(Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
5. AR AŠ ESU APŠVIESTAS?
"Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė”.
Kas yra tamsa? Tai tokia būklė, kai daiktai neatspindi į juos nukreiptos šviesos. Šviesa yra, bet daiktai nėra jos apšviesti. Tai nėra absoliuti tamsa, kurioje visai nebūtų šviesos. Tai yra greičiau tokia situacija, kurioje nėra daiktų. Įsivaizduokime, kad kino salėje yra tamsu, o tačiau joje yra šviesa, nušviečianti ekraną. Tarpplanetinėse erdvėse taip pat yra tamsu, nes ten nėra ką nušviesti, tačiau ten yra šviesa, nušviečianti žemę ir kitas planetas. Taigi šviesa spindi tamsoje.
Šviesa, spindinti tamsoje, yra dieviška šviesa. Ir ten, kur ji nieko nenušviečia, matyt, nėra atitinkamos šiam nušvietimui būties. Čia kalbama ne apie fizinę šviesą, bet apie dievišką šviesą, kuri kartu yra ir gyvybė. Ji būtybes nušviečia, ne vien jas parodydama, bet ji kartu yra ir jų buvimo priežastis. Kur nėra Dievo žmogaus, ten dieviškoji šviesa spindi tamsybėse.
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
Kaip aš stoviu šios šviesos atžvilgiu? Aišku, kad toji šviesa mane apšviečia, bet ar aš esu tamsa, ar šviesa? Savo fizinėmis akimis aš tos šviesos nematau, bet mano tikėjimas liudija, kad aš esu toje šviesoje. Ta dieviškoji šviesa ne tik apšviečia, bet ir gaivina.
Šviesa ir tamsa, kurių žaidimu šventasis autorius čia naudojasi, yra dvasiai išreikšti simboliai. Dvasia šviesą pažįsta ir už ją apsisprendžia, ją teikdama ir medžiagai, kuri dvasinės šviesos pagauti negali. Dėl to medžiaginė filosofija yra tamsybė. Ji neturi priėjimo prie tos šviesos, kuri yra kilusi iš gyvybės. Gyvybė yra dieviška ypatybė.
Man reikia nusižeminimo, kad galėčiau regėti šią šviesą. Pasak Mausbacho, sakramentų priėmimui reikia nusižeminimo; reikia prisipažinimo, kad pagalba man yra reikalinga. Dėl to mano išdidumas yra prisirišimas prie tamsos, prie išorinių apraiškų, per kurias praeina dieviška šviesa, bet, kad ji būtų suprasta ir pasisavinta, ne tik mano, bet ir visų daiktų labui, reikia išpažinimo, kad ta šviesa man yra reikalinga. Dieve, leisk man būti apšviestam!
6. MANO PASIUNTINYBĖ
"Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas”.
Pirmiausia atkreipkime dėmesį į tai, kad čia jau pasirodo žmogus. Ligi šiol buvo kalbama apie dievišką gyvybę ir šviesą, o dabar jau apie žmogų. Jis bus dieviškos tiesos liudytojas. Kodėl ne senoji sandora su visa savo visuomenine sąranga pastatoma atstove paliudyti dieviškajai šviesai, bet vienas žmogus? Juk ji buvo įsteigta tam, kad ruoštų kelią šiam šviesos atėjimui.
Tačiau tikrasis Dievo žodžio partneris yra ne sąranga, ne organizacija, ne kultūra, bet žmogus. Jis, ne visuomenė, yra Dievo atvaizdas. Tiesa, jam yra reikalinga visuomenė, bet ji žmogaus neatstoja. Žmogus savo visuomenišku nusiteikimu ir įsipareigojimu kuria visuomenę, kaip būtiną savęs apraišką ir pasipildymą. Tačiau visuomenė žmogaus neatmeta, nesako, kad jis nereikalingas.
Dėl to šio naujo dieviško žaidimo, kurį mes vadiname atpirkimu, pirmasis partneris yra žmogus. Tas žmogus yra Jonas Krikštytojas. Jis yra Dievo siųstas. Jonas turi ypatingą Dievo duotą uždavinį. Tačiau tokį specialų Dievo duotą uždavinį turi ir kiekvienas žmogus. Nėra žmogaus, kuris nebūtų Dievo siųstas. Joks žmogus negimsta savaime, inercijos dėsnio vedamas. Pasak W. Schmidto, iš daugybės paveldėjimo lobių, susitelkusių tėvuose, Dievas atrenka šiam žmogui savaimingą derinį. Tai yra psichologiškai biologinės žmogaus savaimingo pašaukimo priemonės. Jos yra tam, kad žmogus atliktų savo pasiuntinybę, kurią jam duoda Dievas.
