VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

 (Sekant Šv. Jono Evangelijos įvadu)

AUTORIAUS PASITEISINIMAS

     Šie svarstymai buvo surašyti, neturint tikslo, kad jie būtų skiriami kitiems. Tai buvo paties autoriaus mąstymai, geriau sakant, klausimai ir atsakymai, kurie buvo reikalingi jam pačiam. Net ir tada, kai šie mąstymai buvo perrašyti, autorius nesistengė jų kam nors kitam taikyti.

     Kai nuo jų parašymo ir perrašymo praėjo daugiau kaip dešimt metų ir kai autorius juos peržiūrėjo, jam atrodė, kad čia esama kai kurių vertybių, kuriomis galėtų pasinaudoti įvairūs religiniais klausimais daugiau besidomį žmonės. Nepaisant to, kad kai kurie svarstymai gali atrodyti ne visiems įdomūs ar per daug asmeniški.

     Šv. Jono Evangelijos įvado sakiniai, vienas po kito, sudarė autoriui progą svarstyti jam rūpimus klausimus. Ne būtinai, kad tie sakiniai būtų kėlę tokius klausimus pačiam apaštalui Jonui. Bet jie krikščioniškoje raštijoje yra laikomi persotintais ne tik S. Testamento dvasios, bet ir pilnais klasikinės graikiškos galvosenos. Galbūt dėl to jie sudarė progą šių svarstymų autoriui padaryti kai kurias iškylas į mūsų laikų klausimus ar juos sugretinti su kai kurių moderniųjų filosofų ieškojimais.

1. ŽODIS — KELIAS Į DIEVĄ

     "Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”.

     Iš šio pasakymo aiškėja, kad Žodis ir Dievas yra tas pat. Aiškiai pasakyta: Žodis buvo Dievas. Taigi į Žodį galime žiūrėti, kaip į tikrinį Dievo vardą. Ką reiškia, kad Dievą galima vadinti Žodžiu? Tai reiškia, kad Dievas visa savo esme yra kalbantis. Dievo šnekumas yra jo esmė. Dėl to Dievo mes negalime pilnai aptarti "Paslapties” vardu. Jeigu Dievas yra mums paslaptingas, tai nėra iš jo esmės, bet dėl kokių kitų, greičiausiai mūsiškų, aplinkybių.

     Jeigu Dievą mes galime vadinti Žodžiu, tai tokiu būdu labai praturtinama mūsų pačių žodžio samprata. Dievo negalėtume vadinti Žodžiu, jei tarp Dievo esmės ir žodžio būtų koks skirtumas. Paprastai sakant, tai yra, kad Dievas, tardamas savo Žodį, išreiškia visą save. Dėl to berods Jėzus drįso tvirtinti, kad kas mato jį, mato ir Tėvą, nes jis yra Dievo Žodis.

     Vakarų filosofijos istorija liudija žmogaus žodžio reikšmės mažėjimą. Tai ypač pažymėtina nuo nominalizmo laikų. Nominalistams žodis nebereiškė juo pasakomos realybės. Jis buvo tik garso skambėjimas. Šis žmogaus žodžio vertės sumažėjimas liudija ir paties žmogaus sumenkėjimą. Žmogus pasidarė nepatikimas kitam žmogui. Geriausiu atveju žmogaus žodis pasidarė tik jo paties kūrinys, kaip mokė Kantas. Žmonija pradėjo abejoti savo sugebėjimu pažinti realybę, esančią šalia žmogaus. Nėra ką kalbėti apie melo žalą žmonių santykiams. Kai žmogaus žodis nereiškia jo minties, joks bendravimas yra neįmanomas. Žodis kartais gali būti kietas ir nemalonus, bet jis turi būti sakančiojo minties išraiška.

     Kokia yra praktiška reikšmė tos tiesos, kad Dievas yra Žodis? Visų pirma tai yra metafizinis paskatinimas mums rūpintis savo žodžio teisingumu, būtent, kad mūsų sakomas žodis mus išreikštų. Norint geriau suprasti Dievą, reikia eiti per mūsų žodžio prasmės atnaujinimą, kad mūsų žodis reikštų mus pačius. Reikia mums patikrinti savo sakomus žodžius ne vien dėl tarpusavio teisingumo, bet ypač dėl to, kad mūsų žodžio teisingumas padėtų mums suprasti Dievo Žodžio teisingumą. Mūsų sakomas žodis ne tik mus atidengia, bet mus taiso arba gadina. Ne be reikalo Jėzus yra pasakęs: "Ne tai sutepa žmogų, kas į jį įeina, bet tai, kas iš jo išeina: blogos mintys, paleistuvystės ir kita”.

