A. MAURAGIS
Daugelis įpratę galvoti, kad Viduramžiai buvę labai tamsūs amžiai ir nieko gero nedavę Europos kultūrai. Deja, tai yra visiškai klaidinga nuomonė. Viduramžiai daugeliui yra visai nepažįstami, daugelio klaidingai interpretuojami ir niekinami. Be abejo, jie turi ir tamsių dėmių. Jie turi skirtingą gyvenimo stilių, charakterį, juose yra buvę nemaža fanatizmo, pakenkusio geram krikščionybės vardui. Viduramžiams yra primetama inkvizicija. Tačiau viduramžiai nėra nei inkvizicijos išradėjai, nei inkvizicija baigėsi su jais. Inkvizicijos pradžios reikia ieškoti Ispanijoje IV amžiuje, o ji baigėsi tik XIX amžiaus viduryje. Žinoma, inkvizicijos intesyvumas nebuvo visuomet vienodas, bet ji tęsėsi beveik per visus amžius. Ir šiandien nėra geriau mūsų pasaulyje. Tik prisiminkime šiuos vardus: GESTAPO, CK, GPU, NKVD, KGB. Jie per vienerius metus koncentracijos lageriuose išžudė daugiau žmonių, negu inkvizicija per visus amžius. Šia tema būtų galima daug kalbėti, bet grįžkime prie viduramžių.
Dar studentu būdamas, klausiausi prof. Mykolo Roemerio paskaitų. Jis ypač pabrėždavo ir atkreipdavo studentų dėmesį į viduramžius, sakydamas, kad viduramžiai reikalingi gilių studijų, kad reikia juos atkasti ir parodyti tikroje šviesoje. Čia pacituosiu iš jo mokslinio veikalo "Valstybė” (II t., ii psl.). Štai kaip jis rašo: "Viduramžių mokslas, tie scholastinių teologų ir vienuolių traktatai, kurie nagrinėjo ir sprendė socialinės Bažnyčios, imperijos ir vietos valstybės esmės ir santykių problemas, buvo, be abejo, gilūs, turiningi ir įdomūs. Mokslo darbas tai nebuvo diletantų publicistika, kaip kad šios dienos žurnalistų rašiniai, sprendžią be jokių studijų ir įsigilinimo į bet kurį socialinį klausimą. Minčių rimti turtai, protavimo tikslumas, galingas išvadų ir tezių pamatavimas sudaro scholastinio viduramžių mokslo garbę.
Daugybė tų, kurie šiandien yra įpratę jei ne pajuokti, tai bent su panieka kalbėti apie tamsių viduramžių scholastiką, kaip neva bergždžią darbą, ir nusimanyti nenusimano, kad "bergždžios” scholastikos "asilai” vyrišku drąsumu ir galinga minties energija dažnai yra daug pralenkę kai kuriuos net ir žymius naujųjų laikų mokslininkus, kad nėra beveik nė vienos naujųjų amžių humanistinių ir socialinių bei valstybės mokslų idėjos, kuri viduramžiuose nebūtų buvusi scholastinio mokslo iškelta. Visos kilniosios XVIII amž. gimstančio demokratinio mokslo idėjos, kuriomis mito Didžioji Prancūzų revoliucija, visos humanistų ir filosofų svajonės, visos Žmogaus ir Piliečių teisių deklaracijos mintys ir Jono Jokūbo Rousseau puikūs paradoksai, visas garbingų moderniųjų laikų laisvių, žmogaus įgimtųjų teisių, tautos suverenumo, bendrosios valios ir kitų panašių sąvokų bagažas, visa tai bent savo branduoliais jau gulėjo scholastiniame viduramžių moksle”.
Kalbant apie viduramžių švietimą ir mokslą apskritai, reikia bent šiek tiek susipažinti su mokslu ir mokyklomis, buvusiomis prieš viduramžius. Mokslas, žinoma, prasidėjo labai seniai, bet mums labiausiai pažįstamas yra antikinės Graikijos mokslas, kur gyveno ir mokė tokie žymūs mokslininkai, kaip Ptolomėjas, Hipokratas, Sokratas, Platonas, Aristotelis ir kt. Mokslo židinių buvo ir kitur: Egipte, Aleksandrijoje, Persijoje ir Romoje. Bet tos mokyklos ar kolegijos sužibėdavo ir išnykdavo, nes jomis nesirūpino nei valstybė, nei visuomenė. Jos gyvendavo tol, kol talentingas mokslininkas savo iniciatyva ar draugų pastangomis jas išlaikydavo.
