Vytautas Kasniūnas
Praėjusiame "Laiškų lietuviams” numeryje rašėme apie Godos Neringos ir Daliaus meilę. Abudu ilgai draugavo, iki Dalius, užmiršęs jam dainuotos dainos žodžius "dar ne tavo valia”, pasidavė vyriškiems įgeidžiams. Goda Neringa, pasijutusi labai įžeista, atstūmė Dalių. Šj išsiskyrimą ji labai išgyveno. Dalius švilpaudamas nuėjo pasiieškoti kitų. ..
*
Goda Neringa, apsivylusi meile, baigusi pirmines studijas, mokslą tęsė toliau, siekdama magistro laipsnio. Ji pasirinko kitą universitetą, toliau nuo visų artimųjų, kad greičiau išnyktų praėjusių dienų prisiminimai. Buvusi miela ir mylima Alma Mater, kur moksle ir jaunystėje siekė žvaigždžių aukštybių, dabar jai buvo vaiduokliška. Niūrūs atrodė mokslo rūmai, studijų kambariai, murmekliais tapo visa gyvoji aplinka, profesoriai ir draugai studentai. Ji vaikštinėjo, galvą nuleidusi, slampinėjo lyg šešėlis. Kitų šypsniuose matė lūpų kartėlius, žvilgsniuose jautė pajuoką. Ir tas neūžauga kuprelis, studenčių bendrabučio sargas, visų kolegių mylimas dėl "sielos taurumo”, jai dabar rodėsi piktas miškų nykštukas, su įsmeigtomis į ją akimis, rodantis smailų pirštą. Baigusi universitetą, ji nedalyvavo nė diplomų įteikimo iškilmėse.
Išliejusi visus sielvartus ir išgyvenimus tėvams, ji pasirinko universitetą vakarų valstijoje, kalnuotame krašte, nes labai mėgo slidinėjimo sportą. Jos kambarys skendo išrikiuotais trofėjais, o kampe ilsėjosi ilga lazda su turėklais — išnarintos kojos liudininkė.
Godos Neringos atostogos tėvų namuose buvo išskirtinės. Vaikystėje, mamos raginama, pradėjusi rašyti dienoraštį, po ilgų metų vėl pradėjo tęsti. Drauge tai buvo ir labai geros lietuvių kalbos pamokos. Tuo ypatingai džiaugėsi mama. Griebėsi ir poezijos, vakarais su mama poete surengdamos tėvui "literatūrinius vakarus”. Poeziją mėgo ir tėvas. Karo metu vokiečių atskirtas nuo žmonos po pirmojo vedybų medaus mėnesio ir išvežtas darbams į Suomiją, ten gyvendamas, išmoko Vytauto Kastyčio eiles, kurias deklamuodavo su giliu įsijautimu, klaipėdiškių tarme. Ypač mėgo šį eilėraštį, kurio žodžiuose tada Suomijoje išgyveno ilgesį žmonai Elzei:
Debesėlis debesėlį gena
Žydro šilko dangumi.
Pasakykit, debesėliai,
Kur gyvena mylimoji mano.
Debesėliai prasiskyrė,
Savo mintį gilią debesėliai tarė:
— Jos maži nameliai
Didžio kelio vieškelėlio pakrašty.
Po to Elzė jam atsakydavo kitu V. Kastyčio eilėraščiu:
Uždainavo, užgiedojo
Mylimoji slaptą godą:
— Pasakykit, debesėliai,
Ko bernelis nesirodo!
Kai karužin jojo,
Jam vartus atkėliau,
Skarele pamojau,
Grįžti pažadėjo.
Goda Neringa, su tėvais praleisdama atostogas, ypatingai domėjosi jų, mažlietuvių, kilme, jų įdomiais pasakojimais. Tėvų lietuvininkų dvasia, nešta per kartų kartas, užgrūdinta krašte, kur ilgus metus siautė atėjūnai, buvo jai labai didelė paskata sekti tėvų pėdomis. Tą vasarą ji apsisprendė tolimesnį gyvenimą kurti, pirmuoju vardu pasirinkus Neringą. Godos svajonės vardą paliko metrikuose ir savo poezijoje.
*
Neringa Lapaitis, Prūsijos lietuvė, pradėjo naują gyvenimą. Kažkur toliuose liko pirmoji meilė, mylimasis Dalius, universiteto "rojaus” sodas, verkšlenantis suolas, kur išliejo pirmąsias apviltos meilės ašaras, gražus žydintis krūmas, girdėjęs mergelės dainos žodžius: "Berneli, bernužėli, dar ne tavo valia...”
