(Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Ramona Steponavičiūtė
Labai neseniai, paslaptingoje ir stebuklingoje televizijos stočių karalystėje, gyveno tėvas, motina ir du sūnūs. Dėl nežinomos priežasties visi vadino jaunesnį sūnų "Bebru”. Šią programą kasdien ištikimai ir atidžiai žiūri gana didelis mėgėjų klubas. Joje yra atvaizduotos į šią panašios situacijos:
— Tėte, labai atsiprašau, bet nusikaltau. Bebrą pasodinau į draugų sulipdytą baidarę, kad išbandytų, ar plaukia, ar ne, o jis įkrito į ežerą ir sugadino savo naujus odinius batus.
— Na, sūnau, tu su Bebru nueik į savo kambarį. Reikės su mama aptarti, kaip jus nubausti.
— Gerai, tėte. Tik būtu gerai, jei leistumėt man išvažiuoti šį vakarą, nes prižadėjau nupirkti Laurai Besmegėnaitei ledų su sodos vandeniu. Nenoriu žodžio sulaužyti. ..
Ramona Steponavičiūtė.
Galbūt ši programa yra populiari jau dvidešimt metų dėl to, kad ji patenkina žmonių troškimą turėti šiek tiek fantazijos savo gyvenime. Tikrajame pasaulyje niekad nepasitaiko tokia tobula šeimos padėtis, bet kai kas stengiasi šias komedijų rašytojų įsivaizduotas situacijas įgyvendinti. Ypač dvidešimtajame šimtmetyje tėvai skaito knygas ir straipsnius, kuriuose psichiatrai aiškina, kaip tapti idealiais tėvais, nors tie patys specialistai dar nepasiekė to tikslo savo šeimose. Vaikai kovoja, su kitomis mažumos grupėmis, už savo "teises” ir dėvi marškinėlius, ant kurių yra užrašyta: "Vaikai taip pat yra žmonės!” Kartais yra labai reikalinga kitiems tai priminti.
Tačiau šeimyninės kovos tęsiasi, ypač su vyresniaisiais vaikai. Tėvams jaunesnieji yra kaip angeliukai, palyginus su paaugliais, kurie, suaugusieji spėja, yra dažnai velnio apsėsti. Tačiau velnio negalima kaltinti dėl visų šeimos nesusipratimų, kylančių tarp paauglių ir tėvų. Yra žemiškų, žmogiškų priežasčių.
Iš pradžių yra svarbu suprasti bendrus šių dviejų priešų (bent naminėse kovose) požiūrius į vienas kitą. Vaikų nuomone, yra neužtaisomas kartų plyšys. Tėvai, palikę praeity saulėtas jaunystės dienas, nebesupranta jaunimo, yra atsilikę ir nepajėgia pasivyti greitai lekiančiais ir besikeičiančiais laikais. Jie nesiklauso "akmens” muzikos, baliuose šoka polkas arba valsus ir, išvažiuodami su draugais, nedėvi "džinsų”. Antra vertus, tėvų nuomone, šių dienų vaikai labai skiriasi nuo praeities jaunimo. Jų nuotaikos greitai keičiasi; jie greičiau suauga, bet lėčiau subręsta. Jie yra nemandagūs, netvarkingi ir negalima su jais susikalbėti. Pagaliau Amerikos jaunimas, nepergyvenęs tikros baimės, bado, žiaurumo ir kitų karo sunkumų, neįvertina savo puikios padėties laisvajame pasaulyje. Jiems nuolat kažko trūksta: rytą, besiruošdami eiti į mokyklą, pažvelgia į drabužiais prikimštus stalčius ir dejuoja, kad neturi kuo apsirengti.