Suprantama, kad tokiose mokyklose nebuvo nei nustatyto kurso, nei programos, nei cenzuotų mokytojų, nei egzaminų, nei laipsnių. VIII a. arabai ėmė domėtis graikų mokslais ir juos versti į savo kalbą. Tokiu būdu arabai išsiugdė žymių mokslininkų, sužydėjo medicinos, astronomijos, geometrijos, matematikos mokslai, ypač neoplatonizmas ir aristotelizmas, kuriais jie pagrindė savo islamišką tikėjimą. Tas arabų mokslas pamažu pradėjo skverbtis ir į Europą. Europoje tuo metu buvo šiokios tokios mokyklos, kuriose mokė kunigus skaityti šventraščius ir kai kuriuos teologinius veikalus, bet kitokių mokslų nebuvo. Buvo taip pat vadinamieji septyni menai (septem artes liberales): gramatika, retorika, dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika. Šitie meno dalykai sudarė daugiau malonumą pasikalbėjimams, diskusijoms, intelektualiniam išsilavinimui. Tos mokyklos buvo vyskupų išlaikomos prie katedrų, kartais jos buvo vadinamos seminarijomis kunigams ruošti. Kitos buvo vienuolynų išlaikomos, bet vyskupų prižiūrimos.
XII a. viduryje per arabus atėjo į Europą Aristotelis ir kiti graikų mokslininkai. Atsirado naujų idėjų, kurias europiečiai entuziastingai priėmė. 1130 m. Toledo arkivyskupas Raimondas suorganizavo vertėjų kolegiją ir įsakė išversti iš arabų kalbos Alfarabi, Avicennos ir Algazali veikalus. Toledo miestas pasidarė garsus savo vertimais. Iš visos Europos važiavo į jį mokslininkai pasisemti naujų mokslo žinių.
Tuo pačiu metu anglas Adhelardas Bathietis rankiojo Sicilijoje, Kilikijoje, Sirijoje, Palestinoje graikų ir arabų knygas ir jas vertė į lotynų kalbą. Taip antikinės kultūros turtai sklido Europoje, reikėjo tik suorganizuoti švietimo sistemą. Šioje srityje viduramžiai yra pirmieji ir didieji šios mokslo šakos kūrėjai ir organizatoriai. Susiorganizavo aukštosios mokyklos, kurios buvo vadinamos universitas magistrorum et scholarium. Buvo nustatyta mokslo programa, patikrintos profesorių kvalifikacijos, suteikiant teisę mokyti — licentia docendi. 1179 m. Laterano sinodas uždraudė katedroms ir scholastikams imti iš neturtingų studentų mokestį už mokslą. Buvo steigiami bendrabučiai ir šelpiami neturtingieji studentai. Vienu laiku buvo kalbama, kad Paryžiuje, mokslo centre, esą daugiau studentų negu gyventojų. 1251 m. popiežius Inocentas III Paryžiaus universitetui suteikė ir paskelbė pirmąjį statutą: Universitas magistrorum et scholarium Parisiis studentium. Šiuo statutu buvo suteikta universitetui privilegijos ir autonomija; profesoriams ir studentams suteiktos teisės ginti savo interesus, organizuoti korporacijas, t.y. suteiktos visos pagrindinės teisės, kuriomis universitetai naudojasi iki šiandien.
XIII amžius žymus ne tik katedromis, bet ir universitetais bei mokslu. Tos gausios mokslo institucijos augo ir plėtėsi visoje Europoje kartu su krikščioniškojo mokslo platinimu, su noru įkurti Dievo karalystę. Tas Bažnyčios visuotinumas sujungė Europą į vieną socialinę realybę, į vieną kultūrą. Prof. L. Karsavinas teisingai pastebi, kad Bažnyčia buvo ne kas kita, kaip pati krikščionėjanti kultūra.
Šiandien matome Europos kultūrą aukštai iškilusią, bet mažai kas pagalvoja, kad tai įvyko "tamsiųjų” viduramžių dėka. Jeigu jų nebūtume turėję, greičiausiai būtume likę panašūs į Indų, Budos kultūrų palikuonis. Tik krikščionybė ir tik viduramžiai su savo dideliu entuziazmu, su religine misija ir su mokslu bei scholastiniu įmantrumu galėjo sukurti tokias sąlygas ir išauginti tokią kultūrą, kuria šiandien didžiuojamės, deja, nesuprasdami, iš kieno malonės ją įsigijome.