Skyrių tvarko JUOZAS VAlŠNYS, S.J.
APIE SPALVAS IR ATSPALVIUS
Antanė Kučinskaitė
Pagal pirmąjį įspūdį daikto spalvą neretai nusakome bendrais bruožais: šviesus ir tamsus (drabužis, stalas), skaistus, ryškus (yra ir ryškiaspalvis) ir blankus, blyškus (žaislas, skarelė...). Su šiais būdvardžiais nusakome įvairius atspalvius pagal spalvų ryškumą, sodrumą: šviesiai žalias ir tamsiai žalias, šviesiai raudonas, šviesiai mėlynas ir tamsiai raudonas, tamsiai mėlynas. . .
Švelnų atspalvį nusakome priesaga -svas: rausvas, rusvas, gelsvas, žalsvas, melsvas. Yra ir balsvas — neaiškiai baltas: Tuopos balsvi lapai. (Yra ir veiksmažodis balsvinti: Saulė nubalsvino laukus). Tarmėse vartojamas ir juosvas (juosva skrybėlė, juosvi dabesys). Rečiau girdimas tamsvas (Vyšnių tamsvi lapai).
Panašiu atspalvį nusako ir priesaga -okas: baltokas, juodokas, gelsvokas, rausvokas, žalsvokas, melsvokas, rudokas... Kiek rečiau pasakome žydrokas, Tarmėse pasitaiko ir žodis balzganokas — neaiškiai baltas, apybaltis (balzgani debesys, ledas balzganas). Tokios pat darybos ir žalzganas — vos vos žalsvas (žalzgana arbata). Šią priesagą mėgsta poetai: jų ir gelzganas, ir melzganas, ir juozganas, net ruzganas išraiškingai nusako spalvų niuansus.
Švelnius atspalvius išreiškiame ir priešdėliu apy-: apyžalis (Lietus užlijo, pieva apyžalė), apyraudonis (Dar tik apyraudones vyšnios, o jau skina). Vartojamas taip pat apyšviesis ir apytamsis, apybaltis ir apyjuodis (Juodi miltai, apyjuodis ir ragaišis). Priešdėlis apy- vartojamas ir su priesagos -svas dariniais, pvz.: apyrausvis, apygelsvis, apyžalsvis.
Labai įvairiai nusakome spalvų stiprumą, ryškumą. Pavyzdžiui, kai norime pabrėžti, kad koks nors daiktas nepaprastai baltas, labai baltas, neretai pakartojame tą būdvardį: baltas baltas arba pasinaudojame įvairiomis mažybinėmis priesagomis: baltas baltutis, baltas baltutėlis, baltytelaitis baltintelis (sakoma ir žalias žalintelis). Panašiai nusakome ir juodos spalvos stiprumą: juodas juodas, juodai juodas, juodas juodutėlis. Prie kitų spalvų dažniausiai pridedame prieveiksmį: ryškiai raudonas, skaisčiai raudonas, ryškiai (skaisčiai) geltonas ( žalias').
Prieveiksmiais nusakome ir kitos spalvos atspalvius: rausvai mėlynas, melsvai žalias, pilkšvai melsvas, žalsvai juodas. Kartais vartojame prielinksnį į: mėlynas į rausvumą, į violetinumą; žalias į gelsvumą, į rudumą, į mėlynumą; juodas į pilkumą, į rudumą; baltas į gelsvumą. į melsvumą...
Atspalvius kartais nusakome ir sudurtiniais žodžiais, pvz.: juodrudis (rudas į juodumą), juodžalis (juodžalės avižos — labai trąšios), raudmėlis (raudonai mėlynas). ..
Seniau kaimo žmonės spalvas nusakydavo pagal daiktus: kraujo spalva, ugnies (ir šiandien vartojame sudurtinį būdvardį ugniaspalvis), aukso, vaško spalva, salotų, samanų, žolės spalva, pelenų spalva. .. Iš tokiu aprašomųjų nusakymų atsirado ir liaudiški spalvų pavadinimai: ugninė, gaisrinė, purpurinė, vyšninė, burokinė, morkinė. plytinė, kaštoninė, vaškinė, smėlinė, ro-žinė, dangiška, alyvinė, salotinė, samaninė. . . Kai kuriuos iš tų pavadinimų jau primiršome (ugninę, gaisrinę. . .) o, pavyzdžiui, rožinę, salotinę, samaninę neretai vartojame ir šiandien.
Vieną kitą spalvų pavadinimą esame pasiskolinę iš kaimynų: lelijavas (iš lenkų lilijoivy — turėtume sakyti violetinis; granatavas (iš lenkų granatoivy) — tamsiai mėlynas; ružavas (iš lenkų rozotvy) — rožinis, ryškiai rausvas; vyšniaivas —vyšninis; violetavas — violetinis; morkavas — morkinis, bordavas — bordinis. Šias neleistinas svetimybes (su -avas) turėtume galutinai išvyti iš kalbos.
