MARIJA STANKUS-SAULAITĖ
Nustembame, vieną rytą pastebėję, kad saulė kitaip pakrypusi, ne tokia tiesioginė, lyg rimtesnė, lėtesnė. Taip greitai keičiasi žemės veidas! Žali laukai mažiau ryškūs, medžiai tuštesni, oras kitoks. Neseniai, atrodo, laukėme pavasario ženklų, o dabar ne vien jie praėję, bet ir spalvingos vasaros vaizdai, garsai jau praeity.
Stebėdami besikeičiantį pasaulį, jaučiamės jo dalis. Mes irgi kitokie, negu pavasarį, vasarą buvome; kitokie, negu vaikystėje, jaunystėje... Lyg kažką praradę, kasmet darbų bei rūpesčių skriaudžiami, jaučiamės mažiau gyvi. Mūsų siela ir veidas keičiasi ir, mums atrodo, menkėja. Kiti irgi mums primena, kad esame nebe tie — "pasenai, suvargai, raukšlėjiesi”.
Jeigu būtume tik gamtos dalis, tikrai galėtume nusiminti. Būtų tik viena galimybė — senti. Matytume, kad gamtos tvarka augame ir vėliau nykstame, bet tuo pačiu žinotume, kad gamta mums nemaloni, nes pavasarį nebeatgytume, kaip kad atgyja kiti gamtos reiškiniai. Viltinga pavasario nuotaika būtų tik iliuzija, ir džiugi vasara apgauli.
Bet mes esame kitokie, negu gėlės, medžiai ir net pati saulė. Tiesa, mes naujai nekylame iš žemės, nesipuošiame visai grynom spalvom, senoms nublukus. Mums duota kažkas daugiau: mes galime išsilaisvinti iš būtinumo, iškilti iš ciklo, kuriuo nesame patenkinti. Mes galime galvoti. Mintys mus išlaisvina. Savo padėtį galime keisti, jei ne kitu būdu, tai apie ją galvodami, ją nagrinėdami, kitų išvadų pasiekdami. Tuo būdu mes esame ištrūkę iš nykimo, senėjimo varžtų. Nors mes fiziškai keičiamės — gal dėl to, kad taip yra, — mūsų mintys gali būti vis gilesnės, tikslesnės, gyvybingesnės. Mūsų mintims nėra ribų, ir jos mums atveria ir pasaulį, ir save pačius.
Kristaus statula ant Corcovado kalno Rio de Janeiro mieste.
Pasakojama apie išmintingus senelius, išmokusius visatą nagrinėti savu būdu. Knygų neskaitę, jie tačiau suprasdavo kas giliau, nematoma. Per eilę metų jie stebėjo, darė išvadas, suformulavo. Be abejo, ir šiais laikais tokių žmonių yra. Tačiau jiems ir mums visa tai mokslo palengvinta. Knygos, paskaitos, diskusijos mums atveria tai, ką kiti yra įžvelgę, mums teikia tuos duomenis, be kurių mūsų sprendimai būtų klaidingi. Visą gyvenimą reikalinga mokytis, skaityti, stebėti ir klausytis. Tam yra bibliotekos, mokyklos, organizacijos; tam yra susisiekimo priemonės — žurnalai, laikraščiai, radijas, televizija. Mums reikia žinių, kad savo pasaulį suprastume.
Atnaujinti ir papildyti žinias svarbu visose srityse. Atrodytų, kad gal tik medicina, erdvių mokslas ir panašios sritys keičiasi, ir todėl greitai galima atsilikti. Taip juk nėra: net tie dalykai, kurie mums atrodo artimiausi, asmeniškiausi, nuolat nagrinėjami, kitaip suprantami. Mūsų dėmesio vertos naujosios studijos įvairiais tikėjimo, šeimos gyvenimo, visuomeninės santvarkos klausimais. Neužtenka to, ką išmokome kadaise, nes tai gal jau papildyta ar pakeista. Mums reikia mokytis.
Mokytis, be to, yra smagu. Protas jaučia įtampą ir džiaugiasi supratęs. Susikaupdamas žmogus atitolsta nuo varginančių smulkmenų; jis net gali išmokti jas perdirbti, kitaip suprasti. Gyvenimas pasidaro turtingesnis ir visad naujas, jaunas, kai galva veikia — ir veikia ne gandais, ne tuo, "ką žmonės sako”, ne apkalbomis, bet tikrove ir tuo, kas virš jos. Kuo daugiau žinome, tuo labiau galime suprasti, tuo sėkmingiau galime kitiems padėti. Nėra reikalo klaidžioti, kai čia pat knyga. Nėra reikalo lėkštai galvoti, kai galima gilėti.
Kaip mes visi pasikeistume, kaip pasikeistų lietuvių išeivija, jeigu visi pasiryžtume šiemet mokytis. Pirktume ir skaitytume knygas, prenumeruotume žurnalus. Lankytume kursus, dalyvautume diskusijose, visą laiką pasitikrindami, ar mūsų žinios tikros, ar pakankamai suprantame. Mes būtume laimingesni, entuziastiškesni, ir mūsų širdis apimtų plačiau, negu siauros pažiūros leidžia.
Kiek pastangų lietuviai deda, kad jų vaikai lankytų geriausias mokyklas. Tai puiku, bet, deja, to neužtenka. Tos mokyklos tėra pradžia ir jiems, ir mums. Net ir posakis "gyvenimas - mokykla” nebepakankamas. Gyvenimas moko, bet mokslas keičia gyvenimą. Žmogui neužtenka būti kaip medis ar gėlė, kurie auga pagal saulę, lietų ir žemę; žmogus turi žinoti, kas tie daiktai yra, jiems duoti vardą ir juos suprasti. Žmogus minta ne tik maistu, bet ir mintimis.
Rudenėjant grįžtame į save. Pasvarstome, ką norime žinoti, kur trūksta žinių, ko nesuprantame. Rudenį ir žiemą norime skirti dėmesio ir laiko sau, savo sielai, mintims. Gamtai nutylant, ruošiantis šalčiams, galime surasti duris į begalinį mokslo pasaulį, kuriame visa tai, ką branginame, sušvytės neblėstančia šviesa.