P. DAUGINTIS, S.J.
Pereitame "Laiškų lietuviams” numeryje rašydami apie evoliucijos teoriją, straipsnio gale bent trumpai paminėjome, kad Šv. Rašto pasakojimai apie pasaulio sutvėrimą yra galimi suderinti su evoliucijos teorija. Mat Dievas specialiu aktu sukūrė tą išsivystymo galią, sakytume, įdėjo specialų evoliucinį dinamizmą į pirmaprades ląsteles.
Šiame straipsnyje mėginsime aiškinti evoliucionistams kylančius sunkumus, kaip suderinti evoliuciją su katalikų mokymu, kad visi žmonės yra kilę iš Adomo ir Ievos (monogenizmas). Pirmoji žmonių pora perdavusi gimtąją nuodėmę visiems žmonėms. O juk evoliucijos teorija tvirtina, kad žmonės kilo iš daugelio pirmųjų porų (poligenizmas). Tad kaip būtų galima kalbėti apie visų paveldėtą gimtąją nuodėmę? Tad tikinčiam žmogui čia ir kyla pagrindinis klausimas: ar poligenizmą galima suderinti su katalikų mokymu apie gimtąją nuodėmę?
Bendrieji evoliucijos principai rodo ir radiniai verčia prileisti, kad žmogaus kilmė buvo poligeninė, t.y. žmonės išsivystė iš daugelio porų. Taip kilo naujos daugelio gyvūnų rūšys. Iš didelės kokių nors gyvūnų rūšies ar klasės, tartum iš kokios didelės kaimenės, gyvenančios tam tikroje srityje, dėl genų mutacijos, susidarius palankioms sąlygoms, gana staigiai kyla naujos gyvūnų rūšys. Taip galėjo kilti iš kurios nors primatų rūšies daug pirmųjų hominidų ar prožmogių. Jie nekilo iš beždžionių, kaip anksčiau buvo tvirtinama, bet iš bendro protėvio ir milžiniškoms beždžionėms (gigantopithecus, gyvenusioms prieš 9 milijonus metų ir išmirusioms), pongidams (modern. beždžionėms) ir hominidams (prožmogiams). Su beždžionėmis (orangutangu, šimpanze, gorila) žmogus turi daugiau kaip 300 skirtumų ir panašumų.
Ramapithecus, pagal antropologus, buvęs vienas pirmųjų hominidų. Jis buvo paplitęs Indijoje, Pakistane, Rytų Afrikoje, Rytų ir Pietų Europoje. Viena jo rasių — Kenyapithecus, gyvenęs jau prieš 14 milijonų metų Fort Fernán, prie Viktorijos ežero dabartinėje Kenijoje. Ramapithecus maždaug prieš 6 milijonus metų išsiskleidė į dvi šakas.
1. Australopithecus. Prie šios šakos priklauso Australopithecus africanus, Australopithecus robustus ir Australopithecus Bolsey arba Zinjanthropus, kurio fosilijos rastos prie Olduvai Gorge, Šiaurės Tanzanijoje. Taip pat Afrikoje rastas ir Lucy skeletas. Jie atrodo kaip beždžionžmogiai. Jų kaukolėje smegenų tūris — apie 500 kubinių centimetrų. Dažnai jie vaikščioję stati, bet, atrodo, nemokėję pasigaminti jokių įrankių. Jie išmirė prieš milijoną metų.
2. Homo. Pagal antropologus, šios šakos hominidai (prožmogiai) mokėjo pasigaminti įrankius, ginklus ir vartoti ugnį. Bet antropologai ir paleontologai surado liekanas vis tobulesnių grupių.
Homo habilis. Šiai grupei tarp kitų radinių priklauso ir "Kaukolė 1470”. Jos smegenų tūris — 650 kub. centimetrų. Ši kaukolė rasta Richardo E. Leakey 1972 m. prie Rudolfo ežero, Kenijoje. Šis homo habilis gyvenęs prieš 3-2,8 milijonus metų.
Homo erectus — Pithecanthropus. Šiai grupei priklauso Javos žmogus, Sinanthropus, Heidelbergo žmogus. Jie gyvenę prieš 1.500.000-500.000 metų. Smegenų tūris — 900 kub. centimetrų.
Homo sapiens. Jis atrastas Abisinijoje; Neanderthalio žmogus — Vakarų Vokietijoje; Cro-Magnon žmogus — Prancūzijoje. Jie pasirodę prieš 100.000 metų. Smegenų tūris — 1-300 kub. centimetrų. Jie jau turėjo išvystę tam tikrą kultūrą. Iš jų kilo dabartiniai žmonės ir visos rasės.
Daug tikinčiųjų, mokslininkų, ypač kreacionizmo šalininkų, nepripažįsta nei žmogaus evoliucijos, nei jo poligeninės kilmės. Svarbiausi jų argumentai: nerasta pereinamųjų stadijų fosilijų; Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymas ir jų skelbiamas dialektinis tvirtinimas — arba tas gyvūnas turi protą ir dvasią, arba neturi. Jei neturi, tai jis gyvulys, o jei turi — žmogus.