2. ŽODIS DIEVE IR ŠALIA DIEVO

     "Jis pradžioje buvo pas Dievą”.

     Atkreipkime dėmesį į tai, kad čia Žodis yra aptariamas, kaip esąs pas Dievą. Pirmiau buvo pasakyta, kad pats Žodis yra Dievas. Šį apibūdinimo skirtumą gali mums padėti suprasti žodis "pradžioje”. Ką reiškia ši pradžia? Ji pasako Dievo buvimo pradžią, nes Dievas yra be pradžios. Pradžia reiškia kūrinijos pradžią. Čia Dievo Žodis yra išeinąs iš Dievo. Čia Dievo Žodis reiškiasi jau ryšium su tuo, kas nėra Dievas. Dėl to tikslingai yra pasakyta, kad Žodis buvo pas Dievą. Šis Dievo Žodis yra kūrinijos pradžia.

Ramintos Jelionytės nuotrauka.


     Tačiau šis Žodis yra kilęs ne iš kūrinijos. Jis nėra atsiradęs kūrinijos pažinimo keliu, koks yra mūsų žodis. Jis yra tas Žodis, kuris padaro, kad pasaulis pradėtų būti. Taigi šis Žodis yra "pradžioje”. Kad šiuo Žodžiu visa yra padaryta, autorius pakartoja trečiame sakinyje.

     Dievo Žodis, kuriantis pasaulį, nesudaro Dievui jokios nuostabos, nes pats pasaulis yra šio Žodžio padaras. Kas kita yra su mumis. Mums naujas žodis sukelia nuostabos ar bent pasitenkinimo išgyvenimą. Žodžio dėka mes sužinome kai ką, ko anksčiau nežinojome, ypač kai mes patys esame tam tikra prasme žodžio gimdytojai, būtent, kai savo pastangomis ką sužinome. Tada mes išgyvename džiaugsmą. Pasak Aristotelio, mūsų džiaugsmo priežastis nėra kuri kita, kaip naujas mūsų padarytas atradimas. Dramoje mes džiaugiamės tuo, ko nesitikėjome, ką patiriame iš jos atomazgos, ko prieš tai nežinojome. Dievo Žodis yra ne tokiame sąryšyje su juo. Jo Žodis yra prieš įvykį, prieš pasaulio sukūrimą, prieš patyrimą. Dėl to jis daugeriopa prasme yra pradžioje.

     Tačiau šis kuriantis Dievo Žodis tam tikra prasme jau yra laiko matuojamas. Tai išduoda pasakymas pradžioje. Šis pasakymas jau prileidžia, kad gali kas būti ir po pradžios. Dėl to šis Žodis pasako ne vien tai, kad yra Dievas, bet ir tai, kad yra jo kūrinija. Dėl to jis yra pas Dievą.

     Šv. Jono Evangelijos įvade turime dvejopą dieviško Žodžio prasmę: ir tą Žodį, kuris yra Dievas, ir tą Žodį, kuriuo buvo sutvertas pasaulis. Jau čia pat galime įžvelgti dvejopą įsikūnijusio Žodžio prigimtį: dievišką ir žmogišką.

     Žodžio įsikūnijimas yra mums, mūsų pažinimui, mūsų sąrangai didelio džiaugsmo priežastis. Bandykime rasti bent tokį džiaugsmingą priėjimą prie šio Žodžio, kurį mes išgyvename iš kokio naujai patirto dalykų sąryšio, iš atrastos naujos prasmės ar bent iš meniško išgyvenimo.

2. DIEVO ŽODIS, SUVOKIĄS MANE

     "Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę”.

     Dievo Žodis yra ta idėja, ta samprata, ta sąvoka, kuri yra visatos kūrinijos pradžioje.

