Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PIRMAS SNIEGAS LIETUVOJE
Antrą lapkričio savaitę Lietuvoje pradėjo sklandyti pirmosios snaigės. Lapkričio 23 d. Vilniuje gan smargiai snigo. Miesto gatvėse pasirodė sniego valymo mašinos. Kaune tą dieną lijo. Pirmas sniegas greit nutirpo su žaibų švystelėjimu ir griaustiniu.
Pirmasis sniego kilimas padengia Lietuvos žemę lapkričio pradžioje. Vilniuje vieną žiemą sniegas iškrito jau spalio 17 d. Kai kuriose Lietuvos vietose dar anksčiau—spalio 11 d. Pirmajam sniegui visada lemta nutirpti. Gruodis paprastai supučia pusnis, ir šaltis sukausto vandenį. Pajūryje sniego danga susidaro sausio pradžioje. 1879-80 m. žiemą anksti paspaudė šalčiai, ir sniegas, nuklojęs Lietuvos žemę lapkričio mėnesį, nenutirpo iki balandžio. Nuo šalčio poškėjo tvoros. Senovės metraščiai aprašo 1283 m, žiemą. Sako, kad kas iš miesto ar kaimo išvažiuodavo, tas nuo šalčio kelyje numirdavo. 14 amžiaus pradžioje daug kam atrodė, kad į Lietuvą sugrįš ledynmetis. Užšalo visa Baltijos jūra. Būta ir šiltų žiemų. 1532 m. Lietuvoje sausio mėn. ūkininkai arė laukus. 1724 m. viduržiemy į Lietuvą iš šiltų kraštų sugrįžo gandrai.
Premijas laimėjusieji jaunieji spaudos bendradarbiai Daužvardžio fondo premijų įteikimo proga 1984.12.09 Čikagoje. Iš k. į deš. sėdi: Raminta Pemkutė, Aušra Jasaitytė, Gaja Pemkutė, Guoda Antanaitytė, ir Nida Misiulytė. Stovi: Andrius Kulikauskas, Gytis Liulevičius, Vėjas Liulevičius, Marius Katilius Boydstun ir Aras Tijūnėlis. V. Maletos nuotr.
Kai daug sniego, ir šaltis glamonėja skruostus, tada ne tik vaikai, bet ir suaugę dedasi slides, čiumpa rogutes bei pačiūžas ir visi į gamtą. Labai dažnai atsitinka, kai orai gražiausi, kalnai slidžiausi, tai slidžių nėra, tai lazdos pasimetusios, tai rogutės sugedusios. Reikia bėgti į parduotuvę, o ten tokių prekių nėra. .. ("Tiesa”)
PASAKOJIMAI IR PADAVIMAI APIE ĄŽUOLUS
Kiekvienas medis savo siluetu ir lapija yra gražus bei nepakartojamas. Akys visada ąžuolą išskiria iš kitų medžių ir ilgėliau juo gėrisi: kamienas storas, tvirtas, šakos plačios, galingos. Prieš kelis amžius ąžuolai užėmė penktadalį Lietuvos miškų ploto. Šiandien miškininkų globojamų ąžuolų yra apie 24 tūkstančiai hektarų.
Įdomią istoriją apie ąžuolus papasakojo mokytojas A. Gaška iš Pandėlio. Panemunio vienuolyno kronikoje 1710 m. esą užrašyta, kad po švedų nuniokojimo apylinkę ištiko badas ir paplito maro epidemija. Vaidilos ir kriviai liepė žmonėms palikti savo atvirus namus ir eiti į ąžuolynus. Ąžuolynuose liepė maitintis pušų pumpurais, jauna pušų žieve ir negrįžti į namus, kol praeis žiemos šalčiai. Greta įrašyta vienuolių pastaba, kad nuo maro, kaip Dievo rykštės, esą reikia šauktis ne ąžuolų, o dangaus pagalbos. Bet 1712 m. kronikoje taip pat pažymėta, kad tie žmonės, kurie išėjo į ąžuolynus, išliko gyvi.
Mūsų senoliai sakydavo, kieno kieme auga ąžuolas, to kieme žmonės neserga džiova. Daug vėliau mokslininkai paaiškino, kad ąžuolų aplinkoje yra švarus oras.
Žemaitijoje, prie Plungės - Kulių kelio, tuojau už Minijos, auga storas ąžuolas. Žemaičiai pasakoja, kad dar tada, kai Jogaila su Vytautu krikštiję šių vietų gyventojus, kai buvę kertami šventieji pagonių ąžuolai, šis ąžuolas lapojęs ir buvęs gana drūtas. Neįstengė jo nukirsti, buvo pasitenkinta nukirsta viršūne, vietoje jos įkėlus koplytėlę. Koplytėlė jau seniai supuvo. Ištrešo ir ąžuolo vidus, bet galiūnas vis dar neprarado savo didybės. Ąžuolas įrašytas į valstybės saugomų gamtos paminklų sąrašą.
