DANUTĖ BINDOKIENĖ
Pats vidurvasaris: liepos-rugpjūčio mėnesiai. Skamba šienapjūtės dalgiai, liejasi rugiapjūtės prakaitas. Nėra laiko svečiuotis, reikia skubėti, kad lietūs neužpultų, grūdai nenubyrėtų. .. Dėl to liepos ir rugpjūčio mėnesiais papročių nedaug, nes žmonės užimti kasdieniniais darbais. Gerai, kad tuo metu nepasitako ir didesnių švenčių, išskyrus Žolines.
Liepos-rugpjūčio mėnesiai pasižymi turtingais ir gausiais šienapjūtės, rugiapjūtės ir ypač pabaigtuvių papročiais. Tai sunkaus darbo, talkų ir užbaigimo džiaugsmo mėnesiai, tačiau retas išeivijos lietuvis užsiima rugiapjūte, o "šienapjūtė” atliekama beveik kas savaitę, užkuriant pjaunamosios mašinėlės motorą ir nupjaunant kiemo pieveles. Nei talkos, nei dalgių žvangėjimo, nei pabaigtuvių. . . Todėl šienapjūtės ir rugiapjūtės (o tuo pačiu ir kitų, būdingų ūkio darbų) papročių neaprašysime. Vietoj jų trumpai stabtelėsime prie trijų didžiųjų žmogaus gyvenimo įvykių: vestuvių, krikštynų ir laidotuvių.
ŽOLINĖS
Rugpjūčio 15 d. švenčiama švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė, populiariai Lietuvoje vadinama Žolinėmis. Tą dieną sustoja net būtiniausi darbai, nes reikia nueiti į bažnyčią. Anksti rytą moterys apeina pievas ir darželius, prisirinkdamos gėlių puokštes, nes paskiau bažnyčioje jos bus šventinamos. Parsinešusios tas puokštes po mišių, užkišdavo kur palėpėje ir sudžiovindavo. Tokios šventintos gėlės buvo įvairiai vartojamos. Jos apsaugodavo nuo gaisro, nuo perkūno įtrenkimo; jomis buvo parūkomi ligoniai, žiupsnelis įdedamas j pagalvėlę mirusiam.
Gėlių ir žolynų šventinimas Žolinėje yra randamas ir išeivijos lietuvių parapijose. Žolinių rytą gatvėse galima sutikti moteris, ypač vyresnio amžiaus, besinešančias puokšteles rūtų, karkliukų, linelių ir kitokių gėlių. Tai graži tradicija, nežinoma kitose tautose. Ją turėtume išlaikyti ir išsaugoti, nes ji dar kartą akivaizdžiai parodo lietuvio ryšį su gamta, su žeme.
VESTUVĖS
Dažnai spaudoje užtinkame gražiabyliškų aprašymų apie tos ar kitos poros "lietuviškas” vestuves, "su visomis tradicijomis”. Tačiau, kruopščiau pažvelgę į tas tradicijas, pamatysime, kad tai tik kažkoks amerikietiškų ir lietuviškų papročių kratinys, kuris su lietuviškų vestuvių tradicijomis neturi jokio ryšio. Tai, žinoma, visai priimtina, jeigu jauniesiems ir jų artimiesiems tokios vestuvės patinka. Tik kažin, ar reikėtų viską jau taip ir vadinti "lietuviškomis tradicijomis”, juo labiau, kad tikras, senoviškas, lietuviškas vestuves vargu ar sugebėtume (arba ir norėtume) iškelti. Reikia nepamiršti, kad vestuvių vaišės tęsdavosi bent savaitę, o jaunąją su jaunuoju supažindindavo tik piršlys. Žmonas sūnums surasdavo tėvai. Nežiūrint, kad šiandien lietuvės motinos neretai pasvajoja apie tokį dalyką, vargu ar jų sūnūs sutiktų vesti mamos parinktą žmoną. . .
