religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1985 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOLUME XXXVI, NO. 8
253 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
255 |
Chiara Lubich |
|
257 |
Zenta Tenisonaitė |
|
258 |
Bruno Markaitis, S.J. |
|
260 |
Vytautas Bagdanavičius |
|
264 |
Danutė Bindokienė |
|
267 |
Henrikas Stasas |
|
272 |
Birutė Kožicienė |
|
274 |
Romualdas Kriaučiūnas |
|
275 |
Agnė Kižienė |
|
278 |
Rima Polikaitytė |
|
279 |
N.N. |
|
279 |
Dalia Venckutė |
|
280 |
Jurgis Gliauda |
|
282 |
Gediminas Vakaris |
|
286 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
287 |
J. Pr. |
|
288 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas fotografijomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos į Pietų Ameriką. Viršelio piešinys — Giedrės Čepaitytės.
LAISKAI L1ETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laifikai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
MARIJA STANKUS-SAULAITĖ
Nustembame, vieną rytą pastebėję, kad saulė kitaip pakrypusi, ne tokia tiesioginė, lyg rimtesnė, lėtesnė. Taip greitai keičiasi žemės veidas! Žali laukai mažiau ryškūs, medžiai tuštesni, oras kitoks. Neseniai, atrodo, laukėme pavasario ženklų, o dabar ne vien jie praėję, bet ir spalvingos vasaros vaizdai, garsai jau praeity.
Stebėdami besikeičiantį pasaulį, jaučiamės jo dalis. Mes irgi kitokie, negu pavasarį, vasarą buvome; kitokie, negu vaikystėje, jaunystėje... Lyg kažką praradę, kasmet darbų bei rūpesčių skriaudžiami, jaučiamės mažiau gyvi. Mūsų siela ir veidas keičiasi ir, mums atrodo, menkėja. Kiti irgi mums primena, kad esame nebe tie — "pasenai, suvargai, raukšlėjiesi”.
Jeigu būtume tik gamtos dalis, tikrai galėtume nusiminti. Būtų tik viena galimybė — senti. Matytume, kad gamtos tvarka augame ir vėliau nykstame, bet tuo pačiu žinotume, kad gamta mums nemaloni, nes pavasarį nebeatgytume, kaip kad atgyja kiti gamtos reiškiniai. Viltinga pavasario nuotaika būtų tik iliuzija, ir džiugi vasara apgauli.
Bet mes esame kitokie, negu gėlės, medžiai ir net pati saulė. Tiesa, mes naujai nekylame iš žemės, nesipuošiame visai grynom spalvom, senoms nublukus. Mums duota kažkas daugiau: mes galime išsilaisvinti iš būtinumo, iškilti iš ciklo, kuriuo nesame patenkinti. Mes galime galvoti. Mintys mus išlaisvina. Savo padėtį galime keisti, jei ne kitu būdu, tai apie ją galvodami, ją nagrinėdami, kitų išvadų pasiekdami. Tuo būdu mes esame ištrūkę iš nykimo, senėjimo varžtų. Nors mes fiziškai keičiamės — gal dėl to, kad taip yra, — mūsų mintys gali būti vis gilesnės, tikslesnės, gyvybingesnės. Mūsų mintims nėra ribų, ir jos mums atveria ir pasaulį, ir save pačius.
Kristaus statula ant Corcovado kalno Rio de Janeiro mieste.
CHIARA LUBICH
"Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi” (Ef 2,4-5).
Tie žodžiai paimti iš apaštalo Pauliaus laiško tikintiesiems, kurių vieni buvo kilę iš pagonių, o kiti iš žydų. Jis norėjo parodyti jiems begalinę Dievo meilę žmonėms, palygindamas mus visus, kuo esame buvę ir kokiais būtumėm pasilikę, jei Kristus nebūtų atėjęs ir nupelnęs mums to, kuo dabar esame. Mes buvome nuodėmės vergai, klaidų ir aistrų audrose blaškomi, toli nuo Dievo, maištaujantys. O dabar turime tikro gyvenimo pilnatvę Kristuje.
Kas įvykdė tą neįtikėtiną perkeitimą? Tai padarė Tėvo meilė, beribiu savo gailestingumu grąžindama mus iš mirties į gyvenimą, iš nuodėmės vergijos į Dievo vaikų laisvę; taip, krikštu mes tapome viena su jo Sūnumi.
Pirmasis Dievo meilės bruožas, kuris šioje ištraukoje sušvinta, yra jos laisvė. Jis imasi iniciatyvos grąžinti mums Dievo vaikų teises, nepriklausomai nuo mūsų nuopelnų. Jis mūsų siekia iš meilės, kuri yra visiškai laisva, be jokių kitų motyvų. "Iš tikrųjų mumyse nėra nieko patrauklaus Dievo meilei. Bet tai kaip tik ir yra Dievo meilė, kuriai sužadinti nereikia objekto patrauklumo, kaip žmogiškai meilei. Dievo meilė daro objektą mylėtinu. Dievas myli žmogų ne dėl to, kad jis mylėtinas, bet jis tampa mylėtinu, nes jį myli Dievas” (M. Zervick. The Epistle to the Ephesians. New York, 1969. 52 psl.).
