JUOZAS VAIŠNORA, M.I.C.
KĄ REIŠKIA VARDAS MARIJA
Katalikų moksle ir gyvenime Marija po Jėzaus užima pirmą ir aukščiausią vietą. Ji Dievo Sūnaus, Bažnyčios ir visos Kristaus atpirktosios žmonijos Motina. Ji iš visų žmonių Dievo išrinktoji ir išskirtoji, apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, vienintelė Nekaltai Pradėtoji. Ji vienintelė iš visų gyvųjų su kūnu paimtoji į dangų. Visa tai žinome ir išpažįstame, tikime su pilnu tikrumu, kaip paties Dievo apreikštąsias tiesas.
Šalia to, visų mūsų tikėjimui ir pamaldumui naudinga giliau ir arčiau pažinti Mariją žemiškoje tikrovėje, įsigilinant į tas aplinkybes, kuriose Marija reiškėsi žemiškajame gyvenime drauge su savo Sūnumi Jėzumi. Pirmiausia panagrinėsime, ką reiškia patsai vardas Marija.
Senojo Testamento hebraiškame tekste Marijos vardas rašomas Myriam. Biblijos vertime Kristaus laikais vartota aramajų kalba šis vardas rašomas Maryam. Senojo Testamento vertime graikų kalba Marijos vardas rašomas Mariau, o Evangelijų graikiškasis tekstas turi žodį Maria. Žydų istorikas Juozapas Flavijus vartoja žodį Mariane arba Mariamne.
Visame Šv. Rašte, be Jėzaus Motinos Marijos, randame dar šešias moteris, kurios turi Marijos vardą. Žinomiausia jų yra Senojo Testamento Mozės ir Aarono sesuo. Išėjimo knygoje rašoma, kad po to, kai žydai perėjo Raudonąją jūrą, Marija pranašė, Mozės ir Aarono sesuo, paėmusi būgnelį ir surinkusi kitas moteris su būgneliais, džiūgavo, šoko, o Marija vedė giesmę kartodama: "Giedokime Viešpačiui, nes jis tikrai kilnus, žirgą ir vežimą jis įmetė į jūrą” (Iš 15,20-21). O Skaičių knygoje rašoma apie tą pačią Mozės ir Aarono seserį, pasipriešinusią Mozei, dėl ko ji Dievo buvo nubausta raupsų liga. Ir tik Mozės malda buvo pagydyta (Plg. Sk 12).
Motina ir kūdikis. D. TARABILDIENĖ
Naujojo Testamento Šv. Rašto knygose Marija vadinosi Lozoriaus ir Mortos sesuo, ištikima Jėzaus pamokymų klausytoja. Ją Jėzus pagyrė dėl to, kad ji "išsirinko geriausiąją dali, kuri nebus iš jos atimta” (Lk 10,38-42). Evangelijose minima kita Marija, kilusi iš Magdales, paprastai vadinama Marija Magdalena arba Magdaliete, iš kurios Jėzus buvo išvaręs septynis demonus (Lk 8,2). Marija buvo Jokūbo ir Juozapo motina, viena iš Kristaus prikryžiavimo ir tuščio kapo liudininkė (Plg Mk 15,40-47). Su ja drauge buvo dar viena Marija — Kleopo žmona ( Jn 19,25). Šią pastarąją kai kurie egzegetai sutapatina su Jono-Morkaus motina Marija, kurios namuose prisiglaudė stebuklingai iš Jeruzalės kalėjimo ištrūkęs Petras (Apd 12,12). Pagaliau šv. Pauliaus laiške romėnams randame dar vieną Mariją romietę, kurią Apaštalas giria ir liepia sveikinti: "Sveikinkite Mariją, kuri daug triūsė jūsų labui” (Rom 16,6). Kaip matome, Jėzaus laikais moteriškas Marijos vardas buvo dažnas. Marija buvo pavadinamos moterys pagal garsios Mozės sesers atminimą.
