NIJOLE UŽUBALIENE
Dar taip neseniai šventėme sidabrinį "Laiškų lietuviams” jubiliejų, o štai čia jau ir 35-tasis! Tokie ilgi žurnalo gyvavimo metai byloja apie jo brandumą ir pasisekimą skaitytojų tarpe. Pasisekimas nėra atsitiktinis. Tai didelio, nuolatinio, įtempto darbo vaisius. Tai pasiaukojusio redaktoriaus, jo kolektyvo ir bendradarbių sutartinė, atliepianti dvasiniams skaitytojo poreikiams, skatinanti jį susimąstyti, kelti klausimus ir susilaukti atsakymų. Tai mūsų lietuviškas žodis, klestintis svetimoje žemėje, vis dar vešlus, vis dar gajus.
Prieš 35-rius metus į žmones išėję 8 psl. "Laiškai lietuviams” išgražėjo, praturtėjo savo išore ir ištobulėjo turiniu. Čia reikia paminėti Jaunimo, Šeimos ir Kalbos skyrius, kurie šį žurnalą ypač praturtino ir išpopuliarino.
Ankstyvaisiais "Laiškų lietuviams” gyvavimo metais Jaunimo ir Šeimos skyriai mūsų visuomenėje sukėlė nemaža kontroversijų, nes opių moralinio gyvenimo klausimų aiškinimas žurnalo puslapiuose vienus skaitytojus erzino, kitus domino. Jaunamečių nusikaltimai, yrančios šeimos, gilėjantis plyšys tarp išpažįstamo tikėjimo ir kasdieninio gyvenimo buvo ir tebėra reiškiniai, prieš kuriuos negalima užsimerkti, hipokritiškai ignoruojant jų egzistavimą. Žurnalo leidėjai gerai suprato šių problemų aktualumą, jų nepaisymo žalingumą ir buvo pirmieji, kurie jas palietė ir ieškojo sprendimo.
1970 m. įvestas Kalbos skyrius yra svarbus įnašas "Laiškų lietuviams” žurnalui, sulaukęs daug šiltų atsiliepimų iš skaitytojų ir kalbininkų. Kadangi "L.L.” yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas, šis skyrius čia labai naudingas ir tinkamas. Jame nėra ilgų teorinių straipsnių, ribojamasi praktiškais patarimais, atkreipiamas dėmesys į dažnas spaudos ir kasdieninės kalbos klaidas. Tai yra šio skyriaus stiprybė ir populiarumas.
Lietuviškas kryžius Rumšiškėse. A. Kezio nuotr.
Ilgainiui buvo įvesti ir kiti skyriai: Mokslas, Tėvynėje, Atgarsiai, Šypsuliai.
Tačiau tobulėjanti išorė ir turinys nepakeitė "Laiškų lietuviams” tikslo — nuoširdžiu žodžiu lankyti tautiečius, išsiblaškiusius po svetimas šalis, ir padėti jiems susiorientuoti religiniuose, moraliniuose ir tautiniuose klausimuose, kuriuos iškelia gyvenimas svetur, laiko dvasia ir aplinkybės. Lietuvis, Kristus ir modernieji laikai — tai šio žurnalo paskirties sintezė.
Kaip kūnas merdi be maisto, taip dvasia be mąstymo. Tačiau šių laikų skubėjimas, visuotinis užsiangažavimas jusliniam pažinimui ir fizinio prado adoracija baigia iš žmonijos išstumti bet kokį žvilgsnį į gyvenimo prasmę, nekalbant jau apie mąstymą. Ir skursta žmogaus dvasia grandioziškos technikos tyrlaukiuose, kur viskas apspręsta pojūčiais ir apribota laboratoriniu žinojimu.
