STASYS YLA
Šis straipsnis buvo išspausdintas "Laiškuose lietuviams” maždaug prieš šešiolika metų. Manome, kad jo mintys ir dabar yra aktualios, tad jį perspausdiname, nes kažin ar kas dar prisimena, kad jį būtų tada skaitęs. Redakcija
Daugelis žmonių jaučiasi išsikankinę, tiesiog pavargę dėl moralinių dalykų. Kodėl? Sąžinė nesiduoda sukalbama, palenkiama, apglostoma. Jos reikalavimai atrodo per aukšti, gyvenimo tikrovėje sunkiai pritaikomi. Tai kelia žmogaus nerimą ir sukuria įvairių vidinių įtampų. Žmogus ieško būdų sau pasilengvinti, bent save pateisinti. Dėl to ne vienas vartoja psichologams žinomą savęs apsigynimo "aparatą”, sakysim, perkelti savo kaltę kitiems arba pasiteisinti susidėiusiomis nepalankiomis aplinkybėmis.
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
Sąžinė yra ugdoma, formuojama, dėl to — sau pateisinti — mes klausiame, ar tas mūsų sąžinės ugdymas nebuvo pertemptas tėvu, mokytojų, kunigų? Gal ir pačios krikščionybės moraliniai reikalavimai yra per aukšti, per kieti, nelankstūs? "Kodėl Bažnyčia, kuri šiuo metu daug ką keičia, negalėtu pakeisti, bent sušvelninti tų visų ar bent kai kurių savo reikalavimų?” Teigu ji nieko nedaro, tai gal teisūs yra tie, kurie moralę laiko kintamą, visiškai asmenišką, kiekvienam individualią, priklausomą nuo laiko ir vietos?
Apie tokią "naują” moralę — laisvesnę ir pažangesnę — šiandien mes daug girdime. Tarp tos moralės atstovų yra ir vadinamieji "hippies”. Tada mums kyla naujas klausimas, ar šių keistuolių elgseną dera vadinti morališkai pažangesne? Ar moralė nėra susieta su asmenybės išsiskleidimu, jos didybe, netgi heroika? Nors nesame patys moraliniai herojai, bet toli gražu nenorėtume būti ir pasimetėliai, prisidengę pažangumu.
Kurgi yra toji moralinė kryžkelė, kurion atsiduriame mes patys, o dar labiau ne vienas jaunas žmogus?
BŪTIES AR PADĖTIES MORALĖ?
Pagrindinis klausimas yra šis, ar moralė priklauso žmogaus būčiai bei prigimčiai, ar ji tik žmogiškosios egzistencijos ir situacijos vaisius? Daugelis filosofu pripažino ir pripažįsta, jog moralė yra prigimties imperatyvas bei įstatymas, įdiegtas pačion sąži-nėn. Kiek šis įstatymas susietas su žmogiškąja prigimtimi, tiek jis visiems žmonėms bendras ir nekintamas.
Šios pažiūros laikosi ir krikščionybė, tik ji sąžinės įstatymą priskiria prigimties bei būties autoriui Dievui. Tas pats autorius, vienus įstatymus įdiegęs prigimtin, kitus yra davęs apreiškimu, papildydamas, pagilindamas, išplėsdamas. Abu moralės įstatymai — prigimtinis ir apreikštasis arba pozityvusis — yra derinami krikščionybėje. Dėl to, kai kalbame apie krikščioniškąją morale, nereikia galvoti, kad ii yra kažkas nauja, šalia prigimtinės arba būties moralės. Krikščionybė išpažįsta visuotiniąją nekintama moralę, kaip paties Dievo valią arba jo įstatymą. Kas kita pačios Bažnyčios įstatymai bei moraliniai įpareigojimai, kurie gali būti jos pačios keičiami. Bet kai mes keliam klausimą, ką Bažnyčia turėtu keisti, privalom žinoti, kas yra jos galioje keisti, o kas tik jos saugoma ir ginama kaip nekintamas Dievo įstatymas.