Tačiau tėvai turi mėginti suprasti, kad vaikai keistai elgiasi ir dažnai priešinasi, nes nori pajusti nepriklausomybę nuo tėvų. Jie reikalauja laisvės išspręsti savo problemas ir sutvarkyti savo reikalus: jie ieško tėvų pasitikėjimo jais. Be to, draugų įtaka yra labai didelė paauglių gyvenime. Jie visomis jėgomis stengiasi prisitaikyti prie savo amžiaus žmonių. Yra beveik ironiška, kad, tuo pačiu metu kai paaugliai bando nusikratyti vyresniųjų pančių, jiems yra svarbu priklausyti bendraamžių grupėms. Retai atsiranda jaunuolis, kuriam visai nerūpi, jeigu jo veiksmai yra nepriimtini pagal jaunimo nustatytas elgesio taisykles. Jeigu sūnaus ar dukters draugai yra kilnaus charakterio, tėvams nereikia prieštarauti draugų įtakai, kuri yra labai svarbi asmens išsivystymo dalis. Vis dėlto yra įkyru, kai vaikams labai patinka draugų tėvų auklėjimo filosofija, ir jie ją vis lygina su savo tėvais: "Bet Ritos tėvai jai leis, išvažiavus į koncertą, negrįžti iki pusės keturių iš ryto”.
Vaikai taip pat turi atsiminti, kad tėvams yra sunku išleisti paukščiukus iš lizdo. Tėvai privalo pripažinti, kad jų vaikai turi savo nuomones, tikslus, pirmenybes, idėjas ir vertes, skirtingas nuo tėvų. Kiekvienas žmogus yra atskiras asmuo, paveldėjęs kai kurias tėvų ypatybes, bet ne visas. Jis nėra tėvų duplikatas. Šis pripažinimas yra daug kam baisus, nes vaikų auginimo darbo pabaiga pranašauja artėjančią senatvę, į kurią mūsų kultūroje yra neigiamai žiūrima. Pagal stereotipą, žili plaukai, dirbtiniai dantys ir lazda nėra labai žavingi.
Pati svarbiausia nesugyvenimo priežastis yra pati aiškiausia: tėvai ir jų vaikai yra per daug panašūs. Tėvai įžvelgia ir teigiamas, ir neigiamas savo savybes vaikuose. Vyresnieji vis nori padėti jaunimui, jiems parodyti, kuriuo keliu žengti, kad vaikai nepakartotų jų jaunystės klaidų. Tačiau vaikai neklauso patarimų, o nori išmokti iš savo patyrimo. Be to nesusipratimų išaiškinimo, tėvai ir vaikai gyvena kartu, tame pačiame name, pasimatydami kasdien. Skautų stovykloje, jeigu šešios sesės išgyvena abi savaites vienoje palapinėje, nė kartą nesusipykusios ir neišvijusios draugės lauk į mišką — yra neabejotinas stebuklas.
Šių dviejų panašių charakterių suėjimo vaisius yra dviejų užsispyrusių valių susidūrimas. Nė vienas nenori nusileisti kitam. Tėvai jaučiasi visuomet teisingi. Jie šiaip pateisina savo nusistatymus ir sprendimus: "Mano tėvai su manim panašiai, ar net daug griežčiau elgėsi”. Tuomet vaikai skundžiasi, kad tėvai yra seni, apglušę ir persekioja jaunąją kartą be pasigailėjimo. Niekas tikrai nelaimi šių šeimyninių kovų.
Nors sunku tikėti, žmonės pereina tam tikrą gyvenimo ciklą, panašų į gamtos ir oro pasikeitimus. Audros ir viesulai nueina, saulė prašvinta, net trumpam sučiulba paukščiai, vėl apsiniaukia dangus ir taip toliau. Jaunimo galvosena praeina pro tris fazes. Pirmiausia, kai vaikai yra dar labai maži, jiems tėvai yra visai tobuli. Antra fazė yra komplikuota. Vaikai auga, sužino, kad tėvai turi savo kalčių ir trūkumų. Iš pat pradžių tai yra sunku pripažinti, o paskui vaikai įpuola į kraštutinumus. Jie perdeda situaciją, ir tėvai virsta "seniais besmegeniais”: nieko nesugeba suprasti. Pagaliau trečioje fazėje vaikai subręsta ir pradeda įvertinti tėvų rūpinimąsi ir meilę. Iki šio trečiojo periodo vaikams patariama sulėtinti pastangas užaugti ir daugiau džiaugtis savo jaunyste, nes jos sugrąžinti neįmanoma. Norint palengvinti tėvų naštą, patariama nuryti raminantį vaistą, galbūt "va-lium”, ir atsiminti, kad ateityje sulauks keršto už praeities nemalonumus: suaugę vaikai taps tėvais, o tėvai, tapę seneliais, galės lepinti anūkus ir, reikalui esant, juos apginti nuo naujai atsiradusios "priešų ir persekiotojų” kartos.