DANUTĖ BINDOKIENĖ
Kiekviena didžioji metų šventė susieta su įvairiomis tradicijomis ir papročiais. Galima tvirtinti, kad švenčių papročiuose tiek įvairumų, kiek pasaulyje tautų, jas švenčiančių. Net krikščioniškąsias šventes, pasauliniu mastu švenčiamas, įvairiuose kraštuose žmonės kitaip švenčia.
Gyvenant Šiaurės Amerikos žemyne, mums daugiausia įtakos daro vietiniai papročiai ir tradicijos. Tuos papročius galėtume suskirstyti į tris pagrindines dalis: senuosius, atėjusius per kartas iš neatmenamų laikų, dažnai siekiančius pagoniškuosius amžius; krikščioniškuosius ir tuos, kuriuos sukuria aplinka beveik dirbtiniu būdu, dažnai net ekonominiais pagrindais (pvz., dovanų pardavimas, sveikinimų atvirukai, papuošimai ir t.t.).
Svetimų šventinių tradicijų ir papročių supami ir juos pasisavindami, nejučiomis užmirštame, kad lietuvių tauta turtinga savais papročiais, tradicijomis, apeigomis. Mūsų tautosaka ir pasaulėjauta turi apsčiai medžiagos apie įvairias kalendorines šventes. Tačiau dėl vienokios ar kitokios priežasties ne visiems ta tautosakinė medžiaga prieinama. O susipažinti su šventinių papročių ir tradicijų lobiais yra ne tik įdomu ir naudinga, bet ir reikalinga, nes jie padeda pažinti mūsų tautos charakterį, o tuo pačiu pažinti ir save.
Šiais metais kiekvieno mėnesio "Laiškuose lietuviams” stengsimės trumpai paminėti to mėnesio svarbesniųjų švenčių papročius ir tradicijas. Reikia suprasti, kad daugumas jų susiję su senos žemdirbių tautos kasdienybe — rūpesčiais, darbais, džiaugsmais. Daugumas taip pat atliepia pačią giliausią senovę — pagoniškuosius laikus — ir ne būtinai tinka šiandieniniam didmiesčio gyventojui. Jie čia pateikiami tik pažintine prasme.
Kai kas, paskaitęs tos ar kitos šventės aprašymą, pasakys: "O pas mus taip darydavo. .. kitaip švęsdavo...” Būtume dėkingi, kad tokie posakiai neliktų vien žodžiais, vėju nuskridusiais. Užrašykite, "kaip ten darydavo” ir atsiųskite "L.L.” redakcijai. Savo prisiminimais pasidalinsite su kitais skaitytojais ir tuo būdu praturtinsite mūsų tautosakos lobyną.
Sausio mėn. šventėms — Naujiems Metams ir Trims Karaliams — medžiagą ėmėme iš Jono Balio "Lietuvių kalendorinės šventės” (Silver Spring, Md.: Lietuvių Tautosakos Leidykla, 1978).
NAUJIEJI METAI
Naujųjų Metų vakarą žmonės kai kuriose Lietuvos vietovėse vadindavę "kūčelė-mis” ir gamindavę panašius valgius, kaip prieškalėdinėms Kūčioms. tik valgiai galėjo būti nepasninkiniai ir šieno po staltiese nedėdavo. N. Metų išvakarėse žmonės ilgai (bent iki vidurnakčio) neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo.
Didžiausias žmonių rūpestis N. Metų išvakarėse ir N. Metų dieną — sužinoti ateitį: kokie bus tie naujieji metai, ką jie atneš, kaip seksis gyventi. Todėl N. Metų išvakarėse ir N. Metų dieną buvo daromi įvairūs būrimai, turį praskleisti nežinios uždangą ir parodyti ateitį.
Jaunoms merginoms svarbiausias klausimas: ar ištekės ateinančiais metais, ar bent susiras bernelį, kas bus jų mylimasis, kas bus vyras? Taip pat ir bernams rūpėdavo, kuri mergelė pamylės, kuri bus žmona. Seniams rūpėjo sužinoti, ar išgyvens ateinančius metus, o ūkininkams: koks bus oras, koks derlius, koks gyvulių prieauglis. Jeigu burtai ir nepadėdavo išspręsti visų šių klausimų, tai bent padėdavo nuotaikingai praleisti Naujųjų Metų vakarą ir dieną.
Pirmiausia žvilgtelėkime į Naujųjų Metų išvakarių burtus.