Tokių padavimų esama ir daugiau. Antai Biržų rajone, pačiame Lietuvos pasienyje, yra Sandariškių kaimas, Jame auga irgi labai senas ąžuolas. Pasak padavimo, čia lietuviai baigė mušti švedų atėjūnus. Šie paprašė taikos, arba sandoros (iš to ir kaimo pavadinimas). Raštą, kaip neilgaamžį dokumentą, lietuviai pasirašyti atsisakė, tačiau pasodinę į žemę tris ąžuolo giles, prigrasindami įsibrovėlius, kad, kol žaliuos nors vienas iš šių gilių išaugusių medžių lapas, svetimšaliai nedrįstų kojos į Lietuvą kelti. Ąžuolai išaugę, iškeroję. Dviejų kelmų vietas tik atsekti galima, o štai trečiasis ąžuolas ir dabar žaliuoja.
Biržų rajono Purviškių kaime augančio ąžuolo drevėje knygnešys J. Bielinis slėpė nuo caro žandarų draudžiamą lietuvišką spaudą. Kėdainių rajone, Šventybrastyje, taip pat Kupiškio rajono Mirabelio miške auga ąžuolai — gamtos paminklai, susiję su 1863 m. sukilimu. ("Mūsų gamta”)
KALTOS SKIEDROS
Lietuviukai žaidžia. J. Krapauskienės nuotr.
Lietuvoje statybininkai arba remontininkai pabaigtuvių vainiką nupina metais arba kitais vėliau, negu buvo planuota. Čia nieko naujo, tai jau įprasta. Įdomu tiktai, kodėl taip būna? Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono kontrolieriai bandė išsiaiškinti ir štai ką jie atrado.
Tašant lentą, lekia skiedros. Kur vyksta statyba, tų skiedrų gana daug. Vyresniojo meistro A. Klovo vadovaujami remontininkai dvidešimt lentų sutašo į skiedras, tik dvidešimt pirmąją prikala į vietą. Taigi skiedrų krūvelė susidaro nemaža ir trukdo darbą. Reikia jas kur nors išgabenti — štai ir gaišatis.
"Prikalti tą dvidešimt pirmąją lentelę ne taip paprasta. Kali vinį, o ji, nelaboji, linksta. Tą ištrauki, kali kitą. Antroji, septintoji, dešimtoji irgi linksta. Kaip susitarusios. Tik kas tryliktą vinį vyresniojo meistro A. Klovo vyrams pasiseka įkalti. Sulankstytų vinių negalima mėtyti statyboje, nes gali prasidurti koją. Reikia surankioti ir kažkur išgabenti. Vėl gaišatis.
Sukalus klojinius, pradedama betonuoti. Ogi cementas dulka. Ir dar kaip dulka — dvylika maišelių į dulkes, tik tryliktasis į betoną patenka. Cemento dulkių, kaip ir skiedrų, nelaikoma apie statybą. Gaišatis jas šlavinėjant ir vežant į sąvartyną.
Šitaip statybinėse skiedrose besikapstydami vyresniojo meistro A. Klovo vadovaujami remontininkai pabaigtuvių vainiką uždelsia metais, o kartais ir ilgėliau.
Už tas gausias statybines skiedras, cementą ir vinis kontrolieriai barė ir baudė A. Klovos vadovaujamus remontininkus.
"Tiesa” tikisi, kad gal bausmės padės sumažinti skiedrų krūvas?
RUOŠIAMASI A. BARANAUSKO JUBILIEJUI
1985 m. sausio 17 d. sukanka 150 metų, kai gimė lietuvių literatūros klasikas Antanas Baranauskas. Pasitinkant šią sukaktį, sudaryta respublikinė organizacinė komisija, vadovaujama filologijos mokslų daktaro j. Lankučio. Organizacinė komisija turėjo posėdį, kuriame aptartas platus jubiliejinių renginių planas. Iškilmingi vakarai numatomi Vilniuje, Anykščiuose. Bibliotekose bus rengiamos lietuvių literatūros klasiko kūrinių bei literatūros apie jo gyvenimą ir kūrybos kelią parodos. 1985 m. "Vaga” išspausdins keturiomis kalbomis gausiai įliustruotą poemos "Anykščių šilelis” leidinį. Bus sukurtas dokumentinis kino filmas. ("Literatūra ir menas”)
“TIESA”: VISIEMS ATVIRI KELIAI MOKYTIS. . .
