RAMUNĖ KUBILIŪTĖ
"Laiškų lietuviams” suorganizuotoje ekskursijoje aplankėme Australiją, Naująją Zelandiją ir Havajų salas. Išskridome 1984 m. gruodžio mėn. 15 d., o grįžome 1985 m. sausio mėn. 7 d. Dalyvių skaičius buvo nedidelis — tik trylika asmenų, daugiausia iš Čikagos, bet buvo ir iš Niujorko, Toronto, Hamiltono. Grupės vadovas buvo čikagietis A. Meilus. Jis mus nuoširdžiai globojo.
Maori karys pasiruošęs nugąsdinti priešą.
Ekskursijoje susipažinome su naujais žmonėmis, apkeliavome dalį pasaulio, Australijoje susitikome su senais pažįstamais ir pagyvenome lyg kokiame sapne, iš kurio atsibudome, grįžę namo.
KELIONĖ Į NAUJĄJĄ ZELANDIJĄ
Gerai susipažinome su San Francisco ir Honolulu aerouostais, nes juose teko išsėdėti po porą valandų. Deja, nebuvo galima iš jų išsprukti, nes vienur lijo, o kitur buvo naktis. Buvo įdomu matyti daug keleivių, vykstančių į įvairius pasaulio kraštus. Aerouostuose ir lėktuvuose teko trumpai pasikalbėti su vienu kitu, kalbančiu angliškai, ir patirti apie jų kelionių planus ir tikslus. Štai, pvz., geologijos studentai skrenda į N. Zelandiją susipažinti su to krašto topografija, štai tėvas veža sūnų į Australiją, kad susipažintų su nauju kraštu ir jo žmonėmis ir t.t.
Kažkur pakeliui tarp Honolulu ir Naujosios Zelandijos praradome gruodžio 16 dieną. Didžiausio N. Zelandijos miesto Auckland aerouoste mus pasitiko gidas ir autobuso vairuotojas. Autobusas, kuriame apkeliavome šiaurinę N. Zelandijos salą, trylikai žmonių, žinoma, buvo per didelis. Pakeliui iš aerouosto į viešbutį sustojome iš Edens kalno apžiūrėti Auckland miesto vaizdo. N. Zelandija, kiek jos teko matyti šiaurinėje saloje, yra gražus, žalias, švarus kraštas. Kai kurie vulkaninės kilmės kalnai atsirado tik 19-tame amžiuje.
Mūsų viešbutis buvo netoli Auckland universiteto, per kurio parką buvo galima eiti į miestą. Pirmąjį vakarą turbūt visi ekskursantai nuėjo apžiūrėti miesto, ypač Queen gatvėje esančių krautuvių. Tačiau po poros valandų visi pajuto nuovargį, tad ėjo anksti gulti. Išsimiegoję, pilnos dienos nepraleidę Aucklande, važiavome į Rotorua. Pakeliui sustojome Te Awamutu vietovėje apžiūrėti gražaus rožių daržo. Stebėjomės, kaip mūsų didelis autobusas tilpo ir dar paliko vietos pravažiuojantiems automobiliams siauruose keliukuose. Dar sustojome Waitomo Caves, kur matėme daug nuostabių dalykų. Įėję į urvus, užtraukėme lietuvišką dainelę ir supratome, kodėl ten Vienos berniukų choras buvo taip gražiai girdimas. Tuose urvuose buvo pilna Šv. Jono vabaliukų, kurie žiba, pritraukdami maistui kitus vabaliukus. Sako, kad tie žibantieji vabaliukai išgyvena tik devynis mėnesius. Nenorėdami per daug tų vabaliukų trukdyti, išplaukėme laiveliais, panašiai kaip pirmieji urvų atradėjai.
Rotorua vietovėje išbuvome pusantros dienos. Rotorua — tai N. Zelandijos gyventojų maori pagrindinė gyvenvietė, jų centras. Apsistojome gražiame viešbutyje prie pat maori kaimo. Čia patyrėme visokių įdomybių ir nuotykių. Valgėme tradicinę maori vakarienę "hangi”. Turėjome progos paragauti "kumara” (saldi bulvė), avienos, išvirtos garuojančiame natūraliame tvenkinyje, gėrėme "kiwi” vaisių vyno. Čia gyvendami, kasdien rasdavome savo kambariuose "kiwi” vaisių. Šis vaisius kadaise buvo atgabentas iš Kinijos.
Valgydami "hangi”, gėrėjomės tradiciniais maori šokiais ir muzika. Jų vyrai šoko ir vaidino pasiruošimą karui "haka” (tai liežuvio iškišimas, norint išgąsdinti priešą. Žr. nuotrauką). Moterys šoko su "poi”, tai yra lyg kokie sviedinukai ant virvelių, kuriuos sukant, vaizduojamas paukščių skridimas.
Vieną vidurnaktį viešbutyje buvome prižadinti gaisro signalo. Vieni išbėgo iš viešbučio su naktiniais marškiniais, kiti spėjo apsirengti ir net atsinešti savo lagaminus. Gaisro nebuvo, tik trupučiuką pasijuokėm iš japonų turistų, kurie norėjo viską nufilmuoti ir nufotografuoti. Labai atsidėję jie fotografavo ungniagesių sunkvežimį.
Rotorua yra maori gyventojų centras. Maori tai yra senieji N. Zelandijos gyventojai. Dabar jie sudaro maždaug dešimt procentų visų N. Zelandijos gyventojų. Šiuo metu jie yra labai susidomėję savo kultūra ir kalba. Matėme, kaip jie moka gražiai išdrožinėti ir išdažyti savo pastatų pagražinimus. Mūsų gidas Carl (tai tikrai ne maoriš-kas vardas) aprodinėjo centrą, kunkuliuojančius purvo tvenkinius ir geizerius, primenančius Amerikos Yellowstone parką. Pamatėme, kur pagal savo tradicijas dar ir dabar jie verdasi savo maistą, įleisdami į tuos karšto vandens tvenkinius maišiukuose įrištą mėsą. Matėme jų kapines, kur mirusieji laidojami pagal savo socialinę padėtį: juo žmogus garbingesnis, juo aukščiau laidojamas. Agrodome mums parodė devyniolika avių rūšių. Matėme, kaip nuskutamas jų kailis.
N. Zelandijoje daug kas pragyvena iš avių. Kai kas pirkosi kilimėlius iš avių kailio. Jie mums neatrodė brangūs, nes Amerikos doleris yra dvigubai didesnis negu N. Zelandijos. Įdomu paminėti, kad N. Zelandijoje yra maždaug trys milijonai gyventojų ir 65 milijonai avių!
N. Zelandijoje auga ir Kalifornijos Sequoia medžiai. Taip pat ir Kalifornijos upėtakiai (trout) čia geriau auga negu savo gimtinėje.
Gražiu keliu grįžome į Aucklandą. Čia aplankėme muziejų, kur buvo daug kimštos gyvūnijos ir daug įvairiausių eksponatų iš visų Polinezijos kraštų (Fiji, Tahiti ir kt.). Tame pačiame pastate buvo ir karo muziejus. N. Zelandijos ir Australijos gyventojai neužmiršta savo herojų iš dviejų praėjusių pasaulinių karų. Prisimenami taip pat ir maori kariai, žuvę dėl laisvės. Prie muziejaus yra taip pat ir botanikos šiltnamiai, kuriuose žydėjo visokiausios egzotiškos gėlės. Pakeliui į savo viešbutį matėme žydinčius "po-hutakawa” medžius. Jų žiedai labai raudoni, vadinami N. Zelandijos kalėdiniais žiedais. Daugelio augalų bei vietovių pavadinimai yra ilgi maoriški žodžiai.
Manau, kad N. Zelandiją mūsų ekskursantai prisimins kaip švarią, žaliuojančią salą su daugybe avių. Nors čia kalbama angliškai, bet tarimas labai skirtingas, kartais sunku suprasti. Automobiliai važiuoja ne dešine, bet kairiąja puse. Tuoj po karo N. Zelandijoje buvo daugiau lietuvių, bet dabar jų skaičius labai sumažėjo.
Dalis ekskursantų Noujoj Zelandijoj. R. Kubiliūtės nuotr.
Paskutinį vakarą kai kurie nuėjo į restoraną valgyti žuvies, o kiti išplaukė laivu apžiūrėti Aucklando pakrančių, trumpai sustodami Rangitoto saloje. Daug kas mums sakė, kad pietinė N. Zelandijos sala yra daug gražesnė už šiaurinę. Kelionę į ją reikės atidėti iki kito karto...
AUSTRALIJOJE
Sidney miestą pasiekėme gruodžio mėn. 22 d. po pietų. Buvo graži, saulėta diena. Prisiminėme, kad JAV ir Kanadoje visi ruošėsi Kalėdoms, buvo šalta ir snieguota, o čia...