Skaityti daugiau: DIEVO MEILĖ IR GAILESTINGUMAS MUS PRIKĖLĖ GYVENTI
Zenta Tenisonaitė
MINIATIŪROS
t u i r a š
Aš tavęs daugiau
nebeapleisiu, eilėrašti . . .
Gyvensiu tavim alsuodama—
tu mano ašara
ir mano juokas . . .
ž i e m a
Kartais nežinai—
lėtai krinta sniegas ir
dengia nakties nuogumą.
Kartais nežinai—
negirdimai prie durų
atsistoja geležinis vėjas.
m a l d a ž e m e i
Šventoji Motina Žeme,
aš myliu tavo laukinius žodžius,
kuriais tu kalbi.
Tavo mėlynės pilną vandenį ir orą.
Ir medžius be ašarų.
Ir tavo kūdikį žmogų—
gimstantį . . .
gyvenantį . . .
mirštantį . . .
Motina Žeme! . . .
BRUNO MARKAITIS, S.J.
Viena žmogui tipingiausių silpnybių yra savęs pateisinimas. Tipinga dėl to, kad beveik kiekvienas nori pasirodyti geresniu, negu iš tikrųjų yra. Todėl pagerinama teigiamosios savybės, savo geriems darbams priskiriant daugiau vertės ir svarbos. Su blogomis savybėmis elgiamasi panašiai, sušvelninant juodąsias linijas ir šešėlius bei sumažinant jų skaičių.
Stebėdami žmones iš arčiau, klausydamiesi jų kalbų apie kitus ir apie save, pastebime vieną savotiškumą: žmogus paprastai yra linkės pateisinti tik save. Reikalas gali suktis apie lygiai tą patį dalyką, bet skirtumas priklausys nuo to, kas jį padarė. Jei dalykas nėra labai malonus, jei nėra kuo džiaugtis ar didžiuotis, o jis vis tiek padarytas, tai be ypatingų sunkenybių bus pasiūloma ilga pateisinančių priežasčių eilė. Tuo tarpu, jei taip pat ar panašiai pasielgė kitas asmuo, tai pateisinančios priežastys sumažės, o gal net iš viso pranyks. Vadinasi, esame linkę teisinti save, ne kitus. Liūdna tai gyvenimo tikrovė, bet ją nuolat pastebime savo ir kitų žmonių gyvenime.
Savęs pateisinimas užtinkamas kiekvienoje gyvenimo srityje, kiekviename žmogaus tipe. Jį randame ir švenčiausioje srityje— religijoje. Mes norime atkreipti skaitytojo dėmesį į vieną dalyką: savęs pateisinimas nėra tas pats dalykas kaip pasiaiškinimas. Be to, ypatingasis savęs pateisinimo bruožas yra sąmoningas prasilenkimas su tiesa. Žinoma, paprastai turima nemaža priežasčių, kodėl prasilenkiama su tiesa. Bet faktas lieka faktu, kad nutolstama nuo tiesos ir tai daroma laisvai ir apgalvotai. Čia norisi paklausti, kodėl šiaip jau gana aiškus dalykas neretai nustoja aiškumo apčiuopiamoje gyvenimo tikrovėje. Mat teisindamasis apeliuoja pirmoje eilėje ne į savo individualią, bet į prigimties silpnybę. Vadinasi, jis savo atsitikimą subendrina. Tokiu būdu jo atvejis tampa ne atskiro asmens silpnybe, bet klaida ar ribotumu, kuris gali liesti kiekvieną. Juk visi žmonės turi tą pačią prigimtį.
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
26. KRISTUS NEATNEŠA SUVARŽYMO
"Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų”.
Tiesa ir malonė yra kažkas skirtingo nuo tos religijos sampratos, kurią sukūrė Mozė. Kad labiau paaiškėtų tarp jų esantis skirtumas, atkreipkime dėmesį į rišančios religijos atsiradimą žmonijoje. Iš religijų istorijos žinome, kad Vedų rašymo laikais Indijoje dievas Dijaus užleido vietą dievui Varūnui. Dijaus buvo dangaus tėvas, o Varunas buvo tas, kuris mezga likimo siūlus ir kuris suriša. Jis buvo vaizduojamas su virve ir mazgu. Varūnas buvo daugiau suvereninis valdovas. Rišantis religijos pobūdis, išreikštas įvairių mazgų forma, yra sutinkamas ne vienoje religinėje tradicijoje. Jis yra išlikęs ir lotyniškame tikėjimo pavadinime "religio”. Šis žodis yra kilęs iš veiksmažodžio "religare” — surišti kas buvo nutrūkę. Indijoje Dievo Tėvo pakeitimas rišančiu dievu įvyko 14-tame šimtmetyje prieš Kristų. (Plg. M. Eliade. Pattern of Comparative Religion, 67-72 psl.). Apaštalas Jonas Įsikūnijusį Žodį parodo skirtingą nuo rišančios tikėjimo sampratos, nes apie jį kalba ne kaip apie įstatymą.