Bet ką reiškia vardas Marija? Šio žodžio etimologinė prasmė lieka neaiški. Vokietis etimologas O. Bardenhewer 1895 m. savo knygoje "Der Name Maria. Geschich-te der Deutung” (Marijos vardas. Aiškinimo istorija) paduoda net 60 įvairių vardo Marija reikšmių. Jų daugelis nepastebi ir nepaiso, kaip buvo sudaromi hebraiški vardai, o tik žiūrima jo išorinio sąskambio. Pvz., klaidingai aiškinant hebraišką žodį Maryam, sakoma, kad tai reiškia "karti jūra”. Arba hebraišką žodį Me-ir-yam verčiama "toji, kuri apšviečia jūrą”, taigi "Jūros žvaigždė”. Šv. Jeronimas "yam” lotyniškai išvertė "Jūros lašas”, palygintas su pačia jūra, kuria yra Dievas. Nurašinėtojai vėliau žodžius "stilla maris” pakeitė į "stella maris”. Šis Marijos pavadinimas nuo vidurinių amžių tapo poetiniu Marijos pavadinimu. Yra žinomas gražus Marijos garbei himnas "Ave, maris stella” (Sveika, jūros žvaigžde) — jo yra keli gražūs vertimai lietuvių kalba — priskiriamas šv. Bernardui (1090-1153), tačiau jis yra ankstesnis, nes jau žinomas IX amžiuje.
Šv. Jeronimas savo veikale "Onomastica sacra” (Šventieji vardai) aiškina, kad žodžio šaknis "mar”, reiškia Ponas, Viešpats, taigi išvedama, kad ir žodis Marija turi reikšti Ponia, Viešpatė. Toks aiškinimas turėjo pasisekimo, ir dėl to naujose kalbose Marija vadinama Ponia, itališkai Madonna, prancūziškai "Notre Dame”, vokiškai "Unsere Frau” ir t.t.
Tokių įvairių ir keistų aiškinimų akivaizdoje ką reiškia žodis Marija? Šių laikų filologijos mokslas su savo nuostabiais instrumentais pagaliau galėjo nustatyti tris priimtinus aiškinimus. Pirmasis yra išvedamas iš egiptiečių kalbos žodžio "mara”, kas reiškia "patenkinta”, "soti”, "daili”, taigi pagal egiptiečių moteriškos estetikos taisykles "mara” reiškia "Gražuolė”. Antras aiškinimas irgi imamas iš egiptiečių kalbos — "mari”, kas reiškia "mylimas”. Pagaliau trečias aiškinimas, remdamasis Palestinos kananiečių kalba, išveda, kad Marija reiškia "sesuo”.
Senovės Palestinos kananiečių kalba archeologijos dėka šiandien yra geriau pažįstama. Kasinėjimai, pradėti prancūzų 1929 m. senovės svarbaus miesto Ugarit (šiandien Ras Šamra Sirijoje), atskleidė vad. ugaritų kalbą, kuria kalbėjo ir rašė to krašto kananiečiai. Atkastosios lentelės su įrašais dažnai turi žodį "mrym”. Tai yra žodžio "rwm” šaknis. O tasai "rwm” literali-ne prasme reiškia "iškili”, "pagirta”, taigi "didinga, šventa”. Šio žodžio Marija kilmės aiškinimas bene bus tikriausias.
Dar keletas žodžių apie Marijos pirmavaizdžius Senajame Testamente. Senovės krikščionių rašytojai ir liturginė literatūra gausiai naudojo Senąjį Testamentą pavaizduoti Marijos privilegijas ir dorybes. Nuo II a. Bažnyčios Tėvai Mariją vadina "naująja Ieva”. Mariologinėje literatūroje Marija vadinama degančiu ir nesudegančiu krūmu, kas reiškia, jog Marija pradėjo ir pagimdė Sūnų, neprarasdama savo mergystės. Ji vadinama Sandoros Skrynia, kuri buvo pagaminta iš negendančio medžio, kaip nesugedo ir Marijos kūnas. Ji yra Gedeono vilnonis šydas, gavęs iš dangaus rasą, kaip Marija gavo iš dangaus savo Sūnų. Ji yra Giesmių Giesmės sužadėtinė, aptvertasis sodas, užrakintas šaltinis — tai vis Marijos mergystės vaizdai. Senojo Testamento žymiosios moterys, kaip Sara, Debora, Judita, Esterė, yra Marijos pirmavaizdžiai. Patarlių knygos žodžiai "Viešpats turėjo mane savo kelių pradžioje. .. aš esu įstatyta nuo amžių” (Pat 8,22-23), 44psalmės meilės giesmė yra taikoma Marijai, ypač liturgijoje. Ypač ryškios yra S. Testamento mesiianinės pranašystės apie Mariją rojuje po Ievos nusikaltimo ir pranašo Izaijo apie mergaitę, kuri pagimdys Emanuelį.