Aerouoste atsisveikinome vieni su kitais, nes vieni vyko į kitus miestus, pvz., Melburną, kiti bent porą dienų nutarė pasilikti Sidnyje. Sidnyje, didžiausiame Australijos mieste, yra apie 3 milijonai gyventojų, Lietuviai čia yra išsisklaidę po įvairius priemiesčius. Kai kurie gyvena arti lietuvių klubo Langs-towne, kiti netoli Šv. Joachimo bažnyčios, kur lietuviai sekmadieniais turi savo pamaldas.
Tuoj po mūsų į Sidnį atvyko didesnė grupė iš Klyvlendo. Tai buvo Klyvlendo oktetas, jų šeimų nariai ir kiti turistai. Pavieniui arba mažomis grupelėmis atvyko ir daugiau lietuvių iš Šiaurės Amerikos. Iš viso gal buvo apie 50 lietuvių, atvykusių iš Šiaurės Amerikos. Australijos lietuviams tai nebuvo jokia staigmena, nes čia jau pirmiau viešėjo įvairios tautinių šokių grupės, dainininkai, sportininkai, skautai. 1987-88 m. Australijoje bus jaunimo kongresas, o 1988 m. — pasaulio lietuvių sporto žaidynės, tad vėl čia privažiuos daug lietuvių, ypač iš Š. Amerikos. Ir Australijos lietuviai visą laiką namie nesėdi. Įvairūs darbuotojai čia gauna keturias savaites atostogų, tai gali pakeliauti. Kai kurie jau yra aplankę ne tik Ameriką ir Europą, bet net Indiją ir kitus tolimuosius kraštus.
Maori “lazdelių žaidimas”.
Australijos istorija yra surišta su dviem žmonių grupėm: su vietine etnine grupe — aborigenais ir su kaliniais, kurie už įvairius nusikaltimus buvo tremiami iš Anglijos į Australiją XIX amžiuje. Kalinių nusikaltimai buvo įvairiausi: nuo duonos kepalo pavogimo iki žmogžudystės. Sidnio "The Rocks” rajonas kaip tik buvo tų laikų centras. Dar ir šiandien stovintieji pastatai primena tuos laikus. Paramatta rajonas įsikūrė XVIII šimtmečio pabaigoje, kai kaliniai buvo siunčiami dirbti į ūkius.
Australijoje miestų ir gatvių pavadinimai, panašiai kaip ir N. Zeladijoje, apibūdina tų pavadinimų reikšmes — tai aborigenų įtaka. Kai kuriems gal atrodytų aborigenų kultūra labai primityvi, bet yra sakoma, kad jų pasikalbėjimai pirštais yra labai aukšto lygio. Mūsų ekskursantams neteko aplankyti aborigenų gyvenviečių, bet vis tiek pajutome jų įtaką Australijos gyvenimui.
Tarp Sidnio įžymybių reikia priskirti Harbour tiltą ir operos rūmus. Operos rūmai sukėlė miesto gyventojams daug finansiškų ir kitokių bėdų. Sakoma, kad operos rūmuose yra laiptų, kurie niekur neveda. Taip pat prie įžymybių reikėtų priskirti ir Taronga zoologijos parką, į kurį galima plaukti laivu. Iš šio parko galima matyti labai puikų viso miesto vaizdą. Į Sidnio uostą atplaukia laivų iš viso pasaulio. Teko matyti ir sovietų laivų.
Kai kurie ekskursantai aplankė turgų, Blue Mountains, paplūdimius ir kitas įdomias vietas, į kurias juos vedė draugai ar giminės.
LIETUVIŲ DIENOS
Gera dalis S. Amerikos svečių bent porai dienų buvo nuvykę į Kanberą, kur buvo 13-osios Lietuvių dienos ir 35-oji Sporto šventė. Kanbera (Canberra) yra Australijos sostinė. Automobiliu važiuojant, ji pasiekiama iš Sidnio maždaug per 3 valandas, iš Melburno per 8, iš Adelaidės per 12. Miestą suplanavo amerikietis architektas Burley-Griffin. Jis savo projektu laimėjo tarptautinį konkursą. Jo vardu yra pavadintas ežeras, kuris padalina miestą į šiaurinę ir pietinę dalį. Kanbera labai įdomiai išdėstyta. Reikia priprasti, kol šiame mieste susigaudai, bet po kiek laiko įsismagini ir net jų autobusais pasivažinėji.
