P. DAUGINTIS, S.J.
Krikščionys tiki, kas yra rašoma pačiuose pirmuose Šv. Rašto puslapiuose, Pradžios knygoje, kad Dievas sutvėrė pasaulį su visais jo kūnais, gyviais ir žmogumi per šešias dienas. Bet mokslinė evoliucijos teorija rodo, kad pasaulio susiformavimas truko milijonus metų. Užtat darvinistai, materialistai, komunistai ir kiti ateistai skelbia, kad gyviai išsivystė vieni iš kitų. Pasaulio kūnų ir gyvių išsivystymui nereikia Kūrėjo Dievo. Tad jo ir nėra.
Vilniaus universiteto observatorijos kiemas. J. Polio nuotr.
Tuose skelbimuose beatodairiškai maišomi tikri dalykai su netikrais ir drąsiai skelbiamos nepagrįstos klaidingos išvados. Pirmiausia pati mokslinė evoliucijos teorija klaidingai skelbiama kaip šimtaprocentinė mokslinė tiesa. Antra, neteisingai su ja sujungiamos filosofinės išvados ir daromi pasaulėžiūriniai teigimai.
MIKROEVOLIUCIJA
Evoliucijos teorija, apskritai kalbant, yra teorija arba mokslinis aiškinimas, kad visi gyvi organizmai yra kilę iš vienos ar tik keleto pirmykščių formų. Prileidžiama, kad šios formos kilo iš negyvosios materijos.
Ši teorija vienu ar kitu būdu buvo skelbiama 18-tojo šimtmečio gale, ypač Buffono ir Lamarcko. Tačiau ji plačiau paplito, Karoliui Darvinui paskelbus savo gausiais duomenimis paremtus veikalus: Origin of Species (The Origin of Species by Means of Natūrai Selection or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life) (1859 m.) ir kiek vėliau (1871 m.) išleista Descent of Man. Vėliau kiti mokslininkai smulkiau ją išvystė, o tyrinėtojai įvairiais radiniais bei faktais ją rėmė ir stiprino.
Labai svarbu žinoti ir skirti mikroevoliuciją ir makroevoliuciją. Mikroevoliucija (mažoji evoliucija) — tai išsivystymas nau-jų gyvių toje pačioje rūšyje (species), pvz., įvairių šunų rasių ir porūšių. Pagal kitus — tai išsivystymas toje pačioje gyvių giminėje, pvz.: šuo, vilkas, šakalas.
Makroevoliucija (didžioji evoliucija)— tai išsivystymas, apimantis platesnių biologinių kategorijų gyvius.
Mikroevoliucijos buvimo tikrumas yra labai stipriai daugeliu atvejų įrodytas. Tikrumas plaukia tiek iš gyvų organizmų studijų, tiek iš fosilijų arba suakmenėjusių iškasamų liekanų, dažniausiai griaučių. Taigi vieni įrodymai yra biologinio pobūdžio, kiti istorinio, t.y., kad iš tikro randamos pereinamosios formos.
Kur palankios geologinės formacijos dėka nuosėdos per amžius vienodai sugulė, galima stebėti, kaip vyko kurio nors organizmo išsivystymas iš pradinės lyties per eilę nuolatinių pasikeitimų į galutines formas. Šios yra neabejotinai skirtingos rūšys (species). Panašiai toks ryšys galimas nustatyti ir tarp giminių.
Sunkiau yra nustatyti faktą, kad evoliucija tebevyksta ir dabar. Mat ir mažiems evoliuciniams pasikeitimams reikia labai daug metų. Tai lengviau yra pastebėti, kai tos pačios rūšies gyviai yra šimtams metų atskiriami vieni nuo kitų. Yra gerai žinoma viena žuvų rūšis (char), kuri tebegyvena Arktikos vandenyne ir plaukia neršti į upes. Ledyno laikotarpiui baigiantis (prieš 20.000 metų) ir ledui tirpstant, Skandinavijoje susidarė ežerai, atskirti vienas nuo kito. Juose per šimtmečius pirmapradės char žuvys išsivystė į daugelį kitų rūšių ir porūšių. Panašiai atsitiko su kiškiais.