Metai lipdė į albumą fotografijas, rašytiniai žodžiai dienoraštyje lenkė dienas. Sienoje kabėjo magistro laipsnio mokslo pažymėjimas, šypsojosi šalia prisiglaudusi Neringa su Ph.D. atestatu. Į kalnus nusmilko surūkytos cigaretės, sniegą nudažė vynas, kraujo žymės nuženklino slidinėjimo taką...
Aukštai kalnyne skambėjo varpų garsai, įvairiaspalvės raketos kilo į žvaigždyną. Naujuosius metus pasitiko skraidančios snieguolės. Neringa baigė ilgą pasikalbėjimą su tėvais, sveikindama juos Naujųjų metų proga. Besikalbant, prieš akis buvo atverstas albumas. Ji žiūrėjo į fotografiją, kai jai buvo užrištas vyresniosios skautės kaklaraištis. Tai jos mėgstamiausia motinos turima nuotrauka, padidinta ir pakabinta sienoje. Motina, tartum kokia aiškiaregė, toje fotografijoje spėjo jos vidinį gyvenimą, nusiteikimus, ateities moterį. Ji dažnai sakydavo, kad kūno išvaizdoje, pračiauptose lūpose, žibančiose akyse ji mato moterį Neringą, gyvenimo nugalėtoją...
Neringa, kalbėdama su motina, pasakė, kad prieš akis turi atverstame albume šią fotografiją. Ir, juokais palydėdama, pasakė, kad ji ir po penkiolikos metų yra tokia pat šešiolikmetė Goda ir trisdešimtuosius peržengusi Neringa. Beje, baigdama pasikalbėjimą, labai tyliai, lyg iš po žemių sklindančiu balsu motina pasakė, kad, kai tik įmiestą atvyksta tėvų lankyti Dalius, vis užsuka pas juos, klausinėja, kaip Goda gyvena, prašo adreso. . .
Neringai pasipriešinus Daliaus įnoriams, jis labai įniršo ir pradėjo siautėti, savavaliauti. Vienturtis Daliukas, mamytės lepūnėlis, pirmą kartą gyvenime išgirdo žodį "ne — negalima!” Jo tėvas klausydavo žmonos, o mama, negaluodama ir gydytojų patariama žiemą praleisti Floridoje, ten nevykdavo, kad tik galėtų daugiau sutaupyti pinigų Daliuko įgeidžiams patenkinti. Kaip įmanydamas, jis keikdavo lietuvaites, keršydamas už Neringos poelgį. Ir jos stengdavosi jam nesimaišyti po kojų, vengdamos su juo susitikti. Kartą, gerokai įkaušęs, jis pasakė: "I am real American boy”. Nusisuko nuo jo ir studentų korporacijos draugai. Jam liko tik viena "dorybė” — studijos. Paveldėjęs iš tėvo gabumus, moksle pirmavo. Profesorius jį vadino matematikos poetu.
Ar Dalius mylėjo Godą? Ar, įsikibęs į jos sijonėlį, žavėjosi tik jos klasiškomis ir sportiškomis kūno linijomis? Beje, vienais metais Goda universitete buvo išrinkta "žvaigžde su penkiais A pliusais”, o Dalius — populiariausiu studentu. Juodu ir susipažino gabiųjų studentų "Alfa-Beta” korporacijos vakaronėje. Iš tikro Dalius mylėjo Godą. Labai mylėjo, nors kartu buvo didelis mėgėjas pamerginėti. Bet ir tas merginėjimas iš tikrųjų buvo ne jo vieno išmonė. Jei sakoma, kad ant palinkusios šakos visos ožkos šoka, tai ir Dalius, vyras iš stuoments ir liemens, nuo mergaičių negalėjo apsiginti. Jis jas vyniote vyniojo ant pirštų. Bet iš tikrųjų jis tik vieną Godą mylėjo. Reikėjo atsiprašyti... reikėjo susitaikyti, bet kaip? Kaip Daliukui išaugti į vyrą Dalių?. .
Kartą Dalius girdėjo, kai, tėvams dėl jo besiginčijant, tėvas pasakė: "Tas mūsų Dalius — tikras užsispyręs, savanaudiškas ožys. Tavo išlepintas Daliukas. ..”