MARIJA ŠV. RAŠTO NAUJOJO TESTAMENTO KNYGOSE
Marijos biografinės žinios, jos gyvenimas ir asmenybė yra Evangelijose, ypač Luko Evangelijoje. Lukas daugiausia paduoda žinių apie Mariją. Iš 150 Naujojo Testamento eilučių apie Mariją 90 eil. yra kaip tik Luko Evangelijoje. Pirmajame savo Evangelijos skyriuje (26-38) Lukas paduoda Nazareto mergaitės vardą, sako, kad ji yra Juozapo sužieduotinė, kad ji Dievo parinkimu yra toji, iš kurios turi gimti Dievo Sūnus. Marija, iš angelo sužinojusi, kad jos giminaitė Elzbieta laukiasi kūdikio, ryžtasi ją aplankyti ir jai pagelbėti kasdienos gyvenime.
Antrajame Luko Evangelijos skyriuje evangelistas pasakoja apie Jėzaus gimimą ir jo kūdikystę. Marija ir Juozapas gyventojų surašinėjimo įpareigoti vyksta į Betliejų, ten nerasdami apsistojimui vietos, prisiglaudžia kalno oloje, kur būdavo suvaromi gyvuliai. Ten gimsta Jėzus, ten jį pagarbina piemenys, galbūt tos olos savininkai. Juozapas ir Marija Betliejuje atlieka tai, kas pagal Mozės įstatymą pasakyta apie naujagimius: apipjaustymas ir vardo Jėzus suteikimas. Iš Betliejaus Juozapas ir Marija vyksta į Jeruzalę paaukoti pirmgimį sūnų Dievui ir išpirkti vargšų auka: pora purplelių arba balandžiukų. Jeruzalės šventykloje įvyko pora netikėtų dalykų. Vienas
Jeruzalės gyventojas, vardu Simeonas, kuris laukė Mesijo atėjimo, o Šv. Dvasia jam buvo apreiškusi, jog nemirsiąs, kol savo akimis nepamatys to Laukiamojo, dabar atėjęs į šventyklą, ir kai Juozapas su Marija ten atnešė kūdikį Jėzų, Simeonas džiaugėsi, šlovino Dievą, kad savo akimis pamatė Izraelio tautos Gelbėtoją. Kūdikio motinai Marijai Simeonas pasakė paslaptingus žodžius: "Šis (kūdikis) skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas — ir tavo pačios sielą pervers kalavijas” (Lk 2,34-35). Panašiai Jeruzalės šventykloje ir pranašė Ona atpažino kūdikį Jėzų kaip Mesiją, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Mesijo atėjimo. Visa tai aprašęs, Lukas užbaigia taip Jėzaus kūdikystės istoriją: "Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo” (Lk 2,39-40). Tuo Lukas ir baigia Jėzaus kūdikystės, o drauge ir Marijos istoriją.
Iš Jėzaus jaunystės Lukas II savo Evangelijos skyriuje papasakoja vieną atsitikimą, kaip Marijai ir Juozapui drauge su dvylikos metų berniuku Jėzum nuvykus įJeruzalę, šventėms pasibaigus, Jėzus pasiliko Jeruzalėje, kaip Marija ir Juozapas tris dienas jo ieškojo, kaip jį surado Jeruzalės šventykloje ir kaip Marija padarė Sūnui priekaištą: "Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs. O Jėzus atsakė: "Kam gi manęs ieškojote! Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 41-49). Čia Lukas priduria, kad Juozapas ir Marija nesuprato jo pasiaiškinimo, tačiau Marija visus įvykius, surištus su Jėzumi, kaip Betliejuje piemenų pasveikinimą, Senelio Simeono pranašystę, Sūnaus atsakymą, suradus jį Jeruzalės šventykloje, laikė savo širdyje, juos svarstė ir stengėsi suprasti. Iš tos Luko pastabos, egzegetai daro pagrįstą prielaidą, kad Jėzaus kūdikystės įvykius Lukas galėjo girdėti iš pačios Marijos ir dėl to jis plačiau negu kiti evangelistai parašė apie Jėzaus kūdikystę ir to meto Marijos vaidmenį.