Ką reiškia tas skirtumas? Jis tikrai nereiškia to, kad krikščioniškoje sąrangoje žmogus galėtų mažiau klausyti Dievo. Jis reiškia ką nors kita. Visų pirma evangelistas Jonas savo gana mįslingu skirtumo tarp Mozės ir Kristaus pabrėžimu nori pasakyti, kad Kristus nėra paprastas religinės evoliucijos padarinys, išsivystęs iš Mozės ir jo Įstatymo. Tiesa, Mozė yra jam kelio ruošėjas, bet ne Mozė yra tas principas, kuris galėtų išugdyti Kristų. Apie Mozę yra pasakyta daug gero. Jis sustabdė religijos menkėjimo procesą ir, vietoj įstatymų leidėjo, grąžino žmonijai Dangaus Tėvą. Savo kuriamą religiją jis pastatė ant sutarties su Dievu, o ne ant ryšio ar mazgo. Dėl to jo religija vadinama sandora, nes ji yra asmenų susitarimas su asmeniniu Dievu.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Pats vidurvasaris: liepos-rugpjūčio mėnesiai. Skamba šienapjūtės dalgiai, liejasi rugiapjūtės prakaitas. Nėra laiko svečiuotis, reikia skubėti, kad lietūs neužpultų, grūdai nenubyrėtų. .. Dėl to liepos ir rugpjūčio mėnesiais papročių nedaug, nes žmonės užimti kasdieniniais darbais. Gerai, kad tuo metu nepasitako ir didesnių švenčių, išskyrus Žolines.
Liepos-rugpjūčio mėnesiai pasižymi turtingais ir gausiais šienapjūtės, rugiapjūtės ir ypač pabaigtuvių papročiais. Tai sunkaus darbo, talkų ir užbaigimo džiaugsmo mėnesiai, tačiau retas išeivijos lietuvis užsiima rugiapjūte, o "šienapjūtė” atliekama beveik kas savaitę, užkuriant pjaunamosios mašinėlės motorą ir nupjaunant kiemo pieveles. Nei talkos, nei dalgių žvangėjimo, nei pabaigtuvių. . . Todėl šienapjūtės ir rugiapjūtės (o tuo pačiu ir kitų, būdingų ūkio darbų) papročių neaprašysime. Vietoj jų trumpai stabtelėsime prie trijų didžiųjų žmogaus gyvenimo įvykių: vestuvių, krikštynų ir laidotuvių.
ŽOLINĖS
Rugpjūčio 15 d. švenčiama švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė, populiariai Lietuvoje vadinama Žolinėmis. Tą dieną sustoja net būtiniausi darbai, nes reikia nueiti į bažnyčią. Anksti rytą moterys apeina pievas ir darželius, prisirinkdamos gėlių puokštes, nes paskiau bažnyčioje jos bus šventinamos. Parsinešusios tas puokštes po mišių, užkišdavo kur palėpėje ir sudžiovindavo. Tokios šventintos gėlės buvo įvairiai vartojamos. Jos apsaugodavo nuo gaisro, nuo perkūno įtrenkimo; jomis buvo parūkomi ligoniai, žiupsnelis įdedamas j pagalvėlę mirusiam.
HENRIKAS STASAS
Vėsus rudens vakaras dvelkė virš Argentinos pampų, kai mūsų lėktuvas pakilo iš Buenos Aires į Rio. Kai pakilome virš miesto, vakaro prieblandoje dar matėsi balti dangoraižiai, kurie, kaip tipiški šio amžiaus architektūriniai simboliai, buvo iškilę virš plačios pastatų masės. Tačiau netrukus jie horizonte išnyko, ir Argentinos pampas uždengė tamsa.
Nors nuotolis tarp Buenos Aires ir Rio nemažas, tačiau lėktuvo greitis jį nuostabiai sutrumpino, ir po keliolikos valandų skridimo horizonte jau matėsi Rio žiburių atošvaistė. Artėjant šviesos dingo ir vėl iškilo dideliais šviesos lopais tamsių kalnų slėniuose. Taip šviesos, lyg klaidžiodamos tarp kalnų, staiga iškildavo ir vėl pranykdavo, kol priartėjome prie daugybe įvairių šviesų mirguliuojančio Rio aerouosto. Lėktuvas pakrypo į vieną pusę ir, lyg vabzdys viliojamas šviesų, artėjo prie žemės. Motorams dusliai murmant, lengvu šlamesiu pasiekėm gražiausio pasaulyje miesto žemę.