Nežinojimas ar nesusipratimas yra tapęs istoriniu reiškiniu. Sakysim, dalis filosofų nepalankių Bažnyčiai, kaltino krikščionybę, kad ji sugalvojusi Dievo įstatymus. Atmesdami apreiškimą, aišku, jie atmetė ir pozityvų Dievo įstatymą. Atsisakydami Dievo, jie ribojosi prigimtiniu įstatymu, kuris, jų galvojimu, yra grynai žmogiškas. Žmogus turįs sekti savo sąžine, nepaisydamas, ką sako įstatymai ar tokie įsakymai, kuriuos savo ar Dievo vardu skelbia Bažnyčia.
"Žmogiškoji moralė”, nors ir atribota nuo Dievo, vis dėlto daugelio buvo pripažįstama visuotine, pastovia, nekintama. Tik nuo apšvietos laikotarpio įvyko lūžis, kada pati žmogaus prigimtis dėl evoliucionuojančios gyvenimo kaitos pradėta laikyti kintama. Jei žmogaus prigimtis kinta dėl besikeičiančių socialinių sąlygų, tai aišku — kinta ir jo sąžinės "imperatyvas”, ir tas prigimties įstatymas bei toji būties moralė. Su šia pozityvumo, socializmo, evoliucionizmo srovių atneštąja pažiūra iškilo ir naujos moralės klausimas. Moralė "pasidarė” priklausoma nuo padėties arba situacijos, kokioje žmogus atsiduria. Tik pats žmogus galįs pasakyti, kaip jis jaučiasi, kaip išgyvena vieną ar kitą elgesio būdą. Niekas kitas negali jo teisti, smerkti ar bausti.
DĖL LEGALIZMO IR LIBERALIZMO MORALĖJE
Ne vienas žmogus galėjo dabar atsilaisvinti nuo moralinių įtampų, pasinaudodamas minėtom pažiūrom. Vis dėlto tos pažiūros pasirodė vienpusiškos, nes gina tik subjektyvią, asmeninę sąžinės laisvę, kai tuo tarpu moralėje yra dvi pusės. Nėra moralės be tam tikrų principų, normų, pareigų, sankcijų, kaip negali būti moralės ir be laisvo žmogaus apsisprendimo bei sutikimo. Tad pačioje moralėie slypi problema, kaip suderinti viena ir kita. Mes kartais nepajėgiame vykdyti principinių reikalavimų ir kartu jaučiam, jog negalime savęs atpalaiduoti nuo jų saistomumo. Pasinaudoję laisve nepaisyti, vis dėlto nesame patenkinti. Naujos pažiūros mus skatina nepaisyti to "atavistinio sąžinės nepasitenkinimo”, kuris esąs primestas per šimtmečius "bažnytinės” moralės ir viso auklėjimo. Esą reikia visa tai atmesti, tiesiog nepaisyti, ignoruoti, kitaip save lenkti — ir visi tie nerimo, nepasitenkinimo reiškiniai su laiku savaime išnyksią. Deja, nuo tų visų pastangų praėjo apie pora šimtų metų, ir žmonių sąžinė nepasidarė ramesnė. Dėl to "reikia” ieškoti naujų bandymų palengvinti moralę ir kurti vis naujesnes, vis pažangesnes moralines sistemas.
