H. S. BRAUN, O.M.Cap.
Ką iš tavęs padarom, Viešpatie! Tavo vardas minimas tūkstančius kartų per dieną. (Kaipgi jo neminėsi, juk tu esi didysis mūsų ilgesys ir tikroji laimė). Jau mažam vaikui stengiamės ką nors apie tave pašnabždėti, įkalti, pamokyti. Bet, taip dažnai apie tave kalbėdami, ar nesulėkštiname tikro tavęs supratimo? Nekalbu apie tavęs nepažįstančiųjų ir vienaip ar kitaip iškraipančiųjų tauškalus. Bet dažnai girdint žodį "Dievas”, gal taip labai su juo apsiprantame, kad už jo nebelieka nieko tikro, ar bent nieko tokio, kas dar būtų panašu į tave, Dieve.
Ką mes, žmonės, iš tavęs padarome, Viešpatie! Atrodo, kad kartais net ir tikinčio pamaldaus žmogaus gyvenime iš tavęs belieka tiktai pasakos Pelenė, kuriai tenka tik trupinėliai nuo svarbesnių dienos valandų stalo, nuo pašaukimo darbų, nuo studijų, nuo poilsio ir pasižmonėjimų, tartum galėtų būti kas nors svarbesnio už tave. Apie tave rimčiau pagalvoti ir ypač užmegzti artimesnius santykius su tavimi atidėliojam, iki rasim "patogesnę, laisvesnę” valandėlę, kurios vis negalim rasti. O ar nėra ir tokių, kuriems tu, Dieve, geriausiu atveju esi tik geras senukas, turtingas dėdė, kurį reikia nors retkarčiais paskubomis aplankyti, vieną kitą tuščią komplimentą numesti, kad neužmirštų palikti geroką dalį savo testamente.
Ką mes iš tavęs padarom, Viešpatie! Ar ne kažkokį automatą, į kurį įkišus maldelę, iššoka mums pageidaujama malonė-dovanėlė? Samdinį daugelis labiau pagerbia už tave. Tikrai tu daugeliui esi tik samdinys darbininkas darbdavio norams patenkinti, kuriam atmokės viena kita malda, o kartais užeis į bažnyčią, gal ir žvakę uždegs kas mėnesį. Tačiau vargas tau, Dieve, jei kada užsimanytum ko nors reikalauti ar savo "darbdavio” įgeidžių nepatenkinti! Nė kiek nesijaudindami, atstatytų tave iš tarnybos, ir turėtum dar džiaugtis, jei užleistų mažą kamputį savo "padorioje šeimoje”. Ar ne taip daugelis elgiamės su tavimi, nė nepagalvodami, koks yra kvailas šitoks elgesys!
Kuo tave pavertė kad ir tas pašaipuolis sarkastas poetas Heine, paskutinę savo gyvenimo valandą pasakydamas: "Dieu me pardonnera, car c’est son métier” (Dievas man atleis, nes tai jo amatas). Kažin ar jis neišvertė akių ten atsidūręs ir pamatęs, kad tu užsiimi ir kitais "amatais”?
Ar kartais nelaikom tavęs tartum pirmininkaujančiu klubo kolega, kurs, regėdamas mūsų nekokias išdaigas, supranta užmerkti akį tam tikromis progomis. O gal tave pripažįstame lyg vyresniuoju darbo prižiūrėtoju, su kuriuo tačiau esame taip gerai susigyvenę ir susidraugavę, kad vadiname žodeliu "tu”, tartum sau lygų bičiulį, kai turėtume tavo vardą tarti drebančia širdimi ir virpančiom lūpom, jei pagalvotume, kokį didingą dalyką ištariame sakydami: "Tėve mūsų, kuris esi danguje”.
Argi tokį tave piešia Šv. Raštas? Jis piešia tave tokį baugų, kad tiesiog išsigąstu tavo didybės ir galybės. "Viešpats tavo Dievas yra didis ir baisingas” (Pak 7,21). "Vai, šiurpulinga Dievo didybė” (Ps 46,3). "Jo vardas yra šventas ir baisus. Dievo baimė visada turi būti su mumis” (Iš 20,20). Jobas sakė: "Mane supa didelė Dievo baimė”. O 87 psalmėje sakoma: "Tavo rūsčios bausmės ant manęs krinta, naikina mane tavo siųstos baisybės, jos tarsi vanduo mane skandina”.
O, Viešpatie, argi tu tikrai toks baugus, kokį piešia Šv. Raštas? Ar nesakoma, kad tu myli mane? Bet kaip galėčiau mylėti gąsdinantį, baugų? Gal apsirinku, manydamas tave esant tik mylintį Dievą?
