kenkia, bet yra žmonių, kurie apserga net nuo poros stikliukų. Yra žmonių, kurių skrandis nepakelia alkoholio, kurie po tokio svečiavimosi turi sirgti.

     O kaip su gera nuotaika? Ar alkoholis ją sukelia? Žinoma, po kokios penkiolikos minučių visi pradeda garsiau kalbėti, linksmiau juoktis, vikriau judėti. Bet jeigu praeis dar pusvalandis ar valanda, tai kalbos virs nesąmonių tauškimu, neskoningais juokais ir dainuškomis. Seilėtomis lūpomis ir nuo degtinės bei prakaito sudrėkusiais veidais vyrai pradeda meilikautis prie svetimu žmonų, iki alkoholis arba kitos žmonos vyro kumštis juos suguldo po stalu. Gal tai yra šiek tiek perdėta, bet vis dėlto tokių scenų pasitaiko. Į svečius einama pabendrauti, pasikalbėti, daugiau susidraugauti, bet ar šie tikslai, be saiko geriant, pasiekiami? Priešingai!

Skaityti daugiau: Ar mes tėvai kalti, kad vaikai geria?

Juozas Vaišnys, S.J.

     Kai kurie, perskaitę šio straipsnio antraštę, gal nusišypsos, o kiti pagalvos, kad tikrai dabar, sutikus gatvėje jaunuolį, sunku kartais nuspręsti, ar tai berniukas ar mergaitė. Bet šiame straipsnyje rašysime apie rimtesnius skirtumus. Paskatino šią temą panagrinėti vienos jaunuolės jau seniau gautas laiškas. Tarp kitko ji taip rašo: "Aš esu laiminga, kad galiu studijuoti katalikiškoje kolegijoje, kur yra dėstoma ir religija. Religijos paskaitos mane labai domina ir atsako į daugelį mane dominančių problemų. Čia noriu rašyti ne apie religinius dalykus, bet gal daugiau apie psichologinius. O gal ir šis pavadinimas nelabai tiks, bet iš laiško paaiškės, kas man rūpi sužinoti.

     Dažnai esu girdėjusi sakant, kad moteris yra mįslė, kad ją sunku suprasti, kad nežinia, ko ji nori, kas jai patinka ir t.t. Gal tai ir tiesa, nes, kai pagalvoju apie save, tai kartais ir pačiai sau aš esu mįslė. Stengiuosi save pažinti, bet kartais man atrodo, kad kitas savo drauges geriau pažįstu negu save. Tačiau čia nesu pasiryžusi kalbėti apie moterų "mįslingumą”. Kalbėsiu apie vyrus, kurie, kartais atrodo ne mažesnės mįslės negu moterys.

     Draugauju su rimtu berniuku ir planuoju netrukus susižieduoti. Nuostabu, kad jis patinka net ir mano mamai, kuri buvusius mano simpatijas vis kritikuodavo. Jau beveik metai, kai su juo susipažinau. Dabar dažnai tenka susitikti, bet ar aš jį jau pakankamai pažįstu? Manau, kad ne. Kartais jis man atrodo tikra mįslė. Mes kalbėdamiesi atrandame tiek daug dalykų, kurie mudu jungia, bet atsiranda daug ir tokių, kurie skiria. Per ilgai turėčiau rašyti, norėdama išskaičiuoti visus panašumus ir skirtingumus, bet paminėsiu tik vieną.

Skaityti daugiau: Kuo skiriasi berniukas nuo mergaitės

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVOS SOSTINĖJE NAKTĮ ŠVIESU

     "Tiesa” giriasi, kad naktį Vilniaus gatves apšviečia 20128 gyvsidabrio, 1830 kaitinamųjų, 909 natrijo lempos. Prie jų dar prisideda 252 prožektoriai.

     Vilniaus universiteto dienoraštyje rašoma, kad 1719 metais miesto gatvės naktį dar būdavo tamsios. Į amžiaus pabaigą mieste įsižiebė pirmieji aliejiniai žibintai. Rugsėjo pirmąją, valandą po saulės nusileidimo, į gatves išeidavo miesto žibintininkai. 1832 m. jie įpūsdavo 559 kanapių aliejaus pripildytus žibintus. Antrą valandą nakties žibintus užpūsdavo. Per šventes žibintininkai budėdavo ilgiau — ligi ketvirtos valandos ryto. Esant mėnesienai, žibintininkai lempų nedegdavo. Nelengvas buvo žibintininko darbas: kol pavykdavo įpūsti liepsną, devyni prakaitai išpildavo. 1844-1845 m. Vilniaus apšvietimui buvo sudeginta 896 pūdai kanapių aliejaus. Spėjama, kad didesnę dalį aliejaus žibintininkai suvalgydavo su koše.

