Danguolė Sadūnaitė
LABAI ANKSTI RYTĄ
mėnuo dabar—
dangaus dvare,
liesas vyriškis. . .
kai diena iškviečia
naktį pasiaiškinti. . .
UŽSNŪDAU
užsnūdau. . .
ir žvakė ant mano
palangės užgeso
— — — —
kokia laiminga aš,
kad Kažkas
ir vėl iš naujo
ją uždegė. . .
*
kai su Tavim,
aš kaip ta moteris,
kurią žiema
visai, ir visai, ir visai
užmiršo. . .
*
ši pirmoji paraudonavusi
klevo šaka,
siūbuojanti vėjuje. . .
(liūdnai ir gracingai)—
tai tavo paskutinis pamojavimas man,
aukštam miško kely, —
prieš pasitraukiant iš šio
gyvenimo...
*
1.
tavęs atsiminimas,
kaip giliai, giliai nuskendęs
gintaro miestas, manyje — —
2.
ilgai jutau šiltą bangų
skalavimą...
skalavimą naktibaldos kraujo
bangos
— — — — — —
dabar viskas nutilo. . .
liko tik įsiklausymas,
be galo