Kaimo žmonės, ypač senieji, kiek kitaip suvokia spalvas, kalbėdami apie gyvulius. Visiems mums gerai žinoma ruda spalva. Daug esame matę rudos spalvos gyvūnų. Tačiau nei arklio, nei karvės kaimo žmonės rudais nevadina. Arklys — bėras, karvė — žala! Gal esame girdėję liaudies dainos žodžius: Kinkykit, broleliai, bėruosius žirgelius. Balnok žirgą bėriausią, vyk seselę jauniausią (įdomi liaudies poezijos aukščiausio laipsnio forma bėriausias!). Bėro yra įvairių atspalvių: šviesbėras, ir tamsbėras, raudonbėras, juodbėras (Nusišėriau sau žirgelį, gražų juodbėrėlį).
Panašios spalvos ir kaštoninis arklys (tarmėse — kaštanas). Šviesiai bėras, gelsvas dar turi pavadinimą plesnas, sartas. Vartojami ir atspalviai: sartokas, apysartis, bėrai sartas. Vienur kitur tarmėse arklys vadinamas gelsvu, bet dažniausiai tokia spalva nusakoma būdvardžiu palvas: Žirgelis palvas, aukselio balnas — tai mano bernužėlis.
Pilka arklių spalva nusakoma žodžiais širmas, šerkšnas. Yra ir atspalvių: rudširmis, raudonširmis, juodširmis. Šviesiai pilkas arklys — tai šyvas.
Yra dar obuolmušis — tai dėmėtas apskritais rutuliukais. Neretai vartojama arklio plauko spalva laukas su balta kakta ar baltu snukiu. Pagal karčių spalvą arklys gali būti baltakartis, juodakartis.
Vienur kitur tarmėse, dažniausiai juokais, arklys pavadinamas keršu. Tokių arklių rečiau pasitaiko (paprastai kiaulės būna keršos, deglos), todėl seniau liaudis mėgdavo sakyti: Pono malonė keršais arkliais jodinėja!
Pasidomėkime dar galvijų plauko pavadinimais. Žalos ir žalmargės karvės, ypač juodmargės, gerai žinomos ne tik kaimo, bet ir miesto žmonėms. Yra ir juodžalės — tamsiai žalos. Panašaus atspalvio dvylos — tamsiai rausvos. Balsva, pilkšva galvijų spalva nusakoma būdvardžiu šerkšnas-, šviesiai, melsvai pilkas atspalvis — šėmas. Vienur kitur dar matome šėmargių karvių, kartais ir palšmargių. Karvė ar jautis su balta kakta ar baltu snukiu turi pavadinimą laukas (kaip arklys!).
Nepamirština, kad šuo gali būti margas, bet katinas — rainas, o paukštis — raibas. Naminės vištos nelabai mėgstame vadinti raiba. Paprastai sakome: kanapėta (gegužėta) višta, kanapėtas (gegūžėtas) gaidys.
Pora žodžių apie žmonių spalvas. Rasės nusakomos pagal odos spalvą: baltaodžiai, juodaodžiai, geltonodžiai. Tos pačios rasės žmonės apibūdinami pagal plaukų spalvą: geltonplaukis, juodaplaukis, rudaplaukis, šviesiaplaukis, tamsiaplaukis. Neretai vartojami ir tarptautiniai prancūzų kilmės žodžiai: blondinas — šviesiaplaukis, brunetas — tamsiaplaukis, šatenas — kaštoninis, rusvais plaukais. Kartais pasakomas ir iš baltarusių pasiskolintas būdvardis ryžas (šatenas, rudaplaukis). Tai neleistina svetimybė.
(“Tarybinė moteris”, 1985 m. balandis)
■ Jonas Paulius II liepos 2 d. paskelbė naują (savo ketvirtą) encikliką “Slavorum Apostoli” ryšium su 1100 metų minėjimu nuo šv. Metodijaus mirties. Šv. Metodijus apaštalavo drauge su savo broliu šv. Kirilu. Mirties sukaktis minima Jugoslavijoje ir Čekoslovakijoje. Į Čekoslovakiją buvo kviečiamas atvykti pats popiežius, tačiau ateistinė vyriausybė nedavė leidimo. Enciklikoje skatinama tolerantiškai ieškoti ryšių tarp rytų ir vakarų krikščionių. Keliamas ir religinės laisvės reikalas.
■ Raudonoji Kinija paleido iš kalėjimo buvusį Sanghajaus vyskupą Ignacą Kung, kuris iškalėjo 30 metų. Buvo kalinamas, kad atsisakė klausyti ateistinės vyriausybės reikalavimų.
■Pekine, Kinijoje, restauruojama trečia katalikų bažnyčia, kurią XVIII šimtmečio pradžioje pastatė prancūzų jėzuitai. Žemę tai bažnyčiai padovanojo imperatorius Kang Xi, reikšdamas dėkingumą jėzuitams už pagydymą iš sunkios ligos. Bažnyčia išpuošta Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV lėšomis. Baigus restauruoti, ji bus pavesta vadinamai patriotinei Kinijos Bažnyčiai.