(Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Zita Prakapaitė
Jaunystė yra perversmo laikotarpis. Jaunuolis pereina radikalų fizinį, protinį ir emocinį brendimą, todėl nėra jokia staigmena, kad įvyksta galybė pasikeitimų jo gyvenime per šiuos sunkiausius ir svarbiausius formavimosi metus. Tarp šių pasikeitimų būna ir tokių, kurie liečia religijos klausimą. Jaunuolis pakeičia savo idėjas, įsitikinimus ir kartais visai nutolsta nuo religijos. Dėl kokių priežasčių įvyksta šie pasikeitimai?
Pirmiausia reikia suprasti, kad "sukilimas” ar "pasipriešinimas” yra normali pereinamoji jaunystės fazė. Jaunuolis pastebi, kad jis turi laisvą valią ir pradeda reikštis kaip savarankiškas individas, pats darydamas sprendimus ir kontroliuodamas savo gyvenimą. Įvairių pobūdžių "sukilimais”, pavyzdžiui, atsisakymu lankyti bažnyčią, bando įrodyti kitiems, ypač tėvams, kad jam jau nebūtina laikytis jų įsakymų. Tad šiuo atveju religijos apleidimas yra būdas jaunuoliui išreikšti savo savarankiškumą.
Kartais, jaunuoliui bręstant, kyla pagrindiniai klausimai apie Dievą. Kas yra Dievas? Ar jis iš tikrųjų egzistuoja? Jaunuolis, skaito, mąsto, abejoja, ieško atsakymų į jį varginančius klausimus.
Religija yra abstrakti, neapčiuopiama. Niekas nemato Dievo. Būtų daug lengviau jį priimti, jei paliudytų akys ar būtų galima tą problemą išspręsti matematikos formulėmis. Brendimo procesas pakeičia ir sukietina buvusio vaikelio atvirą ir paprastą širdį. Jis gali prarasti tą jautrumą, kuris yra reikalingas "matyti” Dievą ir suprasti, kaip jis veikia mūsų gyvenime. Nerasdamas aiškių atsakymų į savo klausimus ir problemas, jaunuolis atsisako religijos.
Be to, įvairūs įvykiai jaunystėje gali paveikti jaunuolio sprendimus apie Dievą. Būna atsitikimų, kurie pažeidžia žmogų, ypač jautrų jaunuolį. Žmogus galvoja, kad, jeigu tikrai būtų Dievas, tai vienas ar kitas įvykis nebūtų atsitikęs. Jeigu jie mano, kad Dievas egzistuoja, tai dėl tų įvykių ant jo supyksta ir nutraukia su juo santykius, panašiai kaip gali įvykti su kiekvienu žmogumi, su draugu.
Šių dienų materialistinio pasaulio atmosfera nėra palanki religinių įsitikinimų ugdymui ir išlaikymui. Žmonės yra įpratę save laikyti visa ko centru, nėra įprasta galvoti apie kitus. Taip pat šių dienų gyvenimas yra įjungtas į greitąjį bėgį ir atrodo, kad jis niekuomet nesulėtėja. Nėra laiko nei energijos ir nepatogu pagalvoti apie religinius gyvenimo aspektus, ypač jaunuoliui, kurio gyvenimas yra apverstas aukštyn kojom.
Artimi santykiai su Dievu reikalauja šiek tiek pasiryžimo, užsiangažavimo, pastangų ir pasiaukojimo. Tai ne pasyvus, bet aktyvus procesas. Aišku, kad tinginiavimas kenkia šiam procesui. Reikia egzaminuoti savo gyvenimą ir jį keisti, tačiau greitai apviliamas jaunuolis gali pasiduoti, lengviau rasdamas pasitenkinimo kitose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, yra daug smagiau ir patogiau užimti savo laiką ir mintis sportu, muzika, bendravimu su draugais.
Lengva pastebėti, kad smagumas, malonumas yra kritiški faktoriai jaunimui. Nemalonumai yra labai vengiami. Bet tikėti — reiškia kartais kentėti. Sunku jaunuoliui suprasti, kad kentėjimas, dalis krikščioniško tikėjimo, žmogų artina prie Dievo. Jaunam žmogui, kuris ieško tik malonumų ir džiaugsmo gyvenime, labai sunku suprasti kentėjimo galią ir prasmę. Žymus prancūzų poetas Charles Baudelaire rašo:
Soyez béni, mon Dieu, qui donnez la souffrance Comme un devine remède a nos impuretés Et comme la meilleure et la plus pure essence Qui prépare les forts aux saintes voluptés!
Palaimintas Dievas, kuris davė žmonėms kentėjimą, nes tai yra paruošimas Dievo karalystei. Tačiau idealistiškai galvojančiam jaunuoliui sunku šią sąvoką suprasti.
Dažnai girdima nusiskundimai apie prasmės stoką įvairiose religinėse apeigose, pvz., mišiose. Tai kunigai nesupranta jaunimo, tai pamokslai niekuomet nepritaikyti jauniems žmonėms, tai tušti žodžiai ir veiksmai. Nors jaunimas paprastai nelinkęs toleruoti, bet greitas kritikuoti, bet, rimtai pagalvojus, šiuose nusiskundimuose galima rasti ir tiesos.
Kartais nepasitenkinimai Bažnyčia veda jaunuolį rasti kitų Dievo garbinimo būdų ir kitaip išreikšti savo tikėjimą. Iš išorės gali atrodyti, kad jaunuolis yra nutolęs nuo Bažnyčios, tačiau jis ugdo savo santykius su Dievu skirtingais būdais, kurie gal ne visiškai sutinka su Bažnyčia, bet jam yra arčiau prie širdies ir atrodo prasmingesni.
Tad jaunimo nutolimas nuo religijos gali išsivystyti dėl įvairių priežasčių, kurios kartais gali būti labai komplikuotos. Toks religijos atstūmimas gali būti tik laikinas, kaip jaunystėje pergyvenama "sukilimo” stadija, bet gali ir ilgiau tęstis ir būti sunkiai pakeičiamas, jei nesveikos šaknys yra giliai įsisiurbusios jaunuolio širdyje ir mintyse.
■ Popiežius Jonas Paulius II sukėlė daug entuziazmo savo kelionėje į Afrikos valstybes. Togo valstybėje tarp atvykusių jį sutikti buvo net raudonosios Kinijos ambasados pirmas sekretorius ir Šiaurės Kinijos ambasadorius. Popiežius pareiškė, jog jis pritaria Afrikos tradicijų įvedimui į katalikybę, kad tik jos nebūtų pagoniškos. Kamerūne popiežius pagyrė vyriausybę, kad ji įstengė savo kraštą paversti taikos sala. Popiežius pabrėžė, kad valstybė turi gerbti žmogaus teises. Togo valstybėje popiežius buvo priimtas prezidentūroje. Jį pasveikino ir pagonių žyniai. Togo katedroje įšventino 11 kunigų.