Evoliucijos priešininkai, pvz. kreacionistai, tvirtina, kad kiekviena gyvių rūšis (species) buvo atskirai sutverta. Jų svarbiausias argumentas prieš evoliucijos teoriją yra šis: skirtingų rūšių gyviai tarp savęs nesikryžiuoja, o retai pasitaikantieji hibridai yra nevaisingi.
Evoliucionistai sako, kad tai ne visiškai tiesa. Tiesa, kad hibridai nesikryžiuoja su savo tėvų rūšies individais ir jų daugumas yra nevaisingi, tačiau dalis hibridų yra bent iš dalies vaisingi. Tai priklauso nuo rūšių ir įvairių veiksnių. Augalus kryžiuojant ir vartojant ypatingus auginimo būdus, kartais išvedamos visai vaisingos naujos augalų rūsys. Kartais kryžiuojant net skirtingų giminių augalus, pvz., kviečius ir ryžius, ridikus ir kopūstus, cukrines švendres ir bambukus, galima tai pasiekti. Tokiu būdu prieš 50 metų iš skirtingų giminių žolių natūraliai yra kilusi žolė, vadinama Spartina. Yra panašių atvejų ir su žuvimis bei paukščiais. (Plg. Ervin Nemeszeghy, S.J., ir John Russel, S. J., Theology o j Evolution, Notre Dame, Ind., 1972 m., 14-16 psl. Šia knyga pasinaudota ir tolimesniuose svarstymuose).
MAKROEVOLIUCIJA
Makroevoliucija yra gyvių išsivystymas iš kitų ne tiek artimų biologinių kategorijų, pvz., lokinių iš šuninių, žinduolių iš roplių, žuvų iš moliuskų ir pan. Šios evoliucijos buvimui įrodyti yra ne tiek istorinių radinių, kiek argumentų iš gyvių kūnų anatomijos, fiziologijos, biochemijos ir pan.
Evoliucijos priešininkai sakosi turį tvirtą argumentą paneigti makroevoliuciją, nes jos negalima įrodyti iš fosilijų. Tačiau evoliucijos šalininkai aiškina, kad fosilijos tik retais atvejais galėjo susiformuoti, o ir susiformavusios galėjo būti sunaikintos, vykstant žemės paviršiaus erozijai.
Kartais vis dėlto randami tarpiniai tipai. Toks yra paukščio Archaeopteryx radinys. Jis, nors turi plunksnas ir sparnus, savo anatomiška struktūra labiau panašus į roplius negu į paukštį. Dėl tam tikrų priežasčių tarpinių formų fosilijų negalima laikyti tiesioginės linijos palikuonimis. Tačiau jos yra arti tos linijos. Tai rodo, kad biologiškai tarpinės formos yra galimos.
Pagal turimus geologinius duomenis, makroevoliucija vyko ne nuolatiniu, lėtu procesu, bet "periodiniais šuoliais”. Tad nebuvo laiko ir galimybių susidaryti ir išlikti tarpinių formų fosilijoms.
Geologiniai radiniai palaiko evoliucijos teoriją, taip pat parodydami, kad organizmuose pasikeitimai vyko gerėjimo arba pažangos kryptimi, nors ne visada tiesia linija.
EVOLIUCIJOS PRIEŽASTYS IR VEIKSNIAI
Kaip išaiškinti evoliucijos vyksmo priežastis? Kokie yra to priežastingumo veiksniai? Didžia dalimi tai dar nėra išaiškinta, nors yra sudaryta daug įvairių hipotezių.
