Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJA
Pernai spalio 15 d. sukako 60 metų, kai buvo įkurta Lietuvos žemės ūkio akademija. Ji įsikūrė 1924 m. Noreikiškėse, pertvarkius Dotnuvos žemės ūkio technikumą. Pirmuosius metus pradėjo su agronomijos ir miškininkystės skyriais, kurie buvo atkelti iš Kauno universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto. 1930-1948 m. dar veikė namų ūkio skyrius. Studijuoti akademijoje kasmet buvo priimama nuo 36 iki 82 studentų. Iki 1941 m. akademiją baigė 500 žmonių. 1943 m. vokiečiai akademiją uždarė, o 1944 m. ją susprogdino. 1944 m. pabaigoje akademija vėl buvo atidaryta su agronomijos ir namų ūkio fakultetais. Šiemet akademijoje studijuoja 7619 studentų. Agronomijos fakultete priimta 125, ekonomikos — 175, mechanizacijos — 250, miškų ūkio — 50, elektrifikacijos — 100, hidromelioracijos — 150 studentų. ("Jaunimo gretos”)
VILNIAUS VALSTYBINIS V. KAPSUKO UNIVERSITETAS
"Laikas ir įvykiai” žurnale rašoma apie universiteto atliekamą didelį darbą, ruošiant visuomenininkus. Rašoma, kad visuomeninių profesijų fakultete, kuriam šiemet sukako dešimtmetis, studentai įsigyja įvairias visuomenininko profesijas. Pirmaisiais fakulteto gyvenimo metais veikė sporto, meno, oratorinio meno, turizmo ir kraštotyros skyriai, kuriuose buvo 393 studentai. Vėliau buvo įsteigti gamtos apsaugos, foto korespondentų, universiteto istorijos, vertėjų -konsultantų, komjaunimo organizatorių, buities kultūros bei ateistinės propagandos skyriai. Šiemet visuomeninių profesijų fakultete yra 11 skyrių, kuriuose 1200 studentų. Per dešimtmetį išleista 2752 absolventai. Absolventams, greta universiteto baigimo diplomo, buvo įteiktas pažymėjimas apie įsigytą visuomeninę profesiją. Prie fakulteto veikia 6 klubai: "Akiratis”, "Juventus”, "Kultūra”, "Terra pura”, "Turizmas”, "Romuva”.
Šimtai buvusių universiteto studentų šiandien dirba įvairiose ūkio srityse. Jie leidžia sienlaikraščius, vadovauja sportui, turizmui, meno saviveiklai, kraštotyrai. Kraštotyrininkai per savo veiklos dešimtmetį surinko ir perdavė universitetui bei Mokslų akademijos institutams 550 atsiminimų istorine tematika, 14 tūkstančių vienetų tautosakos, 1700 vietovardžių, 3800 žodžių, 4 tūkstančius puslapių etnografinės medžiagos, 2300 eksponatų, 2500 įvairių piešinių, apie tūkstantį senų dokumentų.
LIETUVOS KAIMO SUNKUMAI
"Laikas ir įvykiai” žurnale, Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto skyriaus vedėja Regina Levandauskienė rašo, kad viena iš kaimo sunkenybių yra — jaunimo migracija į miestą. Tai neišvengiamas keitimasis. Jaunimas lieka ten, kur gyvenimo sąlygos priartėja prie miestų. Šiandien Lietuvos kaime gyvena apie 36 procentai jos gyventojų. Šis trečdalis kai kuriose srityse turi blogas gyvenimo sąlygas. Tik 13 procentų kaimo vaikų gali lankyti vaikų lopšelius-darželius. Daug kaimiečių priversti mokytis antroje pamainoje. Daugiau kaip trečdaliui kaimiečių blogai sutvarkyta prekyba. Valgyklose jie turi tiktai 16 vietų tūkstančiui gyventojų. Pavyzdžiu ji duoda Josvainių kolūkį, kuris įsikūręs ant Šušvės krantų. Per pastaruosius metus čia pastatyti modernūs kultūros namai su 400 vietų koncertų sale ir mechanizuota scena, posėdžių sale, biblioteka-skaitykla ir daug patalpų, skirtų įvairiems susirinkimams, 155 vietų vaikų lopšelis-darželis. Šis kolūkis sudarytas iš keturių anksčiau buvusių ūkių. Jame yra trys gyvenvietės, bet visi labiau nori gyventi centrinėje — Josvainiuose. Šioje gyvenvietėje ir parduotuvių daugiau, ir medicinos pagalba, ir vaikų lopšelis-darželis. Josvainiuose kasmet pastatoma po 20 namų. Geros gyvenimo ir darbo sąlygos sulaiko jaunimą.