Senaisiais laikais vestuvės įvykdavo vėlyvą rudenį arba žiemą, laisvesniu nuo žemės ūkio darbų metu. Ir tai suprantama, prisimenant, kad vestuvės užsitęsdavo gana ilgai. Dabar vestuvės keliamos bet kuriuo metų laiku, net Advente ir Gavėnioje, ko Lietuvoje beveik nepasitaikydavo (tik išimtinais atvejais — būsimajai nuotakai laukiant pavainikio, ar kitu kuriuo labai svarbiu atveju). Taigi, norint "tradicinių” lietuviškų vestuvių, pirmiausia reikėtų vengti netradicinio laikotarpio, t.y. Advento, o ypač Gavėnios.
Aišku, piršlys dabar nereikalingas, nes jaunieji ir be jo susitinka, vienas kitą pamilsta ir nutaria vestis. Tačiau jaunoji galėtų pasirinkti svočią iš vyresniųjų giminaičių tarpo. Svočia — tai lyg vyriausia šeimininkė ir jaunosios bei visų vestuviniu vaišių globėja. Jos pareiga prižiūrėti, kad visi būtų sotūs ir patenkinti, nes jaunosios motina vestuvėse būdavo kitaip užsiėmusi.
Liaudyje buvo žinomos sužiedotuvės, arba žiedynos. Jų metu jaunieji pasikeisdavo asmeniškomis dovanomis ir žiedais, viešai pasibučiuodami tėvų, giminių ir artimųjų tarpe, tuo pareikšdami ketinimą sukurti šeimą. Įdomi ir graži vestuvinė tradicija yra kvieslys, kviečiąs svečius į vestuves. Kviesliu buvo parenkamas jaunas, iškalbus, nevedęs vyras. Jaunasis pasirinkdavo savo kvieslį, o jaunoji — savo. Kvieslys būdavo atitinkamai pasipuošęs: su aukšta kepure, papuošta gėlėmis ir spalvotais kaspinėliais, su per petį perjuostu austu rankšluosčiu ir trišake lazda — kviesle rankoje. Ta kvieslė taip pat papuošta, o jos viršūnėje pritaisytas skambaliukas. Atvykęs į kviečiamųjų namus, suduodavo tris kartus kviesle į lubas ar grindis ir pasakydavo kviečiamąją kalbą arba oraciją. Už tai šeimininkai jį gražiai pavaišindavo, o moterys apdovanodavo nedidelėmis asmeniškomis dovanėlėmis.
Galbūt vestuvių kvieslio tradiciją, kiek suprastintą ir sumodernintą (pvz., kvieslys galėtų važiuoti automobiliu, ne būtinai jau atjoti...), galėtume atgaivinti ir mūsų sąlygomis. Toks asmeniškas kai kurių artimųjų pakvietimas į vestuves būtų šiltesnis ir įdomesnis už spausdintų laiškelių siuntimą. Žinoma, kur svečiai gyvena toliau, priimtinas ir laiškas.
Visai prieš vestuves (dažniausiai vakarą prieš), įvyksta vadinamasis mergvakaris, t.y. jaunosios ir jaunojo atsisveikinimas su jaunystės draugėmis, draugais, giminėmis. Jaunasis tokį pobūvį, tik daug trumpesnį ir paprastesnį, turi savo tėviškėje, su savo draugais, o jaunoji — savo namuose. Mergvakario nereikia maišyti su čia įprastais "bridal shower” pobūviais, kurių pagrindinis tikslas surinkti kuo daugiau dovanų. Nežiūrint, kad mergvakario pabaigoje jaunoji (ir jaunasis) taip pat būdavo svečių apdovanojami, pagrindinė vakaro mintis— atsisveikinimas su gyvenimu, kurį mergina ir vyras iki tol pažinojo, atsisveikinimas su nerūpestingomis jaunystės dienomis, žengiant į vedybinį luomą.