Aš turiu savitą pasiuntinybę ir jai atlikti priemonių, Dievas pažįsta mane pirmuoju vardu, panašiai kaip Joną Krikštytoją. Kokia yra mano pasiuntinybė? Kaip aš turiu tvarkyti tas gamtines ir antgamtines priemones, kurios man yra suteiktos? Viena yra tikra, kad aš turiu į jas žiūrėti realiai. Man nereikia svajoti apie nerealius uždavinius, bet reikia vengti minties, kad čia nieko nėra, kad čia viskas tuščia, kad aš esu apsuptas tik sunkenybių ir neturiu vertingų, didelių uždavinių.
Neužtenka man pasiuntinybės ir priemonių, kurias man Dievas yra suteikęs mano prigimties forma. Jis savo apvaizda man vadovauja mano gyvenimo kelyje. Tiesa, jis nevartoja prievartos. Jis respektuoja mano apsisprendimus. Jis daro man palankias išvadas ne tik iš mano apsisprendimų, bet ir iš mano silpnybių bei kalčių. Jis nepraranda vilties dėl manęs. Aš turiu labiau rūpintis pačiu savimi, geriau suvokdamas, už ką turiu kovoti ir kur turiu būti nugalėtas.
Jono Krikštytojo misija, kuri, istoriškai žiūrint, yra tokios pirmaeilės reikšmės, tuo pačiu istorišku žvilgsniu žiūrint, yra greičiau nepasisekimas. Jam nepasisekė Jėzaus parodyti aplinkai tokiu laipsniu, kokio Jėzus buvo vertas. Pats Jonas buvo nužudytas. Jis pats savo vaidmenį suprato "minoriniu tonu”, sakydamas, kad jam reikia mažėti, o Jėzui didėti. Nepasisekimas, atrodo, yra žmogaus gyvenimo dalis. Nepaisant to, paties Jėzaus pasakymu, Jonas yra didžiausias iš žmonių.
Šiandien išgirdau, kad jau trečia mano sutuokta šeima iširo. Taigi ir mano, bent liturginė, veikla yra nužymėta nepasisekimais. Ar aš savo gimines ir kitus artimuosius vedu geru keliu? Gal aš juos gadinu? Kiek jų problemos atspindi mano problemas? Mano giminės, mano šeima taip pat turi Dievo pasiuntinybę. Žmogiškai aš esu iš jų. Kokia yra mano giminių paskirtis sąryšyje su manimi? Ar jų kovos vyksta mano kovų paraštėje? Ar jie savo problemomis neparodo mano tikrąją vietą žmonijos išganymo istorijoje?
7. TIESOS LIUDYTOJAS
Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą. .
Žmogaus uždavinys yra liudyti šviesą. Liudijimas yra didelė žmogaus pareiga. Tačiau ji yra ribota pareiga. Liudytojas nėra nepriklausomas kūrėjas: menininkas ar kalbėtojas. Jis patvirtina tik tai, kas yra tiesa. Liudytojas yra neįmanomas kitaip, kaip tik sąryšyje su tiesa. Liudytojas, liudijąs netiesą, yra liudijimo sužalojimas. Jis tada jau nebebūtų liudytojas. Gal jis tada galėtų vadintis kūrėju ar menininku, bet ne liudininku. Liudininkas nėra įmanomas be tiesos.
Ko liudyti atėjo šis žmogus Jonas? Jis atėjo liudyti šviesos. Bet jeigu jis šviesai vaidina liudytojo vaidmenį, tai ta šviesa yra kartu ir tiesa. Kitaip jis nebūtų liudininkas, nes, kaip matėme, liudininkas yra įmanomas tik sąryšyje su tiesa. Iš tikrųjų šviesa visada yra buvusi žmonijoje tiesos simbolis. Taip pat ji kartu pasako, kad liudijama tiesa nėra kokia neįžvelgiama paslaptis, bet savyje ji turi aiškumo: tokio aiškumo, kurį žmogus gali suprasti. Jei ši tiesa būtų tik paslaptis, tik neįžvelgiamybė, tai jai netiktų šviesos sinonimas. Tad krikščioniška tiesa yra kartu ir šviesa. Tačiau ji yra dar daugiau negu šviesa. Kaip matėme, ji yra ir gyvybė. Gyvybė, kuri yra pas Dievą. Šios gyvybės čia minimas liudytojas neperteikia. Ją teikia Dievas. Jei liudytojas būtų gyvybės versmė, jis būtų daugiau negu liudytojas. Jis būtų Kūrėjas ar Atpirkėjas, bet Jonas toks nebuvo.
Lotynų kalboje žodis, reiškiąs kankinį, yra martyr. Jis yra kilęs iš graikų kalbos žodžio martyreo — liudyti, būti liudininku. Tad atrodo, kad pirmieji krikščionys taip labai vertino liudijimą, kad jį sutapatino su kankininkyste. Antra vertus, šis sąryšis kankininkystės su liudijimu sako, kad liudijimas yra asmeninis uždavinys, kad jis sielojasi su savo gyvenimo paaukojimu už tiesą, kuri yra liudijimas.