Ateityje bėgimas į miestą šiek tiek sulėtės, bet gyventojų skaičius kaime mažės. Kaimo žmonės susitelks į apie 17 tūkstančių gyvenviečių. Gyvenvietės liks nedidelės. Ateityje kiekvienam kaimo gyventojui teks apie 28-29 kvadratinius metrus bendro gyvenamojo ploto. Dabar kiekvienas kaimo gyventojas turi apie 19 kvadratinių metrų bendro ploto, tačiau apie 40 procentų yra be patogumų. Miesto gyventojas turi apie 14 kvadratinių metrų gyvenamo ploto.
ĮPRASTINĖ RUDENS MUGĖ
Šiauliuose įvyko įprastinė rudens mugė, liaudies meno šventė. Liaudies meistrai ne tik rodė, ką turėjo padarę, ne tik viską pardavinėjo, bet ir čia pat drožinėjo, audė, mezgė, kalė, tapė. Į šventę atvažiavo nuolatiniai mugių dalyviai Onė ir Jonis, linksmieji muzikantai. Mugėje buvo virtinės didelių ir mažų riestainių, pyragų, blynų, šašlykų, puodų ir puodelių, daržininkų, sodininikų, medžiotojų laimikių. Veikė gėlių paroda. Šventėje dalyvavo Lietuvos žiniuonių žiniuonė — biologijos mokslų daktarė E. Šimkūnienė. Nė vienas iš mugės be lauktuvių negrįžo namo. ("Laikas ir įvykiai”)
LIETUVIŲ POEZIJA ANGLIŠKAI
Dalia Vabalienė "Pergalėje” rašo apie "Gintaro krašto poeziją”, kuri išspausdinta anglų kalba. Knygą parengė Lietuvos rašytojų sąjunga, o apipavidalino dailininkas V. Valius. Tai pirmas toks stambus poezijos veikalas angliškai. Į jį sudėta per 200 eilėraščių ir poemų ištraukų. Į antologiją įtraukta 55 poetų kūriniai, iliustruojantys įvairiausias lietuvių poezijos kryptis, žanrus bei stilius. Skaitytojas supažindinamas su lietuvių poezija nuo 18 amžiaus iki dabartinių laikų. Knyga suskirstyta į keturias dalis: pirmoje — 18-20 a. poezija, baigiant Maironiu. Antroje — iki tarybinio laikotarpio. Trečioje ir ketvirtoje dalyje — tarybinė poezija. Įvadinį žodį parašė E. Mieželaitis. Jis pakiliai ir vaizdingai pasakoja skaitytojui apie Lietuvą — poezijos šalį.
Eilėraščius į anglų kalbą vertė keturi vertėjai: Piteris Tempestas, Dorianas Rotenbergas, S. Rojus ir Lionginas Pažūsis. Atrodo, kad vertėjams pritrūko žinių apie Lietuvos kraštą, jos kultūrą ir papročius. Apie tai byloja vertime pasitaikančios klaidos. Dėl jų skaitytojas gali susidaryti vaizdą, kad senajame Lietuvos kaime lietuvaitės kasas dabindavo geltonomis rūtomis. Lietuviai gerdavo vyną. Netikėtą svečią būtinai vaišindavo karštu maistu. Prie Nevėžio galima buvo sutikti kalnų mešką. Šių klaidų buvo galima išvengti, jei tekstą būtų peržiūrėjęs lietuvių ir anglų kalbą mokantis redaktorius.
Apskritai nuveiktas didelis darbas. Daugelis vertimų leidžia pasidžiaugti, kad vertėjams užteko įkvėpimo ir meistriškumo lietuviškų eilių grožį perteikti anglų kalba.
NESKLANDUMAI, SUPERKANT CUKRINIUS RUNKELIUS
"Tiesa” rašo, kad suprantamas žemdirbių reikalas išauginti derlių, o pramonės — jį priimti ir perdirbti. Bet negi ūkio žmonėms nerūpi, kokie cukriniai runkeliai vežami pardavimui? Toks klausimas kyla, kai vieni ūkiai fabrikui veža žemes, o kiti vietoje cukrinių runkelių siūlo žalią masę. Kuršėnų tarybinio ūkio šeši vairuotojai į ūkį grįžo atgal su runkeliais, nes žemėtumo procentas svyravo nuo 34 iki 50 procentų. Šiaulių rajono kolūkis "Už taiką” atvežė 5-8 procento žolėtumo runkelius. Negaili derlingo dirvų sluoksnio runkelių priėmėjams ir Radviliškio rajono "Artojo” kolūkio žemdirbiai, neretai atveždami 28-30 procentų žemėtumo runkelius. Apskaičiuojama, kad respublikos žemdirbiai kasmet cukraus įmonėms atveža apie 100 tūkstančių tonų derlingos žemės. Neišpasakytas "dosnumas”! Su cukriniais runkeliais patekusios žemės į mašinas sutrikdo cukraus gamybą.