Deja, kelia nerimą, kad kasmet iš vidurinių profesinių technikos mokyklų išstoja nemažai moksleivių. Ypač didelis nubyrėjimas būna pirmuosiuose kursuose. Priežasčių daug: jaunuoliai nepakankamai įsigilinę rinkosi specialybę. Kai kurie susižavėjo mokykla, o ne pačia profesija. Didžiausia nubyrėjimo priežastis — bloga drausmė, žemas mokymo lygis, nejautrus pedagogų, gamybinio mokymo meistrų požiūris į moksleivį. Kuo paaiškinti tokį įvykį, kad Klaipėdos 18-tąją vidurinę profesinę technikos mokyklą per trejus metus metė beveik 25 procentai įstojusių mokytis moksleivių? Deventiškių 77-ojoje jų per tą laiką nubyrėjo daugiau kaip 29 procentai. "Tiesos” redakcija gavo net keletą laiškų apie Kauno 22-osios vidurinės profesinės technikos mokyklos pedagogų kolektyvo nesutarimus, ginčus, vadovų nepakankamą dėmesį mokymui ir auklėjimui. Iš tiesų šioje mokykloje stinga jautrumo moksleiviams ir pedagogų nuoširdaus bendradarbiavimo.
KAIMO VALGYKLOSE NĖRA BULVIŲ
"Tiesa” skundžiasi, kad iki šiol toli gražu ne visos kaimo valgyklos dirba taip, kaip privalėtų. Yra daug ūkių, kurie valgyklų iš viso dar neturi. Tarp tokių yra Vilniaus rajonas. Čia iš kone dviejų dešimčių kolūkių valgyklas turi tik keturi. Liūdna padėtis, o taip pat ir užduotis. Per dvejus metus pastatyti keturias valgyklas — liko neįvykdyta. Atiduota naudoti vos viena. Valgykla nepastatyta ir Maišiogalos daržininkystės tarybiniame ūkyje, čia ji labai reikalinga. Vargas, kai tenka pamaitinti šimtus talkininkų. Sodininkystės, daržininkystės tarybiniai ūkiai irgi negali pasigirti savo valgyklomis. Dažniausiai jos mažos, nepatogios. Talkininkus galima pamaitinti tik suskirsčius į kelias pamainas.
Kooperatininkų norai, atrodo, geri. Gražūs užrašai valgyklose skelbia, kad, lankytojams pageidaujant, virėjos paruošia įvairių skanėstų. Bulvių, daržovių kaimo valgyklose, atrodo, turėtų būti visuomet. Deja, ne visur taip yra. Štai Daukšių kolūkio valgykloje tikėtis bulvių — tuščias reikalas. Nemalonus šios virtuvės kvapas, o taip pat nerūpestingumas ir aplaidumas. Kai kuriose valgyklose galima užtikti skalbimo priemones, virinami darbo rūbai, o šalia maistas. Kai kuriose valgyklose yra šaldytuvai, bet kalnas dešrų ant bufeto stalo, o šalia svogūnai ir žuvis. Kai kurios valgyklos atvėrė duris, tačiau vaizdas liūdnas. Beveik visose kaimo valgyklose moterys vilki nešvariais darbo rūbais. Darginių valgykla ilgą laiką neveikė — taisė šaldytuvus. Deja, per tą laiką niekam neparūpo paremontuoti patalpas. Valgykla atvėrė duris, tačiau vaizdas liūdnas.
VILNIAUS MIESTE 20 TILTŲ
Vilniuje, Žvėryno pakraštyje, kur buvo keltas per Nerį, upės krantus sujungė pėsčiųjų tiltas. Šis 230 m ilgio ir šešių su puse metro pločio tiltas gerokai sutrumpino kelią iš miesto centro į Vingio parką. Per jį į Žvėryną tekės šiltas vanduo.
Vienas seniausių ir reikšmingiausių tiltų Lietuvoje buvo Vilniaus tiltas per Nerį. Jis yra netoli Žemutinės pilies, pastatytas 1536 m. Kadangi tilto atramos buvo mūrinės, jį vadino Mūriniu. Žygimanto Senojo privilegija, buvo įvesta rinkliava už važiavimą tiltu. Buvo uždrausta statyti tiltus per Nerį 45 kilometrų spinduliu nuo jo. Nuo Verkių iki Panerių buvo uždrausta įrengti keltus, lieptus ar kaip kitaip keltis per upę. 1655 m. tiltas buvo sudegintas ir tik 1766 m. ant išlikusių paramų jis vėl atstatytas ir nudažytas žaliai. Nuo to laiko jį pradėjo vadinti Žaliuoju tiltu. 1812 m. tiltas vėl buvo sudegintas. Jo vietoje buvo pastatytas laikinas, o karui pasibaigus — nuolatinis medinis tiltas. 1894 m. medinį tiltą pakeitė metalinis. Buvo išardytos senos atramos, ir tiltas rėmėsi tik į krantines. Pagal įpratimą, jis ir toliau buvo vadinamas Žaliuoju. 1944 m. vokiečiai, traukdamiesi iš Vilniaus, tiltą susprogdino. Po karo sugriautojo vietoje buvo pastatytas medinis. 1952 m. vietoje medinio buvo pastatytas metalinis, kuris ir šiandien tebestovi.
