Agnė Kižienė
Mažiausia, bet svarbiausia visuomenės, bendruomenės ląstelė yra šeima. Tvirta šeima yra bendruomenės, tautos ir valstybės pagrindas. Iš šeimų ateina į pasaulį šventieji, dvasios galiūnai, Kristaus sekėjai, kurie praeidami palieka meilės šilumą, šluosto ašaras, guodžia, įkvepia drąsos ir vilties. Iš šeimos ateina genijai, mokslininkai, pedagogai, rašytojai, menininkai, kurie kuria kultūrą, kiekvienas savaip gerina, gražina, skaidrina aplinką, tautą ir visą pasaulį, palikdami nuostabaus gėrio ir grožio atspindžius. Iš šeimų ateina ir tie, kurie praeidami sukelia audrą, baimę, skausmą, neša mirtį, naikina fiziškai ir dvasiškai net ištisas tautas, palikdami šiurpius šėtoniško šėlsmo pėdsakus. Stiprios šeimos — tai tvirti akmenys, įmūryti į atskiros bendruomenės, tautos ir viso pasaulio tvirtovę. Sužeistos ar visai išardytos šeimos — tų institucijų žlugimo priežastis, tvirtovės griuvėsiai.
Kai atvykome į šį kraštą (apie 1949 m.), buvome sukrėsti, išgirdę, kad kas ketvirta šeima išsiskyrusi. Šiandien jau beveik kas antra šeima skiriasi. Skyrybų epidemija yra palietusi beveik visą pasaulį. O ir mūsų lietuviškos šeimos tiek pavergtoje tėvynėje, tiek čia, išeivijoje, vis labiau praranda imunitetą jai atsispirti.
Spauda, televizija, radijas formuoja pasaulį, atmesdami ar visai pašalindami krikščioniškas apraiškas, kurios anksčiau padėjo išlaikyti tvirtus šeimos principus. Disorientacija, pasimetimas, apėmę visą žmonių socialinį gyvenimą, neaplenkia nė šeimų. "Netikri pranašai”, pamynę moralę, daro joms milžinišką žalą.
Svarbiausia šeimų irimo priežastis yra ta, kad daugelyje atvejų, net ir krikščioniškai sujungtose šeimose, prarandama šeimos prasmės ir jos paskirties sąvoka dalyvauti naujų gyvybių tvėrime, jų išauginime žmonėmis, viens kito papildyme ir tarpusavio meilėje. Bendro gyvenimo kelyje pamirštamas pasižadėjimas, duotas vienas antram Jungtuvių sakramento metu: "visam gyvenimui”. Nekreipiamas dėmesys į Viešpaties žodžius: "Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mt 19,6). Šių Tvėrėjo planų ir žmogui duotų privilegijų dalyvauti pasaulio kūrime nepaisymas veda prie šeimų chaoso. Milijonai nužudytų kūdikių motinų įsčiose, neištekėjusių, bet ir tų sujungtų moterystės ryšiais, šaukiasi dangaus keršto. Tiek daug aplinkos šmėklų, įskaitant krašto įstatymus, graso bejėgei gyvybei, užkerta kelią į gyvenimą. Šeima, kuri turėjo vykdyti savo misiją ir apsaugoti naują gyvybę, pasiduoda tų šmėklų gundymams dėl savo patogumų, lengvesnio gyvenimo, nes vaikai, motinystė ir tėvystė yra nelengvas uždavinys. Jis uždeda pareigas, atsakomybę, rūpestį, sunkų darbą ant gimdytojų pečių. Tačiau užmirštama, kad vaikai yra ir didelė Dievo dovana, atnešanti šeimai laimę, surišanti glaudesniais meilės ir pagarbos ryšiais. G. Papini jau anais laikais įspėjo moteris: "Moterys, jūsų tikslas buvo tapti žmonių gimdytojomis, o panorote būti vyrų beždžionėmis”. Yra sakoma, kad šeima be vaikų — tai darželis be gėlių, dangus be žvaigždžių, paveikslas be rėmų. Juo didesnė šeima, tuo gausiau liejasi meilė tarpusavio bendravime, vieni kitų supratime, vienas kitam pagelbėjime. Tokia šeima — tai lyg mažoji meilės bendruomenė, krikščioniškoji artimo meilės mokykla, kuri vėliau gali gausiau įsilieti ir į platesnę visuomenę, į tautų ir kartų socialinį gyvenimą. .. Taigi šeimos, kurios vengia vaikų, dažnai nepajėgia užpildyti tarpusavyje atsiradusios tuštumos ir greičiau skiriasi.
Ne visos ir gausios šeimos pasižymi harmonija, kaip ne visos mažos ar bevaikės šeimos skiriasi. Juk ne visi gali turėti prieauglio. Šeimos stiprybė labai daug priklauso nuo vyro ir žmonos išsiauklėjimo ir subrendimo. Jausmų, emocijų prasiveržimas, priekaištavimas, ginčai dažnai apsunkina šeimų gyvenimą. Nuomonių skirtumas galėtų būti išspręstas ramiu, taikiu būdu. Tiesa nėra tai, ką gali sviesti tiesiai kitam į veidą. Taip pareikšta tiesa neįtikina. Išsiauklėjęs žmogus sugeba išklausyti, prieš atsakydamas į argumentus. Tik tokiu būdu jaučiama pagarba, nežeidžiama meilė ir tarpusavio ryšiai. Be išsiauklėjimo sviedžiami aštrūs žodžiai, pasireiškiąs grubumas, tono pakėlimas, net fizinis užgavimas veda šeimą prie suirimo.
