(Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
9. AR ŽMOGUS GALI LIUDYTI?
"Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą”.
Kodėl apaštalas Jonas vėl grįžta prie skirtumo, kuris yra tarp šviesos liudijimo ir pačios šviesos? Jis turbūt numato, kad čia bus viena didžiųjų filosofinių problemų, kuri krikščionijoje kils įvairiais laikais. Filosofo Kanto moksle ji pasirodo, kaip teigimas, kad žmogui joks pažinimas neateina iš šalies. Visokia dvasinė šviesa, visokia patirtis, kurią žmogus išgyvena, yra ne iš kur kitur, bet tik iš jo paties. Šitaip galvojant, liudijimas neturi jokios prasmės. Jeigu žmogus yra šviesa, tai tik iš savęs ir sau. Tačiau apie Joną Krikštytoją čia sakoma, kad ne jis buvo šviesa, bet jo veikla buvo liudyti šviesą. Toks yra kiekvieno žmogaus vaidmuo šviesos atžvilgiu.
Visi filosofiniai imanentizmai, skepticizmai ir individualizmai yra iš principo neigiamai nusistatę tiesos liudijimo atžvilgiu.
Mūsų šimtmetyje yra iškilęs naujas logikos mokslas, kuris skelbia, kad kalba yra paslaptis. Tikrovę galima pažinti tik ją palietus. Pasak šios logikos atstovo Withgenstein, kitam žmogui galima ką nors parodyti, bet ne pasakyti. Sąvokos tiesos nepasako. Dėl to žmogaus gyvenimas yra apsuptas paslapties, ir tikros tiesos jis nepažįsta. "Ir Dievas pasauliui neapsireiškia”. Žmogui yra likęs tik mistinis jausmo išgyvenimas. Žmogus geriausiai save kitam apreiškia tylėjimu. Kitas modernus logikos filosofas Rudolf Carnap sako, kad tiesa ar klaida yra anapus žmogaus pažinimo galimybių.
Galima nesunkiai suprasti, kokią žalą šie mokslai daro apaštalavimo vaidmeniui. Kai žmogaus žodis neturi bendrinės prasmės, juo nieko negali paliudyti. Taigi žodžiu žmogus negali apaštalauti. Jeigu pažvelgsime i kantiškąjį žmogų, tai geriausiu atveju jis galės paliudyti tik save. Bet apaštalas Jonas apie Joną Krikštytoją kaip tik sako, kad ne jis buvo šviesa, tačiau jis galėjo būti šviesos liudininku. Štai kur glūdi teoriniai mūsų apaštalavimo sunkumai. Modernus žmogus, būdamas šių filosofijų įtakoje, nori būti įvairių išraiškos formų kūrėjas, bet nenori būti tiesos liudytojas.
Galbūt kokie nors patirti įvykiai paskatino apaštalą Joną užrašyti šį perspėjimą, kad Jonas Krikštytojas nebuvo šviesa, o tik šviesos liudytojas. Gal buvo atsiradę Jono Krikštytojo mokinių, kurie norėjo pastatyti jį virš Kristaus arba bent lygiu su Kristumi. O gal buvo ir kitų mokytojų, kurie skelbėsi esą šviesa, o ne šviesos liudytojai.
Tačiau Jėzus buvo ne tik šviesos liudytojas, bet ir pati šviesa. Apie save jis buvo pasakęs, kad jis yra tiesa ir gyvenimas, o ne tik kelias į tai.
Viešpatie, leisk man visada būti kartu su tavim, kaip su šviesa ir gyvenimu. Aš noriu taip pat būti tavo liudytoju kitiems kelyje prie tavęs. Aš noriu turėti šiokią tokią dalį, ruošiant kelią prie tavęs.
10. ŠVIESA ATĖJO I PASAULĮ
"Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį”.
Esminis šviesos prieinamumas kiekvienam žmogui dar labiau išryškina skirtumą tarp dieviškos ir liudijančios šviesos. Gali net kilti klausimas, ar liudijanti šviesa iš viso yra reikalinga, jei kiekvienas žmogus gali būti tiesiogiai dieviškos šviesos apšviestas. Reikia manyti, kad ir evangelistas nesibaidytų taip kelti klausimą. Stipriai pabrėždamas skirtumą tarp liudijančios ir gyvosios šviesos, jis nori pasakyti, kad liudijančios šviesos tarpininkavimas yra praeinantis, atsitiktinis dalykas. Šia prasme galime suprasti ir apaštalo Pauliaus žodžius: "Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino” (1 Kor 3,6 ). Tai reiškia, kad dviejų apaštalų veikla yra tik pagalbinė dieviškajam augimui.
Visas apaštalo Jono Evangelijos įvadas ir yra parašytas ne kitu tikslu, o tik pranešti, kad dieviškoji šviesa atėjo į šį pasaulį. Ji yra autentiškoji pasaulio šviesa, nes jos dėka ir pasaulis yra sukurtas.