Čia mus sutiko kelionių biuro atstovas Dorio, su kuriuo autobusu vykome į viešbutį. Važiavome gerai apšviestom gatvėm ir įlankų pakrantėmis, kur šio egzotinio miesto gyvenimas dieną ir naktį plačiai išsilieja. Guanabaros įlanka su žaliais tropinių augalų parkais ir prabangiais butnamiais dabar skendėjo šviesų ir spalvų spektre. Toliau pavažiavus, Botafago įlankos pakrantės taip pat žėrėjo daugybe šviesų ir tropinio dangaus spalvomis, o tolumoje matėsi Corcovado uolos tamsus siluetas su šviečiančia Kristaus statula.
Modernioji Rio de Janeiro katedra.
Nors didieji paplūdimiai jau buvo ištuštėję, tačiau gyvenimas virė šalia jų esančiuose bulvaruose, kuriuose lėtai slinko ilgos eilės automašinų, motociklų ir autobusų. Platūs juodo ir balto granito mozaikos šaligatviai buvo pilni pėsčiųjų. Čia buvo galima pastebėti daug grakščių mulačių, elegantiškų carioca moterų ir vyrų. Kitoj pusėj plataus mozaikinio šaligatvio į dangų kilo aukšti pastatai: prabangūs viešbučiai, restoranai ir naktiniai klubai, kurie čia veikė dangoraižių pastatuose, o iš jų į gatvę liejosi srovės šviesų ir triukšmingos muzikos garsai. Visoj šioj nakties atmosferoj buvo jaučiamas tropinio temperamento ir muzikos mišinys. Tokie nakties gyvenimo vaizdai bėgo pro autobuso langus, važiuojant Flamengo, Copacabana, Ipanema ir Leblon paplūdimių bulvarais. O toliau, kiek akis užmatė, spindėjo ilgos šviesų grandinės, kurios lyg deimanto juostom supo tamsius kalnų siluetus ir aukštus pastatus.
BIRUTĖ KOŽICIENĖ
Sučirškė skambutis. Kieme eilėse sudėtos mokinių knygos, priešpiečiai graibstomi, ir vaikai stumdydamiesi stoja į eiles. Budinti mokytoja bando išskirti dvi į plaukus susikibusias penktokes. Mokytojos pagalbininkė ramina pirmo skyriaus mergytę su šlapiomis kelnytėmis.
Mokyklos durys atsidarė. Mokytojos prie durų pasitinka vaikus ir vedasi į savo klases. Budinti mokytoja griebia puodelį kavos ir skuba ilgu koridoriumi į savo klasę, aplenkdama bažnyčion einančius mokinius. Čia katalikiška mokykla, todėl kasdien du skyriai pakaitomis eina į pamaldas. Visa mokykla eina tik išimtinėmis progomis. Kodėl? Kas žino. Tokia jaunojo vikaro tvarka.
Koridoriuje nutyla. Girdėti tik iš klasių mokytojų balsai ir vieno kito mokinio balselis. Prasideda pamoka. Pamoka? Dar ne. Reikia gi suskaičiuoti, kiek vaikų trūksta, kiek ima karštus priešpiečius, kiek pinigėlio surinkta afrikiečio ar misijų indėno įsūnijimui. Už penkis dolerius gali gauti vieną vaiką, už dešimt — du, o už penkiolika — net keturis! Gamtos mokslų klasė pirmauja: sienos puošiasi net penkių įsūnytų vaikų nuotraukomis ir pažymėjimais! Trijų berniukų ir dviejų mergaičių pliki pilviukai žvelgia į mus.. .
Pasimeldžiam. Vos spėjus baigti maldą, kelios rankos pakyla: "Ponia mokytoja, užmiršote surinkti pasiūlymus erelių prieglobsčio vardui”. Kad jį kur! Užmiršau. Gamtos mokslo klasėje gavome laiškų, prašančių atsiųsti Amerikos Erelio prieglobsčio vardo pasiūlymus ir auką. (Kas be aukos?!). Septintasis skyrius aktyvus: renka pinigus ir popierėlius su vardo pasiūlymais.
Romualdas Kriaučiūnas
Svarbu šeimoje tarp savęs susikalbėti, vienas kitą išgirsti, suprasti. Pažvelkime trumpai į tris priemones, kurios skatina tą tarpusavio susikalbėjimą, komunikaciją.
Visų pirma išklausykime,kas mums yra sakoma, ir duokime kalbančiajam žinoti, kad mes domimės ir suprantame, kas mums yra sakoma. Tai atliekama parafrazuojant, kitaip sakant, savais žodžiais atkartojant, kas buvo ką tik girdėta. Pvz., duktė sako: "Labai norėčiau šią vasarą dalyvauti pabaltiečių jaunimo ekskursijoje Baltijos jūroje, bet tada greičiausiai negalėčiau imti vasaros kursų universitete, be kurių užsitęs studijų baigimas”. Jai atsakant, galima sakyti: "Norėtum ir su draugais pakeliauti, ir kuo greičiausiai baigti studijas”. Taip mes parodome, kad domimės kalbėtoju ir suprantame jo mintį.
