Nijolė Jankutė
Lietuviškas romanas ne per dažniausiai vaizduoja moters gyvenimą, nagrinėja jos santykius su šeima, aplinka bei dvasią pavergiančia kasdienybės rutina. Julija Švabaitė, rašydama apie dail. Magdaleną "Stikliniuose ramentuose”, tęsia Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, Alės Rūtos tradiciją. Tačiau Magdaleną nuo Marelės Stonaitės ar Mamatės skiria ne tik dideli laiko tarpai, bet ir iš pagrindų pakitusi aplinka bei gyvenimo būdas. Magdalena gyvena dabartyje, nors pagal savo charakterį ji labiau tiktų "Senojo dvaro” laikams. Jos pažiūros į meilę ir šeimą — idealistinės, kaip ir visa gyvenimo samprata. Magdalena neturi veržlumo, drąsos, atsikirtimo despotiškam vyrui bei geros nuomonės apie save, kas dažnai būdinga šių laikų moterims. Tačiau veržli ir drąsi Magdalena netiktų šiam romanui.
"Stikliniai ramentai” yra knyga kaip tik apie moterį, kuri galbūt pavėlavo gimti, kuriai Laima prie lopšio nulėmė dailininkės talentą ir, lyg dovanos pagailėjusi, pridėjo didelį menkavertiškumo kompleksą. Magdalena eina per gyvenimą, nuolat save paneigdama, savo troškimus, svajones, net savo talentą palenkdama išlepinto vyro įgeidžiams, dvasiškai besilaužydama "dėl šventos šeimos ramybės”. Nežiūrint jos pastangų, tos ramybės šeimoje nėra ir negali būti, nes vyras Tomas — alkoholikas.
Gyvenimo patirtis rodo, kad ne tik alkoholikas yra ligonis, bet ir visa jo šeima. Tokią šeimą piešia Julija Švabaitė "Stikliniuose ramentuose”.
Niūri čia spalvų paletė: nuo fizinio girto Tomo žiaurumo iki alkoholikams būdingo melo, įtarinėjimų, apkaltinimų, atsiprašinėjimų. Tomas kankinasi ligos naguose ir, desperacijos prislėgtas, kankina savo šeimą. Labiausiai, žinoma, nukenčia Magdalena. Ant jos galvos krinta nesiliaująs Tomo sarkazmas, panieka, išjuokimas. Jis, alkoholyje paskandinęs savąjį rašytojo talentą, negali pernešti Magdalenos piešimo, nes Magdalena nemeta dailės. Vyro išjuokta, nužeminta, sunkiai dirbdama, vaikus augindama, išlaikydama ligonį Tomą (kuris prageria jos uždarbį), Magdalena piešia, ir jos paveikslai patraukia žmonių dėmesį. Atsiranda pirkėjų. Surengiama paroda. Visa tai veda Tomą į alkoholio kurstomą įsiutimą. Ne tik graudžių, bet ir šiurpių epizodų gausu "Stikliniuose ramentuose”. Šią mūsuose ypač retai liečiamą temą autorė vysto ryškiai, jautriai su meile ir gailesčiu savo nelaimingiems veikėjams.
Autorės kalba sklandi, trumpasakė. Pirmuoju asmeniu pasakojamas Magdalenos gyvenimas teikia romanui intymumo. Stilius nepretenzingas: paprastas, nuoširdus, kur ne kur su švelnaus humoro prošvaistėm. Kartais autorė leidžia vyriausiai veikėjai prisiminti praeitį busimuoju laiku, sukeldama nostalgišką tolumos, negrįžtamumo nuotaiką. Pvz.: "Žinosiu, kad jau niekad nebegrįšiu į Naujelius... ir neauginsiu juodųjų serbentų... Ir liesis Anykščių Karazijos vynas...” (58 psl.).
Pirmoji romano dalis neproporcingai ilga. Gerokai ištęsti Magdalenos jaunystės ir pirmosios vienintelės meilės — Tomo prisiminimai, nors reikalingi skaitytojo pažinčiai su veikėjais, tačiau galėtų būti žymiai glaustesni.
Jei skaitytojas ko pasigenda, tai kaip tik išsamesnės trečiosios dalies. Čia Magdalenos ir Tomo Daunių skaudus gyvenimas išsprogsta tartum užsisenėjusi votis; čia įvyksta katarsis, kuris juos išmazgoja fiziniuose ir dvasiniuose skausmuose, paruošdamas naujai pradžiai.
Bet visa tai skaitytojas sužino tik iš teismo eigos. Romanas būtų tvirtesnis, jei vietoje pasakojimo autorė būtų leidusi paskutinius tragiškus įvykius patiems personažams išgyventi.
Prabėgom paliesti ir Magdalenos bei Pauliaus Vaidžio santykiai, turėję lemiamos reikšmės Daunių gyvenimui. Vaidis Magdalenos akiratyje pasirodo trumputėliame paveikslo pirkimo epizode ir pradingsta. Vėliau teisme liudininkų apklausinėjimuose jis netikėtai pradeda figūruoti, kaip Magdalenos meilužis. Pažįstant idealistišką, nusižeminusį Magdalenos charakterį, žinant jos besąlyginę meilę Tomui, sunku tikėti, kad ji pasiryžo tokiai neištikimybei, nežiūrint baisių sunkumų gyvenant su alkoholiku. Todėl skaitytojas ir pasigenda tiesiogiai išgyvento Magdalenos apsisprendimo gelbėtis per Paulių.
Autorė sveikintina, kad išdrįso, "į vatą nevyniodama”, pagvildenti šiurpią temą alkoholizmo, kuris daugelį lietuviškų šeimų ir Lietuvoj, ir išeivijoj laiko Dantės pragaro ratus prilygstančioje būsenoje. Stikliniai ramentai — būtų jie iš škotiškos degtinės, vodkos ar vyno butelių — paremia tik valandėlei, o paskui sudūžta, savo aštriomis šukėmis sužeisdami visus, kas juos paliečia.
Dail. Jonės Karužaitės taupių linijų piešinys viršelyje taikliai perduoda chaotiškas, desperatiškas romano herojės nuotaikas.
Julija Švabaitė. STIKLINIAI RAMENTAI. Premijuotas romanas. Spausdino “Draugo” spaustuvė 1985 m. Kaina 9 dol.