Pagal Darviną, vienas svarbiausių veiksnių yra natūralinė atranda (selekcija), t.y. kovoje už būvį tam tikroje aplinkoje išsilaiko tie gyviai, kurie kokiu nors būdu yra pranašesni už kitus. Tas pranašumas, paveldėjimo keliu perduotas ateinančiai kartai, pamažu keičia gyvio struktūrą. Taip susidaro naujos gyvių rasės, rūšys ir porūšės. Evoliucija vyksta ir dėl gyvių kryžiavimosi, klimato, geografinės aplinkos pasikeitimo, izoliacijos ir kitų panašių faktorių.
Dabar nustatyta, kad pasikeitimas, įvykęs dėl aukščiau minėtų veiksnių, turi savo pagrindą genuose. Genai — tai ląstelės branduolio sudedamosios dalelės. Jų ląstelėse, ypač sėklinėse, yra labai daug. Jie susijungia į kaspinėlius, o jų chromozomai į siūlelius, kurie kartais pertrūksta ir nebe taip susijungia, ypač po apsivaisinimo dalinantis celės branduoliams. Taip atsiranda organizmo pasikeitimas.
Pagal H.J. Miller, pasikeitimų dažnumas labai įvairus. Vieno paprasto geno iššauktas pasikeitimas iš milijono genų yra tik vienas atvejis. Todėl anksčiau būdavo tvirtinama, kad tai vyksta atsitiktinai. Tačiau sėklinėse ląstelėse tų pasikeitimų būna dažniau. Tie pasikeitimai tokie nežymūs, kad jų pastebimas tik vienas nuošimtis.
Manoma, kad tokių natūralių pasikeitimų priežastis gali būti ir kosminių spindulių bei radioaktyviųjų medžiagų spinduliavimas.
Tad aiškėja, kad genų pakitimas su biochemine chromozomų reakcija yra gyvių organizme ir paveldėjime vykstančių pasikeitimų pagrindinis veiksnys, turbūt veikiant ir šalutiniams veiksniams bei sąlygoms. Kaip jie veikia, dar nežinoma. Tačiau atrodo, kad evoliucijos veiksmas galimas išaiškinti genais ir gamtoje susidarančiais veiksniais bei sąlygomis. Taip pat ir evoliucija, kaip jau minėta, nėra 100% tikras faktas, ypač žiūrint istoriko akimis dėl pereinamųjų formų fosilijų trūkumo. Vis dėlto dabar evoliucija, kaip mokslinė teorija, yra priimta daugumos katalikų ir nekatalikų biologų ir daugelio teologų, nors ji dar nėra mokslinė tiesa.
Biologams sunku be evoliucijos teorijos apsieiti. Ji išpildo visas geros mokslinės teorijos sąlygas: įgalina jį sujungti plačios apimties geologijos, lyginamosios anatomijos, fiziologijos, embriologijos, genetikos ir gamtos istorijos duomenis.
Dabartinio žinojimo ir mokslo tarpsnyje ji yra vienintelė teorija, atitinkanti minėtus reikalavimus ir tarnaujanti tiems uždaviniams. Vienintelis jos pakaitalas, atrodo, galėtų būti tik ypatingo tvėrimo teorija, aiškinanti, kad kiekviena gyvių rūšis ar šeimyna būtų specialiai Dievo sutverta iš nieko ar kokiu stebuklingu būdu iš jau esančios medžiagos. Bet tuo atveju mokslininkui biologui būtų nesuprantama, ką daryti su tiek daug radinių ir kodėl būtų sutvertos tarpinės formos, kaip tik prieš staigiai pasirodant naujoms biologinėms formoms (rūšims, giminėms). Todėl biologai priima evoliucijos teoriją. Ją priima ir daug kitų mokslo žmonių, filosofų ir teologų.
AR EVOLIUCIJA NEPANEIGIA SUTVĖRIMO?
