religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1985 / GEGUŽĖ - MAY / VOLUME XXXVI, NO. 5

Šis numeris iliustruotas Domicėlės Tarabildienės grafikos darbų nuotraukomis. Viršelio piešinys — Giedrės Čepaitytės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

JUOZAS VAIŠNORA, M.I.C.

KĄ REIŠKIA VARDAS MARIJA

     Katalikų moksle ir gyvenime Marija po Jėzaus užima pirmą ir aukščiausią vietą. Ji Dievo Sūnaus, Bažnyčios ir visos Kristaus atpirktosios žmonijos Motina. Ji iš visų žmonių Dievo išrinktoji ir išskirtoji, apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, vienintelė Nekaltai Pradėtoji. Ji vienintelė iš visų gyvųjų su kūnu paimtoji į dangų. Visa tai žinome ir išpažįstame, tikime su pilnu tikrumu, kaip paties Dievo apreikštąsias tiesas.

     Šalia to, visų mūsų tikėjimui ir pamaldumui naudinga giliau ir arčiau pažinti Mariją žemiškoje tikrovėje, įsigilinant į tas aplinkybes, kuriose Marija reiškėsi žemiškajame gyvenime drauge su savo Sūnumi Jėzumi. Pirmiausia panagrinėsime, ką reiškia patsai vardas Marija.

     Senojo Testamento hebraiškame tekste Marijos vardas rašomas Myriam. Biblijos vertime Kristaus laikais vartota aramajų kalba šis vardas rašomas Maryam. Senojo Testamento vertime graikų kalba Marijos vardas rašomas Mariau, o Evangelijų graikiškasis tekstas turi žodį Maria. Žydų istorikas Juozapas Flavijus vartoja žodį Mariane arba Mariamne.

     Visame Šv. Rašte, be Jėzaus Motinos Marijos, randame dar šešias moteris, kurios turi Marijos vardą. Žinomiausia jų yra Senojo Testamento Mozės ir Aarono sesuo. Išėjimo knygoje rašoma, kad po to, kai žydai perėjo Raudonąją jūrą, Marija pranašė, Mozės ir Aarono sesuo, paėmusi būgnelį ir surinkusi kitas moteris su būgneliais, džiūgavo, šoko, o Marija vedė giesmę kartodama: "Giedokime Viešpačiui, nes jis tikrai kilnus, žirgą ir vežimą jis įmetė į jūrą” (Iš 15,20-21). O Skaičių knygoje rašoma apie tą pačią Mozės ir Aarono seserį, pasipriešinusią Mozei, dėl ko ji Dievo buvo nubausta raupsų liga. Ir tik Mozės malda buvo pagydyta (Plg. Sk 12).

Motina ir kūdikis.    D. TARABILDIENĖ

Skaityti daugiau: SUSIPAŽINKIME SU MARIJA

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Kartą vienas žmogus, paklaustas, kodėl jis nebepraktikuojąs savo religijos, atsakė dviem žodžiais: "Kunigas kaltas!” Mes susitinkame tam tikrą skaičių žmonių, kurie kunigą laiko savo prarasto tikėjimo priežastimi. Gyvenimas mums sako, kad žmonės, ieškodami pasiteisinimo ir norėdami aptildyti sąžinės nerimstantį priekaištavimą, kartais suverčia kaltę ant kunigo, ypač jei jo gyvenimas nėra pavyzdingas. Bet gyvenimas taip pat liudija, kad šis pasiteisinimas nėra nei visai teisingas, nei visai nuoširdus. Be to, jei kieno nors tikėjimas sudužo kaip molio indas į šukes dėl to, kad kunigas nesugebėjo gyventi pagal savo aukštą idealą, tai toks tikėjimas buvo maža ko vertas, nes jis buvo atremtas ne į Dievą, o į žmogų. Vis dėlto, kad jau žmonės kartais suverčia kaltę ant kunigo, pasižiūrėkime, kaip dažnas iš mūsų vaizduojasi kunigą ir jo pareigas, kunigystę ir jos funkcijas. Mes manome saką su pagrindu, kad jei žmonės parodo didelę ignoranciją savo religijos atžvilgiu, tai bene didžiausia tos ignorancijos dalis tenka kunigystei ir kunigui.