Ir patys mokslininkai evoliucionistai sutinka, kad yra dar daug neaiškumų, nustatant žmogaus evoliuciją. Tačiau mūsų dienų antropologai tų gyvūnų pereinamųjų stadijų fosilijų neatradimo ir nebuvimo nebelaiko argumentu prieš evoliuciją. Jie dabar pripažįsta, kad ir žmogaus evoliucija vykusi staigiomis mutacijomis, pasikeitimais ir po jų kilusiu greitu naujojo tipo gyvių išplitimu.
Kaip ten bebūtų, teologai, anot Karl Rahnerio, gali konstatuoti tik faktą, kad mokslininkai antropologai šiandien galvoja poligenizmo terminais (žr. Kari Rahner, S.J., Evolution and Original Sin, p. 64. Ir toliau šiame rašinyje naudosimės K. Rahnerio aiškinimais). Tolimesni mūsų svarstymai remiasi šia prielaida, mums patiems nei teigiant, nei neigiant žmogaus evoliuciją ir poligenizmą. Tik su K. Rahneriu tvirtiname, kad pagal dabartinius mokslo ir teologijos duomenis negalima įrodyti, jog ortodoksinis katalikų mokymas prieštarautų poligenizmui. Tad poligenizmas suderinamas su katalikų mokymu.
Kaip jau anksčiau minėta, biologijos, anatomijos, antropologijos ir paleontologijos mokslai pripažįsta poligenizmą kaip mokslinę teoriją, nors ir ne kaip šimtaprocentinę mokslinę tiesą.
Tie, kurie skelbia žmogaus kilimą iš vienos pirmosios poros, negali remtis Sen. Testamento Pradžios knygos pirmaisiais trimis skyriais, kur kalbama apie Adomo ir Ievos sutvėrimą. Tuose skyriuose panaudotos literatūrinės formos rodo, kad tai nebuvo istoriškas įvykių atpasakojimas. Tai tik vaizdingas pasakymas, kad viską, kas yra pasaulyje, ir pirmuosius tėvus Dievas sukūrė.
Tas pat sakytina ir apie N. Testamentą, kur kalbama apie žmogaus sutvėrimą. Mat N. Testamente kartojami S. Testamento posakiai. Tad jie interpretuotini taip, kaip ir S. Testamento tie patys tekstai.
Sunkiau yra suderinti poligeninę žmogaus kilmę su katalikų mokymu, kad visi žmonės gimsta su gimtąja nuodėme, kurią visi paveldi iš pirmųjų tėvų, Adomo ir Ievos. Tačiau modernūs egzegetai aiškina, kad reikia teisingai suvokti S. Testamente vartojamus žodžius — Adomas, protėviai, sūnus ir t.t. Hebrajų kalboje jie turi sudėtingą, o ne vieną prasmę. Hebraiškas žodis adam galimas versti: žmogus, keli žmonės, visi žmonės, žmonija, žmogus, atstovaująs visai žmonijai.
Šv. Rašte žodis adam dažniausiai vartojamas kolektyvine prasme. Iš 510 atvejų S. Testamente jis tik vos keletą kartų taikomas tam tikram individui. Pradžios knygos pirmuosiuose skyriuose žodis adam rašomas su tikruoju artikeliu ha-adam, t.y. žmogus. Užtat netinka jį versti tikriniu vardu — Adomas. Hebrajų kalboje pažymėti atskiram individui vartojamas išsireiškimas ben-adam, t.y. žmogaus sūnus.
Taip reikia suprasti ir N. Testamente vartojamus posakius, pvz., Luko 3,7, Judo laiške 1,4, Pauliaus laiške Romėnams 5,12-21. Nors galima manyti, kad šv. Paulius turėjo galvoje individą Adomą, bet šios pastraipos pirmoji prasmė yra representatyvi: ".. .viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo pirmavaizdis”. Kaip šis yra senojo žmogaus tipas, taip Kristus yra tipas naujojo žmogaus, gavusio malonės ir nuteisinimo dovaną. Panašiai aiškintini ir tiesioginiai Kat. Bažnyčios pasisakymai, pvz., Tridento susirinkimo (žr. Denz. nr. 1511-1513), taip pat Pijaus XII enciklikos "Humani generis” (1950), kur rašoma: "Bažnyčios mokymas evoliucijos mokslo atžvilgiu paliekamas atviru klausimu, kiek tos spekuliacijos kalba apie žmogaus išsivystymą iš kitų, jau gyvų medžiaginių būtybių... Ten yra ir kitokių teiginių apie vadinamąjį poligenizmą, kuris tikintiesiems nepalieka tokios diskusijų laisvės... Neaišku, kaip tokią pažiūrą galima suderinti su mokymu apie gimtąją nuodėmę, kuris yra mums Bažnyčios garantuotas”.