Svarbiausios Kanberos įžymybės — tai valdžios pastatai, ambasados ir daugelis gražių skulptūrų, išdėstytų įvairiuose miesto kvartaluose. Galima užlipti į Black kalno viršūnę ir ten iš bokšto apžvelgti visą miestą. Neblogas ir meno muziejus. Didelė Kanberos gyventojų dalis yra įvairūs valdininkai. Kanberos, kaip ir Sidnio, lietuviai turi savo klubą. Klubams čia priklauso ir lietuviai, ir australai, bet lietuviai yra klubų direktoriai. Užsimokėdami už pastatą, lietuviai gali be didesnių rūpesčių turėti ten savo renginius.
Reikėtų dar paminėti ir Kanberos Cook Memorial fontaną, kuris taip aukštai iškelia vandenį, kad matyti iš labai toli. Kare žuvusiems paminklas taip pat turistų mėgstamas lankyti.
Lietuvių dienos labai greitai prabėgo. Kasdien čia buvo įvairios programos, renginiai, organizacijų suvažiavimai ir posėdžiai. Australijos lietuvių Sporto šventė ruošiama kasmet, o kas antri metai ji sutampa su Lietuvių dienomis.
Lietuvių dienų atidarymo iškilmės prasidėjo mišiomis katedroje, paskui kitos apeigos vyko Kanberos teatre. Vakare visiems dalyviams buvo gegužinė Weston parke. Čia buvo galima susitikti lietuvių iš įvairių vietovių, su jais susipažinti arba atnaujinti pažintis. Kiti paminėtini renginiai: Klyvlendo okteto koncertas, Tautinių šokių šventė, Meno ir Tautodailės paroda, Naujų
Metų sutikimas. Apskaičiuota, kad į šias Lietuvių dienas suplaukė apie 1000 žmonių. Maždaug 820 apsilankė Naujųjų Metų sutikime, kuris buvo suorganizuotas Lietuvių klube.
Kai kurie mūsų ekskursijos dalyviai pasiliko Lietuvių dienose iki pabaigos, kiti aplankė tik kai kuriuos renginius, o kiti visai neatvyko, bet svečiavosi pas gimines ar pažįstamus kituose miestuose.
Lietuvių dienų renginiuose dalyvavo lietuviai iš įvairių Australijos miestų, kuriuose yra didesnės lietuvių kolonijos. Meno parodoje dalyvavo apie 50 menininkų. Jaunimo vakare vaidinimus paruošė Jaunimo sąjungos skyriai iš Adelaidės, Kanberos, Melburno ir Sidnio. Dainų šventėje dalyvavo 150 dainininkų iš trijų miestų. Pagrindinių lietuvių kolonijų sporto klubai atsiuntė įvairių šakų sportininkus. Daugelis sportininkų maloniai prisiminė savo viešnagę Amerikoje 1983 metų Lietuvių dienose. Australijos lietuviai labai nuoširdūs ir vaišingi. Čia jautėmės lyg tarp savųjų, lyg ne svetimame krašte. Bet mūsų pasisvečiavimas baigėsi, ir sausio 3 d. atsisveikinę su Australija, išskridome atgal, pakeliui sustoję Havajuose.
Maori mergina verda pietus,
HAVAJAI
Po ilgos kelionės atskridę į Honolulu ir perėję per JAV kontrolę, buvome sutikti su gėlių vainikais — "lei”. Havajų salos tik 1959 m. tapo naujausiąja Amerikos valstija. Tai salos, kurias kadaise valdė karaliai, kur dar ir dabar veržiasi vulkanai. Iš mūsų keleivių tik viena jau pirmiau buvo aplankiusi Havajus, o visi kiti — tik pirmą kartą. Per savo trumpą viešnagę nutarėme kiek galima daugiau apžiūrėti Oahu salą, o kitas septynias salas palikti kitam kartui.
Mūsų viešbutis Moana kartu su Royal Hawaiian yra patys seniausi Waikiki paplūdimyje, pastatyti tik XX amžiaus pradžioje. Rašytojas Robert Louis Stevenson apsistodavo Moana viešbutyje ir po jo kieme esančiu "baobab” medžiu kūrė savo veikalus.. Waikiki paplūdimy visuomet pilna amerikiečių, kanadiečių, japonų ir t.t. Saulėtą dieną vos gali rasti vietos atsisėsti tarp besikepinančių kūnų. Sakoma, kad Oahu saloje yra keturgubai daugiau turistų negu vietiniu gyventojų. Visi pirkinėjasi, maudosi, džiaugiasi maloniu klimatu.
Mūsų ekskursija aplankė dvi populiariausias Oahu salos įžymybes (neskaitant, žinoma, paplūdimių). Viena — tai istorinė vietovė atminti japonų Pearl Harbour užpuolimą II pas. karo pradžioje (1941 m.). Ten yra Arizona Memorial paminklas prisiminti žuvusius jūrininkus, nuskendusius su laivu, kuris dar tebėra uosto dugne. Amerikiečių atmintyje vis dar neišdilęs pasakymas "Remember Pearl Harbour”. Tai priminimas, kad karo metu negalima būti naiviam, reikia vis būti pasiruošusiam užpuolimams. Nereikia net minėti, kad japonai turistai beveik nelanko šio paminklo, bet galima pajusti amerikiečių patriotizmo atgijimą, pažiūrėjus rodomą filmą, aplankius Arizonos paminklą.
Antra žymi vietovė Oahu saloje — tai mormonų Polynesian Cultural Center. Brigham Young universitete Laie miestelyje į kursus atvyksta 22.000 jaunimo. Jų gera dalis yra iš Polinezijos salų: Tonga, Samoa, Fiji, Tahiti, Marquesas, N. Zelandijos, Hawaii. Mormonai nutarė pasinaudoti šių įvairių salų studentų kultūromis, pamokyti ir painformuoti svečius apie tas salas. Jie sukūrė tam tikrą parką, kuriame pastatė mažus kaimelius, vaizduojančius kiekvieną salą. Į parką atvykusieji gali paplaukioti laiveliais, pasivažinėti autobusiukais, pavaikščioti kaimeliuose, kur studentai atlieka mažas programėles, vaizduojančias įvairių salų papročius, dainas, šokius. Tokiu būdu studentai užsidirba pinigų užsimokėti už mokslą. Jie dirba restorane, krautuvėlėje, amfiteatre. Dienos metu svečiai apžiūri kaimelius, eina pavalgyti į restoraną, o vakare dažnai eina pažiūrėti didesnės stilizuotos programos.
Šalia minėtų vietų galėjome autobusiukais apvažinėti kitas Honolulu įžymybes: pamatėm Ialani pilį, Hawaii sostinės Honolulu pastatą, karaliaus Hamehameha statulą, Punchbowl kapines, kur laidojami kareiviai ir jų šeimos.
Kada nors vėl atvykus į Havajus, norėtųsi pamatyti daugiau, pakeliauti į kitas salas, truputį išsprukti iš turistais persunktų Waikiki "džiunglių”.
Taip prie Ramiojo vandenyno užsibaigė "Laiškų lietuviams” ekskursija. Po nuotaikingos ir įdomios kelionės grįžome namo, į žiemą, į šalčius, į kasdieninius rūpesčius. Kodėl mes norėjome vykti į šią ekskursiją? Vieni norėjo aplankyti seniai nematytus draugus ir gimines, kiti ieškojo pramogų, norėjo aplankyti kengūrų žemę. Vienokiu ar kitokiu atveju, patyrėme visokių nuotykių, pamatėme įvairių vaizdų. Aišku, išleidome nemaža pinigų, turėjome persėsti iš vieno lėktuvo į kitą, kartais lėktuvas vėluodavosi, kartais pritrūkdavo vietos. Mūsų bagažai pasikeitė: vežėme vienokių dovanų, o parsivežėme kitokių. Beeinant ir besižvalgant, viena keliautoja išsisuko koją, kitai net kaulas lūžo, bet su viskuo buvo galima susidoroti. Pasveikome ir grįžome namo pailsėję, saule įdegę, parsivežę daug nuotraukų iš įdomių vietų ir sutiktų žmonių.
Su kuo tik kalbėsi, visi turės skirtingų prisiminimų iš N. Zelandijos, Australijos, Havajų. Mus visus rišo tai, kad esame lietuviai, kurie mėgsta keliauti. Žinoma, per tokį palyginti trumpą laiką negalėjome gerai susipažinti su lankomais kraštais, bet galėjome bent paragauti. Ačiū "Laiškams lietuviams” už mums suteiktą tokią malonią progą!
Sydney miesto vaizdas. Dešinėje — operos rūmai.