     Visi turime susikūrę arba pasisavinę kitų sukurtą kunigo tipą, daugiau ar mažiau patrauklų, kuris dažnai būna nerealus, išvilktas iš žmogiškojo kūno silpnybių ir nebepriklausąs mūsų planetos sistemai. Kad jis toks pasiliktų, mes jį prievarta atskiriame nuo gyvenimo ir žmonių ir užrakiname bažnyčioje arba klebonijoje. Tiek tikrovėje, tiek vaizduotėje kunigų tipai skiriasi vienas nuo kito. Mes girdime, kad vienam patinka asketinis kunigo tipas, pasislėpęs už keturių sienų, kurio kunigystė susideda iš maldos ir pasninko. Kitam patinka "modernus” tipas, nuolat sutinkamas žmonėse, kuris nieku nesipiktina ir nieko nesmerkia. Dar kitam patinka toks kunigo tipas, kuris nieku nesiskiria nuo kitų mirtingųjų. Pagal vieno kariškio žodžius: "Taip, pažinau tą kunigą. Buvo mūsų pulko kapelionas. Puikus vyras: gėrė degtinę, kaip vandenį”. Trečias ir ketvirtas žavisi misijonieriaus kunigo tipu ir jo heroišku pasiaukojimu.

Skaityti daugiau: TIKĖJIMO PRARADIMO PRIEŽASTYS (III)

(Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

16. ĮSIKŪNIJIMO “NATŪRALUMAS”

"Tas Žodis tapo kūnu..

     Žodis, kuris buvo pas Dievą ir kuris buvo Dievas, tapo kūnu. Šią žinią paskelbti yra viso šio Evangelijos įvado tikslas. Kyla klausimas, kaip šią didžiąją naujieną autorius nori mums pateikti: ar jis nori ją mums parodyti kaip nuostabią, neturinčią pavyzdžio žmonijos gyvenime (tokia ji iš tikro yra), ar jis nori greičiau ją parodyti ne tiek kaip stebuklą, kiek kaip suprantamą ir net tam tikra prasme natūralų Dievo santykių su pasauliu reiškinį?

     Kai įsižiūrime į įvado minčių eigą, atrodo, kad greičiau šis antrasis priėjimo būdas autoriui rūpi. Grįžkime dar kartą prie jo minčių eigos. Tas Žodis, kuris buvo pas Dievą ir kuris pats buvo Dievas, yra pasaulio sukūrimo įrankis. Per jį visa padaryta ir be jo nieko nepadaryta iš to, kas padaryta. Taigi ir žmonės yra per jį padaryti. Jis yra ne tik žmonių šviesa, bet ir gyvybė. Ta šviesa ir ta gyvybė buvo liudijama žmonėms ir prieš Žodžio įsikūnijimą. Ir ne visi jo nepažino. Buvo tokių, kurie gavo iš jo galią būti Dievo vaikais. Dievo vaiko idėja buvo žinoma žydų visuomenei keletas šimtmečių prieš Jėzaus atėjimą. Vadinasi, savo atskirais esminiais bruožais dvasiškai Kristus buvo žmonių tarpe. Kas dabar įvyko nauja, tai kad atskirų reiškinių instrumentinė dieviškoji priežastis pati tapo kūnu.

     Šis Kristaus atėjimo natūralumo pavaizdavimas, išreikštas Jono įvade, be abejo, neturi tikslo panaikinti antgamtinį šio įvykio pobūdį. Jis tik nori pavaizduoti, kad tas didysis nenatūralumas turi labai gilias savo natūralumo atramas. Žodžio įsikūnijimas yra išbaigimas to, kas buvo kada pradėta, kuriant pasaulį ir žmogų. Žodis įsikūnydamas atėjo ne pas svetimus, bet pas savus.