Nors evangelistas Lukas daug ką parašė apie Jėzaus kūdikystę (o su kūdikiu visada randame ir jo motiną Mariją), tačiau ne viską. Čia ateina su savo pasakojimu apie kai kuriuos Jėzaus kūdikystės momentus evangelistas Matas. Jis pirmajame savo Evangelijos skyriuje išveda Marijos vyro Juozapo genealogiją nuo Abraomo iki Jėzaus. Toliau dėsto tam tikrą tragediją, kuri įvyko, kai Marija, susižadėjusi su Juozapu, bet dar nepradėjus jiems kartu gyventi, jau tapo nėščia Šv. Dvasios veikimu. Juozapas, to nesuprasdamas, pats būdamas teisus ir nenorėdamas daryti Marijai nešlovės, sumanė tyliai ją apleisti. Bet sapne pasirodęs Viešpaties angelas pasakė Juozapui: "Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių” (Mt 1,20-21). Juozapas nuramintas parsivedė Mariją pas save. Tai buvo tikrosios Jėzaus ir Marijos vedybos.
Toliau evangelistas Matas pasakoja, kaip, Marijai ir Juozapui su kūdikiu Jėzum dar esant Betliejuje, atvyko iš Rytų šalies Išminčiai pagarbinti naujojo žydų karaliaus, kaip apie jį teiravosi Jeruzalėje pas karalių Erodą, kaip žvaigždės vedami surado namus, kur rado kūdikį su motina Marija. kaip pagarbino jį ir paliko dovanų. Erodas, nesulaukęs Išminčių su žinia, kur yra tasai gimusis žydų karalius, nutarė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus iki dvejų metų. Nuo pavojaus Jėzui Juozapas ir Marija, angelo įspėti, pasitraukė į Egiptą ir iš ten, jau Erodui mirus, grįžo į Galilėją ir apsigyveno Nazarete.
Evangelistas Lukas, aprašydamas Jėzaus viešąjį gyvenimą ir jo mokslą, dar porą kartų pamini Mariją. Pirmą kartą (Lk 8, 19-21) pasakojama, kai pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią. Jam buvo pranešta: "Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti”. Bet Jėzus atsakė: "Mano motina ir broliai — tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo” (Lk 8,19-21). Vadinas, audiencija nepavyko. Kitą kartą, kai viena moteris, klausydama Jėzaus pamokymų, sušuko: "Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo ir krūtys, kurias žindai!” (Lk 11.27), Jėzus atsakė: "Dar labiau palaiminti tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jo laikosi” (Lk 11,28), Tas pats Lukas Apaštalų Darbuose dar kartą pamini Mariją, kai po Kristaus įžengimo į dangų apaštalai buvo susirinkę viename kambaryje. Ten "jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais” (Apd 1,13-14).
Evangelistas Morkus vos vieną kartą pamini Mariją, aprašydamas tą faktą, kaip Marija ir broliai norėjo susitikti su Jėzum — tai pakartojimas to, ką aprašė Lukas.
Evangelistas Jonas tik porą kartų sumini Mariją. Pirmą kartą Marijos dalyvavimą Galilėjos Kanos vestuvėse, kur kreipėsi į savo Sūnų dėl vyno stokos (Jn 2,1-11), ir antrą kartą, kai Marija su kitomis moterimis stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, ir kaip Jėzus pavedė savo motiną mylimajam mokiniui Jonui (Jn 19,25-27). Evangelistas Jonas priduria, kad nuo tos pavedimo valandos "mokinys pasiėmė ją pas save” ( Jn 19.27). Tiek trumpai apie Mariją Šv. Rašte Naujojo Testamento knygose.