Bemaž visi vairuotojai iš ūkių vežė nesvertus runkelius. Paklausus, kodėl ūkyje runkelių nesvėrė, atsako, kam sverti jeigu supirkimo punkte yra svarstyklės, Svėrimas ūkyje — tik bereikalingas darbas. Dažnai tarp ūkių ir supirkimo punktų kyla ginčai dėl runkelių svorio.
VILNIUJE ATIDARYTA PIRMOJI PICERIJA
Vilniuje, Lenino prospekte, atidaryta nauja visuomeninio maitinimo įmonė — picerija "Vidudienis”. Lankytojai čia vaišinami daug kam neįprastu valgiu — picomis. Lietuvoje iki šiol picerijų nebuvo ir paragauti picos galima buvo tik Maskvoje, Tiblisyįe ir dar kai kuriuose miestuose.
Daugumui lietuvių valgyti picą yra neįprasta, Lietuvių miltiniai kepiniai niekuomet nebuvo užpilami pomidorų padažu ir barstomi tarkuotu sūriu. Pravartu žinoti, kad pica skani tik karšta. Tai patiekalas, kurį reikia valgyti greitai, nes atšals.
Pasimokyti, kaip pagaminti itališką valgį, į Maskvą buvo nuvažiavę Lietuvos kulinarai: D. Pitrėnaitė, L. Viršelienė, Vilniaus valgyklų tresto visuomeninio maitinimo skyriaus viršininko pavaduotoja D. Sadauskienė.
Vilniečiai prisimena, kad dar prieš mėnesį kitą picerijos vietoje buvo valgykla "Vidudienis”. Į ją žmonės nenoriai eidavo, nes netoliese esanti valgykla "Vilija” atrodė patrauklesnė. Šiandien po atnaujinimo darbų "Vidudienis” tapo beveik kavinės lygio visuomeninio maitinimo įmone. Picerijoje jauku, šviesu ir švaru. Marmuru išklotas baras, jaukūs baldai.
Trakai garsėja kibinais, Palangoje daug kepama čeburėkų, Vilniuje prekiaujama picomis. Visi šie valgiai gaminami iš tų pačių medžiagų, bet visų skirtingas skonis.
("Tiesa”)
VIENAS GERIA, TIK NE VIENAM PO TO GALVĄ SKAUDA
Dažnokai parduotuvėse nėra sulčių, limonado, mineralinio vandens. Alaus ir kitų svaiginamų gėrimų—nors vežimu vežk. Tai ką tada turi gerti vaikai ir paaugliai?
Svaiginamieji gėrimai pardavinėjami nuo ii val. ryto iki 5 val. po pietų. Tokiu laiku dori žmonės dirba, bet tik "pijokai” sukinėjasi apie svaiginamųjų gėrimų parduotuves. Alaus kioskai yra paversti girtavimo vietomis. Žmonės, kurie gyvena netoli alaus kioskų, laiko save nelaimingais. Jie turi pastoviai klausytis girtų kalbų ir keiksmažodžių, negali pailsėti. Su alkoholiu susiję daugelis nelaimių. Šį žodį išgirdusios motinos susigūžta, vaikai krūpteli. Daugelis šeimų irsta todėl, kad vienas iš sutuoktinių girtauja. Nuo alkoholio kenčia šeimos. Vaikų namuose, mokyklose-internatuose gyvena vaikai, kuriems tėvus atėmė alkoholis.
