Zenta Tenisonaitė
MINIATIŪROS
t u i r a š
Aš tavęs daugiau
nebeapleisiu, eilėrašti . . .
Gyvensiu tavim alsuodama—
tu mano ašara
ir mano juokas . . .
ž i e m a
Kartais nežinai—
lėtai krinta sniegas ir
dengia nakties nuogumą.
Kartais nežinai—
negirdimai prie durų
atsistoja geležinis vėjas.
m a l d a ž e m e i
Šventoji Motina Žeme,
aš myliu tavo laukinius žodžius,
kuriais tu kalbi.
Tavo mėlynės pilną vandenį ir orą.
Ir medžius be ašarų.
Ir tavo kūdikį žmogų—
gimstantį . . .
gyvenantį . . .
mirštantį . . .
Motina Žeme! . . .
p r a e i n a
Dalykai praeina . . .
Trapi gyvybė.
Kieta mirtis.
Tik grožio dvasia palieka—
Amžinoji Šviesa.
p a v a s a r is
Sodai geria šviesos ratus.
Šiandien saulės alsavimas
pažadino miegantį pavasarį
Dievo gėlyne . . .
l a i m ė s l i n k ė j i m a s
Tegu rytoj mano juoke
aidi šviesa.
Tegu tavo šešėliai
pamiršta savo juodą dalią.
Tegu mūsų sapnai
atgyja vėjo dainose.
Tegu Dievas laimina Žeme . . .
m a d o n a
Gėlių girliandos ir
begalinė meilė.
Kaip nemylėti pasaulio,
kai Kūdikis glėbyje
godžiai geria Motinos Pieną.
v a s a r o s l i e t u s
Dienos žaidžia ir žydi.
Padangėje tarp debesų
vaikšto pranašai,
laimindami žemę
sidabrinėmis ašaromis . . .
e l e g i j a
Juodoji naktie. užverk dangų . . .
Kitos jūros akyse aidi mano juoko aidas.
Juodoji naktie, paslėpk žvaigždes. . .
Kitos jūros bangose plaukia mano dienos.
r u d u o
Rudens tyloje juoda naktis.
Dievo pirštai varto
parudavusius lapus,
kaip maldos karoliukus . . .
r y t a s
Vakaras— pamirštas akimirksnis.
Rytas, mėnuliui tekant,
sulaužo šešėlius . . .
Dieve, koks gražus pasaulis! . . .