Godos atstumtas, Dalius įsikando pasakymo: "Jei tu 'ne’, tai ir aš 'ne’!” Ir taip jis iš to "ne” pradėjo lipdyti vaško kamuolį. Kuo daugiau įsikarščiavęs sakė "ne”, tuo labiau didėjo kamuolys. . .
Ant kamuolio vašką lipdė ir mamytė. Ji žinojo, kad Dalius ir Goda išsiskyrė, bet nežinojo priežasties. Jauste nujausdama, kad Dalius tą išsiskyrimą labai jautriai išgyvena, dar labiau šildė vaško kamuolį, dar daugiau padėjo Daliui ant jo lipdyti vašką. Bet kuo toliau, tuo labiau jautė, kad greičiausiai išsiskyrė dėl Daliaus kaltės. O tėvas tai rėžte rėždavo ir sakydavo, kad Dalius kaltas. Mintyse abu buvo Godą nužiūrėję į marčias.
Kai kartą Dalius įkaušęs su savo draugais ūžavo, staiga kumščiu trenkė į įrėmintą nuotrauką, kur juodu su Goda buvo nufotografuoti šokių metu. Trenkė į tą vietą, kur jis nuotraukoje buvo, ir ją nudažė krauju. Tas kraujas prabilo į jo sąžinę.
Tą vakarą jis išdrįso prisipažinti esąs kaltas dėl išsiskyrimo su Goda, ir kuo toliau, tuo labiau vidinėje kovoje ėmė tirpti "ne” — vaško kamuolys... O, kad dabar Goda būtų pasiekiama, gyventų kur nors netoli! .. Bet Goda gyvena nežinioj, kažkur toli, toli.. . Ir atsiprašymo, susitaikymo žodžiai stovėjo tolumoje, lyg medžio kamienas, stuobrys... Reikėjo, kad nulenktų galvą ir išmoktų atsiprašyti.
Praėjo daug rugsėjų, daug žvaigždžių nukrito, iki šaltas žodis įsikalė galvoje, įsigyveno širdyje...
*
Kolorado kalnuose siautė audros, debesyse skendo sniegynai, vėjas vijo vėją. Profesorė Neringa Lapaitis laukė žiemos atostogų, su ilgesiu laukė atvykstant tėvų. Lietuviškas Kūčias pasitiko kalnų saulė, klaipėdiškių kalėdinės puošmenos lenkė eglės šakas.
Neringa turėjo prieš metus išsinuomavimui užsakyti viešbutyje kambarius, norėdama gauti gražiausioje kalnų vietoje, prie slidinėjimo takų, viršutiniame aukšte, su kampiniais langais. Tai buvo tėvams skirta kalėdinė dovana.
Atostogos kalnuose tėvams labai patiko. Neringa kasdien sudarydavo skirtingą programą. Jie džiaugėsi, galėdami pirmą kartą matyti, kaip Neringa slidinėja. Neringa kėlėsi į kalnus, vėju švilpė, leisdamasi slidėmis žemyn. Kėlėsi ir Dalius keltuvais į aukštesnę vietą, leidosi nedrąsiai žemyn.
Neringa su tėvais apsistojo Continental viešbutyje. Dalius su lietuvių gydytojų išvyka sustojo už mylios kitos Hiltono viešbutyje. Vienoje pusėje drąsi slidininke Neringa Lapaitis, kitoje — pirmapradis slidininkas Dalius Baltinis.
Neringos tėvai užkurstė pirmosios meilės su Dalium prisiminimus, kurie iš tikro niekados nebuvo užgesę. Dalius, žinodamas, kaip Neringa labai mėgsta slidinėti, atvyko jos ieškoti. Kėlėsi keltuvai aukštyn, leidosi slidininkai žemyn. . . Šaukė Dalius: "Aš labai ilgiuos ir myliu tave, Neringa!” Atsakė Neringa: "Aš tave tebemyliu, Daliau!” Lietuvių gydytojų surengtame Naujųjų Metų sutikime Dalius pasakė savo rezoliuciją: "Vesiu Godą Neringą!” O Neringos rezoliucija buvo:: "Aš ištekėsiu už Daliaus!” Kolorado kalnyne Trijų Karalių šventę šventė trys šeimos: Goda Neringa ir Dalius Baltiniai, Elzė ir Vilius Lapaičiai, Irena ir Tomas Baltiniai. Pilnaties mėnuliui kalnyne klausant, skambėjo lietuviška daina: "Berneli, bernužėli, dabar tavo valia!”
(Kitame numeryje—apie Godos Neringos ir Daliaus Baltinių šeimos gyvenimą).