("Tiesa”)
SVEČIUOSE PAS POETĖS TĖVIŠKĖNUS
Salomėjos Nėries 80-jų gimimo metinių išvakarėse Lietuvos rašytojų sąjungos klube įvyko susitikimas su poetės tėviškėnais. Pokalbio metu buvo nuspręsta, kad vertėtų atstatyti Bačinskų namą, kuriame gimė ir augo poetė, o taip pat įkurti Salomėjos Nėries muziejų. Savo eiles, skirtas lakštingalai, skaitė ir kalbėjo rašytojai A. Baltakis, P. Bražėnas, A. Karosaitė, P. Keidošius, E. Matuzevičius ir V. Šulcaitė. ("Literatūra ir menas”)
GAISRAI LIETUVOS ŪKIUOSE
Lietuvoje jau seniai baigėsi didysis darbymetis. Į aruodus ir daržines suvežtas geras šių metų derlius. Žiemai paruošta daug kokybiškų pašarų. Didelį nerimą kelia tai, kad kai kuriuose ūkiuose kyla gaisrai, kurių metu šios gėrybės sunaikinamos. Padaroma didelė materialinė žala. Nuo šių metų pradžios Lietuvoje kilo 873 gaisrai, kurie padarė daug nuostolių. Šiemet gaisrų padidėjo septyniais procentais, o žala ūkiams du kartus. Gaisrų ypač padaugėjo Akmenės, Anykščių, Ignalinos, Kaišiadorių, Kupiškio, Rokiškio, Skuodo ir Širvintų rajonuose.
"Tiesa” rašo, kad rudenį pranešimų apie gaisrus kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose buvo gaunama beveik kasdien. Dažniausiai dega pastatai, kuriuose laikomi žiemai paruošti pašarai. Pastaruoju laiku liepsna sunaikino Kėdanių rajono "Rytų aušros” ir Jurbarko rajono Vytėnų kolūkio daržines. Sudegė stirtos šiaudų Molėtų, Pakrojo, Ukmergės kolūkiuose. Ugnyje žuvo 617 tonų pašarų ir 20 tonų grūdų. Daugiausia gaisrų kyla ten, kur neatsargiai elgiamasi su ugnimi. Ketvirtadalis jų įsiliepsnojo nuo ne vietoje numestos cigaretės nuorūkos arba degtuko. Didžiausią pasipiktinimą kelia dar labai dažnai pasitaikantys tyčiniai padegimai. Varėnos rajono liaudies teismas metams ir šešiems mėnesiams nuteisė kalėti Perlojos bandymų ūkio darbininką V. Galumbauską. Būdamas neblaivus, jis padegė šiaudų stirtas. Kitas pavyzdys iš Šilutės rajono. Pagėgių tarybinio ūkio sargas J. Maslauskas tyčia padegė daržinę. Vien šiemet gaisrų kaltininkams iškelta 33 baudžiamosios bylos. Neišvengia bausmės ir pareigūnai, dėl kurių apsileidimo kyla gaisrai.
MUZIKOS RUDUO
Spalio mėnesį Druskininkuose Lietuvių liaudies dainų melodijos sukvietė kurorto gyventojus ir svečius prie M.K. Čiurlionio paminklo. Druskininkuose iškilmingai buvo pradėtas lietuvių muzikos festivalis — "Muzikos ruduo”. Šventę pradėjo Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas V. Laurušas. Aidint plojimams, Lietuvos liaudies artistui, kompozitoriui J. Tuzeliūnui buvo įteikta šių metų "Kultūros barų” žurnalo premija, kuria jis apdovanotas už simfoniją "Lygumų giesmės”. Iš M.K. Čiurlionio namelio — memorialinio muziejaus pasklido muzikos garsai. B. Dvariono, J. Gruodžio, J. Karnavičiaus, A. Vainiūno ir kitų kompozitorių kūrinius grojo Lietuvos žymiausi atlikėjai. Vakare dideli muzikos koncertai įvyko "Dainavos” ir "Vilniaus” sanatorijose. ("Tiesa”)
RELIGINĖS APRAIŠKOS NERVINA SOVIETUS
Sovietų dienraščio "Pravda” žiniomis, Kremlius yra susirūpinęs jaunimu, kuris vis daugiau krypsta religijos pusėn. Pataria mokykloms ir jaunimo organizacijoms sustiprinti ateistinę propagandą. Oficialaus komunistų partijos laikraščio "Pravda” pirmojo puslapio vedamasis pareiškė, kad dar didelė gyventojų dalis laikosi religinių įsitikinimų.
"Yra būtina sustiprinti propagandą prieš tikėjimą ir daugiau kreipti dėmesio į ateistinį auklėjimą... Partijai ypač rūpi jauni žmonės, kad jie turėtų stiprius ateistinius įsitikinimus”— pareiškė "Pravda”. Vedamasis kaltina "imperialistinius vakarus”, kad jie vartoja religiją kovai su komunizmu.
Tikėjimas labiausiai pasireiškia Lietuvoje ir Lvove, Abi šios sritys turi gilias istorines šaknis su katalikiška Lenkija ir musulmonų Turkija, kuri ribojasi su Iranu ir Afganistanu. "Pravda” taip pat paminėjo senus rusų pravoslavų tikėjimo centrus — Vladimiro ir Riazanės miestus.