Bet kaip katalikai biologai ir teologai, pripažįstantys mokslinę evoliucijos teoriją, gali ją suderinti su krikščioniškuoju mokslu, kad viskas yra Dievo sutverta, ir su Šv. Raštu, kuriame parašyta, kad Dievas atskirai sutvėrė įvairias gyvių rūšis, o ne jos išsivystė iš ankstyvesniųjų?
Apie tai yra įvairių aiškinimų mokslininkų ir teologų tarpe. Čia pateikiame Kari Rahner, S.J., neseniai mirusio, vieno žymiausių šių dienų teologo, aiškinimą, kurį priima ir daugelis kitų. Žinoma, čia jį pateiksime tik labai suglaustai.
Pirmiausia K. Rahner iš anksto pastebi, kad savo svarstymuose remiasi prielaida, jog evoliucijos faktas yra gamtos mokslų nustatytas. Filosofijos ir teologijos metodais jis negali būti nei atmestas, nei patvirtintas. Tačiau evoliucijos sąvoka teologiškai gali būti naudojama. Kiekviena sutverta būtis yra ribota, ji yra pradžios ir raidos stadijoje. Ji yra dalis vieningos pasaulio visumos, kuri eina atbaigimo link.
Gerai pagrįsta filosofijos tezė apie esminį ontologinį skirtingumą, esantį tarp grynai fizinio pasaulio ir biosferos (gyvų būtybių), teologiškai nei priimtina, nei atmestina. Tačiau perkelti biologines kategorijas ta pačia prasme į žmogaus sferą — reikia atmesti kaip objektyviai eretišką. Žmogaus evoliucija yra iš esmės kitos rūšies, yra kitokia, heterogeniška. Mat protas, dvasia, asmuo, antgamtinis išganymas iš esmės skiriasi nuo biosferos. Žmogus ir jo evoliucija yra tveriančio Dievo specialaus akto rezultatas. Tai prileidus ir galutinai išsiaiškinus, yra teisėta kalbėti apie pasaulio evoliuciją.
Kaip suprasti sutvėrimą, įjungiantį evoliuciją? Karl Rahenr aiškina, primindamas, kad Dievas ne tik sutveria tvarinius, bet ir juos palaiko buvime ir drauge su jais veikia. Tai lyg panašu į motinos veikimą: pradėjimas, gimdymas, maitinimas, auginimas, drauge veikimas su savo kūdikiu.
Sutvėrimas, tas Dievo antgamtinis priežastingas veikimas, įgalina ir tvarinį išaugti ir aktyviai vykdyti reikiamą papildymą, net esminio ir substancialaus pobūdžio. Kai vyksta esminis ko nors naujo atėjimas į buvimą (pvz. paukščio) per žemesnį (sakykim, roplį), tai dieviškasis impulsas tokiam savęs peržengimui visiškai atitinka sutvėrimo sąvoką ar sampratą.
Į visą pasaulį galima žiūrėti, kaip į judantį vienu evoliucijos vyksmu nuo pat savo materialinio prasidėjimo link dvasinio ir personalinio atbaigiančio išsipildymo. Tai vyksta jo dieviško dinamizmo dėka, kuris suteikia jo būtims savęs peržengimą ir orientaciją. Panašiai pasaulio kūnų ir gyvių evoliuciją aiškina ir Teilhard de Chardin (plg. "The Phenomenon of Man”).
Pažvelkime, kaip konkrečiau gyvių evoliuciją būtų galima įsivaizduoti. Žmogui nesuprantamu, nuostabiu būdu iš augalo sėklelės ar gyvio kiaušinėlio Dievo sukurtu, į genus įdėtu ir tėvų sėklinėm ląstelėm perduotu embrioniniu dinamizmu, veikiant reikiamiems veiksniams (šilumai, vandeniui ir kt.), palengva išdygsta augalėlis ar susiformuoja ir gimsta gyvūnėlis. Arba šiek tiek kitaip galėtume sakyti, kad Dievo sutverto evoliucinio dinamizmo dėka tartum įmontuojamos "programos” į sėklinių ląstelių genų baltyminių rūgščių molekules, įrašomos į jų chromozomų kaspinėlius ir, veikiant naujiems atitinkamiems veiksniams, susiformuoja ir išdygsta ar išrieda ir gimsta kitokios biologinės klasės augalas ar gyvūnėlis.