Antra geresnio susikalbėjimo priemonė yra stengimasis ką tik pareikštą mintį praplėsti, papildyti,plačiau ją aptarti. Naudojant ankstyvesnį pavyzdį apie mūsų studentę, galima ją paklausti: "Kada baigiasi ekskursija ir kada prasideda vasaros kursai?” Arba: "Ar nebūtų galima, iš anksto susitarus, į vasaros kursus kiek vėluoti?” Arba: "Jeigu vasaros kursų neimtum, kada baigtum universitetą?” Tokie klausimai, kuriais prašome daugiau informacijų, atidaro pašnekesį platesniam ir laisvesniam išsikalbėjimui, nuomonių apsikeitimui.
Pagaliau trečiojo geresnio susikalbėjimo priemonė yra patiriamo jausmo, emocijos apibūdinimas.Tas jausmo pareiškimas gali būti tiek kalbėtojo, tiek klausytojo. Šiam tikslui naudotini jausmus išreiškiantys žodžiai. Taip pat neužmirština kūno pozicija, veido išraiška, balso tonas, akių kontaktas, aplinkos privatumas. Emociniai žodžiai gali būti pozityvūs (linksmas, mylintis, gražus, draugiškas), arba negatyvūs (išsigandęs, supykęs, nuliūdęs, pavydus), arba neutralus (neapsisprendęs, naujas, senas, užsiėmęs).
Agnė Kižienė
Mažiausia, bet svarbiausia visuomenės, bendruomenės ląstelė yra šeima. Tvirta šeima yra bendruomenės, tautos ir valstybės pagrindas. Iš šeimų ateina į pasaulį šventieji, dvasios galiūnai, Kristaus sekėjai, kurie praeidami palieka meilės šilumą, šluosto ašaras, guodžia, įkvepia drąsos ir vilties. Iš šeimos ateina genijai, mokslininkai, pedagogai, rašytojai, menininkai, kurie kuria kultūrą, kiekvienas savaip gerina, gražina, skaidrina aplinką, tautą ir visą pasaulį, palikdami nuostabaus gėrio ir grožio atspindžius. Iš šeimų ateina ir tie, kurie praeidami sukelia audrą, baimę, skausmą, neša mirtį, naikina fiziškai ir dvasiškai net ištisas tautas, palikdami šiurpius šėtoniško šėlsmo pėdsakus. Stiprios šeimos — tai tvirti akmenys, įmūryti į atskiros bendruomenės, tautos ir viso pasaulio tvirtovę. Sužeistos ar visai išardytos šeimos — tų institucijų žlugimo priežastis, tvirtovės griuvėsiai.
Kai atvykome į šį kraštą (apie 1949 m.), buvome sukrėsti, išgirdę, kad kas ketvirta šeima išsiskyrusi. Šiandien jau beveik kas antra šeima skiriasi. Skyrybų epidemija yra palietusi beveik visą pasaulį. O ir mūsų lietuviškos šeimos tiek pavergtoje tėvynėje, tiek čia, išeivijoje, vis labiau praranda imunitetą jai atsispirti.
Spauda, televizija, radijas formuoja pasaulį, atmesdami ar visai pašalindami krikščioniškas apraiškas, kurios anksčiau padėjo išlaikyti tvirtus šeimos principus. Disorientacija, pasimetimas, apėmę visą žmonių socialinį gyvenimą, neaplenkia nė šeimų. "Netikri pranašai”, pamynę moralę, daro joms milžinišką žalą.
(jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Rima Polikaitytė
Vaikų nesutarimai su tėvais nėra koks naujas reiškinys. Visais laikais ir visose tautose buvo nesutarimų šeimose, jų bus ir ateityje. Nuo žmonijos pradžios vaikai skundžiasi, kad tėvai jų nesupranta, o tėvai sielojasi, kad vaikai darosi nesukalbami. Mano močiutė, kuriai jau 70 metų, pasakoja, kaip jai būdavo sunku, nes jos tėvai negalėdavo suprasti, kodėl jaunimas norėdavo eiti į vakaruškas pasišokti. Ir šiandien gana sunku mūsų tėvams išaiškinti, kodėl mes mėgstame populiarią muziką, kurioje kartais nėra nei gražių žodžių, nei patrauklių melodijų.
Kyla susirūpinimas, kad šiais laikais daugėja šeimose nesutarimai tarp vaikų ir tėvų. Tačiau man atrodo, kad tik mes sužinome apie tuos konfliktus kiek greičiau, negu praeityje, nes gyvename "atvirame” amžiuje, kuomet žmonės nemėgsta laikyti paslapčių, o kalba apie savo asmeniškus dalykus kiekviename žingsnyje. Anksčiau buvo vengiama kalbėti apie problemas šeimose. Be to, dabar žmonės drąsesni: kiekvienas tuoj skuba pareikšti savo nuomonę. Anksčiau vaikai vengdavo atvirai tėvams pasipriešinti, o dabar kalba jiems priešais ir gąsdina pabėgimu iš namų, jeigu tėvai bus per griežti.