     Ji yra tai, per ką atsirado pasaulis ir visata. Čia nesakoma, kad Žodis tai sukūrė, bet sakoma, kad per Žodį arba Žodžiu tai atsirado. Čia pasitvirtina tas Švenč. Trejybės bruožas, kad, veikiant į išorę, veikia ne atskiri Švenč. Trejybės asmenys, bet vieninga Dievo prigimtis.

     Visa per jį atsirado. Taigi Dievo veikimas į išorę eina per Žodį. Aš taip pat esu įjungtas į tą Žodį. Jis yra išreiškęs ir mane. Jis yra suvokęs mane pirmiau, negu aš pradėjau egzistuoti. Jis yra mane pažinęs pirmiau, negu aš pradėjau save suvokti. O ir dabar jis mane daug geriau pažįsta, negu aš pats. Visi mano slapti norai, dvasios kryptys, tendencijos, kuriomis aš ne kartą išeinu prieš Dievą, jo buvo suvokti. Pagaliau jie išeina iš Dievo, kaip viskas, kas yra gera ir dora, tik aš juos iškreipiu. O ir tais atvejais, kai aš jų neiškreipiu, neįstengiu jiems suteikti atitinkamą išvaizdą, kurią galėčiau suteikti ir kurios jie iš manęs laukia.

     Ką aš žinojau apie save, kai buvau 10 metų amžiaus, palyginus su tuo savęs pažinimu, kurį apie save turėjau, būdamas 40 metų? Ir koks tas mano savęs pažinimas buvo nepilnas, palyginus su tuo, kai aš buvau 60 metų! Tačiau yra būtis, kuri visada apie mane turėjo pilną ir nepritemdytą pažiūrą, kada aš pats apie save dar jokios pilnesnės pažiūros neturėjau. Tai buvo tada, kai niekas pasaulyje apie mane nežinojo ir manęs nevertino. Tačiau visada buvo būtybė, kuri mane pilnai pažinojo ir vertino, nes suteikė man gyvybę. Dievas yra mano didysis žinovas ir vertintojas.

     Mano brolis Pranas, tai išgirdęs vienoje mano konferencijoje, pradėjo kalbėti apie žmonių individualinę įvairybę medicinišku požiūriu. Jis sakė, kad vyro ir žmonos genai, kurių jie turi po 32, yra biologinių žmogaus ypatybių priežastis. Tačiau jų derinių skaičius gali būti toks didelis, kad dviejų žmonių tapatybė, net dvynukų atveju, yra praktiškai neįmanomas dalykas. Ši galimybė, matematiškai išreikšta, yra 64 šešiasdešimt ketvirtame laipsnyje, kas reiškia bilijonų bilijonus, t.y. beveik begalybę. Visa tai turint prieš akis, yra lengva mąstyti apie kiekvieną žmogų, Dievo norėtą, kaip atskirą, ypatingą atvejį.

     Panašią mintį pateikia ir antropologas Wilhelm Schmidt, tik jis sako, kad yra šimtas vyro ir žmonos genų; juos naujam žmogui atrenka Dievas.

     Taigi kiekvienas žmogus yra Dievui žinomas, jis yra Dievo Žodis. Kiekvienam žmogui kartais parūpi klausimas, ar jis yra kieno nors žinomas. Šis klausimas ypač tragišką pobūdį įgyja žmogaus mirties valandą, Tada žmogui labai parūpi, ar jo individualybė išliks, jo kūnui pasitraukus. Tačiau jeigu mes save suprantame, kaip Dievui žinomus, kaip jo žodį, tada tas mūsų būkštavimas turi atkristi. Jei Dievui mes buvome žinomi pirma, negu mes buvome sukurti, tai tuo labiau jis to žinojimo nepraras, kai mes mirsime. Ta būtis, kuri mus ne tik suvokė, bet ir įgyvendino savo suvokimą, yra ištikima sau pačiai, o tuo būdu ir mums. Šv. Rašto tekstuose ši idėja išreikšta įvairiomis formomis ir nuolat kartojama. Kartais sakoma, kad Dievas yra ištikimas savo tikintiesiems per kartų kartas. Jėzus apie tą pažinimą, kurį Dievas turi apie mus, yra išreiškęs posakiais, kad "nė plaukas žmogui nuo galvos nenukrinta be jo žinios”, arba: "nei žvirblis nenukrinta be Dievo žinios”, arba: "žmogus Dievui yra vertingesnis negu žolė” ir t.t.