Manau, kad mūsų laikų pamaldumas tave visai sumenkino. Nemėgstu paveikslų, tave vaizduojančių visai paprastą, menkutį. Mano jausmas man sako, kad jie kažką svarbaus užtušuoja, užteplioja ar nutyli. Ne, tu nesi menkas, silpnas Dievas! Nesi mūsų apyvokos Dievas! Visų pirma tu esi šiurpulingai didingas ir galingas visatos Kūrėjas, mano ir visos būties valdovas. Rudolfas Otto bandė išsakyti, kaip jis pajuto Dievą. Jis išlukšteno pagrindinius to pergyvenimo elementus ir pajuto, kad tu, Dieve, esi "tremendus” ir "fascinosus” — siaubingas ir kerėj antis. Gal jis buvo paveiktas kokio klaidingo įspūdžio. Tačiau tuose dviejuose žodžiuose iš tiesų glūdi tikra tiesa. Tu esi siaubingas ir užkerėjantis! Gal net turėčiau ypatingai pabrėžti tavo siaubingumą, tavo svaiginantį paslaptingumą ir mįslingumą, tavo visiškai kitokią būtį negu mano, kuri mane sukrečia šiurpu.
Ar neturėtų būti man pirmasis tavo įspūdis pagarbi tavo didingumo ir kilnumo baimė, kuri mane slėgtų ir lenktų prie žemės, kaip iki žemės nusilenkę meldžiasi į tave musulmonai? Ar neturėčiau kiekvieną savo maldą pradėti patriarcho Abraomo žodžiais: "Viešpatie, neužsirūstink ant manęs, kad aš, būdamas tik dulkė ir pelenai, drįstu prakalbėti į tave”? Manydamas, kad tu esi tik meilė, galėčiau įklimsti į panašią klaidą, kaip pagonys, regėdami tavyje tik šiurpų siaubą. Bet, tiesą sakant, turėčiau pirmiau už tavo meilę atsiminti begalinę tavo didybę, neišnarpliojamą tavo paslaptingumą, kad manoji meilė tau nebūtų išblukusi, per plona, per daug kasdieniška. Ar ne tai pabrėžia ir Šv. Raštas: "Išminties pradžia yra Dievo baimė”? Tai sakant mūsų laikų kalba, reikštų: kiekvieno tikro dievobaimingumo bei religingumo, kiekvieno tikro Dievo patyrimo pagrindas ir prielaida yra tavo pranašumas, iškilumas, nujautimas, kad tu esi neįmenama mįslė, ir suvirpėjimas tavo paslaptingumo akivaizdoje.
Taip, Viešpatie, tu gali įvaryti man baimės! Tiesa, ne kraugerio pono vergišką baimę, ne meilę užsmaugiančią baimę, o tokią, kuri giliausiai pagrindžia meilę. Niekad negalėčiau įvertinti tavo meilės sukeliamų laimės virpulių, jei pirmiau nebūčiau buvęs sukrėstas tavo didybės šiurpo.
Kas čia ypatingo, jei mane apkabina mano brolis žmogus, nors man tai ir teikia malonumą. Bet neįmanoma įsivaizduoti tokios laimės, kokią patiriu, kai prie manęs meiliai pasilenkia tas, prieš kurį drebėjo Sinajaus kalnas iki pat savo šaknų, apie kurį tviskėjo žaibų žaibai, griaudė perkūnų perkūnai, liudydami tavo, Viešpatie, didybę. Viešpatie, leisk man patirti tokios šiurpulingos laimės!
Ramiai begalvodamas, pradėjau suprasti, Viešpatie, kad tu tikrai esi ir siaubingas, ir užkerėjantis. Be abejo, tavyje yra tūkstančiai ir kitokių spalvų bei atspalvių, bet tos dvi savybės vyrauja. Pirmoji, siaubingumas, kaip kokia išcentrinė jėga, gąsdina ir atstumia mane. Bet tuo pačiu kvėptelėjimu jaučiama ir antroji, įcentrinė jėga, apglėbianti mane mylinčia ranka ir traukianti tavo begalinės meilės glėbin. Parodydamas savo mįslingumą, kilnumą, man aiškiai atskleidi mano esmės vargingumą ir menkumą. Tada norėčiau užsidengti nuo tavęs šventa nedrąsa, kur nors nulįsti nuo tavęs, slėptis kaip Adomas, ar kaip Petras šūktelėti: "Eik šalin nuo manęs, Viešpatie, nes esu nusidėjėlis žmogus!” Bet tučtuojau tavo viliojanti, kerėjanti meilė verčia mane grįžti prie tavęs. Kurgi pabėgčiau, kur nueičiau? Esu kaip planeta, kuriai skirta vis skraidyti aplink tave amžinoje laimėje!
Esi, Viešpatie, ir baugus, ir kerėjantis. Esi kaip mįslių ir paslapčių pilnas vandenynas, kurį kartą pamatęs, nebegaliu jo daugiau užmiršti. Esi mums kaip tolimas vulkanas, įsisupęs į audromis grasinančius žaibavimus, liepsnojimus, kuriais visi gėrimės iš tolo vakaro prieblandoje ar nakties tamsoje.
Esi tartum aukštas kalnynas, kyšąs iš mūsų žaliųjų klonių ir žavįs savo ledynais bei baltomis viršūnėmis. Žinome, kad ten, tarpekliuose, tyko nejaukūs, tamsūs, rūstūs pavojai ir saugo niekam neprieinamus savo slėpinius. Vargas pramuštgalviui, kuris drįstų skverbtis į tuos slėpinius, nepaisydamas visų pavojų, nepasiruošęs ir neišsitreniravęs tokiam žygiui. ..
