BRUNO MARKAITIS, S.J.
Tam tikrais greičiausiai statistikos sumetimais mes skirstome žmones į tikinčius ir netikinčius, žinodami, kad toks padalinimas yra ne visai teisingas ir ne visai logiškas. Mat mes neturime prietaiso, kuriuo galėtume išmatuoti, kiek žmogaus dvasioje yra Dievo. Kartais sutinkame asmenį, kuris sakosi visiškai Dievo neturįs. Jis norėtų tikėti, bet negali. Jame, regisi, nėra imlumo, tos slaptingos galios, kurią mes tikėjimu vadiname.
Dauguma žmonių tiki. Pirmasis Vatikano susirinkimas (1869-1870) pastebi, kad "Dievą, visų dalykų pradžią ir tikslą, tikrai galima pažinti iš sutvėrimų, vadovaujantis natūralia žmogaus proto šviesa” (Sessio III, Cap. 2). Nors regimasis pasaulis yra pats natūraliausias kelias į Dievą, bet Bažnyčia netvirtina, kad kiekvienas žmogus iš tikrųjų šiuo keliu prie Dievo prieina. Apskritai kalbant, reikia sakyti, kad tikrasis tikėjimas yra Dievo dovana.
Dauguma žmonių tiki. Mes sutinkame žmonių, kurie, rodosi, niekada nėra pažinę tikėjimo į Dievą. Mes taip pat susitinkame žmonių kategoriją, kurie yra turėję tą brangią dovaną — tikėjimą į Dievą, o šiandien jau jos nebeturi. Jie patys pripažįsta liūdną gyvenimo įvykį: jie prarado tikėjimą. Šiame ir kituose straipsniuose mes bandysime gilintis į bendrines priežastis, dėl kurių žmonės sakosi praradę tikėjimą. Priežasčių yra labai daug. Ne visos jos atrodo vertos dėmesio. Čia sustosime ties pačiomis pagrindinėmis ir pačiomis bendriausiomis.
Pirmoji priežastis, dėl kurios žmogus praranda savo tikėjimą, atrodo, yra žmogaus prigimties ribotumas. Mat religija yra žmogaus santykis su antgamtiniu pasauliu, apimąs ne tik žmogaus protui nepasiekiamas tiesas, bet ir daugelį dorovės reikalavimų, viršijančių natūralųjį žmogaus prigimties pajėgumą. Tikėjimas yra ne žmogaus pastangų rezultatas, bet Dievo dovana. Krikščioniškosios dorovės turinys yra toks kilnus, kad jo įvykdymui būtinai reikalinga antgamtinė Dievo pagalba. Jei žmogus atsiremia į natūraliąsias prigimties jėgas, savaime aišku, kad jis to idealo nepasieks.
Pasaulio istorijoje yra nepaprasto idealizmo ir dvasingumo pavyzdžių. Žmogus gali didžiuotis visokiausio tipo karžygiais, kurių dvasia ir didvyriškumas, regis, viršija žmogaus prigimties jėgas, galią ir imlumą. Antra vertus, net dvasingiausieji žmonijos atstovai ir žmogiškiausios prigimties dalininkai nėra buvę laisvi nuo kokio nors tipingo žmogiškumo, kitais žodžiais tariant, nėra buvę laisvi nuo žmogiškosios prigimties ribotumo. Žvelgdami į įvairiausius žmogaus tipus — nuo primityviausio iki labiausiai civilizuoto — susiduriame su visiems tipams bendra baze, būtent su žmogiškąja prigimtimi ir jos ribotumu.
Žmogiškasis ribotumas turėtų būti priimtas kaip savaime suprantamas faktas, atsižvelgiant į žmogaus prigimties sąrangą ir dvilypumą. Žmogus nėra angelas. Žmogus yra žmogus. Nors kai kuriems žmonėms yra pasisekę — su Dievo malone ir nepaprastomis pastangomis — sukilninti ir patobulinti žmogiškąją prigimtį, iškeliant ją į nežemiško idealizmo viršūnes, vis dėlto žmogus nėra angelas. Ir nors kai kuriems žmonėms teko nelemta dalia labai žemai pulti ir gyventi tokį gyvenimą, kuris jokiam žmogui garbės nedaro, vis dėlto žmogus nėra gyvulys. Jis yra kūno ir dvasios jungtis — žmogus yra žmogus.
Žmogiškosios prigimties ribotumas pasirodo visiškai kitoje šviesoje, kai jį sugretiname su aukštais, žmogaus dvasią įpareigojančiais idealais. Matydami idealo aukštį, prasmę ir šventumą ir susidurdami su žmogui įgimtu siaurumu, egoizmu ir medžiagiškumu, mes pajuntame žmogiškojo elemento ribotumą. Visa nelaimė, kad praktiškasis net labai aukšto idealo įgyvendinimas bei pasiekti rezultatai glūdi žmoguje. Vadinasi, ir praktiškąjį idealo įgyvendinimą, ir konkrečius ribotumo pasireiškimus randame tame pačiame žmoguje. Šiuo apčiuopiamu atveju idealas mums atrodo ne per daug patrauklus, nes mums jį sunku atskirti nuo žmogaus, turinčio žmogiškosios prigimties atstumiančius ribotumus. Juk vienas dalykas klausytis Penktosios Bethoveno simfonijos, kai ją groja Berlyno Filharmonijos orkestras, o visai kitas dalykas klausytis tos pačios simfonijos, kai ją groja vidurinės mokyklos mokinių orkestrėlis. Antra vertus, net puikiausiems orkestrams ir garsiausiems pasaulio dirigentams pasitaiko vakarų, kai — dėl sunkiai atspėjamų priežasčių — trūksta to magiškojo magnetizmo, kuris žmogaus širdį verčia sudrebėti, pajutus neapsakomo grožio ekstazę. Bet jei mes čia atkreipiame dėmesį į anksčiau minėtą idealo siekimą, tai ir vidurinės mokyklos mokiniai, grodami Penktąją Bethoveno simfoniją, nežiūrint jų primityvaus mėgėjiškumo ir ribotumo, pasiekė idealą, nes jie atidavė viską, ką turėjo.
Tokiu būdu mes prisiartiname prie labai problematiško santykio, kuris konkrečiu atveju glūdi, sakykime, tarp idealo ir siauro žmogaus ribotumo. Nesuprasdami žmogaus sunkenybių, nežinodami jo didvyriškų, nors mums nematomų, pastangų, siekiant idealo, matydami tik žmogiškąjį elementą ir jo nepatrauklų ribotumą, mes ne retai pasisakome prieš idealą, kuriam atstovauja žmogus, lydimas kilnios dvasios pastangų, kurios patrauklios, bet nematomos, ir nešdamasis žmogiškojo elemento įkyrią naštą, kuri ne tik matoma, neįdomi, bet dažnai atstumianti ir iš viso sunkiai pakeliama.
Žmogiškasis elementas darosi ypatingai atstumiantis tose srityse, kurios atstovauja tikrovėms, vertybėms bei pasauliams, neturintiems žmogiškosios prigimties ribotumų Kaip dažnai šį kontrastą būtų galima palyginti su paprastu kaimiečiu, apsivilkusiu sulopytais drabužiais ir purvinais batais, staiga atsiradusiu karališkųjų rūmų spindinčiame žibėjime ir stilingoje prabangoje.
Kartais mums tiesiog nesuprantama, kaip kuris nors kompozitorius, ar tapytojas, ar rašytojas, sukūręs dangiško grožio nepamirštamas ir nemirtingas vizijas, būtų galėjęs turėti kasdieniniame gyvenime tiek daug savanaudiškumo, pavydo, keršto ir kitų bjaurių ydų. Žinoma, ir šiais atvejais mes turime būti labai atsargūs su greitu sprendimu, nes nežinome, kiek šitie žmonės bus padėję didvyriškų, nors slaptų pastangų apvaldyti savo prigimtį ir jos piktuosius pasireiškimus. Mums taip pat nederėtų pamiršti labai gyvenimiško fakto, kad kuo komplikuotesnė mašina ar organizmas, tuo sunkesnis jų apvaldymas, tuo rūpestingesnė priežiūra jiems reikalinga, tuo didesnių pastangų tenka padėti, kai kas nors sugenda, perdega, sprogsta.
Žmogiškasis elementas yra nuolatinis žmogiškojo gyvenimo palydovas. Jo negalima išvengti, jo negalima nusikratyti, jo negalima išskliausti, sprendžiant bet kokias problemas, planuojant naujas reformas, žadant žmonėms žemėje rojų. Bet žmogiškojo elemento taip pat negalima sumaišyti, suplakti su idealu, kurio žmogus siekia savo ribotume, dėdamas didvyriškas pastangas, norėdamas atsiplėšti nuo žemės ir iškilti į erdvę, kurioje daugiau dvasios ir mažiau medžiagos, daugiau Dievo ir mažiau žmogaus.
Mišiose yra vienas mįslingas momentas, kai kunigas į vyno taurę įlieja lašą vandens. Šios apeigos simbolika aiški ir nuostabiai prasminga. Vynas taurėje reiškia dieviškąjį elementą, o vandens lašas — žmogiškąjį. Šiuo atveju žmogiškasis elementas susilieja, paskęsdamas dieviškame elemente. Žmogiškasis elementas yra lašas, kurį pasisavina dieviškasis elementas.
Žmogiškąja buities forma mes susitinkame su dieviškuoju elementu. Mes visi suprantame ir pripažįstame dieviškojo elemento primatą ir didelį jo pranašumą. Deja, daugeliu atvejų dieviškasis elementas yra atiduotas į žmogaus rankas, ir žmogui tenka nepaprastai šventas uždavinys: dieviškąjį elementą apvilkti žmogiškosios išraiškos forma, dieviškąjį turinį nusakant žmogiškomis sąvokomis, žodžiais ir žmogiškuoju dalyko supratimu. Milžiniška yra mus supanti erdvė, ir milžiniški toliai nuo vieno universo krašto iki kito, bet žmogaus akis tik dalį visos tos didybės mato. Jei per žiūronus pažvelgsi, žymiai mažesnį ruožą pamatysi. Jei mažu fotografijos aparatu bandysi užregistruoti begalinę didybę ir gylį, rezultatas bus mikroskopiškas ir toli gražu netikslus. Gal net iškreiptas ir neteisingas.
Štai su kokiomis sunkenybėmis mes susitinkame, kai žmogiškasis elementas susiduria, sakykime, su religija ir jos antgamtiniu turiniu. Senas priežodis sako: "Net šventojo pirštai į save lenkti”. Šv. Petras prisispyręs klausė Viešpatj: "Kiek kartų turiu atleisti artimui. Ar septynis?” Jis manėsi išreiškęs didelį dvasios atlaidumą ir dosnumą. Bet Viešpats atsakė: "Ne septynis kartus, bet septyniasdešimt po septynis”. Vadinasi, be skaičiaus.
Kai Šv. Dvasia nužengė ant apaštalų galvų ir iš jų padarė naujus žmones, jų žmogiškos prigimties ji nepakeitė. Nors jų asmuo buvo pilnas Kristaus dvasios, ir jiems labiausiai rūpėjo vienas dalykas: Viešpaties Kristaus testamento egzekucija, bet vis dėlto antgamtinė malonė, įsikūnijusi žmogiškoje prigimtyje, turėjo prisitaikyti prie tos prigimties esminių bruožų. Gamta turi turtingą įvairaus garso diapozoną, bet žmogaus ausiai prieinama tik tam tikra virpėjimų amplitudė. Grynai žmogiškoje plotmėje — ir po Šv. Dvasios stebuklo — apaštalai liko tuo, kuo jie anksčiau buvo: žvejai, vynuogių augintojai — paprasti žmonės su kaimiečio neišlyginta kalbos forma ir manieromis. Savaime aišku, kad visa tai yra grynai išoriniai dalykai ir jie nieko negali pasakyti nei už, nei prieš gilųjį žmogaus dvasingumą. Mes čia norime atkreipti dėmesį į gilesnius žmogaus prigimties ribotumus, kurie jam kliudė suvokti antgamtinės tiesos pilnybę.
Labai charakteringi ankstyvosios krikščionybės epizodai, užaugę Mozės įstatymo aplinkoje, negalėjo taip gerai persiorientuoti į visas Naujojo Testamento vertybes bei reikalavimus. Kiek gyvenimo ironijos užtinkame atmintiname ginče apie "švarius ir nešvarius valgius”. Kiek daug diskusijų būta apie "apipjaustymo reikalą”. Kaip ilgai svarstyta pagonių apaštalavimo klausimas, kol galų gale — stipriau verčiami susidėjusių aplinkybių, negu protinio persiorientavimo — apaštalai išėjo į pagoniškuosius kraštus.
Žmogus yra bejėgis prieš paslaptį, prieš antgamtę, prieš dieviškąjį elementą, nes jis pirmiausia neturi reikalingų sąvokų. Toliau jis neturi nė reikalingo imlumo. Pagaliau jis neturi priemonių nei įsigyti reikalingų sąvokų, nei turimo dvasios imlumo padidinti iki tokio laipsnio, kad antgamtinė tiesa išsiskleistų prieš jo akis visomis jai priklausomomis dimensijomis. Mes turime visai patikimų duomenų, kad kai kurie šventieji buvo Dievo apdovanoti žmogaus imlumą viršijančiu kai kurių antgamtinių tiesų pažinimu. Bes mes čia norime kalbėti apie vidurkio žmogų. Mes neneigiame, kad vidurkio žmogus gali augti ir kad jis iš tikrųjų auga antgamtinėje malonėje ir antgamtinės tiesos pažinimu. Bet faktas lieka faktu, kad visą savo gyvenimą mes stovime prieš žmogiškosios prigimties ribotumo sieną ir niekada — be ypatingos dangaus intervencijos — mums nepavyksta jos perlipti.
Žmogiškasis ribotumas liečia ne tik pačią prigimtį, bet ypatingai prigimties dalininką. Evangelijos sakinys apie fariziejus, kurie praryja kupranugarį, bet užspringsta uodu, galėtų būti pritaikytas skaudžiai gyvenimo tikrovei, kad net didžiausi žmonės nėra laisvi nuo tam tikrų ribotumų, kad jie, būdami plačios pasaulėžiūros ir spręsdami dideles problemas, ne kartą užsikerta smulkmenose. Panašų dalyką liudija garsusis Vašingtono žurnalistas Drew Pearson. Turėjęs reikalų su berods penkiais Amerikos prezidentais, jis priėjo prie išvados, kad prezidentai gali labai užpykti ir susijaudinti dėl smulkmenų. Jo labai geri santykiai su prezidentu Roosevelt pašliję dėl to, kad vieną dieną jis parašęs, jog prezidentas mėgstąs daniškus pyragaičius. Pasirodo, kad prezidentas jų nemėgęs.