Skaityti daugiau: TEOLOGINIAI MĄSTYMAI

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Gegužės mėnuo Lietuvoje buvo skirtas Marijos garbei. Ypatingoji gegužės malda — švč. Mergelės Marijos litanija, kalbama arba giedama kasdien. Visose Lietuvos bažnyčiose vakarais vykdavo gegužinės pamaldos, bet kaimo žmonės, užimti pavasariniais ūkio darbais, retai galėdavo tose pamaldose dalyvauti. Tačiau Marijos litanija nebuvo apleidžiama ir kaime. Šeimos nariai (įskaitant net mažamečius vaikus ir samdinius) rinkdavosi prie gėlėmis papuošto Marijos paveikslo ir drauge kalbėdavo arba giedodavo litaniją.

     Gegužės mėnesio pradžioje buvo jau prigijusi Motinos diena (nors įvesta moderniaisiais laikais). Ji nebuvo taip sukomercinta, kaip, pvz., čia, Amerikoje, ir minima daugiau miestų bei miestelių gyventojų. Vaikai, ypač paraginti mokyklose, pasveikindavo mamytes, apdovanodami laukų gėlėmis, kurių taip gausu Lietuvoje gegužės mėnesį.

     Kryžiaus arba Kryžavos dienos. Pirmadienį, antradienį ir trečiadienį prieš Šeštines (kurios paprastai būna ketvirtadienį) kaimo žmonės švęsdavo Kryžiaus arba Kryžavas dienas. Tomis dienomis nedirbami kai kurie, ypač lauko, darbai, nevalgoma mėsos, einamos procesijos aplink laukus, pas kiekvieną kaimo kryžių, į kapines. Pavasario laukų apėjimo paprotys yra labai senas ir žinomas daugelyje Europos tautų. Magiškasis eisenos-procesijos ratas apie želiančius javus, giedant giesmes, aukojant aukas, nešant dievų arba deivių statulėles ir simbolius, apsaugo pasėlius ir derlių nuo gamtinių nelaimių. Jau IV a. popiežius Liberijus buvo paskyręs laukų apėjimo diena šv. Morkaus šventę, o vėliau pop. Gregorijus Didysis nustatė visas su tuo susijusias maldas ir apeigas — tuo būdu pagoniško tikėjimo paprotys įgavo naują, krikščionišką rūbą.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKI PAPROČIAI. GEGUŽĖ

P. Daugintis, S.J.

     Neseniai man pakliuvo į rankas nedidelė knygelė "Evangelization. A Challenge for the Catholic Church”, parašyta kun. Bob Bedard. Susidomėjau jos mintimis, svarsčiau, lyginau su savo patyrimais. Knygelės autorius rašo, kad jau devyniolika metų jis mokytojauja gimnazijoje — dėsto tikybą, o savaitgaliais sako pamokslus Įvairiose bažnyčiose. Kaip ir kiti kunigai, jis pastebėjęs, kad paskutiniųjų klasių mokiniai jau mažai praktikuoja religiją, o kiti net abejoja Dievo buvimu. Baigę gimnazijas, daugelis visai nebepraktikuoja, kaip ir nemaža jų pažįstamų suaugusiųjų. Dalyvaujančiųjų pamaldose skaičius stipriai mažėja.

     Jis ir kiti tos gimnazijos mokytojai, kur yra nemaža ir kunigų, dėję labai daug pastangų palaikyti ir išugdyti religinį savo moksleivių gyvenimą. Jie naudoję naujas programas, keitę tikybos vadovėlius, gražiai liturgiškai organizavę pamaldas, turėję susitelkimo dienas, seminarus, savaitgalio susibūrimus... Panašiai darę ir kiti kunigai parapijose. Tačiau padėtis nepagerėjo.

     Jis pastebėjo, kad ir jo paties religiniame gyvenime kažko trūko. Neturėjo entuziazmo. Visa tai jam kėlė didelį rūpestį. Tada jis pradėjęs daug melstis ir prašyti kitus, kad už jį melstųsi. Vieną dieną pajutęs didelį atsinaujinimą, pajuto, kad Kristus atėjo į jo gyvenimą, kurį buvo pavedęs jam tvarkyti. Jis pradėjo daug nuoširdžiau ir intymiau bendrauti su Kristumi.

ATSILIEPTI Į EVANGELIJĄ

     Palengva kun. Bedard priėjo prie tokios išvados. Jo paties dvasiniam gyvenimui neužteko daug skaityti apie Dievą, žinoti ir kalbėti apie Jėzų Kristų, neužteko įprastinių religinių praktikų. To neužtenka ir jo mokiniams, studentams ir klausytojams. Reikia juos privesti ar padėti prieiti prie to, kad jie, aiškiai pažinę Kristų ir asmeniškai patyrę Dievo artumą, pakviestų Viešpatį Dievą tvarkyti jų gyvenimą.

Skaityti daugiau: DUOK DIEVUI ŠANSĄ

D. Tarabildienė.   Motina.

D. Tarabildienė.    Saulė.

CHIARA LUBICH

     "Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!” (Rom 8,31).

     Šiais žodžiais šv. Paulius baigia pirmąjį skyrių savo laiško romėnams, kuriame kalba apie Dievo planą gelbėti visus žmones per Jėzų, už mus mirusį ir prisikėlusį. Dievo visiškas atsidavimas mums ir jo meilė žmonijai šv. Pauliui buvo tokia nuostabi ir akivaizdi, kad jis, degdamas dėkinga meile ir garbindamas, karštai tai išreiškė.

     Apaštalas naudoja teismo įvaizdį, to teismo, kuriame kiekvienas mūsų vieną dieną būsime teisiami. Tačiau tame teisme mūsų teisėju bus pats Dievas, kartu būdamas ir mūsų gynėju. Užtat šv. Paulius ir klausia, jei Dievas bus mūsų pusėje, kas išdrįs mus kaltinti? Aišku, kad niekas. Net jei kaltinimai kiltų mūsų pačių sąžinėje, prisiminus praeities nuodėmes, ar būtų daromi kitų žmonių, ar mūsų didžiojo priešo šėtono, jie visi atpuls.

     Šv. Rašto ištrauka, prasidedanti šiuo sakiniu, vadinama krikščionio vilties himnu. Vilties dorybė duoda mums jėgų būti ištikimiems Dievui, nežiūrint sunkenybių, kurios mus gali ištikti gyvenimo kelyje. Mes žinome, kad krikščioniškas gyvenimas įpareigoja priimti Dievo žodį ir stengtis pagal jį gyventi. Bet bandydami taip gyventi pasaulyje ir kai kuriose situacijose, pamatome, kad vidiniai ir išoriniai faktoriai mus veikia. Jie gali mus bauginti ir slopinti mūsų dvasią. Patirtimi žinome mūsų silpnumą, kai mus ištinka stiprūs ir nesiliaują gundymai, ar prispaudžia sunkenybės mus supančioje aplinkoje bei paliečia finansiniai, sveikatos ar kiti rūpesčiai. Tada viltis padeda mums nugalėti tas visas kliūtis, nes ji remiasi Dievo meile mums. Dėl to viltis yra drąsi, optimistiška, pasitikinti Dievu, ryžtinga ir džiugi.

Skaityti daugiau: JEI DIEVAS UŽ MUS, KAS PRIEŠ MUS?

Paulius Rabikauskas

3. PALAIMINTOJI JADVYGA JOGAILIENĖ

     Nedaug kas iš lietuvių žino, kad pirmoji Jogailos žmona Jadvyga nuo 1979 metų yra Bažnyčios oficialiai pripažįstama palaimintąja. Visoms Lenkijoje vyskupijoms skirtame liturginiame kalendoriuje liepos 17 d. nurodyta pal. Jadvygos karalienės šventė, turinti "privalomo minėjimo” (memoria obligatoria) rangą. Tą dieną visose Lenkijos bažnyčiose šv. mišios ir kitos pamaldos turi būti laikomos pal. Jadvygos karalienės garbei.

     Lig šiol buvo žinoma, kad lenkai, kaip ir visas katalikiškas pasaulis, šventė ir švenčia šv. Jadvygos šventę spalio 16 d. Tai Bavarijoje, lygiai 200 metų anksčiau už Jadvygą Jogailienę gimusi, už Henriko, Silezijos ir Lenkijos kunigaikščio, ištekėjusi, šventai gyvenusi ir Trebnicos vienuolyne, Žemutinėje Silezijoje, mirusi kunigaikštienė Jadvyga. Kaip tik jos šventės dieną Krokuvos kard. K. Wojtyla tapo išrinktas popiežium. Bet kaip dabar Bažnyčios liturginiame kalendoriuje atsirado antroji Jadvyga, pal. karalienė Jadvyga?

     Tai labai ilga, beveik 600 metų nusitęsusi istorija. Karalienė Jadvyga mirė 1399 m. liepos 17 d. Krokuvoje. Jau tuomet lenkai į ją žiūrėjo su pagarba, užuojauta ir pasigailėjimu. Jaunutė, vos dvylikmetė, ji ištekėjo už triskart vyresnio naujakrikšto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos. Ir štai po keliolikos metų ją, dar visai jauną, vos 25 metų sulaukusią, negailestinga mirtis išplėšė iš šio gyvenimo. Įdomus sutapimas: ir pal. Jadvyga, ir šv. Kazimieras mirė išgyvenę lygiai tiek pat metų, mėnesių ir dienų: 25 metus, 5 mėnesius ir 1-2 dienas.

Skaityti daugiau: Iš istorinių versmių

Alg. Suomis

     Daugelis žmonių visai nepagalvoja, kad žmogus gimdamas atsineša dieviškosios ugnelės dalelytę, kuri vadovauja jo poelgiams. Daugumas net rimtų gamtininkų bando viską rišti su proto veikimu ir visiems sutvėrimams priduoda nepaprastą proto galią. Žinomas vokiečių gamtininkas Brehms sako, kad net vabalėliai elgiasi protingai. Jo nuomone, jų smegenėlių centruose veikia tiek sveikos nuovokos, kad jų elgesį galima vadinti protingu. Kai kurie mokslininkai skruzdėlėms ir bitėms bandė tiek proto priskirti, kad jos atrodytų protingesnės net už žmogų. Bet reikia žinoti, kad joks gyvulys proto neturi, jis elgiasi tik pagal paties Dievo jam įdiegtą instinktą. Jo pasielgimo būdas yra įgimtas, bet ne patyrimu įgytas. Panašiai kaip ir mūsų virškinimo organai, širdis ar plaučiai veikia labai tiksliai ir protingai, bet visiškai ne savo protu ir ne savo patyrimu. Jų funkcijos yra nustatytos paties Kūrėjo. Kai kurie tai neigė, nenorėdami pripažinti Dievo, viską priskyrė aklam atsitiktinumui. Bet toks teigimas neišlaiko jokios kritikos. Šiandien apie atsitiktinumą ir pripuolamumą kalba tik didžiausi skeptikai, o rimti mokslininkai pripažįsta, kad kiekvienas gyvis, kiekvienas organizmas veikia pagal paties Dievo jam įdiegtą įstatymą.

     Žmogus turi protą ir juo gyvenime vadovaujasi, jis mokosi iš gyvenimo patyrimo ir savo veiksmus nuolat tobulina, bet ir jis turi įgimtą, paties Dievo įdiegtą įstatymą, kurį mes vadiname sąžinės balsu. Jau ir Kantas kalbėjo apie "kategorinį imperatyvą”, o Veccio dar aiškiau sako, kad žmoguje veikiąs moralinis įstatymas. Vaikas jau gimdamas atsineša dieviškojo mokslo kibirkštėlę, kuri turi įtakos į jo veiksmus. Žmogus be jokio mokslo ar kitų auklėjimo turi tam tikrą teisingumo nujautimą ir supranta, kad tai, kas gera, reikia daryti, o kas bloga — vengti. Taigi jau ir mažas vaikas kartais be kitų nurodymo, bet iš savo prigimties moka teisingai pasielgti. Auklėjant vaiką, tai reikia visuomet atsiminti ir šio dieviškojo įstatymo jame neslopinti, bet tik jį ugdyti ir aiškinti. Visa tai turint prieš akis, galima vaiko auklėjimą suskirstyti į tris dalis:

     1.    pasyvus auklėtojų laikymasis;

     2.    vaiko veiksmų pataisymas;

     3.    etikos tiesų pamokymas.

Skaityti daugiau: Auklėjimo klausimai

     Čia duosime tik trumpą santraukėlę iš "Young Adolescents and their Parents” (Search Institute, 1984 m. vasaris). Kalbama apie 5, 6, 7, 8 ir 9 skyriaus vaikus, pasiektus per religines organizacijas, įskaitant ir National Catholic Educational Association. Vienas studijos tikslų — patarti pačioms organizacijoms. Žinoma, jeigu būtų apklausinėjami to paties amžiaus jaunuoliai, kurie neturi jokio ryšio su religinėmis organizacijomis, atsakymai greičiausiai būtų skirtingi.

Redakcija

JAUNUOLIO SOCIALINĖ APLINKA

     Mokykla. Daugumas apklausinėtų jaunuolių apie mokyklą teigiamai atsiliepia. Labiausiai susidomėjimas mokykla maždaug tarp 5 ir 7 skyriaus. Mergaitės labiau domisi mokykla negu berniukai. Mažiau negu trečdalis 8 ir 9 skyriaus mokinių ruošia pamokas per savaitę bent 6 valandas. Mokyklos aplinkoje kasmet vis mažėja malonumas, smagumas. Daugumas 8 ir 9 skyriaus mokinių (35%) pastebi, kad jų draugai vartoja alkoholį ir marihuaną.

     Susižinojimo priemonės. Pusė visų mokinių kasdien žiūri televizijos bent 3 valandas. 1 iš 4 kas savaitę bent 3 val. žaidžia video žaidimus. Beveik visuose skyriuose tiek pat domimasi televizija, kinu ir video žaidimais, vyresnieji ypač berniukai vis daugiau klausosi "rock” muzikos ir domisi video žaidimais.

     Bažnyčia. Su amžiumi vis mažėja teigiami nusistatymai Bažnyčios atžvilgiu, vis dėlto 9 skyriuje 40% berniukų ir 51% mergaičių sako, kad Bažnyčia jiems yra svarbi arba net labai svarbi. 8 ir 9 skyriaus 38% mokinių sako, kad Bažnyčia jiems padeda atsakyti į svarbius gyvenimo klausimus. Visuose skyriuose mergaitės yra teigiamiau nusistačiusios Bažnyčios atžvilgiu negu berniukai. Iš atsakymų paaiškėja, kad kuo teigiamesnis nusistatymas Bažnyčios atžvilgiu, tuo daugiau galimybių, kad vaikas kitiems žmonėms rodo daugiau gailestingumo, labiau kitus užjaučia, mažiau vartoja narkotikus, alkoholį, rečiau nusikalsta kitokiais būdais.

Skaityti daugiau: Jaunuoliai ir jų tėvai

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

ATKURTAS AUTENTIŠKAS DAILININKO ŽMUIDZINAVIČIAUS BUTAS

     Lankytojams duris atvėrė studija, kurioje 35 metus kūrė žymus Lietuvos vaizdų meistras. Po keliasdešimt metų pertraukos vėl rodomi dailininko Žmuidzinavičiaus paveikslai. Kūrinius, nukentėjusius vokiečių okupacijos metais, antram gyvenimui prikėlė dailininkas Adolis Krikštaponis. Kaunietis restauruotojas nuvalė apnašas, sudubliavo kai kurių paveikslų drobes, atstatė sugadintas vietas. Paroda suruošta Žmuidzinavičiaus name. Parodoje daugiau kaip pustrečio šimto paveikslų. Joje pirmą kartą matomi paveikslai iš kelionių. Miniatiūrose — dailininko įspūdžiai iš Paryžiaus, Miuncheno, JAV ir šiaurės kraštų. Gausus pirmųjų lietuvių dailės parodų plakatų, katalogų, dokumentų ir nuotraukų rinkinys, išsamūs pasakojimai apie dailininko Žmuidzinavičiaus kūrybinį kelią, jo visuomeninę ir pedagoginę veiklą. Muziejaus direktorė yra Z. Ralienė. Ji sako, kad vertingiausi dailininko kūriniai yra "Į Taurapilį”, "Juodkrantės piramidė”, "Bulviakasis”, "Lietuvaitė”, margaspalviais žiedais viliojantys Nemuno kloniai, Aukštaitijos ežerai, Dzūkijos pušynai. ("Tiesa”)

Kun. Antanas Šeškevičius, S.J., su grupele vaikučių Pirmosios Komunijos proga. Gargždai, 1984 m. rugpjūčio 5 d. Čia yra tik ketvirtadalis visų vaikučių, jo paruoštų Pirmajai Komunijai.

LIETUVOJE ŽIEMĄ GLOBOJAMI LAUKINIAI ŽVĖRYS IR PAUKŠČIAI

     Užsitęsus šalčiams ir esant storai dangai sniego, miškuose ir laukuose žvėrys ir paukščiai atsidūrė sunkioje gyvenimo aplinkoje. Žvėrys vaikšto tik jų pačių išmintais takais, sunkiai susiranda maisto. Kai gilu sniego, stirnos neatsikasa uogienojų, guli ant sniego ir peršalusios suserga plaučių uždegimu. Šernai negali knaisioti žemės, susirasti maisto, nes labai gilus pašalas.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

KALBOS TAISYMAI

     p r a r a j a   t a r p   k a r t ų  (angl. gene-ration gap). Prof. A. Salys šiam reikalui sugalvojo gerą terminą — kartų atotrūkis, t.y., kai viena karta savo galvosena, elgesiu ir gyvenimo būdu atitrūksta nuo kitos.

     p r a v e s t i — nevart. reikšme "rengti, atlikti, organizuoti, vesti, vadovauti, vykdyti” ir pan. Pvz.: Kviečiu poną Jonaitį pravesti susirinkimą (= vesti susirinkimą, vadovauti susirinkimui). Laužą puikiai pravedė (= Laužui puikiai vadovavo, laužą puikiai vedė) skautininkas Petraitis. Mums buvo pavesta pravesti (= suorganizuoti) švaros savaitę. Mokytojas klasėje pravedė ( = surengė, suorganizavo) labai įdomų pasikalbėjimą. Labai puikiai laboratorijoje buvo pravestas (=atliktas) šis bandymas. Manau, kad reikėtų pravesti (= skelbti) konkursą užimti šiai vietai.

     Veiksmažodį pravesti galima vartoti, pavyzdžiui, tokiais atvejais: Pravedė arklį pro šalį. Per mišką pravedė kelią. Jam pasisekė pravesti savo pasiūlymą.