Pravoslavų Bažnyčia buvo užgniaužta pačioje revoliucijos pradžioje, tačiau II pasaulinio karo metu patriotiniais sumetimais šiek tiek atsigavo ir Stalino laikais turėjo kiek daugiau lengvatų.
MINIMOS KOMPOZITORIAUS JURGIO KARNAVIČIAUS GIMIMO 100-tosios METINĖS
Jurgio Karnavičiaus gyvenimas prabėgo keliuose miestuose. Gimė Kaune. Pradinį ir vidurinį mokslą baigė Vilniuje. Gyvendamas Vilniuje, pradėjo domėtis muzika. Grojo orkestre, skambino fortepijonu ir smuikavo. Vykdydamas tėvų valią, 1903 m. išvyko į Peterburgą studijuoti teisės. Po penkerių metų ją baigė. Skatinamas draugų ir jausdamas pašaukimą muzikai, įstojo į Peterburgo konservatoriją. Studijavo dainavimą ir kompoziciją. Studijų metais J. Karnavičius sukūrė kelis kamerinės muzikos kūrinius ir vieną simfoniją. 1907 m. sukūrė Variacijas smuikui ir fortepijonui lietuvių dainos “Siuntė mane motinėlė” tema. Po studijų Karnavičius buvo pakviestas į tą pačią konservatoriją dėstyti teorines disciplinas. 1919 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
1927 m. J. Karnavičius sugrįžo į Lietuvą. Įsikūrė labai kukliai Kaune. Valstybės operos ir baleto teatro orkestre griežė savo pamėgtu instrumentu — altu. Kauno konservatorijoje dėstė harmoniją ir simfoninę instrumentaciją. 1938 m. pakeltas konservatorijos profesorium ir tais pačiais metais priimtas nariu į Paryžiaus kompozitorių draugiją.
Per 15 gyvenimo metų Kaune sukūrė baletus: "Gražuolė”, "Baroko”, "Apsišaukėlis”, "Jaunimas žaidžia”. Didžiausio pasisekimo sulaukė jo opera "Gražina”, sukurta pagal A. Mickevičiaus to paties pavadinimo poemą. Šios operos premjera įvyko Kauno valstybės teatre 1933 m. vasario 16 dieną. "Gražinos” operos overtiūra prasideda liaudies dainos "Siuntė mane motinėlė” melodija. Ši daina kompozitoriui J. Karnavičiui buvo giliai įstrigusi į muzikinę atmintį nuo jaunystės dienų. Gražiausios operos vietos — jaunojo bajoro daina "Tankumyne skardi ragas” ir moterų choras "Į dangų žvaigždės renkas”. "Gražinoj” panaudota net 40 lietuviškų dainų melodijų.
Po ketverių metų — 1937 m. vasario 16 d. įvyko antrosios operos premjera "Radvila Perkūnas”. Operos libretą parašė Balys Sruoga. Ši opera turėjo kuklesnį pasisekimą, nors muzikos autorius čia įdomiau ir spontaniškiau pasireiškė.
Operoms muzikinę medžiagą kompozitorius rinkosi labai rūpestingai. Daug tinkamų lietuvių liaudies melodijų jis rado A. Sabaliausko rinkinyje "Lietuvių dainų ir giesmių gaidos”, išleistame 1916 m. Helsinkyje.
1941 m. gruodžio 22 d. kompozitorius mirė, sulaukęs 57 m. amžiaus. Jo paliktais kūriniais rūpinasi sūnus — pianistas, profesorius J. Karnavičius.
■ JAV katalikų vyskupų konferencijos dalyviai turėjo pasikalbėjimus su lenkų tautinės Bažnyčios, atskilusios nuo katalikų 1897 m., atstovais. Iš abiejų pusių dalyvavo vyskupai. Po pasitarimų paskelbta, kad pasikalbėjimai buvo naudingi ir viltingi. Jie bus tęsiami 1985 m. gegužės 7 d. Niujorke. Svarbiausi klausimai — aiškintis Eucharistinio pamaldumo ir atgailos sąvokas jų Bažnyčiose, ieškant vieningumo.
■ JAV katalikų ir presbiterionų mokslininkai ateinantį pavasarį paskelbs bendrą pareiškimą Bažnyčios, valstybės ir visuomenės klausimais. Taip susitarta abiejų pusių pasitarimuose, įvykusiuose Charlstone spalio mėnesį.