4. DIEVIŠKOJI GYVYBĖ — ŠVIESOS VERSMĖ

     "Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesi’.

     Gyvybė, kuri buvo Žodyje, yra ne tik biologinė gyvybė. Ji yra ta gyvybė, kuria gyvena Dievas. Biologinė gyvybė yra tik artimesnė ar tolimesnė dieviškosios gyvybės atšvaita. Nuo buvimo, apie ką buvo kalbama pirmuose trijuose sakiniuose, čia jau pereinama prie paties gyvenimo, nes gyvybė yra gyvo daikto savybė.

     Tolimesnė sakinio dalis, mums skaitant, užsikerta. Mes verčiau norėtume sakyti, kad šviesa yra gyvybės pagrindas. Tai geriau atitikty moderniąją galvoseną, pradedant Dekartu ir Apšvietos sąjūdžiu. Tačiau čia gyvybė yra laikoma šviesos pagrindu, o ne priešingai. Ta gyvybė, iš kurios kyla šviesa, yra Dievo gyvybė. Ji mums yra Dievo malonė. Jos dėka mums ateina šviesa, ir tada mes ja gyvename. Tas pat procesas yra išlaikytas ir jsikūnijimo vyksme. Žodis tapo žmogumi, o paskui jo šviesa tiek jo asmenine veikla, tiek Šv. Dvasios atsiuntimu pripildė visų tikinčiųjų širdis.

     Viešpatie, leisk, kad aš nesukeisčiau šio proceso, kaip tai padarė Dekartas sakydamas: "Cogito, ergo sum” (Mąstau, taigi esu). O iš tikrųjų tik dėl to jis gali mąstyti, kad jis yra, o ne atvirkščiai. Ir jis savo buvimą yra gavęs per Žodį.

     Apšvietos sąjūdis mano, kad užtenka žmones išmokyti, ir jie bus geri bei laimingi. Priešingai, pirmiau reikia rasti jų laimės esminį pagrindą, kurs yra dieviškoji gyvybė, o tada apšvietos ir pažinimo vaisiai galės teikti laimę.

     Galima spėti, kad prisikėlimo faktas taip stipriai buvo užvaldęs apaštalo Jono dvasią, kad jis Dievą suvokė pirma kaip gyvybę, o tik paskui kaip šviesą. Galimas dalykas, kad Jonui buvo žinomas ir Zaratustros mokslas, turėjęs labai daug įtakos artimuose rytuose, pagal kurį Dievas buvo suvokiamas kaip Išmintingas Valdovas. Išmintis iš tikrųjų yra teisingas Dievo atributas, tačiau Jonas ne išmintį, bet gyvybę padaro dieviškųjų malonių versme.

     Šia proga verta prisiminti, kad didelis lietuvis religininkas ir tikėjimo kankinys Pranas Dovydaitis taip pat savo Dievo sampratoje labiau remiasi gyvybės idėja. Kai aš, dar Lietuvoje būdamas, buvau pasiryžęs išnagrinėti Ateitininkų manifestą, kuris buvo jo parašytas ir pavadintas "Trys pamatiniai klausimai”, man krito į akis , kad dažniausias, jei ne nuolatinis, jo Dievo epitetas buvo "gyvasis”. Jam Dievas yra gyvasis Dievas. Ir ant šios gyvojo Dievo sampratos jis stato visą savo krikščioniškos religijos sampratą. Be abejo, dėl to ir ateitininkijos religinio gyvenimo samprata yra pastatyta ant gyvojo Dievo sampratos.

     Viešpatie, neleisk man, kad aš taip žavėčiausi savo pažinimais, kad užmirščiau, jog visa ta išmintis kyla iš Tavęs. Neleisk man, Viešpatie, dėl įvairiu mano mokslinių susi-žavėjimų prarasti susižavėjimą Tavimi. Ačiū Tau, Viešpatie, už visus suteiktus įžvelgimus, labai ačiū! Tačiau aš stengsiuosi visų pirma domėtis Tavo gyvybe, iš kurios kyla visokia šviesa.