Kaip reikia suprasti pasakymą, kad ši šviesa apšviečia kiekvieną žmogų? Ar tai reiškia, kad pirmajam žmogui buvo suteikta antgamtinė malonė? Ar tai reiškia, kad tautos savo prigimtyje turi įrašytą dorinį įstatymą? Ar tai reiškia, kad iš esmės nėra kliūčių žmogui pažinti tiesą, nepaisant kai kurių priešingo mokymo? Ar tai reiškia, kad be ypatingos Dievo malonės žmogus negali savęs pilnai pažinti?
Atrodo, kad visa tai glūdi šiame pasakyme. Bet čia nėra to žmogiškos prigimties pesimizmo, kuris dažnai įsiskverbia į žmogaus galvoseną. Ir Liuteris, kurs buvo giliai tikintis žmogus, manė, kad žmogaus prigimtis yra labiau pažeista. Atrodo, kad apaštalas Jonas yra labai paveiktas išganančios Kristaus malonės ir visai neprisimena gimtosios nuodėmės. Jo patirta Dievo malonė yra tokia didelė, visuotinė ir taip vaisinga, kad nėra jokio reikalo grįžti prie nuodėmės įstatymo.
Leisk, Viešpatie, kad aš savo mąstymus pagrįsčiau ne nuodėmės įstatymu, bet malone; kad aš nemąstyčiau apie tai, kaip yra galinga nuodėmė, koks yra didelis jos blogis gyvenime; kad aš nefilosofuočiau, kaip suderinti blogio buvimą su Dievo buvimu, bet kad aš visa savo prigimtimi nusikreipčiau j tikrąją šviesą, ateinančią į šį pasaulį. Neleisk, Viešpatie, kad mano ar kito žmogaus nuodėmė taip mane išgąsdintų ir nuteiktų, kad nedrįsčiau artintis prie tavęs prašyti atleidimo sau ar jam.
11. PAŽINIMO VYKSMAS
"Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino”.
Šioje eilutėje evangelistas Jonas įveda sąvoką, kuri iš tikro išreiškia pagrindinį viso jo įvado turinį, bet kuri iki šiol nebuvo paminėta. Tai yra pažinimo sąvoka. Ji čia, pradžioje, išreikšta neigiamai: pasaulis savo Kūrėjo nepažino. Lig šiol buvo kalbama apie Dievo Žodį, jo gyvybę, žmonių šviesą. Visa tai daugiau ar mažiau sukasi apie pažinimą teigiama prasme, bet žodis pažinimas pasirodo tik dabar, ir jis pasirodo neigiama prasme.
Ši sąvoka čia ateina, pažymėta kontrasto. Anksčiau matėme, kad šviesa atėjo į pasaulį. Bet čia matome, kad ji jau buvo pasaulyje ir anksčiau. Tačiau nors ji jau buvo pasaulyje, bet nebuvo pažinta. Šis dvilypis kontrastas, išreikštas tikėjimo ir buvimo, priežastingumo ir priežasties nepažinimo sugretinimais, iškelia prieš mūsų akis didelį tapsmą, didelį vyksmą, didelę įtampą, kurioje gyvena žmogus.
Žmogaus pažinimo aspektai liudija didelį vyksmą. Pažinimas nėra tuščias dalykas. Ir Dievui pažinimas yra lydimas vyksmo, bet mes jį vadiname pasaulio kūrimu. Kai Dievas pažino pasaulį, tuo pačiu jis buvo ir sukurtas. Žmogaus pažinimo vyksmas yra priešingos krypties. Jis pažindamas atranda jau sukurtą pasaulį. Dievas pažinimu yra kūrėjas, o žmogus — atradėjas. Žmogus pažįsta ne tik sukurtą pasaulį, bet ir Dievą, visatos priežastį. Šiuo atveju žmogus negali likti tik atradėjo pozicijoje. Jis turi pereiti į garbintojo poziciją, nes atranda savo paties buvimo šaknį, prasmę, tikslą ir visa kita.
Kodėl evangelistas deda tiek daug pastangų, norėdamas įrodyti, kad tas, kuris dabar atėjo į pasaulį, jame jau buvo tam tikra prasme ir prieš tai? Iš tikrųjų, kodėl jis tai daro? Juk taip darydamas, jis rizikuoja susilpninti to atėjimo prasmę, kurį jis skelbė. Atsakymas gali būti toks: evangelistas nori įrodyti, kad tas Dievo Žodžio atėjimas nėra naujas pasaulio kūrimas, nėra jo perdirbimas, bet tik originalumo atstatymas. Tai nėra koks pasaulio iškreipimas, suteikiant jam tokių tikslų, kurių jis neturi. Šis atėjimas yra tik natūralios pasaulio prasmės atidengimas. Tai yra akivaizdžiu dalyku padarymas to, kas nors ir buvo, bet buvo nepažįstama.