Pagrindinė mergvakario apeiga: jaunosios kasų perpynimas, rūtų vainiko nupynimas ir juo jaunosios papuošimas. Bešukuojant jaunajai plaukus, šukos ar šepetys lyg netyčia yra sviedžiamas į šalį. Kuri mergina jį (arba šukas) pagauna, tai toji pirmoji ištekės. Papuošta rūtų vainiku, jaunoji atsisveikina su tėvais, su broliais, seserimis, su giminėmis ir su savo kaimo jaunimu — draugais, draugėmis. Dainuojama daug dainų, kurios yra labai graudžios. Kai kur mergvakariuose ir šokama, arba šoka tik merginos su jaunąja (plg. mergvakario tautinius šokius — Sadutę ir kitus).
Tuomet jaunoji yra pasodinama užstalėje ir apdovanojama. Kelios vyresnio amžiaus giminaitės, geros dainininkės, eina prie svečių ir dainuodamos prašo dovanų jaunajai. Jeigu dovaną kas duoda, taip pat dainuodamos padėkoja. Neduodančius dovanų paragindavo pajuokiančiomis dainomis. Pvz.:
"Jei neturi dovanų,
Nėr eik eiti iš namų,
Reik pas pečių tik sėdėti
Ir sau nosį krapštinėti..
arba:
"Netur mūs broliai pinigų,
Pilnos kišenės guzikų,
Jei turėtų, tai įdėtų,
Kaip bezmėnai nesėdėtų. ..”
Paprastai vyrai duodavo pinigus, o moterys įvairias namų apyvokos dovanas.
Jungtuvės vykdavo bažnyčioje. Jaunasis ir jaunoji kiekvienas vykdavo atskirai su savo palyda. Vyrai turėjo prie atlapo prisisegę baltą kaspinėlį su rūtos šakele viduryje, o merginos pasipuošusios tik rūtomis. Merginų (įskaitant jaunosios) drabužiai: tautiniai, šviesūs, išeiginiai. Vestuvininkams važiuojant po jungtuvių, kaimo jaunimas ir paaugliai statydavo ant kelio kliūtis — vartus, pertiesdavo virvę, užversdavo šakomis ir pan. Vestuvininkai (dažniausiai piršlys) turėdavo išsipirkti saldainiais ar vynu, kad leistų pravažiuoti.
Prie namų durų jaunuosius pasitinka jaunosios tėvai su lėkštele, ant kurios padėta riekutė duonos, truputis druskos ir pora stikliukų, papuoštų rūtomis. Seniau vietoj vyno ar degtinės šiose apeigose buvo vartojamas vanduo. Jaunajai žengiant per slenkstį, kai kur ji apiberiama grūdais. Amerikoje mada jaunuosius barstyti ryžiais, ir tai daroma prie bažnyčios, o Lietuvoje buvo naudojami įvairūs maišyti grūdai: miežiai, avižos, rugiai, kviečiai. Kai jaunieji su palyda sueidavo į trobą, jiems skirtas stalas būdavo užimtas moterų-viešnių. Norėdami sėstis, turėdavo vėl duoti saldainių arba dovanų ir stalą nupirkti. Vakarų aukštaičiuose ir dzūkuose stalo užsėdimas buvo surištas su "sodo” išpirkimu. Tas "sodas” — tai virš stalo pakabintas specialus papuošalas: didelis šiaudinukas ar pintinėlė, papuošta gėlėmis. Mano mama (Julija Brazienė, 84 m.) pasakoja, kad jos brolio vestuvėse, maždaug 1906 m., buvo pakabintas toks "sodas”, suvertas iš ruginių šiaudų (ji yra iš Vilkaviškio apskr.), o moterys, apsėdusios aplink stalą ir saugojančios "sodą”, vaizdavo tvorą. "Sodo nupirkimas” kai kurių tautosakininkų aiškinamas, kaip nuotakos pirkimas.
Stalą išpirkus, vestuvininkai pagaliau susėda ir vaišinasi. Vestuvių puotoje skamba dainos, paįvairinamos "karti, karti, degtinė karti”, o po jaunųjų pasibučiavimo ta degtinė "pasaldėja”. Skambinimas šaukšteliu į stikliuką arba barškinimas šakute į lėkštę Lietuvoje nebuvo žinomas.