Rima Polikaitytė.
Nesusipratimai vaikų su tėvais atsiranda dėl daugelio priežasčių. Tarp vaikų ir tėvų yra didelis amžiaus skirtumas. Tėvai gimė ir augo skirtingose gyvenimo sąlygose, negu jų vaikai. Niekas nesitiki, kad mūsų galvosena būtų panaši į mūsų tėvų. Mums, gimusiems krašte, kur yra visko perteklius, sunku suprasti tėvų vaikystę ir jaunystę. Gimę karo metu Lietuvoje, jie turėjo bėgti iš savo tėvynės, skurdžiai gyventi Vokietijoje ir vėliau, atvykę į Ameriką, sunkiai prisitaikyti prie šio krašto aplinkos. Taip pat tėvai semiasi išminties iš gyvenimo. Kadangi juos brandina amžius, jie gali rimčiau galvoti ir daryti geresnius sprendimus. Vaikų arba jaunuolių per greiti, neapgalvoti sprendimai kartais priveda prie konfliktų šeimose.
1. Mylėkite vienas antrą.
2. Nesibarkite mūsų akivaizdoje.
3. Niekad nemeluokite, mums girdint.
4. Nebūkite per dažnai blogo ūpo.
5. Nebūkite neteisingi.
6. Nekalbėkite nuolat apie mūsų ydas.
7. Nebarkite ir nebauskite mūsų kitų vaikų akivaizdoje.
8. Mandagiai priimkite mūsų draugus.
9. Išklausykite mūsų prašymų, parodykite dėmesio mūsų problemoms.
10. Daugiau patarimų, pamokymų, o mažiau bausmių.
(Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Dalia Venckutė
Aš turiu ypatingą draugą. Jis ne tik manęs atidžiai klausosi, bet taip pat duoda puikius patarimus, nes jis viską žino. Taip, viską pasaulyje ir net mane daug geriau pažįsta, negu aš pati pažįstu save. Jis mato mano praeitį, dabartį ir ateitį. Kas yra šis ypatingas draugas, kuris numato net ateinančius metus ir ateities kelius? Tai Dievas. Bet jeigu jis toks ypatingas, kodėl jaunimas jo dažnai atsisako? Yra daug priežasčių.
Pirma, turime atsiminti, kad šių laikų jaunimas yra labai užimtas visokiais dalykais. Mokslas, sportas, draugystės iš jaunuolio pareikalauja daug laiko. Aš pati nuolat skubu, kaip skruzdėlė, bandydama viską atlikti per dvidešimt keturias dienos valandas. Aš taip skubu, kad jeigu dėl kokios nors priežasties reikia laukti (ilga eilė krautuvėje, daug judėjimo greitkelyje) būnu labai nekantri ir pikta. Vieną dieną man į galvą šoko puiki mintis: kodėl neišnaudoti to brangaus laiko ir nepasimelsti? Ir manau, kad danguje Dievas nusišypsojo.
Dalia Venckutė.
Antra priežastis, dėl kurios jaunimas yra nutolęs nuo Dievo, yra ta, kad jaunuoliai yra gavę daugiau laisvės tvarkyti savo gyvenimą ir nenori, kad kiti jų gyvenimą tvarkytų. Norėdama būti savarankiška, aš pati nenoriu duoti kitam tvarkyti savo gyvenimo, net ir Dievui. Žinoma, toks galvojimas nėra logiškas, nes kas geriau mūsų gyvenimą gali tvarkyti, negu tas, kuris mus sukūrė?! Jeigu mes jam leisime tvarkyti savo gyvenimą, jis mus visuomet nuves geriausiu keliu.
Jurgis Gliauda
Nauja Česlovo Grincevičiaus pasakojimų ir pasakų rinktinė "Vidudienio varpai” savo sodriu, polėkišku pavadinimu sueina darnon su Bernardo Brazdžionio eilių rinktine (1963) "Vidudienio sodai”. Viename ir kitame šių knygų pavadinime slypi misterija, dienos branda, posūkio melancholija — po vidudienio seka vakaras!
Vidudienis! Saulėtas švelnių prancūzų barbizonininkų impresionistų pamėgtas laikas: vaiski išbalansuota rimtis, lėtai nutįstančio "Angelus” maldingas aidėjimas plačiuose laukuose. Vidudienis — tai trapios vilties plazdėjimas melancholijoje. . .
Selektyvus autorius Česlovas Grincevičius 1953 metais išleido "neįtikėtinų istorijų” rinktinę, vardu "Vidurnakčio vargonai”, rodydamas retą sugebėjimą derinti įvairią siužetinę medžiagą, valdyti pasakojimo nuotaikos kontrapunktą. "Vidurnakčio vargonai” buvo mūsuose itin reta knyga, kur legendinis tonas skambėjo realiai, bet mistiškumu švytėdamas buityje. Tai buvo knyga, kuri pranašavo, kad po vidurnakčio eina rytas, eina diena. Ir štai dabar trapaus vidudieniško "Angelus” tonais Česlovas Grincevičius vėl nuotaikingai sugrįžta prie vidudienio, kurio raidoje artėja vakaras. ..