Liudijimo sąryšis su kankininkyste savitoje šviesoje pastato apaštalavimo uždavinį. Apaštalavimo pareiga tada yra išimama iš tokių sričių kaip agitacija, įkalbinėjimas, sugestionavimas ir pastatoma liudijimo kategorijon, kas reiškia, kad liudytojo gyvenimas yra į tai įjungtas ir net išstatytas pavojun. Mūsų laikais, kai propaganda yra nepaprastai išplitusi visose gyvenimo srityse, bet praradusi pagarbą tiesai, šitaip suprastas liudijimo sąvokos grąžinimas į gyvenimą yra labai pageidautinas dalykas.
Ar aš esu tikėjimo liudininkas? Ar aš savo gyvenimą į tai įjungiu? Ar dėl įvairių patogumų, pataikavimų ir draugysčių nesu išsižadėjęs liudyti tiesą?
8. NEPASISEKĘS JONO LIUDIJIMAS
.. ir kad visi jo dėka įtikėtų”.
Jono Krikštytojo vaidmuo buvo didesnis, negu iš tikrųjų išėjo. Žmonės per jį turėjo įtikėti Kristų. Jis turėjo paliudyti Kristų visai žydų visuomenei. Jeigu Jonui Krikštytojui tai būtų pasisekę, Jėzaus vaidmuo žemėje gal būtų buvęs istoriškai kitoks. Tačiau kai Jono liudijimas nedavė visuotinių rezultatų, pačiam Jėzui teko daug rūpintis savo misijos liudijimu.
Tiek Jono Krikštytojo, tiek Jėzaus liudijimas susilaukė panašaus likimo — persekiojimo ir kankininkystės. Jonui buvo nukirsta galva už tai, kad jis liudijo šeimos ištikimybės pareigą. Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus, formaliai apkaltintas politinio sukilimo ruošimu, tačiau iš tikrųjų greičiausiai už tai, kad sakėsi esąs Dievo Sūnus. Jonas nukentėjo už dorinę tiesą, o Jėzus — už teologinę.
Situacija iš esmės pasilieka ta pati ir dabar: tikėjimui ir dorai yra reikalingas liudijimas. Be liudijimo nėra įmanomas tikėjimas, be liudijimo smunka visuomenėje dorovė. Liudijimas apima daug dalykų: tikėjimo bei doros tiesų skelbimą ir jomis gyvenimą. Du liudijimo bruožai, skelbimas ir pavyzdys, mūsų laikais yra linkę persiskirti. Šiandien yra gerbiamas mokslas, bet negerbiamas pavyzdys. Kantas stipriai yra pasisakęs prieš pavyzdžio reikšmę doriniame gyvenime. Jis mano, kad užtenka tik protinės tiesos. Tikinčiųjų tarpe yra pastebimas kitoks skilimas. Kai kurie tikėjimo ir doros skelbėjai savo skelbiamomis tiesomis negyvena, o kai kurie, gyvenantys tikėjimo tiesomis, yra linkę atsiriboti nuo visuomenės ir tokiu būdu tikėjimo ir dorovės savo pavyzdžiu neliudija.
Galima atkreipti dėmesį dar į vieną atsiskyrimą tiesos nuo gyvenimo. Ne vienas pamokslininkas, skelbdamas tikėjimo tiesas, nurodo ne realaus gyvenimo reiškinius, kaip sektinus pavyzdžius, bet gražiai literatūriškai nudailintas legendas, kuriomis nori įtikinti klausytojus. Bet šitokie pavyzdžiai pradeda būti visuomenei nepriimtini dėl per daug didelio jų atitrūkimo nuo realaus gyvenimo. Tačiau, antra vertus, krikščionybė neturi pasidaryti vien konkrečių žemiškų problemų sprendėja.
Tie žmonės, kurie praktikuoja krikščionišką tobulumą, sekdami Kristaus patarimais, būtent vienuoliai ir vienuolės, atsiriboja nuo pasaulio, bijodami, kad jų tobulybės siekimo stilius nebūtų pažeistas. Jie ne tiek rūpinasi tobulybe, kaip žmogiška apraiška, kiek savo stiliumi, kuriuo jie siekia tobulybės. Tačiau tokiu būdu jie išsijungia iš tikėjimo liudijimo.
Dėl to II Vatikano susirinkimo išleista vienuolinio gyvenimo konstitucija skatina vienuolius imtis apaštalavimo, t.y. tikėjimo liudijimo. Ji sako, kad įžadų žmonės turi pasitarnauti savo laiko žmonių reikalams (1 paragrafas). O 20-me paragrafe sako: "Misijinė dvasia, nepaisant visa ko, turi būti išlaikyta vienuolinėse bendruomenėse”.
Viešpatie, duok, kad visi mano susitikimai ir pasikalbėjimai šiandien būtų persunkti noro savo pokalbininkams paliudyti Kristų ir Dievą, o ne ką kita.