Svarbi vestuvių puotos apeiga yra jaunosios "nuvainikavimas”. Ji pasodinama kambario viduryje (Lietuvos kaime — ant apversto duonkubilio), svočia nusega rūtų vainikėlį, o galvą apmuturiuoja nuometu (seniau tai buvo atliekama kitą po jungtuvių rytą, kai jaunieji buvo prikeliami klėtyje po bendros nakties, ir jaunajai jau nebetiko rūtų vainikas). Vainiko nuėmimo apeigos yra graudžios — dainininkai liūdnomis dainomis virkdo jaunąją, jos motiną ir gimines. Lietuviškuose papročiuose niekur neužsimenama apie kojaraiščius, kurie mada Amerikoje, kai jaunasis pakelia jaunosios sijoną ir nusmaukia kojaraištį nuo šlaunies. Nežiūrint, kad vestuvių papročiuose (o ypač dainose) turėjome gana daug užuominų apie "loveles, klėteles ir rūtų išmindžiojimą”, lietuvaičių kuklumas neleido viešai nuogas šlaunis rodyti ir apie jas graibaliotis.
Vestuvinės puokštės sviedimas pamergėms taip pat buvo nežinomas. Išvažiuodama iš savo namų, jaunoji tris kartus apeidavo apie stalą (atsisveikindama su namais ir namų dvasiomis), o paskutinį kartą lyg netyčia paimdavo staltiesės kampą ir paskui save patraukdavo, tuo norėdama "patraukti paskui save į moterystės luomą” visas savo drauges. Kuri jos draugė pirma ištekės, buvo galima spręsti ir iš mergvakario apeigų, kurias jau minėjau.
Vestuvėms dar būdingos jaunosios varžytinės (nors ne visose Lietuvos vietose žinomos). Jaunojo ir jaunosios giminės varžosi dėl jaunosios, dėdami ant specialiai papuoštos lėkštės pinigus ir šaukdami: "Mūsų jaunoji”. Žinoma, laimi jaunojo pusė, ir laikas išvažiuoti į vyro tėviškę.
Prieš puotos pabaigą dar atliekamas piršlio teismas ir korimas, tačiau dabar piršlių nereikia, todėl nėra ir ko karti.
Vestuvių puotos ir apeigų muzikai būdavo teikiama daug reikšmės. Vestuvinės dainos lietuvių tautosakoje labai gausios ir įvairios: nuo graudžių iki šelmiškų; nuo rimtų iki juokingų ir net nepadorių. Buvo labai populiarūs vestuviniai maršai, grojami sutinkant jaunuosius, dovanų įteikimo metu ir pan.
Vestuvės jaunosios namuose baigdavosi kraičio išvežimu ir jaunųjų bei svečių išvažiavimu į jaunojo tėviškę. Galbūt verta paminėti įdomų ir išeivijoje tikrai nepraktikuojamą paprotį — tai jaunosios dovanos. Tos dovanos būdavo dažniausiai pačios merginos pagamintos: austos juostos ir juostelės, rankšluosčiai, drobės gabalai ir pan. Apdovanodavo pabrolius, pamerges, piršlį, svočią, muzikantus, kraičvežius, jaunojo tėvus ir artimuosius, savo brolius, seseris ir t.t. Dovanos būdavo įteikiamos viešai, prie svečių ir su apeigomis. Būtų gražu, jeigu šis paprotys būtų sugrąžintas į lietuviškų vestuvių tradicijas. Dabar jaunųjų rankos mielai tiesiamos į dovanas, bet jie patys neatsilygina nors nedidelėmis, simboliškomis dovanėlėmis.
Kaip minėjau, vestuvių puota, užbaigta jaunosios namuose, dar ilgai tęsiasi jaunojo tėviškėje. Norėdami per ilgai užsibuvusiais vestuvininkais atsikratyti, šeimininkai užkaičia kopūstus. Kai verdamų kopūstų kvapas iš virtuvės išsisklaido po namus, vestuvininkai žino, kad atėjo puotavimo pabaiga. Prisivalgius riebių kopūstų su kumpiu, reikės keliauti namo. ..