     1890 m. Vilniuje buvo 15 žibintininkų, kurie kas naktį įžiebdavo 842 žibalinius žibintus. Būta ir dujinių žibintų. Dujas jiems gamindavo įmonė, buvusi dabartinio Operos ir baleto teatro vietoje.

     Šiandien miesto apšvietime dirba 1oo žmonių, kurie prižiūri 488 kilometrų apšviestų gatvių.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

KALBOS TAISYMAI

     ne t i e s i o g i n i a i  priev. — netiesiogiai: Tas žinias aš netiesioginiai ( = netiesiogiai) iš jo gavau.

     ne u ž i l g o  (rus. nezadolgo) — netrukus, tuoj, greitai: Neužilgo ( =Netrukus, tuoj) bus pavasaris. Palauk, neužilgo (= tuoj, netrukus, greitai) aš ateisiu,

     n u d u o t  i, n u s i d u o t i  nevart. reikšme "dėtis, apsimesti”: Jis nuduoda nekaltą (= apsimeta nekaltu). Jis nusiduoda ( = dedasi, apsimeta), kad nieko negirdi, nuotikis — nuotykis. nusiimti — nevart. reikšme "išeiti, pasprukti, pabėgti, pasišalinti”: Šiandien aš nusiėmiau nuo pamokų (=išėjau, pabėgau, pasišalinau iš pamokų). Kitais metais jau reikės nusiimti nuo darbo (=išeiti iš darbo) .

     n u s i i m t i   d r a b u ž i u s. Kai kalbama apie nusirengimą, tai daugelis yra įpratę viską "nusiimti”, bet mes beveik kiekvienam drabužiui turime po atskirą žodį, pvz.: švarką ar apsiaustą nusivelkame, kepurę nusiimame, skarelę nusirišame, nusigobiame, batus nusiauname, kojines, pirštines, kelnes nusimauname, sijoną nusisegame. Jeigu nusiimame visus drabužius, tai sakome nusirengiame.

     n u s i k a l s t i   p r i e š   k ą — nusikalsti kam: Jis nusikalto ir prieš tėvus, ir prieš Dievą (=ir tėvams, ir Dievui).

     n u s i m a n y  ti   k a m e — nusimanyti apie ką: Jis labai daug nusimano matematikoje ir muzikoje ( =apie matematiką ir muziką) .

     o b a l s i s nevart. vertinys — šūkis: Skautų abalsis (= šūkis) yra: Dievui, Tėvynei ir Artimui.

Skaityti daugiau: Kalba

Tikybos pamokoje kapelionas liepė mokiniams nupiešti šv. Šeimą. Daugumas piešė bėgimą į Egiptą, gyvenimą Nazarete, prakartėlę ir t.t. Vienas berniukas nupiešė lėktuvą, pro kurio langus buvo išlindusios keturios galvos.

—    Aš suprantu, kad trys iš jų yra Juozapas, Marija ir Jėzus, — tarė kapelionas, — bet kas yra tas ketvirtasis?

—    Tai Poncijus — pilotas, — atsakė berniukas.

*

Didžiulės krautuvės takais tarp prekių lentynų lakstė apsiašarojęs berniukas, garsiai šaukdamas: “Maryte, Maryte!”

Pagaliau jį surado motina ir subarė:

—    Tu nevadink manęs Maryte. Aš esu tavo mama.

—    Aš žinau, kad tu mama, — atsakė vaikas,

— tačiau parduotuvė pilna mamų, tai kaip žinosi, kad aš tave šaukiu?

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■ Vakarų Vokietijoje tyrimais nustatyta, kad nacių valdymo metu, 1933-1945 metais, 169 vokiečių katalikų kunigai mirė koncentracijos lageriuose, 418 deportuoti. Iš viso 7.155 vyskupijos kunigai ir 866 vienuoliai kunigai buvo konflikte su nacių valdžios žmonėmis.

■    Norfolke, Va., buvo nubausti po 100 dol. pabaudos du vyrai už tai, kad, einant žmonėms į Mišias katalikų Švč. Trejybės bažnyčioje, šaukė antikatalikiškus šūkius, įžeidinėdami tikinčiuosius.

■    Paryžiuje, Šv. Sulpicijaus bažnyčioje, buvo surengtas maldos budėjimas už persekiojamą Bažnyčią. Vadovavo pats Paryžiaus arkiv. kardinolas Lustinger.

■    Indijoje bus sukamas filmas apie artimo meilės apaštalę Motiną Teresę. Jos vaidmenį atliks aktorė Glenda Jackson. Filmą režisuoti pakviestas prancūzas Dominique Laprierre drauge su Larry Colins.

■    Nikaragvoje sudaryta vyriausybės ir katalikų vyskupų komisija aiškinti Bažnyčios ir valstybės santykius. Komisija pradėjo darbą gruodžio 24 d. Komisijos sudėtis neskelbiama.

■    Sovietų Sąjungoje areštuotas latvių kunigas Jozef Swidnicki, 47 m. Jis buvo paruoštas kunigu slaptoje seminarijoje. Penkerius metus nebuvo leidžiama jį įšventinti. Pagaliau jis buvo slapta, be leidimo įšventintas. Darbavosi Novosibirsko apylinkėse, ten pamokslaudamas, statydamas bažnytėles, net ir panaudodamas radiją, kol prieš pat Kalėdas buvo areštuotas ir pasiųstas į nežinomą lagerį.

Skaityti daugiau: Trumpai iš visur

LIETUVIŲ KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA. Nr. 7. 1981-1983 m. Išleido Lietuvos Kronikos sąjunga, 6825 S. Talman Ave., Chicago, IL 60629. Viršelis ir iliustracijos Sesers Mercedes. Tiražas — 5000 egzempliorių. Kieti viršeliai, 641 psl., kaina 7 dol.

Knygą įdomu skaityti. Kartais joje būna dar didesnė intriga, negu mūsų premijuotuose romanuose.

KETVIRTASIS MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMAS. Griežtieji mokslai, technologija ir architektūra. “Technikos žodžio” leidinys. Spaudai paruošė Juozas Rimkevičius. Techniškai leidinį tvarkė Alfonsas Pargauskas, Viktoras Jautokas ir Juozas Rimkevičius. Didelis formatas, 232 psl.

MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS. Redagavo Aleksis Rannit. Išleido Lithuanian Library Press 1984 m. Leidyklos adresas: 3001 W. 59th St., Chicago, IL 60629. Bibliografija, reprodukcijų parinkimas ir paruošimas — Kazio Varnelio. Redaktoriaus padėjėja — Nijolė Gražulienė. Techniškasis redaktorius — Petras Aleksa. Didelis formatas, kieti viršeliai, 184 psl., kaina 25 dol. Tai tikrai graži, elegantiška anglų kalba išleista Čiurlionio mono grafija su daugeliu spalvotų ir nespalvotų paveikslų.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

     Konkursas baigiasi š.m. kovo mėn. 15 d., tad kas dar straipsnių neatsiuntė, tuoj siųskite. Plačiau apie konkurso taisykles buvo rašoma praėjusiuose numeriuose. Jau sudaryta tokia konkurso vertinimo komisija: Rimas Černius, Česlovas Grincevičius, Aleksandra Likanderienė, Stasė Petersonienė ir Marija Smilgaitė.

     Laimėtojams premijos bus įteiktos gegužės mėn. 5 d. Jaunimo Centre, minint “Laiškų lietuviams” 35 metų sukaktį. Meninę programą atliks Violetos Karosaitės baleto studijos šokėjos ir šokėjai. Bus įdomių gabaliukų iš moderniojo ir klasikinio baleto. Elegantišką vakarienę paruoš Vida Talandytė. Bilietus įsigykite iš anksto “L.L.” administracijoje arba pas platintojus. Bilieto kaina vienam asmeniui — 15 dol.

EKSKURSIJA Į PIETŲ AMERIKĄ

     “Laiškų lietuviams” ekskursantai į Pietų Ameriką išskrenda š.m. balandžio mėn. 18 d. Tris dienas pabūsime Buenos Aires ir septynias Rio de Janeiro. Grįšime balandžio mėn. 30 d.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

200 dol. aukojo P. Kaladė.

43 dol. aukojo kun. V. Radvina.

30 dol. aukojo Kernavės skaučių tuntas.

25 dol. aukojo A. Mikalajūnas.

Po 20 dol. aukojo: Z. Korius, V. Lukas.

Po 17 dol. aukojo: V. Petkienė, J. Jodelė, P. A. Raulinaitis, J. Telson, B. Jankauskas.

16 dol. aukojo H. Bitėnas.

Po 14 dol. aukojo: A. Aviža, I. Krikščiūnas, B. Kūkalis.

Po 12 dol. aukojo: M. Čėsnienė, A. Karaitis, J. Janonienė, J. Rugys, S. Juškus, L. Šimaitis, J. Veselka, A. Povilaitis, K. Aglinskas, N. Šumskienė, A. Saulis, P. Ragienė O. Vilėniškis, kun. E. Statkus, V. Šniuolienė, G. Kudžmienė, B. Čižikaitė, P. Gruodis, R. Mikelevičius, A. Sruoga, J. Kačkelis, J. Vembrė, K. Gasiūnas, R. Girdauskaitė.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas