VINCAS KOLYČIUS
"Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė” (Jn 1,5). Pradedant gavėnią, šie Jono Evangelijos žodžiai mums yra reikšmingi. Jėzus Kristus yra šviesa, perskrodžiusi nuodėmės tamsą, kuri šiuo metu taip matoma pasaulyje. Tačiau tamsa nenugali šviesos. Ir tai yra mūsų viltis.
Tamsa neužgožia šviesos, nes per mirtį ant kryžiaus Jėzus nugalėjo tamsybių jėgas, nugalėjo nuodėmę ir mirtį. Krikščionims tai yra didelė, garbinga, pilna vilties tiesa. Tiesa, kuri turi jėgą pakeisti mūsų gyvenimą, jeigu mes ją priimame ir tikime.
PASIRUOŠIMAS KRIKŠTUI
Pirmuosius 300 metų po Jėzaus mirties Velykos buvo vienintelė šventė, švenčiama krikščionių bažnyčioje. Praėjimas (Passover) buvo svarbiausia žydų šventė, kuria jie minėdavo mirties angelo praėjimą pro izraelitų namus, kai mirtis palietė visus egiptiečių pirmgimius.
Kadangi Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė Praėjimo (Passover) šventės laikotarpiu, tai pirmiesiems krikščionims buvo natūralu įžiūrėti Jėzuje Praėjimo išsipildymą, kai jis iš savo žmogiškos tarno padėties perėjo į dangaus garbę pas Tėvą. Krikščionys pradėjo švęsti Praėjimo (Passover) laikotarpį su ypatingu dėkingumu už Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.
Gavėnios pradžia, kaip pasiruošimas Velykoms, buvo surišta su atsivertusiųjų į krikščionybę pasiruošimu krikštui. Tas laikas buvo skirtas jiems priimti šviesą, kuri šviečia gyvenimo tamsoje. Pačioje pradžioje žmonės būdavo krikštijami tuoj, kai tik išpažindavo Jėzų. Vėliau buvo įvestas pasiruošimas krikštui, ir Velykos tapo krikštijimo tradiciniu laiku. Krikštas būdavo atliekamas, visiškai pasineriant vandenyje, ir, išlipus iš vandens, nauji krikščionys išeidavo į naują gyvenimą. Simboliškai tai reiškė dalyvavimą Jėzaus mirtyje ir prisikėlime.
Ispanija. Stasio Žilevičiaus nuotr.
Šv. Paulius rašo: "Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Jėzuje Kristuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kaip kad Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, tai ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą” (Rom 6,3-4).
Taigi gavėnios atsiradimas yra rišamas su kandidatų paruošimu krikštui. Šv. Augustino laikais, ketvirtame šimtmetyje, kandidatų paruošimas dažnai užtrukdavo net dvejus ar trejus metus. Kadangi visi būdavo krikštijami per Velykas, tai kiti, jau pakrikštytieji tikintieji melsdavosi už juos ir pasninkaudavo. Manoma, kad ir pasninkas prasidėjo nuo to laiko kaip savanoriškas krikščionių jungimasis maldai už besirengiančius krikštui.
Gavėnios mišių skaitymai buvo parinkti ir įvesti maždaug per 400-500 metų. Senojo Testamento skaitymai yra sujungti su Evangelijomis, ir visur jaučiamas Dievo minties tęstinumas.
KODĖL 40 DIENŲ?
Kaip buvo parinktas gavėnios 40 dienų laikotarpis? Šv. Rašte 40 yra reikšmingas skaičius. Jėzus dykumoje pasninkavo 40 dienų, todėl ir Bažnyčiai atrodė priimtina, kad pasninko laikotarpis tęstųsi 40 dienų. Izraelitai dykumoje praleido 40 metų, kol perėjo Jordano upę ir pasiekė pažadėtąją žemę. Besiruošiantiems krikštui tai buvo ypatingai reikšminga. Vandens krikštas ir Jordano upė veda prie to paties naujo gyvenimo. Tikėjimu ir krikštu jie tampa Dievo vaikais ir jo pažadų paveldėtojais (Mk 16,16). Mozė praleido 40 dienų Sinajaus kalne. Elijas keliavo 40 dienų į Horebo kalną, tik vieną kartą pavalgęs angelų atneštos mėsos. Taip pat Senojo Testamento Jonos knygoje, kai pranašas kvietė Ninivę atgailauti, parašyta: "Dar 40 dienų, ir Ninivė bus sunaikinta”.