Skaityti daugiau: Kalba

Nedrąsus vyriškis kartą užėjo pas burtininkę. Ji, atidžiai išstudijavusi jo delną, pasakė:

—    Netrukus keliausite ir susilauksite didelio pasisekimo.

—    Ar tikrai? Nejaugi, nuvažiavęs į miestą, surasiu vietą automobiliui pasistatyti?

*

Jaunas vyras, grįžęs iš darbo, atrado savo žmonelę labai susijaudinusią. Paklausus, kas atsitiko, ji verkdama paaiškino:

—    Aš norėjau išlyginti tavo gerąjį kostiumą, ir lygintuvas išdegino didžiausią skylę tiesiai ant kelnių sėdynės.

—    Nesirūpink, brangioji, tas kostiumas kaip tik turi dvi poras kelnių.

—    Tai dar visa laimė, — nusišypsojo žmonelė, — aš sukarpiau tą antrąją porą ir užlopiau skylę.

*

Jauna žmona: Atleisk, branguti, bet tas bjaurybė šuo surijo tortą, kurį buvau tau iškepusi.

Jaunas vyras: Neverk, širdele, aš tau nupirksiu kitą šunį.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■ Vyskupas Paulius Baltakis birželio mėnesį vyks į Europą, kur lankys lietuvius Vakarų Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, D. Britanijoje.

■    Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministeris Andrei A. Gromyko, būdamas Romoje, vasario 27 d. aplankė popiežių Joną Paulių II ir su juo kalbėjosi arti dviejų valandų. Vatikano sluoksniai paskelbė, kad pasikalbėjimo tema buvo taikos reikalai ir katalikų padėtis Sovietų Sąjungoje. Popiežius ypač priminė katalikų sunkumus Lietuvoje ir Latvijoje. Popiežius taipgi priminęs, kad jam nebuvo leista aplankyti Lietuvą. Gromyko popiežiui įteikė menišką rusiškai ornamentuotą dėžutę, o popiežius įdavė Gromyko į rusų kalbą išverstus savo pasisakymus taikos klausimu ir dar tris popiežiškus medalionus: aukso, sidabro ir bronzos.

■    JAV psichologų draugija perspėjo, kad prievartos veiksmų stebėjimas televizijoje vaikuose ugdo agresyvumą.

■    Izraelis pagerbė du aukštus Vatikano pareigūnus už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metu. Pagerbti kardinolas Pietro Palazzini, kongregacijos keliamų į šventuosius vadovas, ir arkivyskupas Vinzenzo Fagiolo, kongregacijos, tvarkančios katalikų religines ir pasaulietiškas institucijas sekretorius. Jų garbei pasodintas medis Izraelyje, ir jie patys apdovanoti Tautų Teisingųjų medaliais.

■    Filipinuose musulmonų maištininkų grupė buvo pagrobusi vysk. Federico Escaler su aštuoniais jo draugais. Pagrobėjus su jų pagrobtais įkaitais pastebėjo kareiviai. Įvyko susišaudymas. Musulmonai buvo išvaikyti ir pagrobtieji išlaisvinti.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IS VISUR

ELENOS CIPLIJAUSKAITĖS STIPENDIJŲ FONDAS PRIE L.K.M. AKADEMIJOS

     Prof. dr, Birutė Ciplijauskaitė savo motinos atminimui įsteigė stipendijų fondą. Stipendija yra kasmetinė — 1500 dolerių, skiriama studentui ar studentei, ruošiantiems doktoratą iš Lietuvos istorijos. Suinteresuoti studentai prašomi kreiptis į Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybą: Piazza della Pilotta 4, 00187 Roma, Italija.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

Po 12 dol. aukojo: J. Jusys ir G. Reskevičius.

Po 7 dol. aukojo: P. Ąžuolienė, M. Levišauskas, M. Spence, R. Banionis, S. Kamarauskas, J. Naikelis.

6 dol. aukojo A. Bujokas.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas