Juozas Vaišnys, S.J.
Kai kurie, perskaitę šio straipsnio antraštę, gal nusišypsos, o kiti pagalvos, kad tikrai dabar, sutikus gatvėje jaunuolį, sunku kartais nuspręsti, ar tai berniukas ar mergaitė. Bet šiame straipsnyje rašysime apie rimtesnius skirtumus. Paskatino šią temą panagrinėti vienos jaunuolės jau seniau gautas laiškas. Tarp kitko ji taip rašo: "Aš esu laiminga, kad galiu studijuoti katalikiškoje kolegijoje, kur yra dėstoma ir religija. Religijos paskaitos mane labai domina ir atsako į daugelį mane dominančių problemų. Čia noriu rašyti ne apie religinius dalykus, bet gal daugiau apie psichologinius. O gal ir šis pavadinimas nelabai tiks, bet iš laiško paaiškės, kas man rūpi sužinoti.
Dažnai esu girdėjusi sakant, kad moteris yra mįslė, kad ją sunku suprasti, kad nežinia, ko ji nori, kas jai patinka ir t.t. Gal tai ir tiesa, nes, kai pagalvoju apie save, tai kartais ir pačiai sau aš esu mįslė. Stengiuosi save pažinti, bet kartais man atrodo, kad kitas savo drauges geriau pažįstu negu save. Tačiau čia nesu pasiryžusi kalbėti apie moterų "mįslingumą”. Kalbėsiu apie vyrus, kurie, kartais atrodo ne mažesnės mįslės negu moterys.
Draugauju su rimtu berniuku ir planuoju netrukus susižieduoti. Nuostabu, kad jis patinka net ir mano mamai, kuri buvusius mano simpatijas vis kritikuodavo. Jau beveik metai, kai su juo susipažinau. Dabar dažnai tenka susitikti, bet ar aš jį jau pakankamai pažįstu? Manau, kad ne. Kartais jis man atrodo tikra mįslė. Mes kalbėdamiesi atrandame tiek daug dalykų, kurie mudu jungia, bet atsiranda daug ir tokių, kurie skiria. Per ilgai turėčiau rašyti, norėdama išskaičiuoti visus panašumus ir skirtingumus, bet paminėsiu tik vieną.
Atleiskite, kad aš būsiu labai atvira. Nežinau, gal aš ir negerai darau, kad kartais leidžiuosi jo paglamonėjama ar pabučiuojama. Dažnai man teko girdėti ir skaityti, kad tokių dalykų reikia vengti, nes jie sukelia daug pagundų ir veda į nuodėmę. Gal aš nesu normali, bet man nekyla jokių pagundų, tik jaučiuosi labai laiminga. Galvoju, kad ateis ta diena, kada aš būsiu amžinai jo, o jis — mano. Man neatrodo, kad po tų pasimatymų su juo aš būčiau tapusi blogesnė, priešingai — aš tada jaučiu lyg kokį norą būti gera su visais, visus noriu mylėti, visiems skelbti, kad aš esu laiminga. O kaip su juo? Ar ir jis tą pat jaučia? Nežinau, bet manau, kad ne. Čia ir yra toji mįslė. Aš vyrų nepažįstu. Kai mes taip pabendraujame, kai gražiu būdu vienas kitam parodome meilę, aš jaučiuosi rami, patenkinta, laiminga, bet man atrodo, kad jis dažniausiai nebūna patenkintas, kad jam 'kažko vis trūksta, kažko vis negana’, kaip sakoma toje dainelėje. Ir ko jam trūksta, ir ko jam negana, man yra mįslė. Kartą šiuo klausimu kalbėjausi su gera savo drauge, kuri jau prieš keletą metų yra ištekėjusi, Ji man taip trumpai atsakė: 'Tau daug kas dabar neaišku, bet paaiškės, kai ištekėsi. Žinok, kad vyro meilė kitokia negu moters, jam labiau rūpi biologija, o jai — romantika’.
Tad ir norėčiau paklausti, ar visi vyrai tokie, ar jie nesupranta, kas yra tikra, graži meilė, ar jie visi yra linkę į grubų materializmą? O gal tik kai kurie? Norėčiau dabar gauti aiškius atsakymus į šiuos savo klausimus, kad nereikėtų paskui gailėtis, padarius neatitaisomą klaidą”.
*
Iš Tavo laiško matyti, kad jau supratai ir įsitikinai, jog tarp vyro ir moters, tarp berniuko ir mergaitės yra ne tik išorinių, bet ir psichologinių skirtumų. Vyro ir moters prigimtys yra skirtingos, turinčios viena kitą papildyti, viena kitą traukti ir jungtis į nuostabią harmoniją, kuri jau buvo numatyta Kūrėjo planuose, tveriant pirmuosius žmones.
Tai, ką pasakė Tavo minėtoji ištekėjusioji draugė, yra teisinga. Moters prigimtis yra švelnesnė, romantiškesnė, labiau ją žavi platoniška meilė — juk ji yra skirta švelniai motinos pareigai, ji turės auginti, globoti ir auklėti tą švelnutį ir gležnutį sutvėrimėlį — savo kūdikį. Fiziškai ji yra silpnesnė už vyrą, bet dvasiškai dažnai stipresnė, nes kaip vyras yra skirtas fizinei kovai, tai ji — dvasinei. Vyras turi spręsti materialines šeimos problemas, o moteris — daugiau dvasines.