MARIJOS DVASINIS PASAULIS
Daugiausia apie Mariją žinome iš Šv. Rašto Naujojo Testamento knygų. Tai tikros, dokumentuotos žinios. Tačiau jų nedaug. Ir tai ne dėl to, kad įkvėptieji Šv. Rašto autoriai nebūtų domėjęsi Marijos gyvenimu arba būtų laikę antraeiliu dalyku Marijos, Dievo Sūnaus Motinos, santykį su savo Sūnumi, o dėl to, kad jie savo knygose surinko ir surašė apaštalinę katechezę. Apaštalai mokė ir rašė tai, "ką Jėzus nuo pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų” (Apd 1,1-2). Jie surinko Jėzaus viešojo gyvenimo pagrindinius pamokymus, įrodinėjo Mokytojo prigimtį ir dieviškąją galią. Atpasakodami Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, pateikė įrodymų, kokios reikšmės turėjo visas Kristaus gyvenimas.
Mesijaninė Jėzaus misija ir pranašų žodžiai apie Jėzaus gyvenimą davė evangelistui Matui progą suminėti kai kuriuos Jėzaus vaikystės epizodus, kuriuos papildė evangelistas Lukas, kuris, kaip istorikas, užsimojo papasakoti viską, ką Jėzus veikė ir mokė iki įžengimo į dangų (Plg. Apd 1, 1-2).
Jėzaus gyvenimo, ypač jo kūdikystės, epizodai iškelia Mariją į pirmąją vietą, nors evangelistai tik trumpais žodžiais pamini Marijos dalyvavimą Jėzaus gyvenime. Tačiau ir iš tų trumpų užuominų galime matyti Marijos vidaus gyvenimą, jos šventumą, jos dorybes. Evangelistai nieko nesako apie Marijos tėvus, apie vietą, kur ji buvo gimusi, apie jos gyvenimą iki sužiedotuvių su Juozapu. Nuo pat pradžios Marija yra tarsi izoliuota Evangelijose ir absorbuota savąja, kaip Jėzaus Motinos, misija. Marija įžengia į Evangeliją su apreiškimo momentu. Iš evangelistų pasakojimo galima nustatyti, kad žinia iš dangaus buvo jai suteikta tada, kai jau buvo sužieduota su Juozapu, bet dar negyveno drauge su juo. Pas žydus santuoka buvo atbaigta ir turėjo juridinių pasekmių tik tada, kai sužieduotiniai pradėdavo gyventi drauge. Pastaraisiais laikais atsirado egzegetų, kurie tvirtina, kad Marijos apreiškimo metu ji jau gyveno su Juozapu drauge. Bet šitokia teorija neturi pagrindo. Angelas sveikina Mariją labai nepaprastais žodžiais, kurie reiškia, kad Marija pastoviai yra malonės pilnoji, malonėmis apdovanotoji. Viešpats yra su ja. Marija suprato šių angelo žodžių svarbą ir prasmę, todėl nusigando, sumišo ir galvojo, ką reiškia toks pasveikinimas. Angelas kalba toliau ir bibline terminologija dėsto, kad ji pradėsianti įsčiose ir pagimdysianti sūnų, kuris bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnumi. Viešpats Dievas duos jam Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams, ir jo viešpatavimui nebus galo (plg- Lk 1,28-33). Marija tais angelo žodžiais nepasitenkina. Ji abejoja ir ima klausti angelo, kad neliktų jokių abejonių. Jai svarbu sužinoti, kaip tai gali įvykti, kai ji nepažįstanti vyro. Tasai "pažinti vyrą” biblinėje kalboje reiškia natūralius vyro ir moters santykius santuokoje. Marijos klausimas: "Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” (Lk 1,34) turi gilesnę prasmę. Marijos klausimas būtų beprasmis, nes ji jau buvo sužieduota su vyru, teks su juo gyventi drauge. Bet jos klausimas turi gilesnę prasmę: ji ne tik nepažįsta vyro, bet ir nesirengia jį pažinti. Marijos klausimas atskleidžia jos pasiryžimą visuomet likti skaisti, be santykių su vyru. Angelas nuramina Mariją ir paaiškina įvykio stebuklingumą: "Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave” (Lk 1,35). Marija tik tada priima angelo aiškinimą ir nesiteirauja, kaip ji turės elgtis su Juozapu, neatskleidžia jam savo paslapties, visa palikdama Aukščiausiojo galybei. Tai Marijos gilaus tikėjimo ir Dievu pasitikėjimo apraiška. Ji visiškai pasiveda Dievo valiai, save pavadindama Viešpaties tarnaite. Tai Marijos nuolankumo ženklas. Taip pokalbyje su angelu matome Marijos išmintį, nuolankumą, skaistumą — jos vidaus gyvenimo pagrindus, kuriuos pagerbė angelas savo pasveikinimo žodžiais,
Iš Nazareto, tų nepaprastų įvykių vietos, Marija, iš angelo sužinojusi, kad ir jos giminaitė Elzbieta jau laukiasi sūnaus, išvyksta be Juozapo pas Elzbietą, Zacharijo žmoną, tikriausiai kelionėje prisijungusi prie kitų keleivių. Čia Marija nori atlikti artimo meilės paslaugą savo giminaitei. Čia vėl vyksta nepaprasti dalykai: vos tik Marija pasveikino Elzbietą, jos įsčioje šoktelėjo kūdikis, o Elzbieta, pilna Šventosios Dvasios, sušuko: "Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo įsčių vaisius” (Lk 1,42). Elzbieta jaučiasi ypatingai pagerbta Viešpaties motinos apsilankymu. Ji giria Mariją, kad ji įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties pasakyta. Vadinas, ir Elzbieta jau dalyvauja Marijos paslaptyje.
Marija, matydama, kad ir Elzbieta žino jos paslaptį, nesulaiko savo džiaugsmo, ir iš jos lūpų išsiveržia gražus lyriškas džiaugsmo himnas: "Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. ..” (Lk 1,47). Šis Marijos himnas yra sudėtas iš žydų tautos tikėjimo ir senovės literatūros posmų. Jame išsakoma nauji laikai, pažeminimas galiūnų ir iškėlimas mažųjų, vargdienių. Tai preliudas į Kristaus Kalno pamokslo palaiminimus, kada pasireikš senas ir naujas Dievo gailestingumas. Marija dėkoja Dievui už jos paprastos Nazareto mergaitės iškėlimą — ją dabar vadins palaiminta visos tautos — tačiau ji pasilieka tik nuolanki Viešpaties tarnaitė. Po trijų mėnesių, sulaukus Jono Krikštytojo gimimo, Marija grįžta atgal į Nazaretą. Čia iškyla maža tragedija, kai jos sužieduotinis pastebi jos motinystės žymes. Bet ir čia angelas išblaško Juozapo abejones. Drama pasibaigia švente, kai Juozapas parsigabena Mariją į savo namus.
Evangelistas Lukas, aprašydamas Jėzaus gimimą Betliejuje, sako, kad Marija, pagimdžiusi savo pirmgimį sūnų, pati suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose. Iš to Bažnyčios Tėvai padarė išvadą, kad Marija pagimdžiusi Jėzų be gimdymo skausmų, kurie dar rojuje nusikaltusiai Ievai buvo Dievo paminėti, kaip nuodėmės pasekmė. O Marija buvo be gimtosios, tai yra Ievos, nuodėmės, tad ir jos gimdymas buvo be nuodėmės pasekmių. Simeono pranašystė, Išminčių pasveikinimas, bėgimas į Egiptą, begelbstint kūdikį Jėzų, buvo įvykiai, kurie Marijai buvo sunkiai suprantami. Ji juos laikė savo širdyje, apie juos mąstė ir juose bandė atspėti Viešpaties planą savo sūnaus paskirtyje. Motiniškos meilės jausmai pasireiškė tada, kai Jėzus buvo surastas Jeruzalės šventykloje. Tai rodo Marijos priekaištas, kam sūnus taip padaręs, pasilikęs be tėvų žinios Jeruzalės šventykloje. Paslaptingas Jėzaus atsakymas irgi Marijai liko paslaptimi. Tik vėliau Marija supras, kiek jos sūnus turi būti laisvas nuo žmogiškųjų ryšių, kad galėtų vykdyti savo Tėvo valią. Tada Marija pasiliks šešėlyje, bet vis artima savo sūnui jo viešajame gyvenime