HENRIKAS STASAS
Tad anksty rytą vykome į Santos Dumont aerouostą, iš kur pakilome į Sao Paulo. Oro susisiekimas iš čia į Sao Paulo labai patogus ir palyginti pigus. Lėktuvai čia kas valandą kursuoja tarp Rio ir Sao Paulo, o bilieto kaina į abu galu tik 34 dol. Kelionė trunka apie vieną valandą, tad, vos spėjus suvalgyti lėktuve gautą užkandį, reikia ruoštis išlipti.
Atvykus į Sao Paulo, aerouoste mūsų laukė visiems gerai pažįstamas veiklus lietuvybės žadintojas ir jaunimo auklėtojas kun. J. Šeškevičius — "Dėdė Juozas”. Iš čia dviem nedideliais Volksvageno tipo autobusiukais vykome į Vila Zelina prie Šv. Juozapo parapijos. Iki pamaldų turėjome dar apie valandą laiko, tad čia, sutikę keletą lietuvių bendruomenės ir parapijos veikėjų, turėjome progos pasikalbėti Brazilijos lietuvių gyvenimo ir veiklos problemomis. Tarp lietuvių veikėjų čia išskirtini broliai Tatarūnai, kurie aktyvūs parapijos veikloje ir Lietuvių Bendruomenėje. Pirmiausia čia ir susipažinome su Liet. Bendruomenės pirmininku Jonu Tatarūnu, kuris atkreipė mūsų dėmesį į vieną gana įdomų Vila Zelinos aplinkoje Lietuvos vardu kalbantį projektą. Tai buvusio Karo muziejaus sodelyje laisvės paminklo kopija, kurią jie čia stato prieš bažnyčią esančioj aikštėj. Gėlynais ir žalių medžių apsuptas šio paminklo aukštas pjedestalas čia jau stovi, ir, J. Tatarūno aiškinimu, netrukus ant jo bus užkelta ir laisvės statula. Tai bus tikrai efektingas mūsų troškimų ir vilčių simbolis, kuris kartu kalbės ir į brazilų tautą.
Jonas Tatarūnas į Braziliją atvyko su tėvais ir mažamečiu broliuku 1927 metais, būdamas tik 5-rių metų amžiaus. Įdomu buvo klausytis jo giliai išgyventų lietuvių kūrimosi Brazilijoj ir tautinio išlikimo kovos momentų prisiminimus bei dabartinius lietuvybės išlaikymo rūpesčius. Jis pastebėjo, kad jaunos šeimos daugiausia išsikelia toli nuo parapijos ir lietuviškų centrų ir kad tokiu būdu nukenčia veikla ir nyksta kalba. Bet kartu pasidžiaugė ir jaunuoliais, kurie noriai įsijungia į ateitininkų bei skautų veiklą, ir lietuviškieji židiniai visiškai neužgęsta. Ypač gėrėjosi buvusiu Vasario 16 gimnazijos mokiniu Markum Lipu, kuris čia aktyviai įsitraukęs į skautų veiklą. Įdomu buvo klausytis Jono Tatarūno pasakojimų iš lietuvių gyvenimo ir veiklos Brazilijoj, tačiau laikas bematant prabėgo, ir 11 val. rinkomės į bažnyčią sekmadienio mišioms.
Šventas mišiais atnašavo mūsų ekskursijos vadovas kun. J. Vaišnys, S.J. Skaitinius skaitė Angelė Tatarūnienė ir mūsų grupės dalyvis VI. Garbenis. Giesmėms vadovavo V. Tatarūnas, o vargonais grojo Audrius Tatarūnas. Į bendrą visų giedojimą ir aktyvų dalyvavimą šv. mišių aukoje su dideliu nuoširdumu buvo įsijungusi Tatarūnų dukrelė Onutė, kuri atkreipė visų mūsų dėmesį ir sukėlė nepaprastą pasigėrėjimą. Tos dienos pamoksle kun. J. Vaišnys, S.J., priminė visų išeivijos lietuvių pareigą išlaikyti krikščionišką dvasią ir tautinę sąmonę, baigdamas poeto Maironio žodžiais, jog gražu už tėvynę pavargti ir kentėti. .. Kitas jaudinantis pamaldų momentas — kai vietos lietuviai, kalbėdami Viešpaties maldą, ištiesė maldaujančiai rankas. ..