Viešpatie, duok, kad mes tave pažintume ne tik kaip nuostabų dangaus svečią, atsilankiusį žemėje, bet ir kaip Dievo Žodį, kuris glūdi anapus visų tų Dievo žodžių, kurie yra išreikšti matomuose daiktuose ir žmonėse, ypač jų santykiuose.
12. SAVŲJŲ ATMETIMAS
"Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė”.
Ką reiškia savieji? Tai yra kita nauja sąvoka, kurią apaštalas Jonas įveda į savo Evangelijos įvadą. Kieno yra tie savieji ir tas savumas? Tai yra Dievo Žodžio savieji ir jo savumas. Pasaulis yra savas Dievo Žodžiui. Apaštalas Jonas nesiliauja šią tiesą ryškinęs savo įvade, tarsi norėdamas užbėgti už akių kokiam per daug antgamtiškam, per daug stebuklingam šio atėjimo aiškinimui. Dievo Žodis ateina ten, kur jis yra savas, pas tuos žmones, kurie yra jam savieji.
Kodėl pasaulis ir žmogus Dievo Žodžiui yra savas? Jis jam yra savas dviem atžvilgiais: 1. dėl to, kad Dievo Žodis yra pasaulio ir žmogaus kūrėjas; 2. dėl to, kad žmogus yra sukurtas panašus į Dievą. Tai yra dvi be galo reikšmingos priežastys pasaulį ir žmogų vadinti savais Dievo Žodžiui. Pasaulis jam yra savas, kaip jo kūrinys, panašiai kaip menininkui yra savas jo kūrinys. Žmogus Dievo Žodžiui yra savas dėl to, kad, kaip jau minėta, yra sukurtas panašus į Dievą.
Dėl šio taip artimo žmogaus savumo Dievo Žodžiui jo nepriėmimas yra didelė žmogaus būties ir žmogiškosios prigimties katastrofa. Ši katastrofa reiškiasi dvejopa žmogaus mirtimi. Apaštalas Jonas apie tai rašo savo laiškuose, būtent apie pirmąją ir amžinąją mirtį. Žmogus, nepriėmęs Dievo Žodžio, kaip savo buvimo priežasties, nustoja gyvybės, miršta fiziškai. O žmogus, liovęsis Dievui atstovauti savo panašumu, netenka asmeninio ryšio su Dievu, patenka bedieviškon būklėn, kuri užsibaigia amžina mirtimi — pragaru. Tai yra, apaštalo Jono supratimu, antroji mirtis.
Šios tragedijos pasekmes pasiėmė ant savęs Jėzus Kristus, sutikdamas priimti žmogiškąją fizinę mirtį ir dvasinę mirtį, būtent savotišką Dievo apleidimą. Dvasinė mirtis pasireiškė, Jėzui bemirštant, kai jis skundėsi, kad yra Dievo apleistas. Ši mirtis taip pat pasireiškė jo nužengimu į mirusiųjų buveinę. Tačiau šiomis abiem Jėzaus mirtimis buvo išgelbėta žmonija. Jis mirusiųjų buveinės gyventojus suderino su Dievu, būtent tuos didžius įvairių tautų žmones, kurie stengėsi pažinti Dievą ir kitiems jį liudijo. Tokiu būdu visai žmonijai atsidarė galimybė būti Dievui "sava”; būti sava abiem atžvilgiais, ne tik kaip Dievo kūriniui, bet ir kaip jo atvaizdui.
Apaštalo Jono žodžiuose jaučiamas Dievo Žodžio skundas, kad savieji jo nepriėmė. Dievo Žodžio nepriėmimas yra daugeriopa prasme jam padarytas įžeidimas ne tik svetimųjų, bet ir savųjų. Ir žydų tauta, kurios paskirtis buvo ruošti Dievo Žodžio priėmimą žmonijoje, nepasirodė savo pašaukimo aukštumoje, įsikūnijusio Dievo Žodžio nesuprasdama ir nepriimdama. Jėzų išdavė jo paties mokinys, tuo būdu iki aukščiausio laipsnio pakeldamas savųjų nepriėmimo tragiką. Savųjų atmetimas yra skaudesnis negu svetimųjų. Žinoma, Dievas to negali jausti žmogišku būdu, bet Dievas, tapęs žmogumi, šią tragediją išgyveno žmogišku jautrumu. Kristaus kančia ant kryžiaus yra žymia dalimi ir kentimas "savųjų” skriaudos.
Viešpatie, leisk, kad aš niekada nekeršyčiau žmonėms ir nepatekčiau į tą srovę, kuri išsižada Dievo panašumo; kad nepasidaryčiau toks, kaip tie, kurie nepažįsta ir nepriima Dievo Žodžio, o vadovaujasi įvairiomis išaugusiomis aistromis, dažnai užvaldančiomis žmonių gyvenimą.