N. Metų vidurnaktį, niekam nematant, žiūrėk į veidrodį, tai pamatysi savo ateitį.
To į veidrodį pažiūrėjimo variantai yra šie: jaunas vyras gali uždegti dvi žvakes, pastatyti tarp jų veidrodį ir pasilenkęs per tarpkojį pažvelgti į tą veidrodį — jame pamatys savo ateitį. Mergaitės kartais uždega 12 žvakių aplink veidrodį (pagal 12 mėnesių), tuomet ilgai žiūri į jį, niekur nesidairydamos, ir pamato ateitį, Jeigu N. Metų vakare mergaitė pamato jauną mėnulį, tai turi tuojau, nė žingsnio toliau nežengusi, pakelti, ką yra užmynusi (akmenėlį, pagaliuką, žemės grumstelį ir 1.1.). Tą daiktą turi padėti po pagalve, ir susapnuos savo ateitį. Galima pripilti stiklinę švaraus vandens, padėti ant balto popieriaus ir į vandenį įmesti vestuvinį žiedą. Žiūrint į to žiedo vidurį, pamatysi ateitį. Merginos ir vyrai susėda aplink stalą, uždega degtuką ir pritvirtina prie stalo (galima įsmeigti į vašką, muilo gabalėlį). Kai degtukas sudega, ir nuodėguliukas palinksta į kurią pusę, tai tas ir bus tavo mylimasis-mylimoji.
Naujųjų Metų diena taip pat labai lemtinga visų metų laimei ar nelaimei. Jeigu per N. Metus šąla, bus šiltos Velykos; jeigu giedri diena, bus geras derlius; jeigu sninga dienos metu, tai tais metais mirs daug jauny žmonių, jei naktį — mirs seniai. Jei per N. Metus yra šerkšnas — bus geri metai, o jei ore didelis rūkas — labai mirs žmonės.
Žmonės labai atsargiai elgdavosi N. Metų dieną, nes nuo to elgesio priklauso visų ateinančių metų elgesys. Pvz., vaikai stengdavos, kad tėvai jų nebartų, nes kitaip per visus metus bars; kokias naujienas išgirsi N. Metų dieną (linksmas, geras, liūdnas ir t.t.), tai visus metus girdėsi; jeigu kas barasi, vaidijasi tą dieną, tai ateinančiais metais taip pat nesugyvens su saviškiais. Jeigu greitai namų darbus atlieka, greitai apsiruošia, tai visus metus darbai seksis, o jeigu kas parvirsta N. Metų dieną — ateinantys metai bus nelaimingi. Per N. Metus negalima valgyti stovint — visus metus labai daug valgysi. Jeigu kieme skraido ir nutupia daug paukščių, tai namuose maišysis daug svečių visus metus; jeigu pirmasis svečias per N.M. yra vyras — metai bus laimingi, jeigu moteris — nelaimingi. Jeigu per N. Metus mergaitei pavyksta sučiupti berniuką, tai visus metus bernų netrūks.
Ateitį taip pat spėlioja iš įvairių ženklų, šešėlių, porinių ir neporinių pagalių, žirnių ir t.t. Krikščionybės įtakoje buvo stengiamasi aplankyti bažnyčią, dalyvauti šv. Mišiose ir ateinančių metų laimes bei nelaimes pavesti Dievo valiai, tačiau būrimai vis tiek visiems labai patikdavo, nors jais žmonės ir netikėdavo.
TRYS KARALIAI
Tai jau krikščioniška šventė, prisimenanti tris išminčius, atėjusius pagarbinti gimusio Jėzaus. Kai kuriose Lietuvos vietose būdavo paprotys Trijų Karalių dieną (o kai kur visą laikotarpį tarp Kalėdų ir Trijų Karalių) persirengti "karaliais” ir eiti per žmones "kalėdojant”. Persirengėliai, atėję į kiemą, giedodavo šventas giesmes, pasakodavo "Trijų karalių” pasaką, o už tai iš šeimininkų gaudavo dovanų. Tačiau ir Trijų Karalių diena neapsieidavo be būrimų. Pvz., tą dieną buvo įmanoma net praturtėti (tai turbūt dėl to, kad "karaliai” nešė brangias dovanas gimusiam Kristui). Reikia pasiimti šventintos kreidos, apsirėžti ja didelį ratą, kur jokio žmogaus nebuvo stovėta, ir pasišaukti kipšiuką. Kai jis ateis, prašyti pinigų. Žinoma, kipšas mėgins pinigus paduoti tiesiai į rankas, bet nereikia imti, kad jis neištrauktų iš rato — tegul pinigus įmeta į ratą. Kai pinigai jau bus rate, reikia paklausti: "Ar aš tau neskolingas?” Velnias atsakys: "Ne”. Tuomet pinigai jau tavo!
Buvo paprotys šventinta kreida užrašyti ant visų durų ir langų kryželius su pirmosiomis Trijų Karalių vardų raidėmis. Tuo būdu karaliai namus globoja, o piktosios dvasios negali namų gyventojams pakenkti ir įeiti pro šventa kreida paženklintas duris. Galima ir savo ateitį sužinoti, jeigu Trijų Karalių vidurnaktį pažiūrėsi į mėnulį, nusiprausi veidą švariu vandeniu ir tuomet atsigulsi. Sapne pasirodys balta šmėkla, kuri pasakys ateitį. Per Tris Karalius šventinta kreida apsaugo namus nuo žaibų, nuo ugnies, o sutrinta ir sušerta gyvuliams — nuo įvairių negalavimų.