"Vidudienio varpų” rinktinėje yra dešimt trumpų pasakojimų. Iš viso knygoje tėra 120 puslapių. Pasakojimų pavadinimai, dar jų neskaičius, jau provokuoja smalsumą susidurti su mistika ir buitimi, su pasaka ir humoru. Pavadinimai šie: Pirmasis sniegas, Bažnyčios statytojas, Vidudienio varpai, Tyrlaukių rožė, Prasilenkę žodžiai, Našlės skatikai, Nuostabus atsitikimas, Nusisekęs rytas, Vilniaus laikrodisir Kėdainių ožka.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PARODOJE YRA, O PARDUOTUVĖJE NĖRA... EIK PAS SPEKULIANTĄ
"Tiesos” laikraščio pramonės, statybos ir pervežimo skyriaus vedėjas rašo, kad parduotuvėse krašto gyventojai ieško gerų, patogių drabužių, avalynės bei daiktų buičiai. Tenka apgailestauti, kad ne visada žmonės randa, ko pageidauja. Kai kurios gamyklos žmonių yra minimos geru žodžiu. Pavyzdžiui, Vilniaus "Neries” gamybinio susivienijimo, Alytaus šaldytuvų gamykla.
"Tiesa” giriasi, kad pastaruoju metu gaminių, reikalingų kasdien, parduotuvėse matosi daugiau, tačiau dar ne visos įmonės, aprūpinančios gyventojus plataus vartojimo prekėmis, gamina gerą paklausą. Šilutiškis J. Mieliulis parašė "Tiesos” redakcijai, kad praėjusių metų liepos mėnesį nusipirko Vilniaus "Žalgirio” staklių gamyklos vyrišką sudedamą skėtį. Po trijų mėnesių skėtis sugedo. Pirkėjas jį nusiuntė atgal į gamyklą. Po pakartotino pareikalavimo jau šiemet iš "Žalgirio” atėjo siuntinys, kuriame žmogus rado... svetimą skylėtą skėtį. Kur jį dėti? "Tiesa” atsako, kad ne taip turėjo elgtis įmonė, pagaminusi broką. Pirmiausia turėjo atsiprašyti pirkėją, išsiaiškinti brokdarį, kuo skubiau ištaisyti klaidą. Žmogus sumokėjo nemažus pinigus — 40 rublių už daiktą, bet juo naudotis negali. Tai ne vienintelis atvejis, kai pirkėjai reiškia nepasitenkinimą "Žalgirio” gamyklai už prastus skėčius. Kita vertus, ar nėra ryšio tarp prastai pagaminto ir pirkėjui sugrąžinto svetimo skėčio? Yra. Kas pagamino broką ir kas pasiuntė pirkėjui siuntinį, atmestinai atliko savo pareigą. "Tiesa” bara, rašydama, kad kiekviena darbo vieta sukuriama ne tam, kad reikia kažkam išmokėti atlyginimą. Pirmiausia ją užimantis žmogus turi žinoti, kad jo darbas reikalingas visuomenei. Darbas ne bet koks, o geras darbas, gera gamyba ir nepriekaištingas paslaugumas.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J,
SENIAI LAUKTA KNYGA
"Laiškuose lietuviams” jau nuo pat 1970 metų pradžios yra įvestas "Kalbos” skyrius. Nuo to laiko iki šiol kiekviename numeryje būdavo įvairių kalbos patarimų ir taisymų. Šis skyrius pasidarė labai populiarus. Daugelis skaitytojų jį mėgo ir vertino. Kai kurie jau nuo seniau vis ragino redaktorių išleisti tuos patarimus ir taisymus atskira knyga. Pagaliau labai to pageidavo ir JAV LB Kultūros taryba, prižadėdama tą knygą išleisti. Redaktorius ėmėsi darbo, ir pagaliau ši knyga šiomis dienomis jau išėjo iš spaudos.
Ją išleido Kultūros taryba, finansiškai parėmė Lietuvių Fondas, spausdino "Draugo” spaustuvė. Knyga kietais viršeliais, 240 psl., kaina tik 8 doleriai. Ją galima gauti pas platintojus arba rašant "Draugui” (4545 W. 63rd Street, Chicago, IL 60629).
Knygos pavadinimas — "Praktinė lietuvių kalbos vartosena”. Joje yra dvi dalys: I. Lietuvių kalbos rašyba, II. Nevartotini žodžiai ir posakiai. Pirmoje dalyje yra maždaug ta pati medžiaga, šį tą pakeitus ir papildžius, kuri buvo 1982 m. išleistoje knygelėje "Dabartinė lietuvių kalbos rašyba”. Antroje dalyje alfabetine tvarka surašyta daugelis nevartotinų žodžių ir posakių, kai ką plačiau paaiškinant.