Nedaug yra balsų, kurie tuose tyruose šaukia, kad žmogus ne vien tik atsitiktinis chemikalų junginys, kad jis ne vien tik gerai išsivystęs gyvulys, kad jis turi savyje tai, kas prašoka pojūčių bei žinojimo ribas. Tokiu balsu galima laikyti "Laiškus lietuviams”. Tai lietuviškas balsas svetimų balsų erzelyje, jau 35-rius metus kalbąs lietuviams apie tai, kas nesensta, kas amžinai išlieka ir dėl ko verta gyventi. Jie tebeneša mūsų visuomenei krikščioniškąją mintį. Ta mintis yra šio žurnalo stiprybė, kuria jis dalinasi su savo skaitytojais. Šiais modernios pagonybės laikais vis sunkiau krikščioniškai galvoti ir krikščioniškai veikti. Juk argi ne taip žmogus veikia, kaip galvoja?
"Spausdintas žodis yra tautos išraiška ir kasdienis penas, nuo kurio priklauso jos moralinė sveikata”, kalbėjo prof. St. Šalkauskis. Todėl kiekvienas mūsų laikraštis, dienraštis ar žurnalas turi didelę atsakomybę ne tik norint išlaikyti lietuvybę svetur, bet ir formuojant lietuvį į pilnutinį gyvenamojo amžiaus žmogų. Juk jeigu lietuviškoji spauda būtų ir labai patriotiška, bet nereaguojanti į lietuvio-žmogaus dabarties problemas bei jo santykį su tolima tėvyne per išeiviškąją bendruomenę, jei toji spauda neieškotų atsakymo į dabarties keliamus klausimus, jeigu ji neragintų lietuvio ieškoti tai, kas mus jungia, ir gerbti vienas kitą, veltui būtų prirašomi lapai, skiltys ir numeriai.
Žmogaus, taigi ir skaitytojo, mintis — dinamiška ir nerami, tartum srovė. Ji ir sąmoningai, ir nesąmoningai ieško sau krypties bei krantų. Mintis negali tenkintis stagnacija. Užtat didelis ir sunkus, ne visų spaudos darbuotojų pasiekiamas menas išvengti sustingimo, sekti įvairių idėjų bangavimus, išryškinti, kurios iš jų yra žmonijos laimėjimas, skatinti skaitytoją mąstyti, klausti, vertinti ir diskutuoti.
Šiuo keliu sėkmingai žengia "Laiškai lietuviams”, prisidėdami prie kultūringo lietuvio formavimo. Šis kelias turėtų būti visos mūsų spaudos kelias: atviras nuomonėms ir diskusijoms, atviras rūpimų klausimų nagrinėjimui, atviras išklausyti, pagerbti, suprasti žmogų, nes jis Dievo paveikslas, ir lietuvį, nes jis mūsų brolis. Tai nėra lengvas kelias, bet jis veda į vienybę — jungiančią, stiprinančią ir išlaikančią. Vienybė yra vienintelė mūsų jėga, kaip kultūra yra didžiausias mūsų ginklas. Tai jau prieš 35rius metus suprato "Laiškų lietuviams” leidėjai, rašytojai ir bendradarbiai. O kad tie "laiškai” nedingo be atsakymo, tai rodo ši sukaktis.
Redakcijos vardu dėkoju jums, mieli skaitytojai, už atsakymus į mūsų rašomus laiškus: ar tai bendradarbiavimo, ar prenumeratos forma. Be dialogo su jumis neįmanomas ir šio žurnalo leidimas, taip kaip jis būtų sunkiai įmanomas be ilgamečio, pasiaukojusio redaktoriaus kun. Vaišnio. Jis, mieli lietuviai, jums parašė daugiau ir įdomesnių laiškų, negu jūs esate kada nors gavę iš savo mylimųjų!
■ Olandijos karalienė Beatričė drauge su savo vyru Klaus ir keliais palydovais buvo priimti popiežiaus Jono Pauliaus II audiencijoje.
■ Dvi naujas palaimintąsias paskelbė popiežius Jonas Paulius II: vokietę vienuolę Pauliną von Malinerodt ir italę seselę Kateriną Troiani. Abidvi jos įsteigė vienuolynus XIX šimtmetyje.