Po pamaldų su mielais Sao Paulo lietuviais dar valandėlę dalinomės įspūdžiais, kur susipažinome ir su simpatinga Onute Tatarūnaite, kuri taip nuoširdžiai bažnyčioje giedojo. Klausėme, kas ją paskatino taip aktyviai dalyvauti mišių aukoje ir kodėl pamaldose nesimatė daugiau lietuviško jaunimo. Atsakydama ji pastebėjo, kad visada su tėvais lankydavo lietuviškus renginius ir namuose kalbėjo tik lietuviškai. Tokiu būdu giliai įsisąmonino lietuviškumą ir tikėjimą. Ir kartu pastebėjo gana liūdną faktą, kad Sao Paulo lietuviškas jaunimas nelanko nei portugališkų, nei lietuviškų pamaldų. Tačiau lietuviškoj veikloj jaunimas reiškiasi: čia veikia dvi tautinių šokių grupės "Rūtelė” ir "Nemunas”, "Volungės” choras ir jaunimui skirta puiki vasaros stovykla "Lituanica”. Toliau pokalbius turėjome baigti, nes klebonas visus ekskursantus pakvietė pietų. Klebonijos valgomajame prie ilgo stalo susėdus, buvome pavaišinti gardžiais lietuviškais valgiais ir gaivinančia braziliška gira.
Rio de Janeiro panorama,
Po vaišių sėdome vėl į Volksvageno autobusiukus, ir mūsų mielieji globėjai vežė mus supažindinti su Sao Paulo. Pirmiausia aplankėme visus veikiančius ir jau užgesusius lietuviškus židinius. Sustojome prie Šv. Kazimiero lietuvių parapijos, kurią saleziečiai yra perėmę iš lietuvių jėzuitų. Kun. Pr. Gavėnas, tos parapijos klebonas, ir kun. Petras Urbaitis aprodė mums jų gana kuklią, bet labai jaukią ir meniškai įrengtą bažnytėlę, šalia jos pristatytą nemažą salę su scena, rūsyje spaustuvę, kur spausdinamas laikraštis "Mūsų Lietuva”, ir nemažą kiemą, iš kurio matomi tolumoje Sao Paulo dangoraižiai. Deja, dangoraižis dabar statomas ir prie pat kiemo, kuris uždengs ne tik vaizdą į miestą, bet, atrodo, kartu ir saulę.
Veiklus parapijos klebonas kun. Pr. Gavėnas šalia "Mūsų Lietuvos” redagavimo ir pastoracinio darbo daug rūpinasi ir Lietuvos garsinimu brazilų tarpe. Jis labai aktyviai prisidėjo prie liet. bendruomenės sumanymo įvesti lietuvių kalbos bei kultūros kursą katalikų universitete PUC. Visokiais būdais propagavo mūsų tautos globėjo šv. Kazimiero vardą. Parašė veikalą "San Casimiro”, kuris plačiai paplito po portugališkai kalbančius kraštus, ir paskelbė kazimierinį dailės konkursą.
Savo ateities planuose numatęs Sao Paulo mieste statyti Šv. Kazimiero bažnyčią, kuri skleistų mūsų šventojo vardą ir brazilų tarpe.
Atsisveikinę su kun. Pr. Gavėnu, palydimi kun. P. Urbaičio, vykome į kitą saleziečių tvarkomą įstaigą, būtent Perkumo vardo socialinį skyrių. Toliau lankėme ir jau neveikiančius lietuviškus židinius, t.y. buvusias lietuviškas mokyklas, kurios čia buvo statytos Lietuvos valstybės pinigais. Kadaise čia veikė 5 lietuviškos mokyklos, pasipuošusios Lietuvos kunigaikščių vardais, kurių atvaizdai ant pastatų ir dabar dar ryškiai matomi. Tačiau nesant lietuviško jaunimo, dabar pastatai parduodami, nes jų išlaikymas per brangus.
Tad susipažinę su esamais ir buvusiais lietuviškos veiklos centrais, vykome į Sao Paulo miesto centrą. Bendras šio miesto
Brazilijoje yra nemaža juodosios rasės žmonių, bet dažniausiai jie yra maišyti su baltaisiais ir vadinami mulatais. Jurgio A. Anyso nuotr.
vaizdas labai primena Čikagą, todėl daug kas jį vadina Lotynų Amerikos Čikaga. Žinoma, Sao Paulo bent dvigubai didesnis už Čikagą, nes čia dabar jau priskaitoma iki 13 mil. gyventojų ir kasmet vis dar padidėja po 1/2 mil. žmonių. Tai Brazilijos industrinis centras ir, galima sakyti, vienintelis tokio pobūdžio ir didumo visoj Pietų Amerikoj. Gyvenamieji kvartalai ir industriniai centrai čia išmėtyti po visą aukštumą su nepaprastai dideliu ir ultramoderniu centru. Bent paviršutiniškai susipažinę su šio milžiniško miesto aplinka ir jo įspūdingo centro plieno ir stiklo modernia architektūra, vykome atgal į aerouostą. Su mus palydėjusiu V. Tatarūnu ir kitais lietuviais atsisveikinę, pilni gražiausių įspūdžių grįžome į Rio.