Pasirodžius šiai knygai, jau turbūt šiek tiek keisis ir šio "Kalbos” skyriaus pobūdis. Jau čia gal ne tiek rašysime apie įvairius kalbos taisymus, bet stengsimės surasti kitų naudingų kalbos klausimų. Labai laukiame ir skaitytojų klausimų. Čia atsakysime tik į vieną neseniai gautą klausimą.
■ JAV-se, Centralia, Pa. apylinkėje net 23 metus žmonės gyveno virš anglių kasyklų, kuriose vykdavo gaisrai, varginantys gyventojus. Miestelio gyventojai — daugiausia katalikai. Pennsylvanijos katalikų konferencija pakvietė domininkonę seselę Honor Murphy, kad ji vadovautų Centralijos namų savininkų draugijos veiklai, siekiančiai pagelbėti gyventojams kitur persikelti. Seselei uoliai besidarbuojant, buvo pasiekta, kad JAV kasyklų įstaiga Vašingtone paskyrė 2,4 mil. dolerių gyventojams persikelti kitur. Daugelis šeimų tuo pasinaudos.
■ JAV generalinis chirurgas dr. C. Everett Koop Denvery birželio mėn. 8-9 d. įvykusioje konferencijoje pornografijos klausimais savo paskaitoje pažymėjo, kad pornografija gali būti žalinga jaunimo sveikatai. Jis pabrėžė, kad pornografija yra destruktyvus reiškinys. Ji nieko visuomenei neduoda, o mažina ar atima tai, ką laikome visuomenės gėriu. Naujos priemonės plisti pornografijai didina pavojų sveikatai ir gerovei, ypač tokių lengvai pažeidžiamų sluoksnių, kaip vaikai ir moterys.
■ Vatikano atstovas Ottawos konferencijoje arkivyskupas Angelo Palmas gegužės 13 d. ir gegužės 20 d. priminė tikinčiųjų priespaudą. Iš jo iškeltų faktų darėsi aišku, kad kalbėtojas prieš akis turėjo dabartinę padėtį Lietuvoje.
■ JAV delegacija Ottawos konferencijoje pakartotinai išvardijo Helsinkio susitarime numatytų laisvių varžymą Lietuvoje. Buvo suminėtos daugelio kalinamų lietuvių pavardės.
PRAKTINĖ LIETUVIŲ KALBOS VARTOSENA. Paruošė Juozas Vaišnys, S.J. Išleido JAV LB Kultūros taryba 1985 m. Kieti viršeliai, 349 psl., kaina 8 dol. (Žr. Kalbos skyrių).
SUVAŽIAVIMO DARBAI. X. Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys. Roma, 1984. Redagavo A. Liuima, S.J. Spaustuvės išlaidas apmokėjo prel. Pr. Juras, prel. J. Karalius, prof. dr. A. Alminas ir Lietuvių fondas. Didelis formatas, 392 psl.
METRAŠTIS. VI. Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys. Roma, 1985. Akademijos adresas: Piazza della Pilotta, 4, Roma. Redagavo A. Liuima, S.J. Spaustuvės išlaidas apmokėjo kun. S. Morkūnas, prel. P. Celiešius, T. Vidugiris ir LKM Akademija. Didelis formatas, 512 psl.
Antanas Rubšys. RAKTAS Į SENĄJĮ TESTAMENTĄ. III dalis. Tiltai ar sienos? Išleido “Krikščionis gyvenime”. Kalbą tikrino Petras Balčiūnas. Įrašus piešė Paulius Jurkus. Žemėlapius paruošė S.A. Romano. Meniškai apipavidalino sės. O. Mikailaitė. Nuotraukos Antano Rubšio ir E. A. Johnson. Kieti viršeliai, 525 psl., kaina 10 dol.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Ateinančiame “Laiškų lietuviams” numeryje jau paskelbsime naują konkursą. Premijoms jau turime šiuos mecenatus: Pranas Lekutis — 500 dol., Jonas ir Bronė Veselkai — 150 dol., Stefanija Rudokienė — 100 dol., Ona Siliūnienė — 100 dol. Mecenatams esame labai dėkingi.
Ateinančiais metais “Laiškų lietuviams” metinė šventė ir premijų įteikimas bus sekmadienį po Atvelykio, balandžio mėn. 13 d.
KITŲ METŲ EKSKURSIJA
Iki šiol visos mūsų ekskursijos labai gerai pasisekė, tad ir ateinančiais metais manome ruošti ekskursiją į Austriją, Vengriją, Jugoslaviją. Ilgiausiai būsime Jugoslavijoje. Joje yra daug ko pamatyti, o pragyvenimas nebrangus. Planuojame išvykti apie birželio 15 dieną. Ekskursija tęstųsi apie 18 dienų. Plačiau parašysime vėliau.