Būtų klaidinga manyti, kad vyras nepripažįsta ir nepažįsta jokios romantikos, jokios poezijos, kad jam yra visiškai svetima platoniška meilė. Bet yra visai teisinga, kad jo meilė yra realesnė, kad jo nepatenkina vien romantika, vien grynai dvasiniai meilės pareiškimai. Glamonėjimai ir bučiavimai moteriai gali būti erotinės meilės tikslas, o vyrui — tai tik priemonės. Jis tuo nepasitenkina, bet siekia galutinio erotinės meilės pasireiškimo. Laimingas pasaulis, kad taip yra Kūrėjo sutvarkyta! Jeigu ir vyras pasitenkintų tik grynai platoniška meile, tai žmonija jau seniai būtų pasibaigusi, išmirusi. Moteris to galutinio erotinės meilės pareiškimo gal dažnai nesiekia ne tik dėl savo dvasiškesnės prigimties, bet ir dėl to, kad jai vienai tenka visos pasekmės, jai vienai tenka už akimirksnio malonumą vėliau užmokėti nemažais skausmais.
Šis vyro ir moters prigimties skirtumas erotinės meilės atžvilgiu yra labai įsidėmėtinas tiek šeimyniniame gyvenime, tiek berniukų ir mergaičių draugystėje. Jo nesupratimas ir nevertinimas dažnai priveda prie didelių katastrofų. Dėl to šeimose būna nuolatiniai ginčai ir vaidai, barniai ir nesantaikos. Šeimos laimė ir darnus sugyvenimas griūva, nes vyras ir žmona vienas kito nesupranta ir pradeda vienas su kitu kovoti ir vienas kito neapkęsti. Žmona vyrą pradeda laikyti grubiu materialistu, kuris neturi jokio meilės supratimo, kuriam visiškai nerūpi romantika, o tik gryna biologija. Ji jaučiasi pažeminta, paniekinta, pastatyta gatvės merginos vietoje. Vyro "meilės pareiškimai” jai tampa didžiausia kančia. Vyras taip pat negali suprasti savo žmonos. Jis ją pradeda laikyti šalta, nenormalia, vaikiška, jo nemylinčia. Jis negali suprasti, kaip tie "vaikiški” glamonėjimai, bučiavimai, saldūs žodžiai jai yra daug svarbesni negu "tikras” meilės pareiškimas. Jis j tai nekreipia dėmesio, laiko nereikšmingais ir nereikalingais dalykais, jis temato "dalyko esmę” ir galutini tikslą.
Tad būtinai šeimoje vyras ir žmona turėtų vienas kitą suprasti ir vienas prie kito vis labiau prisitaikyti. Būtinai jie turi tuos prigimties skirtumus prisiminti. Vyras neturėtų paniekinti tų, jo nuomone, "vaikiškų smulkmenų”, kurios moteriai yra labai svarbios. Moteris taip pat turėtų stengtis suprasti vyro prigimtį ir tuo nekaltinti jo "grubiu materializmu” ar manyti, kad jis neturi jokios meilės ir jokios pagarbos. Reikėtų kartais atvirai, be jokios pagiežos, be vienas kito niekinimo ar žeminimo, atvirai apie tai išsikalbėti ir nustatyti aiškesnes ateities gaires, stengiantis vienas kitą atjausti ir suprasti, nesibijant asmeniškų aukų, be kurių šeimoje laimės nebus.
Tai atsiminti yra be galo svarbu ir mergaitėms bei berniukams, draugaujant ir ruošiantis vedyboms. Kai berniukas pastebi, kad mergaitei labai patinka jo glamonėjimai bei bučiavimai, jis mano, kad ji nori eiti ir toliau, todėl jis prie to ją ir veda. Kartais jis tai daro ne tik dėl to, kad nemokėtų susivaldyti, bet ir tam tikro blogai suprasto "pasigailėjimo” ar "altruizmo” skatinamas. Jis sprendžia pagal save. Aišku, kad jo prigimtis į tai linksta, bet savo vyriška valia visuomet jis gali atsispirti. Antra vertus, prie to jį veda neprotingas mergaitės elgesys, kuri taip lengvai leidžiasi ir pasiduoda tiems "gražiems ir nekaltiems” meilės parodymams. Ji mano, kad ir berniukas taip galvoja ir tą patį jaučia. Ji mano, kad ir jo prigimtis pasitenkins ir nusiramins tik pasiglamonėjimais ir pasibučiavimais. Bet ji turi gerai žinoti, kad tie veiksmai jį nuolat vis labiau ir labiau erzina, iki jis visiškai praranda proto aiškumą ir valios atsparumą. Tada jis tampa jai pavojingas kaip dinamitas.
Tad ir vienas, ir kitas turėtų tai gerai suprasti ir apie kitą nespręsti pagal save. Tai nuolat prieš akis turint ir stengiantis išvengti visa to, kas kitą gali vesti prie neprotingų žingsnių, galima išvengti daug tragiškų netikėtumų ir išlaikyti švarią vienas kito meilę iki vedybų.