Pirmadienį buvo mūsų paskutinė diena Rio, o dar tiek daug yra ko matyti šiame nuostabiame mieste! Tad keli entuziastai nutarėme dar vykti į Petropolį. Sėdome į taksį ir leidomės kelionėn. Petropolis — buvusi karaliaus Petro vasaros rezidencija, maždaug už 40 mylių nuo Rio. Žemo ūgio, riebokas šoferis, labai linksmas ir simpatingas carioca, sutiko mus vežti už 23 dol. Tik jo taksis turbūt buvo vienas iš pirmųjų Volksvageno laidos, nes, duobėtu keliu važiuojant, atrodė kiekvienu momentu subyrėš. O kalbant apie Petropolį, susidarė įspūdis, kad mūsų šoferis tiek težino, kaip ir mes. Tačiau tikėjomės, kad kelionė vis vien bus įdomi ir gerai nusiteikę bematant atsidūrėm toli už miesto. Už Rio į šiaurę kiek pavažiavus, baigėsi lygi plokštakalnė ir priešais iškilo melsvam rūke paskendusi kalnų grandinė. Kai pasiekėm kalnus, kelias vingiavosi tarp uolų ir tropinės augmenijos, nuolat keičiantis vaizdams ir spalvoms. Kilome vis aukščiau į kalnus, ir reto grožio vaizdai supo mus iš visų pusių. Tad ši kelionė buvo verta vien dėl to gamtos grožio, kuriuo daugiau niekad neteks gėrėtis. Čia ir klimatas pasikeitė. Gaivinanti vėsuma tiesiog veržte veržėsi į mūsų mašiną. Tad nenuostabu, kad pirmaisiais metų mėnesiais cariocos bėga į kalnus ieškoti atgaivos nuo varginančių karščių, kurie siaučia mieste. Ir miesto aristokratija čia statė savo vasaros rezidencijas, lyg sekdami karališkąja šeima, kuri čia įsikūrė 1845 metais. Tačiau šiandien šioj buvusioj ramioj ir išskirtinoj karaliaus dvaro aplinkoj egzistuoja nemažas miestas su 120.000 gyventojų, kur jaučiamos ir judėjimo bei kitos miesto problemos. Gaila, kad, atvykę į Petropolį, radome uždarytą muziejų ir karaliaus rūmus, tad turėjome pasitenkinti tik bendra šios vietos panorama. Vaikščiodamas po Petro-polį, prisiminiau garsųjį vokiečių rašytoją, Stefan Zweig, kuris čia gyveno nuo 1941 metų ir savo gyvenimą šiame mieste baigė nusižudymu.
Rio de Janeiro. Garsusis Copacabana paplūdimys.
Čia kiek pasisotinę ir pavaišinę šoferį, grįžome kitais keliais į Rio. Pakeliui keliose vietose sustojome pasigrožėti gamta ir nusipirkti bananų, kurie čia pakelėse pravažiuojantiems kartu su vietos bulvėmis "madijako” siūlomi.
Grįžus į viešbutį, malonus mūsų šoferis Paul, atsisveikindamas padavė savo kortelę ir pažadėjo rytoj dar pigesne kaina mus pavežioti. Žinoma, jis kitą dieną mūsų jau nesulaukė, nes už keliolikos valandų palikome Rio, tą nuostabiai žavingą miestą, ir skridome atgal į Miami. 5 val. ryto laimingai pasiekėm Amerikos žemę.
Visi patenkinti ir kupini įspūdžių atsisveikinom iki sekančios išvykos. Nors išvykstant buvo kalbama apie nesaugumą Pietų Amerikoje ir kitus netikėtinumus kelionėje, tačiau prityrusių ir rūpestingų vadovų globoje viskas gerai sekėsi. Pietų Amerikoje gana saugu ir niekur jokių netikėtumų nesutikom. Grįžome patenkinti ir vėl save praturtinę naujom žiniom, naujais patyrimais ir maloniais išgyvenimais. Už tai liekame dėkingi šios išvykos organizatoriui kun. J. Vaišniui, S.J., ir kelionės vadovui A. Lauraičiui su ponia, kurie šioje kelionėje mūsų grupe ir kiekvienu individualiai taip rūpinosi.
