Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
LIETUVOS SOSTINĖJE NAKTĮ ŠVIESU
"Tiesa” giriasi, kad naktį Vilniaus gatves apšviečia 20128 gyvsidabrio, 1830 kaitinamųjų, 909 natrijo lempos. Prie jų dar prisideda 252 prožektoriai.
Vilniaus universiteto dienoraštyje rašoma, kad 1719 metais miesto gatvės naktį dar būdavo tamsios. Į amžiaus pabaigą mieste įsižiebė pirmieji aliejiniai žibintai. Rugsėjo pirmąją, valandą po saulės nusileidimo, į gatves išeidavo miesto žibintininkai. 1832 m. jie įpūsdavo 559 kanapių aliejaus pripildytus žibintus. Antrą valandą nakties žibintus užpūsdavo. Per šventes žibintininkai budėdavo ilgiau — ligi ketvirtos valandos ryto. Esant mėnesienai, žibintininkai lempų nedegdavo. Nelengvas buvo žibintininko darbas: kol pavykdavo įpūsti liepsną, devyni prakaitai išpildavo. 1844-1845 m. Vilniaus apšvietimui buvo sudeginta 896 pūdai kanapių aliejaus. Spėjama, kad didesnę dalį aliejaus žibintininkai suvalgydavo su koše.
1890 m. Vilniuje buvo 15 žibintininkų, kurie kas naktį įžiebdavo 842 žibalinius žibintus. Būta ir dujinių žibintų. Dujas jiems gamindavo įmonė, buvusi dabartinio Operos ir baleto teatro vietoje.
Šiandien miesto apšvietime dirba 1oo žmonių, kurie prižiūri 488 kilometrų apšviestų gatvių.
RESTAURUOTAS KAUNO VALSTYBINIS TEATRAS
Po pustrečių metų Kauno valstybinis teatras sušvito naujomis spalvomis. Buvo iškasta požemiai ir į juos perkelta rūbinė bei raštinės. Atnaujinta scena ir žiūrovų salėje pakeistas grindų pakylas. Restauruotojai kūrybiškai išsaugojo visus vidaus papuošimus, kurie buvo būdingi šiam pastatui. Atnaujinimo darbams vadovavo architektas K. Žalnieriauskas.
Devynioliktojo šimtmečio pabaigoje miesto sode subaltavo dailus pastatas. Jis buvo skirtas scenos menui. Prieš 64 metus šiame Kauno teatre Kipro Petrausko pastangomis pirmą kartą Lietuvoje buvo parodyta opera "Traviata”. Kaip scenos meno kūrėjai čia subrendo A. Sutkus, A. Oleka, J. Tallat-Kelpša, K. Glinskis, J. Vaičkus, B. Dauguvietis ir daugelis kitų scenos menininkų.
Restauruotų rūmų scenoje pirmąja sezono premjera buvo suvaidinta I. Kalmano operetė "Grafaitė Marica”. Jos pirmieji žiūrovai buvo restauruotojai ir statybininkai. Operetė yra vengrų kompozitoriaus, ir Lietuvoje rodoma jau trečią kartą. Šį kartą ją režisavo teatro režisierius V. Staknys. Teatro meno vadovas ir vyriausias dirigentas yra S. Domarkas.
Nuo 1940 m., kai šiuose rūmuose buvo įkurtas muzikinės komedijos teatras, buvo suruošta per 160 premjerų. Tarp jų — keturiasdešimt operų. Mėgstamiausi, kaip "Sevilijos kirpėjas”, "Silva”, "Linksmoji našlė”, "Čigonų baronas”, "šikšnosparnis”, pastatyti po tris kartus. ("Tiesa”)
PAMINĖTOS MUZIKO GRUODŽIO 100-TOSIOS GIMIMO METINĖS
Vilniuje gruodžio mėn. 20 d. Lietuvos valstybinės filharmonijos salėje įvyko iškilmingas kompozitoriaus Juozo Gruodžio gimimo 100-tųjų metinių minėjimas. Pagerbti lietuvių muzikos klasiko atminimo susirinko jo kūrybos gerbėjai, buvę mokiniai, draugai ir visuomenės atstovai bei jaunimas.