Į tai žymūs teologai atsako, kad poligenizmas Bažnyčiai yra gana naujas dalykas. Nė viename dokumente, kur Bažnyčia moko "ex catedra”, dar nėra apie tai pasisakyta. Enciklika "Humani generis” nėra toks dokumentas. Tokius Bažnyčios mokymus teologai vadina ne tiek "neklaidingais”, kiek "saugiais”. Tokie mokymai dar gali pasikeisti. Juk, pavyzdžiui, vienu metu viduramžiais bendroji teologų nuomonė, taip pat ir šv. Tomo Akviniečio, buvo priešinga mokymui apie Nekaltą Marijos prasidėjimą, bet vėliau tai buvo paskelbta tikėjimo dogma. Panašiai ilgą laiką bendroji teologų nuomonė buvo priešinga evoliucijos teorijai, o vėliau pats Pijus XII jau laiko šį klausimą atviru. Taip turbūt bus ir su poligenizmo teorija. Daugelis teologų jau dabar laiko poligenizmą atviru klausimu, suderinamu su katalikų mokymu apie gimtąją nuodėmę.
Tai parodo ir filosofiškas svarstymas. Žmonės visuomet gyveno bendruomenėse, yra ir buvo vieni nuo kitų priklausomi, vieni už kitus atsakingi ir solidarūs. Štai pavyzdys. Viename mieste gyveno didelė turtuolių šeima, dar susigiminiavusi su kitomis šeimomis. Jiems priklausė daugybė miesto namų, dirbtuvių, fabrikų ir kitokio turto. Visa giminė gyveno laimingai. Tačiau jų jaunoji karta, paveldėjusi tėvų turtus, mėgo ne tiek dirbti, taupyti, kiek pokyliauti, lošti, girtuokliauti. Greit ji visus turtus išeikvojo. Sustojo darbas įmonėse, dirbtuvėse, krautuvėse ir aplinkiniuose ūkiuose. Neturtėliais tapo jie patys, jų vaikai, taip pat ir visi miesto gyventojai, nes sustojo beveik visa prekyba ir pramonė. Jų vaikai ir kiti miesto gyventojai asmeniškai nenusikalto, tačiau kaip jie pirma dalyvavo tų turtingųjų šeimų laimėje, taip dabar turi dalyvauti ir jų nusikaltimų pasekmėse.
Panašiai turbūt atsitiko ir su pirmaisiais žmonėmis. Pirmosios įtakingosios šeimos pradėjo aukoti aukas tariamiesiems dievams, jų pačių pasidarytiems stabams, užuot garbinusios savo Kūrėją Dievą. Galbūt tose aukojimo šventėse jie su kitais pakviestaisiais pokyliavo, paleistuvavo ir svetimavo. Tokiu būdu jie paniekino savo Viešpatį Dievą ir labai nusikalto. Dėl tos savo asmeniškos nuodėmės tie pirmieji žmonės buvo Dievo nubausti — neteko Dievo meilės, malonės ir su jomis sujungtų ypatingųjų dovanų: nemirtingumo, darnos tarp dvasios ir kūno polinkių. Tad tos pirmosios žmonių poros negalėjo tų dovanų (kurių jau neturėjo) gimdymu perduoti savo vaikams. Priešingai — gimdymu jie savo vaikams perdavė nuodėmingą savo padėtį, tą gimtąją nuodėmę. Taip iš tų pirmųjų žmonių porų gimtoji nuodėmė perėjo į visą žmoniją.
Taigi iš šio straipsnio ir iš buvusio pereitame numeryje tikintis žmogus gali susidaryti rimtais autoritetais ir svariais argumentais paremtą nusistatymą, kad gyvūnų ir taip pat aukščiausiojo gyvūno — žmogaus evoliucija nėra priešinga religijai, nei Šv. Raštui, nei Kat. Bažnyčios mokymui. Tačiau tenka palikti laisvę kitiems tikintiesiems ir kitaip galvoti, nes tiek bendroji, tiek žmogaus evoliucija dar nėra šimtu procentų įrodyta tiesa. Tai yra tik teorija, tvirtinama paleontologijos mokslo.
LITERATŪRA
Richard E. Leakey, “Skul 1470”, National Géographie, 1973, p. 819-829.
Jerry Adles & John Carey, Enigmas of Evolution, Newsweek, March 29, 1982, p. 44 ss.
Roy B. Zuck, Création, Evidence from Scripture and Science, 1976, p. 16.
Karl Rahner, S.J., Evolutioin and Original Sin, New York 1967, p. 61 ss.
Erwin Nemeszeghy, S.J., and John Russel, S.J., The Theology of Evolution, Notre Dame, IN, 1972, p. 96.
Encyclopedia Americana, Vol. 18, 1978, p. 186-192. Lietuvių enciklopedija, 35 tom., Boston 1966, p. 378-384.
■ Italijoje įvykusiame tarptautiniame jaunimo suvažiavime dalyviai vienbalsiai priėmė deklaraciją, kurią pasiuntė Jungtinėms Tautoms. Ja reikalauja gerbti tarptautinius įsipareigojimus, saugant žmogaus ir tautų teises, kiekvienai tautai palikti laisvo apsisprendimo teisę. Skatina kurti solidarumu pagrįstą santvarką, griežtai vengiant karo.