Žmogiškasis ribotumas uždeda antspaudą ne tik ant kiekvieno, kad ir aukščiausio idealo, bet ir ant kiekvienos antgamtinės tiesos. Negana to, kad kiekvienas mūsų susikuriame savo Dievą pagal savo pasaulėžiūrą, išsiauklėjimo, charakterio ir dorovės kompleksą. Negana to, kad kiekvienas mūsų religijos turinyje pabrėžiame idėjas ir vertybes, kurios mums atrodo svarbiausios, įspūdingiausios arba parankiausios. Žmogiškasis ribotumas uždeda antspaudą ant idealo ir antgamtinės tiesos, juos sužmogindamas, žemės dvasia užkrėsdamas ir persunkdamas. Aukšti yra krikščionybės idealai, dideli reikalavimai ir griežtos normos. Nežemiška yra jos dvasia, reikalaujanti mylėti ne tik artimą bet ir priešą. Nuostabus jos tikėjimas, reikalaująs sudėti į Apvaizdos rankas visas gyvenimo viltis. Didžiu didvyriškumu dvelkia jos pasiaukojimo dvasia, primenanti krikščioniui išganymo kryžių ir kančios neįkainojamą vertę. Bet kiek yra krikščionių, kuriems pati krikščionybės esmė ir jos dvasia pasilieka neįkandamas riešutas visu gyvenimo kelionės metu. Antra vertus, mes matome daugelio, dažnai ir savo, gal net sąmoningas pastangas krikščionybės idealo aukštį nužeminti, jos dvasios tyrumą atmiešti ne tariamu platumu, bet sąžinės nejautrumu ir atbukimu. Kaip dažnai visi tie garsiakalbiai priekaištai, kaltiną krikščionybę nemodernumu, atsilikimu, gyvenimo nepaisymu, liudija ne ką kita, o tik švento entuziazmo žlugimą ir dvasios sumedžiagėjimą.
Žmogiškasis ribotumas, jei žmogus nesistengia perlipti per jo sieną, gali būti didžioji ir dažnoji kliūtis, kodėl žmonės pamažu ir palaipsniui praranda tikėjimą. Kad žmogiškasis ribotumas netaptų neperlipama siena, žmogus turi kasdien stengtis išlaikyti deramą medžiagos ir dvasios pusiausvyrą, tiek savo gyvenimu, tiek savo tikėjimu pripažindamas dvasios primatą ir nemirtingumą.
Žmogiškasis ribotumas mus pririša prie žemės medžiagos grandinėmis. Žinoma, mes negalime užmiršti, kad medžiaga mums, žmonėms, žemėje yra dvasios veiklumo ir pasireiškimo besąlyginė bazė. Bet mes taip pat negalime pamiršti, kad dvasia turi medžiagai duoti formą ir turinį. Įstatymas negali išsiversti be raidės, bet dvasia įstatymui turi duoti tikrąją interpretaciją. Vien tik raidė įstatymą iškreipia. Žmogiškasis ribotumas siekia tiek medžiagą, tiek dvasią, bet žmogus mažiau šį ribotumą jaučia, kai jo dvasia nuolat gyvena Dieve.
Todėl žmogus išmintingai elgsis, jei, susidurdamas su antgamtine tiesa ir idealu kasdieniniame gyvenime, bandys atskirti žmogiškąjį elementą nuo dieviškojo. Tai nėra lengvas uždavinys. Bet tai ir būtinybė, nes žmogiškasis elementas mus lydi visą gyvenimą, ir mes negalime jo apeiti.
Antra vertus, žmogus turi budėti, kad žmogiškasis elementas — nuolatinėje žmogiškojo ribotumo įtakoje — nenustotų dvasinio veržlumo ir neatsisakytų nuolatinių pastangų pasiekti antgamtinį idealą. Žmogaus dvasiai, pririštai prie medžiagos, reikia antgamtinės pagalbos, kad ji sugebėtų duoti medžiagai turinį ir formą. Mat antgamtinis idealas ir antgamtinė tiesa be antgamtinės pagalbos yra nepasiekiami, kaip pats dangus. Žmogus gali prarasti tikėjimą ir, atrodo, jį praranda, kai jis kelyje į antgamtinę tiesą ir idealą pasitenkina žmogiškuoju elementu, arba atsisakydamas, arba neprašydamas antgamtinės pagalbos. Žmogus niekada neturėtų užmiršti dvilypės savo prigimties sąrangos ir antgamtinės paskirties. Jis tai užmiršta, kai žmogiškajam elementui atiduoda pagrindinį vaidmenį, o tai reiškia ne ką kitą, kaip liūdną tikėjimo praradimo procesą. Procesas gali tęstis ilgesnį laiką, bet jo finalas paprastai būna tas pats: antgamtinio tikėjimo mirtis.