DVASINIS AUGIMAS
Šalia kandidatų pasiruošimo krikštui, gavėnia taip pat tapo atgailos laikotarpiu, atgailaujant už savo nuodėmes. Iš to kilo kaktos paženklinimas pelenais Pelenų dieną. Atgailavusių asmenų kaktos būdavo paženklinamos pelenais, kai jiems pasibaigdavo nustatytas atgailos laikas. Tada jie vėl susitaikydavo su Dievu ir būdavo priimami atgal į tikinčiųjų bendruomenę. Vėliau, kai ši vieša atgailos forma pranyko, gavėnia visiems liko Velykoms pasiruošimo laikotarpiu, kad geriau būtų paminimas Jėzaus perėjimas iš žemės į Tėvo karalystę.
Gavėnios metu ypač buvo pabrėžiama malda, pasninkas ir aukų davimas — išmalda. Visi šitie trys geri darbai yra minimi Kristaus pamoksle nuo kalno: aukų davimas (Mt 6,1-4), malda (Mt 6,5-15), pasninkas (Mt 6,16-18). Visi šie geri darbai veda į dvasinį augimą ir šventumą.
Tačiau gaila, kad visa tai dažnai yra klaidingai suprasta, manant, kad mes užsitarnaujame Dievo malonę pasninku ir gerais darbais. Tai nėra Jėzaus, apaštalų ar Bažnyčios mokymas. Pasninkas yra vienas iš krikščionių ginklų dvasinėje kovoje su piktąja dvasia. Ryšys tarp pasninko ir atsispyrimo šėtonui yra aiškus Evangelijoje, kur po 40 pasninko dienų Jėzus buvo dykumoje šėtono gundomas.
DVASINĖS KOVOS GINKLAI
Pasninkas, malda ir aukų davimas yra savęs atsižadėjimo ginklai. Tai yra sakymas "ne” savo norams, jausmams, troškimams. Mes sakome "ne” savo apetitui. Pasninkaudami mes pradedame valdyti savo norus, o nesileidžiam būti jų valdomi.
Gal atrodo keista, kad ir malda yra savęs atsižadėjimas, bet iš tikrųjų taip yra. Dažnai mes nesijaučiame, kad norime melstis, vis atidedame maldą kitam kartui ir darome ką nors, kas mums duoda didesni pasitenkinimą. Yra labai svarbu pasiryžti, kada kasdien melstis, kaip ilgai ir už ką melstis. Tuo būdu malda tampa ne tik savęs atsižadėjimo ginklu, bet ir priemone pajusti artimesnį Viešpaties buvimą savo gyvenime.
Taip pat aukų davimas yra savęs atsižadėjimo praktika. Kai duodame maisto ar pinigų tiems, kuriems labiau reikia, mes išeiname j kovą su savo gobšumu, kuris yra kiekvieno žmogaus prigimtyje. Bažnyčios tėvai moko, kad tik Dievas yra visko absoliutus savininkas. Ką mes turime, tai yra jo mums duota, kad saugotume ir pagal jo valią tvarkytume. Šelpdami kitus, mes tampame atsakingi jo turto šeimininkai.
ŠVIESA SPINDI TAMSOJE
Gavėnia yra specialus laikotarpis, kada mes turime galimybę atidaryti savo širdis Dievo malonės veikimui, kad mūsų gyvenimas pasikeistų. Mūsų Tėvas nori, kad mes būtume atviri tai malonei, kad suprastume Jėzaus kryžiaus reikšmę ir kad leistume tam kryžiui pakeisti mūsų gyvenimą. Jis nori, kad mes priimtume Kristaus šviesą ir kad ta šviesa sunaikintų nuodėmės tamsą.
Atsisukim į Viešpatį šią gavėnią ir leiskime jam būti mūsų gyvenimo centru. Sakykime jam, kad mes priimame viską, ką jis nori mumyse padaryti. Jis yra ištikimas savo pažadams, tai tikėkim, kad jo pažadai bus įvykdyti mumyse.
"Dangiškasis Tėve, aš meldžiuosi, kad šios gavėnios laikotarpis būtų proga mano dvasiniam augimui. Padėk man atrasti praktiškus būdus, kad aš nugalėčiau savo kūniškus pasaulio siūlomus troškimus pasninku ir kitais savęs atsižadėjimo būdais. Šventoji Dvasia, įženk į mano gyvenimą, kad aš pažinčiau Jėzaus kryžiaus jėgą ir kad jo šviesa spindėtų mano gyvenime”.
(Naudotasi leidiniu “The Word among us”, Washington, D.C.)