Minėjime plačiai nuaidi J. Gruodžio "Varpų” garsai. Šiuo žymaus kompozitoriaus fortepijoniniu kūriniu jubiliejinio vakaro dalyvius pasveikina tarprespublikinio M.K. Čiurlionio konkurso laureatė B. Vainiūnaitė. Susirinkusiems kalba organizacinio komiteto Juozo Gruodžio gimimo šimtosioms metinėms paminėti pirmininkas, Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas ir valstybinės konservatorijos rektorius — V. Laurušas. Jis sakė, kad kompozitorius buvo savotiškas tiltas tarp lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko M.K. Čiurlionio ir lietuvių tautinės muzikos kūrėjų. Jo vardas ir visa kūryba aukso raidėmis įrašyta lietuvių muzikos istorijoje. Tęsdamas geriausias klasikinės muzikos tradicijas, savo profesionaline ir kartu giliai liaudiška kūryba jis dėjo tvirtus pamatus tiems laimėjimams, kuriuos šiandien yra pasiekusi lietuvių tautinė muzika. Gruodis buvo menininkas, puikiai supratęs, kad kūrėjas negali atsiriboti nuo savojo krašto gyvenimo, jo bendrųjų kultūros reikalų. Jis matė skurdžią savo meto lietuvių muzikos padėtį, sielojosi dėl jos ir visas jėgas atidavė jos reikalams. J. Gruodis rūpinosi dainų švenčių ruošimu, jų repertuaru ir muzikiniu švietimu, chorvedžių profesinio lygio kėlimu bei daugybe kitų muzikos klausimų.
1924 m. su pasižymėjimu baigęs Leipcigo konservatoriją, J. Gruodis svajojo visą savo laiką ir jėgas skirti kūrybai. Galvojo parašyti tautinę operą, simfoniją. Ieškodamas savitų liaudies muzikos bruožų, J. Gruodis atkreipė dėmesį į senuosius jos žanrus: darbo dainas, piemenų raliavimus, ypač į sutartines ir joms giminingą liaudies instrumentų (ragų, skudučių) muziką. Jo kūryba nebuvo gausi, tačiau apima daugelį muzikos žanrų. ]o muzikinis pasaulis įvairus ir turiningas. Tyru paprastumu, lietuviškos gamtos aromatu dvelkia liaudies dainų išdailos: "Ėsk, karvute”, "Putins augo”, "Eglele aukštuole”, "Šiltas gražus rudenėlis” bei daugelis kitų.
Solo dainomis J. Gruodis savitai atskleidė žodžio, garso bei formos santykį. Pradėjo tradiciniu populiariu romansu — "Visur tyla”, vėliau susidomėjo K. Binkio poezija ir, panaudojęs jo trioletų ciklo "Ūtos” tekstus, sukūrė savo puikias miniatiūras — "Rūtą”, "Rugiagėles”, "Aguonėles”. Gyvenimo pabaigoje sukuria subtilios lyrikos bei santūrios šilumos apgaubtas dainas Salomėjos Nėries žodžiams — "Amžinas keleivis”, "Senelės pasaka”, "Diemedžiu žydėsiu”, "Alyvos” ir kitas. Kompozitorius Juozas Gruodis sukūrė vieną pirmųjų lietuviškų baletų — "Jūratė ir Kastytis”. Šis baletas Lietuvoje jau bus šokamas ketvirtą kartą.
Trejetą metų kompozitorius dirbo Kauno valstybės teatro dirigentu, praturtindamas repertuarą labai sudėtingomis operomis: Čaikovskio "Pikų dama”, R. Vagnerio "Lohengrinas”. Su ribotų galimybių teatro orkestru dirigavo ir simfoniniuose koncertuose.
Daug savo jėgų J. Gruodis atidavė muzikiniam švietimui. 1927 m. iš J. Naujelio perėmęs vadovavimą Kauno valstybinei muzikos mokyklai, ėmėsi energingų žygių pertvarkyti muzikos mokyklą į konservatoriją. Jo pastangomis išplėtus muzikos dėstymo apimtį ir iš esmės pagerinus jos kokybę, 1933 metais vasario 7 d. buvusios muzikos mokyklos pagrindu buvo įsteigta Kauno konservatorija. Lietuvos aukštojo muzikos mokslo židinys laikosi kompozitoriaus nustatytų profesionalumo taisyklių.
J. Gruodžio kūryba ir muzikinė veikla, dar jam gyvenant, buvo pripažinta ir įvertinta. Jam suteiktas profesoriaus vardas. Jis buvo išrinktas Latvijos ir Helsinkio konservatorijų garbės nariu.
Per dvidešimt pedagoginio darbo metų J. Gruodis išugdė būrį lietuvių kompozitorių: A. Račiūną, J. Nabažą, A. Budriūną, P. Tamuliūną, J. Juozeliūną ir V. Klovą.
J. Gruodžio gimimo 100-tųjų metinių minėjimai-koncertai įvyko jo gimtajame Zarasų rajone, Utenoje, Rokiškyje. J. Gruodžio ir jo mokinių chorinės muzikos koncertas surengtas Valstybinėje konservatorijoje. Kompozitorių namuose dvi dienas vyko teorinė konferencija. ("Literatūra ir menas”)
ŠIMTO IR VIENERIŲ METŲ LIETUVĖ
Šimtą ir vienerius metus išgyveno Juzė Šumskienė. Daug vestuvių atšoko ir krikštynų atšventė. Nemaža ir ašarų išliejo, laidodama artimus žmones. Iš keturių savo vaikų išaugino tik du — Stanislovą ir Genę. Prieš trisdešimt metų Juzė į paskutinę kelionę palydėjo savo vyrą Igną. Žmogų, su kuriuo išgyveno daug metų, dalijosi sielvartu ir džiaugsmais. Džiaugsmo savo jaunystėje teko mažai patirti. Gyveno prie Vilniaus - Kauno vieškelio. Turėjo 7 hektarus žemės. Žemės, atrodo, nedaug, bet darbų per akis.
Juzės Šumskienės šviesi galva gerai prisimena pirmojo pasaulinio karo metus, kai nuo Kauno į Vilnių traukė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Matė taip pat ir antrojo pasaulinio karo vokiečių žygiuojančią kariuomenę į rytus.
Juzė Šumskienė, aštuonių anūkų ir keturių proanūkių močiutė, skaito dar be akinių. Rašto ją pramokė kadaise tokia moteriškė iš Juodelių.
— Mano sveikata nebloga. Per savo gyvenimą tik vieną kartą buvau pas gydytoją. Vienuolika dienų Abromiškių ligoninėje išgulėjau su plaučių uždegimu. O va duktė Genutė dar nė karto pas gydytoją nebuvusi, nors jau septintą dešimtį eina.
("Tarybinė moteris”)
EILĖRAŠTIS, GAUTAS IŠ LIETUVOS
Gimtinė mūsų — žalios kalvos,
Melsva giliųjų ežerų spalva.
Gimtinei skirtos mūsų dainos,
Brangus jos vardas — Lietuva.
Mes pakeliausim po gimtinę,
Pasidairysim po kalvas
Ir, po vainiką nusipynę,
Lietuviškas dainuosime dainas.
Ir liesis dainos klonių kloniais,
Dainas tas neš jaunystė ant sparnų.
Pasklis tos dainos po tėvynę,
Kad širdis šildytų draugų.
Vyšnia