Kad iš žemesnių gyvūnų galėtų išsivystyti žmogus, tai Dievas dar sutvėrė specialią evoliucinio dinamizmo "programaą”, įdėdamas ją į genus ir jų chromozomų kaspinėlius. Atitinkamiems faktoriams veikiant, ši "speciali programa” tampa įjungta ir veikianti. Užtat susiformuoja ir gimsta visai naujo biologinio tipo gyvūnas — dvasingas žmogus.
Tad, aplamai kalbant, mokslinė evoliucijos teorija neneigia, kad Dievas sukūrė pasaulį su jo gyvūnais. Jis sukūrė juos su specialiu evoliuciniu dinamizmu, įgalinančiu gyvių išsivystymą. Ji suderinama ir su specialiu žmogaus sutvėrimu.
Tačiau kaip teologai, suderinantys evoliucijos teoriją su pasaulio sutvėrimu, gali suderinti ją su Šventuoju Raštu? Juk pirmuosiuose Šv. Rašto puslapiuose rašoma, kad Dievas sutvėrė pasaulį su jo kūnais, augalais, gyvūnais ir žmogumi per šešias dienas. Ogi evoliucijos teorijos šalininkai tvirtina, kad pasaulis išsivystė per šimtus milijonų metų.
Jie tai suderina, pasinaudodami Šv. Rašto žinovų, egzegetų, senovės kalbų tyrinėtojų, istorikų ir kitų mokslininkų tyrinėjimų duomenimis bei Katalikų Bažnyčios oficialiais dokumentais apie Šv. Rašto aiškinimą. Čia tegalima tik labai trumpai apie tai paminėti.
1. Pasaulio sutvėrimo nupasakojimas arba istorija, kaip ir visa Biblija, siekia pateikti žmonėms religines tiesas, dalykus ir įvykius, o ne mokslines tiesas, astronomijos, fizikos, zoologijos, botanikos, etnologijos, istorijos ar kitų mokslų skelbiamus dalykus.
2. Dievas, apreikšdamas religines tiesas ir išganymo dalykus, turėjo apsiriboti — turėjo jas perduoti žmogišku būdu, t.y. anų laikų kalba, sąvokomis, įvaizdžiais, supratimu ir pasaulėžiūra.
3. Be to, įkvėptieji Šv. Rašto autoriai, tai rašydami ir nupasakodami, naudojasi tai viena, tai kita literatūrine forma (poema, religine apysaka, parabole, pranašyste, tiesiogine kalba, istoriniu aprašymu). Tad ir skaitant pasaulio sukūrimo pasakojimą, atrodo, negalima nenuginčijamai įrodyti, kad autoriai siekė aprašyti tik istorinius įvykius (plg. II Vat. susirinkimo dogmatinę konstituciją "Apreiškimas”, 12 nr.),
Taigi įkvėptieji Šv. Rašto autoriai pasaulio sutvėrimo pasakojimu norėjo paskelbti, kad yra tik vienas visagalis Kūrėjas Dievas, kad jis viską sukūrė, ir kad viskas, kas buvo sukurta, buvo labai gera, o taip pat ir tai, kad viskas buvo sukurta ne iš karto, bet tam tikrais laiko tarpais.
Turint tai prieš akis, galima protingai teigti, kad evoliucijos teorija bent principiškai nėra nesuderinama su Šventraščio pasakojimu apie pasaulio sutvėrimą (žr. Ervin Nemeszeghy, S.J., Theology of Evolution, 38 psl.).