Ne, Viešpatie, tu neatrodai malonus, geraširdiškai besišypsąs ponas ar paskutinė pagalba bėdoje. Esi baugus mūsų likimas, mūsų klestėjimas ir pražūtis. Esame tau išduoti ir niekad neturim artintis prie tavęs nenusiavę batui. Ar nežada ir Šv. Raštas laimės ir tavosios meilės gausos kaip tik tiems maldininkams, kurie keliauja pas tave, drebėdami gilia pagarba tau? "O, koks tu, Viešpatie, geras, meilus visiems, kurie tavęs bijo!” (Ps 30,20). Arba: "Viešpatie, tu meilus, maloningas ir gailestingas visiems, kurie tavęs šaukiasi!” (PS 85).
Baugus esi ne kad tu džiaugtumeis mūsų baimėmis ir drebėjimais. Ne tai tau rūpi. Neturime bijotis nei tavo pykčio, nei pragaro; neturim bijotis vergiška baime. Turim bijotis tik regimos, jaučiamos tavo begalinės didybės! Jau šio mūsų gyvenimo kai kurie dalykai mane gąsdina. Išsigąstu susitikęs su didžiuliu gyvuliu ar su kuo nors netikėtai susidūręs. O tavo didybės visai neapskaičiuojam. Naktį eidamas išsigąstu ir bijau, manydamas, kad mane kažkas seka, ar kas trakštelia, sušlama, ir vaizduotė ima kurti didžiausią pavojų. O tu ar nesi labiau netikėtas, mįslingesnis ir tamsesnis už visas tamsios nakties staigmenas? Esi, bet mes neįstengiame tavęs suprasti nei išsiaiškinti. Esi kraupesnis už viską, ką žemėje išgyvename, tai kaip galėtum būti mums artimas, savas, jaukus kaip namiškis, būdamas toks tolimas, mįslingas Dievas? Nors tu esi, bet nežinome, kur tu laikaisi. Nors sakaisi esąs ir mumyse, bet tavęs nejaučiame ir nepažįstame.
Viešpatie, noriu atsiminti šiurpią tavo didybę net ir tada, kai tu ją slepi nuo manęs, kai dangstai ją žydinčiais pavasariais, klestinčiais rudenimis ir net maloniu žmogišku veidu, ar kenčiančiu Jėzumi Kristumi, ar net plonyčiu duonos skritulėliu Ostijoje. Kiek tu vargsti, dangstydamasis nuo mūsų! Slapstydamasis savo mums baimės įvarančias savybes, kad mes tik neišsigąstume tavęs.
Ar tai ne paradoksas, kad Dievas slapstytųsi nuo manęs? Ar tu ne per didelis milžinas, kad galėtum pasislėpti? Nors ir slapstaisi, vis tiek nujaučiu, kad esi nejaukus Dievas. Stovi pakibęs virš mūsų galvos, kaip tamsus audros debesis, iš kurio gali prapliupti palaima ar prakeiksmas. Tavo žaibas gali sutriuškinti mane visai amžinybei. Tu visiškai nori viso manęs. Ir jei yra bent vienas pateisinamas fanatizmas, tai tik mano tau visiškas atsidavimas būtų toks pateisinamas fanatizmas. Tik tu vienas turi teisę reikalauti atsiduoti tau be jokių sąlygų, be jokios išimties, kad sviesčiau šalin visus savo žemiškus ramsčius ir eičiau pas tave beturtis ir plikas, nes tu būtum vienintelis mano ramstis, turtas ir vienintelė vertė amžinybėje. Tokio visiško atsidavimo sau tu išreikalauji iš manęs bent mirties valandą.
O tačiau, kalbant apie tokią tau deramą pagarbą, aš neužmiršiu vieno dalyko, būtent, jei kas tavyje nematytų nieko kito, o tik tavo bauginančias savybes, tu nebūtum Kristaus Dievas. Krikščionio tarnyba Dievui nėra amžinai drebėti ar susmukus prieš tave stovėti. Dievas, apie kokį mums kalbėjo tavo Sūnus, visų pirma yra Tėvas. Nepaneigsiu nė vienos raidės iš tavo apaštalo liudijimo, kad "Dievas yra meilė”. Taip pat: "Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve ir Dievas jame”. Bet tos meilės visam gėriui ir laimei suprasti reikia pamatyti ją šiurpulingame tavosios didybės fone, kad galėčiau labiau branginti atsiųstąjį tavo Sūnų, sugrįžti į tavo tėvišką glėbį. Nors šiandien nebestovi virš mūsų sutarties skrynios ugninis stulpas, kaip Senajame Testamente, žėruodamas, kaip iš vulkano besiveržianti ugnis, kai dabar tik mažytė liepsnelė bespinkso ir tik retkarčiais pakyla nedrąsus smilkalo debesėlis ties tavo altoriumi, vis tiek turiu atsiklaupęs ir nusižeminęs pripažinti: "Adoro te devote, latens deltas” — lenkiuosi tau, adoruoju tave, slypinčioji Dievybe!