Iš tų naujausių bandymų vis ir vis kyla atsiskaitymas su "senąja morale”. Vienas populiariausių priekaištų "senajai moralei” yra šis — ji per daug legalistinė, apraizgyta įstatymų įstatymais, tiesiog nebepaliekanti laisvės individualinei sąžinei. Ta "senoji” moralė čia laikoma krikščionybės moralė, bet užmirštama, jog ji pirmoji kovojo su žydiškos — fariziejiškos moralės legalizmu. Kovojo pats Kristus ir tęsė tą kovą ypač šv. Paulius. Krikščionybė, aišku, neatsisakė dorinio įstatymo, bet ypatingai iškėlė asmeninę sąžinės laisvę. Asmeninė sąžinė yra galutinis moralumo sprendėjas, pagal kurį ir pats Dievas spręs žmogaus bylą. Taip visą laiką buvo skelbiama katalikų moralės mokslo. Dėl to II Vatikano suvažiavimas, priėmęs žmogaus laisvės deklaracija, iškėlė ne naują principą, bet pateikė naują jo išplėtojimą. Si deklaracija neišeina paremti liberališkesnės moralės ir toli gražu nepriartėja prie situacinės moralės. Iš tikrųjų krikščionybė moralinėj srity, kaip seniau, taip ir dabar lieka derinti legalumą ir liberalumą. Tikrasis moralinis legalizmas ir moralinis liberalizmas stovi šalia krikščionybės, kaip du ekstremai arba dviejų derintinų pradų išskyrimas ligi tam tikro kraštutinumo.
Ekstremai moralinėje srityje nėra naujas dalykas. Jų buvo pačios krikščionvbės pradžioje, juo labiau jų nestigo antikinėje kultūroje. Bet nuo IV-ojo ligi XV-ojo amžiaus, kaip pastebi prof. Sorokin savo veikale "The Crisis of Our Age” (New York, 1942, 142 psl.), krikščionybė buvo apvaldžiusi kraštutinumus ir įsitvirtinusi vakarų kultūroje. Nuo renesanso ir humanizmo laikų vėl grįžo antikinė hedonizmo srovė, kuri moraliu dalyku laikė tai, kas žmogų daro laimingą, o laimę nešąs jausminis malonumas. Graikuose ši laimė buvo reiškiama šūkiu "valgyk, gerk ir žaisk”, romėnuose — "naudokis diena” — džiaukis, nes laikas trumpas. Vokiečiuose ši linkmė rado naują šūkį: "Wein, Weib und Gesang”, o pas amerikiečius, kaip sako Sorokin, "buy a car and be happy”. Prof. Sorokin apskaičiavo, kad vakarų kultūroje šios "naujos” moralės įtakoje yra apie 43% žmonių, kai krikščioniškosios moralės dar laikosi 57% (taip buvo sakoma 1942 m. išleistoje knygoje; o kiek dabar? — Red.).
Iš tikrųjų nieko naujo nėra tose naujose srovėse, kurios įvairiais vardais šiandien skelbiasi. Jos eina dviem bėgiais: atsiriboja nuo moralinių principų, normų, įstatymų bei visų institucijų, kurios tuos principus bei normas saugo, arba pervertina įstatymus bei institucijas dėl bendrųjų interesų. Viena kovoja už individualistinę laisvę, antroji už kolektyvistinę tvarką. Nietzschės antžmogis ir Markso miniažmogis yra tos dvi viršūnės, kurioms lenkiama arba pritaikoma ir moralė. Antžmogis pats sprendžia, kas jam yra moralu, o miniažmogiui sprendžia partija ar institucija. Marksistinė sistema yra tipiška atstovė legalistinės "moralės”, kokią istorijoje buvo sukūręs žydiškasis fariziejizmas. Tačiau būdinga, kad individualistinės liberalinės moralės atstovai to legalizmo nemato marksizme, o jo ieško krikščionybėje arba, jei mato, tai lygiomis gretina vieną ir antrą.
Pastaruoju laiku liberalinio pasaulio atstovai vėl garsiau kalba apie tai, kas apšvietos pagimdyta, būtent — apie situacinę (padėties) moralę. Situacija keliama, kaip naujas elementas, tarsi jo nebūtų buvę ir nūnai nebūtų krikščioniškoje etikoje.
SITUACIJA KRIKŠČIONIŠKOJE MORALĖJE
Krikščioniškieji moralistai negali apeiti situacijos klausimo vien dėl to, kad žmogus turi moralinius principus, normas, pareigas taikyti praktiškajame gyvenime, atsidūręs vienoj ar kitoj padėty. Padėtis, kurioje žmogus sprendžia ir apsisprendžia, kaip geriausiai pasielgti, yra daugiau pritaikomoji, procedūrinė, o ne būtinai apsprendžiamoji. Situacija pastato žmogų kryžkelėn, ir jis arba daro kompromisą, nusikalsdamas principui ir nepatenkindamas sąžinės, arba dėl situacinių kliūčių vis dėlto išlieka nepažeidęs dorinės savo vertės. Svarbiausias klausimas bet kurioj situacijoj yra šis, kaip rasti teisingą moralinį sprendimą, o ne palikti žmogų, kad jį apspręstų tik akla situacija.
Principinis moralinis sprendimas ilgą laiką buvo laikomas racionaliniu. Manyta, jog žmogaus elgsenai vadovauja protas, dėl to jis labiausiai ir buvo šviečiamas, parengiamas susivokti tiek principuose, tiek situacijose. Vadinas, moraliniai principai ir jų geras supratimas laikyta svarbiausiais moralinio ugdymo elementais. Kai žmogus žino gėrio ir blogio ribas, kai jis suvokia, kaip jam elgtis, kai jis pakankamai subręsta savo pažinimu naudotis, tada manyta, kad jis būsiąs doras. Šios pažiūros laikėsi ne tik Kantas ir eilė filosofų — moralistų, bet didele dalimi ir krikščioniškoji moralė. Pastaroji tačiau vieno pažinimo nelaikė pilnai pakankamu dėl žmogiškosios prigimties trapumo. Jau šv. Paulius teigė sekąs ne tuo, ką pažįsta esant gera, nes jį traukiančios kitos jėgos, priešingos pažinimui. Krikščioniškoji moralė dėl to iškelia malonės reikšmę dorinio elgesio įstiprinimui. Tuo tarpu racionalistai švietėjai buvo tiesiog pavergti minties, kad šviesus, išlavintas, pažinimu pasikaustęs protas yra visiškai pakankamas vadovauti žmogaus elgsenai.
Šią racionalistinę pažiūrą stipria kritika yra palaužęs prieš 50 metų vokiečių filosofas Max Scheleris (plg. jo Der Formalismus in der Ethik und Materialwertethik, 3 ed., Halle 1927). Šalia proto Scheleris iškelia emocijas; prieš grynąjį Kanto protą jis stato gryną jausmą, gryną meilę, susižavėjimą gėriu, tam tikrą ambiciją būti geru, entuziazmą daryti gera. Visa tai labiau įkvepia mintį ir ją lenkia, negu mintis pati viena pajėgtų. Ir šia prasme emocijos ne mažiau išreiškiančios žmogaus dvasios polėkį, negu pati mintis.
Sekdamas Scheleriu, kitas vokiečių filosofas Hartmanas (anglų vertimas Ethics, New York 1932) moralinio elgesio atveju daugiau skiria reikšmės intuityvinėms galioms. Žmogus, atsidūręs tam tikrose aplinkybėse ar susidūręs su kitais žmonėmis, pirmiausia pajuntąs stiprų intuityvinį nusistatymą už ar prieš — pritarti, priimti ar ne. Šis nuojautos pasireiškimas esąs daugeriopas ir savotiškai šakotas. Jis iš anksčiau prisikaupęs vertybių, motyvuotas auklėjimo, persunktas asmeniškumo, savo asmens vertės pajautimo ir kitų asmens vertinimo.
Ne be Schelerio įtakos pasuko į emocijų sritį ir Zigmantas Freudas, tik jis susitelkė į vitalinį instinktą ir pernelyg iškėlė sekso reikšmę. Freudas buvo išmušęs iš bėgių Schelerio pasitarnavimą moralinei sričiai, iškeliant teigiamųjų emocijų reikšmę. Freudo du bendradarbiai C. G. Jungas ir Rudolf Allers gerokai pakeitė pirmines psichoanalitines išvadas, atsiedami jas ypač nuo perdėto sekso. Dėl to šiandien pasidarė vėl atviras laukas moralistams blaiviai svarstyti tai, ką Scheleris teigiama prasme yra pasakęs apie kitas jėgas, akstinančias žmogų į moralinį tobulumą.
Taigi moralinis sprendimas žmogui yra pirmaeilis dalykas, nežiūrint kokia bebūtų situacija. Ir tą sprendimą jis daro ne dėl pačios situacijos ir ne būtinai tik šalto proto įtakoj, bet labai dažnai šalia visos situacijos ir dėl žymiai gilesnių, iš anksčiau sukauptų motyvų. Imkime krikščioniškai auklėtą žmogų, principiškai apsisprendusį, kilniai nusiteikusį, garbingai saugantį savo orumą. Ar galima įsivaizduoti, kad jis dėl kokios nors paprastos situacijos lengvai pakeistų savo nusistatymą ir išduotų visa, kas jo buičiai buvo sava? Tegu ir pasitaikytų išduoti, bet ar dėl to jis save lengvai pateisins situaciniu atsitiktinumu? Tuo, mums rodos, ir skiriasi situacijos supratimas, kokį turi krikščioniškoji moralė, ir vadinamoji "situacinė etika”.
SITUACINĖS MORALĖS KRYŽKELĖ
Kai krikščioniui bet kokia situacija nekeičia moralinio principo, nors kartais keičia moralinį aktualų sprendimą, tai situacijonalistui kiekvienas moralinis sprendimas, ir kiekvieną kartą kitoks, jau yra savotiškas principas. Jam gera kiekviena elgsena, padiktuota padėties, nes jis nepripažįsta kito masto šalia savo asmeniško sprendimo. Pats žmogus sprendžia ir pats atsako už save, nes tai, kaip jis supranta, kaip tuo metu jaučia, kaip toj padėty pasielgė, yra jo vieno reikalas. Niekas kitas jam negali pasakyti, jog tu negerai, negarbingai pasielgei. Palikus principus nuošaliai, juos atmetus, nebetenka prasmės nei atsakomybė, nebeturi reikšmės nei dorinis ugdymas, nei pasitikėjimas žmogaus žmogumi. Jei įstatymai tave baudžia, tu gali jaustis kankiniu, nes nesijauti nusikaltęs ar nusidėjęs. Tu gali gintis prieš teismą, kad kitaip jautei, priešingai galvojai, nelaikei tai blogybe.
Situacinė moralė nejuntamai priartėja prie moralinės anarchijos ir darosi labai populiari pateisinti politiniams, biznio, sekso bei kitiems iškrypimams. Ši kryptis darosi revoliucinė, kelia valstybei nemaža rūpesčio, o tėvams sukuria dideliu sunkumų santykyje su bręstančiais vaikais. Ši "moralės” kryptis bene labiausiai šiuo metu palietusi Ameriką, ir čia atsakingieji krašto vadovai, kaip yra pastebėjęs T. C, Murray, S. T., yra pasimetę. Amerikos įstatymdavystė laikosi pažiūros nesimaišyti į moralinius dalykus, atseit — įstatymais neremti moralės. Bijomasi, kad valstybė nespręstų sąžinės dalykų, nepažeistų individo sąžinės laisvės. Tačiau praktiškai Amerikos įstatymai baudžia už žmogžudystę, už eutanaziją ir už kitus nusikaltimus, kurie turi moralinį charakterį. Atrodo, jog čia, pagal minėtą jėzuitą, trūksta kažkokios logikos.
Šia proga norėtųsi priminti, kas situacinę moralę sąmoningai palaiko. Sąmoningasis veiksnys, ypač Amerikoje, yra perversiniai slaptieji sąjūdžiai ir biznis. Šalia perversinio politinio elemento didžiausią vaidmenį vaidina nešvarus biznis bei pelnas, siekiamas be moralinių skrupulų. Net gerasis biznis darosi nebeatskiriamas nuo blogojo, nes ir jis spaudoj, televizijoj, radijuje vartoja reklamas, palenktas žemiems instinktams.
BAIGIAMOSIOS PASTABOS
Moralinė problema mums iškyla kaip pirmaeilė žmogaus, mūsų artimo, kartais mūsų brolio, tėvo ar vaiko problema. Ji yra ne tiek srovių ar sisteminių sprendimų problema, kiek žmogaus asmenybės, jos brendimo, kartu ir jos ugdymo problema. Dėl to mūsų dėmesys gal turėtų labiau krypti ne tiek į principinių moralinių sprendimų ieškojimą, kiek į tų pačių principų ir tos pačios moralės tinkamesnį perteikimą.
Ta prasme naujos šviesos pateikia kai kurie naujesni autoriai moralistai. S. Pinkaers, O.P., savo straipsnyje La liberté en morale (Laisvė moralėje) atkreipia dėmesį į pozityvią, veiksmingą laisvę, būtent — laisvę siekti moralinės tobulybės. Žmogus esąs skirtas kūrybinei ir pažangiai atvirybei gėrio atžvilgiu. Šį atvirumą ypač galima pastebėti jauname amžiuje, tik jam reikia veiksmingesnės pagalbos iš vyresniųjų (plg. Revue ecclesiastique de Liege. 51, 1965). 0. Anciaux straipsnyje La conscience et l’éducation morale (Sąžinė ir moralinis ugdymas) pastebi, kad sąžinė yra gabumas suvokti pagrindinį savo egzistencijos įstatymą arba pašaukimą save realizuoti gyvenime laisvai ir atsakingai. Tai yra galia tapti asmeniu bei asmenybe. Sąžinė yra auganti, bręstanti ir glaudžiai suaugusi su žmogaus sąranga. Kaip asmenybė išsiskleidžia dinamiškai, taip ir ją lydinti sąžinė yra dinamiškas veiksnys. Bet sąžinės veidrodis bręstančiam jaunam žmogui yra jo tėvai ir artimos aplinkos vyresnieji. Be kitko, pastebi autorius, tėvai neturėtų savo vaikams duoti nemotyvuotų, nepagrįstų, nepaaiškintu įsakymų (plg. Collectanea Mecbliniensis, 50, 1965).
Vertas dėmesio ir amerikiečio jauno moralisto, išgarsėjusio dėl Vašingtono universitete kilusių riaušių, Charles E. Curran pastebėjimas veikale Christian Morality Today) (Fides, 1966). Krikščioniškosios moralės pagrindas, pagal jį, yra ne žmogaus santykis su moraliniu principu, abstrakčiu principu, bet su asmeniu, tiksliau kalbant — su Dievo asmeniu ir artimąja prasme su Kristaus asmeniu. Net prigimtinis moralės įstatymas iš tikro yra Kristaus įstatymas, nes visa yra sukurta pagal jo pavyzdį. Juo labiau paliečia Kristaus asmenį, kai turime prieš akis jo paliktą meilės įstatymą, kuris eina daug toliau už prigimtinio įstatymo reikalavimus.
Kai mūsų tautoj yra toks stiprus (gal iš natūralinio, nesugadinto jutimo) krypsnis daryti gera, būti geriems, rodos, reikėtų tik naujesnės, gilesnės motyvacijos, ir mūsų moralinio ugdymo problemos būtų žymiai našesnės. Tačiau bent mūsų orientacijai gal pravers ir kitos šio straipsnio pastabos, kad susivoktume, kokie nauji vėjai ir iš kokios pusės drumsčia tiek mūsų, tiek ypač mūsų jaunesniųjų sąžinės brendimą.