Tik pakankamai subrendę asmenys tinka šeimos gyvenimui. Nesubrendę yra neatsakingi, nepajėgia išlaikyti darbo ir negali aprūpinti šeimos. Silpno charakterio asmenys negali pakelti jokių sunkumų, lengvai pasiduoda dar ir kitoms ydoms, kurios graužia šeimas. Bjauriausios iš jų yra alkoholizmas, narkotikai, egoizmas, išdidumas, nekantrumas, pavydas, neištikimybė ir t.t.
Nereikia nė aiškinti, kaip alkoholis ar narkotikai trukdo ramiam šeimos gyvenimui. Tai baisi liga, dėl kurios kenčia ne vien pasidavęs jų vergystei asmuo, bet ypač kiti šeimos nariai. Kaip gali tėvas ar motina, praradę aiškią galvoseną, tiesiog praradę protą, tvarkyti šeimą ir jos reikalus? Kaip gali auginti sveikus dvasia ir kūnu vaikus? Tokios šeimos lengvai praranda pusiausvyrą, o dažnai joms tenka kovoti ir dėl duonos kąsnio. Tad jeigu ir sakoma, kad šeimos turi išsilaikyti kartu ir nesiskirti dėl vaikų, kuriems labai reikalingi tėvas ir motina, tai šiuo atveju dažnai yra geriau skirtis dėl vaikų, nes iš tikrųjų vaikams yra reikalingi subrendę tėvai. Paprastai protiškai nuskriausti nelaimingi žmonės patalpinami į atitinkamas institucijas, o tačiau su tais, kurie nesubrendę savo noru pasirenka beprotystę, kiti šeimos nariai turi gyventi. Šiuo atveju nenuostabu, kad nuolatinė baimė, įtampa, pavojus verčia šeimas skirtis. Gaila nelaimingųjų, patekusių į alkoholio pinkles, bet dažnai su jais gyvenimas pasidaro neįmanomas.
Egoizmas, išdidumas, stoka kantrybės, ištikimybės, jau patys savyje yra meilės priešai. O tačiau pagrindinis šeimos laimės šaltinis kaip tik yra meilė. Tai kertinis akmuo krikščioniškos šeimos tvirtovėje. Jauni žmonės kuria šeimas, neįsigilinę į tikrąją meilės prasmę. Užsidegę kūniškos meilės patrauklumu, visai negalvoja, kad bendro gyvenimo kelyje jų laukia aibės netikėtumų, problemų ir sunkumų, kuriuos bus galima sėkmingai spręsti tik savęs atsižadėjimo, pasiaukojimo, švelnumo, respekto, ištvermės dėka. Tik meilė, apimanti visą asmenybę, dviejų žmonių bendravimą padaro laimingą.
"Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo visai ir visa ištveria (1 Kor 134-7).
Pagal V. Hugo, "Meilė yra ta dieviškoji saulė, kuri gali savo spinduliais nuskaidrinti klaidžiojantį gyvenimo debesį. Ji yra "dieviškas lašas, kurį deivės nulašino į gyvenimo taurę, kad būtų užmuštas kartumas (Rochester); ji yra "šviesūs ir šilti spinduliai, kurie visa gaivina (K. Paltarokas); ji ir "trobeles paverčia aukso rūmais” (Hilty) ir t.t. Yra begalės gražiausių išsireiškimų apie meilę. Ir tik ta gili sudvasinta meilė, sakramento malonių gaivinama, neleidžia šeimos ryšiams nutrūkti, bet juos stiprina ir gaivina per visą gyvenimą.
Meilei klestėti reikalinga dieviškoji pagalba, reikalingas Dievo žodis, apšviečiantis mintis ir galvoseną, rodantis teisingą kelią, suteikiąs dvasiai stiprybės, vilties ir paguodos net ir labai sunkiose situacijose. Šeimos, atmetę Dievo malonę, užmiršę maldą — išminties ir stiprybės šaltinį, Eucharistiją — ryšį su Dievu atsipalaiduoja ir daug lengviau atmezga jungtuvių mazgą, nesunkiai naikindami tarpusavio ryšius. Tik namai, kuriuose priimamas ir gyvena Kristus, gali būti meilės, taikos ir ramybės vieta, pastogė ir apsauga nuo visokių pavojų ir šmėklų, kurių už namų sienų nemažai esama.
Moterystė yra gyvenimas. Tai nėra tik priedas prie gyvenimo. Visa kita turi būti derinama prie šeimos gyvenimo, kaip pomėgiai, visuomeninis darbas, net karjera ir profesija. Visa turi derintis prie šeimos darnos, harmonijos. "Titulas bei garbė ir visos žmonių malonės, viskas tėra tik blankus rūkas; viena iš tikriausių laimės rūšių yra šeimos laimė” (Vierdortt). Todėl, renkantis moterystės gyvenimą, reikia jam labai gerai pasiruošti, gerai pažinti šeimai gresiančius pavojus ir šeimos stiprybės šaltinius, nes, vos tik pradėjus žengti pirmuosius bendro gyvenimo žingsnius, iškyla daug anksčiau nepatirtų netikėtumų.
Yra dar daug kitų kliūčių laimingam gyvenimui moterystėje: skirtingos religijos, tautybės, skirtingas vedusiųjų išsilavinimas, neturtas, gyvenimo aplinkybės ir t.t. Todėl, besiruošiant jungtuvėms, reikia viską labai gerai apgalvoti, žinoti, kas yra gyvenimas ir jo vertybės, gerai įsisąmoninti į krikščioniškosios moterystės prasmę.
Kokios šeimos, tokia mūsų tautos ir visos žmonijos ateitis.