1965 m. Vilniuje pastatytas Žirmūnų tiltas. Buvo statomas taupant medžiagą, ir jis tapo rekordininku tiltu to meto pasaulinėje tiltų statyboje. ("Tiesa”)
Turgus Lietuvoje. J. Krapauskienės nuotr.
GRAŽIOS LIETUVOS GIRIOS
Senosiose Lietuvos giriose ganėsi stumbrų, taurų kaimenės. Gyveno laukiniai arkliai, briedžiai ir lokiai. Ežeruose, upėse, pelkėtose žemumose veisėsi bebrai, vandens ir balų paukščiai. Miške ne tik mediena brendo, ne tik žvėrys ir paukščiai gyveno, bet uogos, grybai ir riešutai augo. Miške buvo gausu įvairių vaistažolių. Miško turtai gelbėjo lietuvius nuo bado nederlingais metais. Rengė ir maitino kariuomenę. Puošė lietuvių menes. Mediena ir medumi prekiavo su kitomis šalimis.
Jau pavasario pabaigoje, dar rugiams nespėjus išplaukti, įsaulio šlaituose ir miško aikštelėse nurausta pirmosios žemuogės. Greit po žemuogių noksta mėlynės. Rudeniop sirpsta bruknės, girtuoklės. Raudonos spanguolės primena, kad ruduo jau čia pat. Lapuočių miškuose ir ypač jų kirtimuose auga avietynai. Rečiau ir tik pavieniais medžiais upių ir ežerų pakrantėse auga laukinės obelys, kriaušės ir šermukšniai.
Lietuvos miškuose auga keli šimtai įvairių grybų rūšių. Jau ankstyvą pavasarį, žydint šilagėlėms, pasirodo pirmieji babausiai ir briedžiukai. Vėliau pradeda dygti voveraitės, kazlėkai, rudmėsės, raudonikiai, kol galų gale ateina baravykų metas. Žaliuokės kaišioja savo žalias kepurėles iki pat šalnų. Geriausiai grybai dera pušynuose, kurių gausu pietinėje Lietuvoje — Dzūkijoje. Grybingi miškai taip pat Pabradės, Švenčionių ir Molėtų. Galima gerai prisigrybauti dideliuose Kazlų Rūdos miškuose.
Lietuvos miškuose yra ir istorinių medžių. Alytaus rajone, pakeliui į Seirijus, žaliuoja Kartuvių pušis. Ant šios pušies buvo kariami nepaklusnūs baudžiauninkai. Įdomiais gamtos ir kultūros paminklais laikomi drevėti medžiai. Senovės lietuviai juose laikydavo bites. Šių medžių galima aptikti visoje Lietuvoje. Daugiausia jų yra pietinėje Lietuvoje — Gudo girioje. Jau kelinta medžių karta apie juos auga, bet šių drevėtųjų joks kirvis neliečia.
Tarp įvairių istorinių ir paminklinių medžių yra dar aukščiausieji. Tikros varžybos vyksta tarp Alytaus ir Prienų miškininkų: kurių šile — Punios ar Prienų — auga aukštesnė eglė? Punios šile buvo surasta 42 metrų aukštumo eglė, o Prienų — 46 m.
Yra medžių, išsiskiriančių savo išvaizda. Įdomi liepa Papilėje, Akmenės rajone. Čia iš vieno kelmo išaugę net šešiolika liepų — ištisas liepynas. Kaišiadorių rajono Dambravos kaime liepa labai panaši į didelę žvakidę. Yra medžių, kurių viršūnė viena, o kamienai du, tarsi būtų dvikojis medis. Varėnos, Šakių ir Kretingos rajonuose yra pušų, ant viršūnių užsimaukšlinusių stambias "kepures”, kurios vadinamos raganų šluotomis. ("Girios”)
■ Guyanoje, Pietų Amerikoje, visos žymesnės informacijų priemonės yra vyriausybės rankose. Vienintelis laikraštis, kuris bando kovoti su pareigūnų korupcija, yra jėzuitų leidžiamas “Catholic Standard”. Stengiamasi jį užslopinti, ir kelinta byla iškeliama už vyriausybės žmonių “šmeižimą”.