CHIARA LUBICH
"Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai” (Rom 8,14).
Tie žodžiai yra paimti iš šv. Pauliaus laiško ilgesnio skyriaus, kuriame jis kalba apie Šventąją Dvasią, kaip prisikėlusio Kristaus dovaną, nurodydamas, kokį didelį transformavimą vykdo krikščionyse Šventoji Dvasia. Krikščionys yra būdingi tuo, kad Šventoji Dvasia, juose veikdama, daro juos Dievo vaikais, Jėzaus broliais ir seserimis, teikdama jiems galių gyventi pagal tą labai aukštą pašaukimą, kuris jiems duodamas. Tie apaštalo žodžiai kreipia mūsų dėmesį į tą svarbiausią rolę, kurią Šventoji Dvasia turi Bažnyčioje ir kiekvieno mūsų gyvenime.
Šventoji Dvasia yra Bažnyčios siela; ji duoda jai gyvybę ir vaisingą dvasinį gyvastingumą. Jei mes bandytume veikti be jos, mūsų gyvenimas nebūtų krikščioniškas. Iš tikrųjų, jungdama mus su Jėzumi, ji vienija ir mus visus į vieną Dievo vaikų šeimą.
Šventoji Dvasia veikia mumyse įvairiais būdais — ji keičia mūsų galvoseną ir mūsų širdį; ji padeda mums suprasti ir branginti Jėzaus žodžius. Ji yra šviesos, ramybės, džiaugsmo ir vidinės laisvės šaltinis.
Čia svarstomi šv. Pauliaus žodžiai pabrėžia tą ypatingą poveikį, kurį Šventoji Dvasia atneša. Jis saugo mus nuo nenuosaikių troškimų, kurie veda į nuodėmę, ir nuo pasauliškos galvosenos. Mes esame vedami Jėzaus meilės ir šviesos keliu. Iš tikrųjų tik Šventosios Dvasios dėka mes tampame tikrais Jėzaus mokiniais.
Taigi visai aišku, jog Šventoji Dvasia nori, kad į jos veiksmą atsilieptumėm, leisdami jai mums vadovauti. Ji negali tapti mūsų gyvenimo vidine veikimo jėga, kaip ji to nori, jei nepaliekame savo viduje jai vietos. Ji bendrauja su geros valios žmonėmis, kurie jos malones priima. Mes tą gerą valią galime parodyti, tvirtai pasiryždami gyventi pagal mūsų krikščioniškąjį pašaukimą.
Tai rašydamas, šv. Paulius pirmiausia turėjo galvoj kai kuriuos įpareigojimus, kurių krikščionio vardas reikalauja: savęs atsižadėjimo kovoje su savimyla, visose ir įvairiose jos apraiškose, kaip puikybės, prisirišimo prie pinigo, nežaboto malonumų ieškojimo ir t.t.
Stengdamiesi taip daryti, turime kreipti visą dėmesį ne tiek į pačius nesuvaldomus polinkius, norėdami juos išrauti su šaknimis ir turėdami viltį tai pasiekti vien savo jėgomis, kiek į tų polinkių siūlymus, griežtai ir tvirtai juos atmesdami.
Kiek krikščionys savęs atsižada, tiek Šventoji Dvasia juose veikia. Kaip tad mes galime pagal tuos svarstomus žodžius gyventi? Mes turime įsisąmoninti, kad Šventoji Dvasia gyvena mumyse. Juk ji yra tas neapsakomas turtas, kurio neįvertiname, kaip turėtume vertinti. Užtai tas turtas mumyse tūno nenaudojamas.
Kad būtumėm geriau pasiruošę sekti ir klausyti jos balso mumyse, turime sakyti ne viskam, kas yra prieš Dievo valią ir visame sakyti taip, kame yra jo valia: ne — pagundoms, su tvirtu ir griežtu jų siūlymo atmetimu; taip — uždaviniui, kurį Dievas mums patikėjo; taip — mylint kiekvieną artimą, kurį tik sutinkame; taip — visoms sunkenybėms ir bandymams, kurie mus ištinka...
Jei mes taip darysime, Šventoji Dvasia mums vadovaus, duodama mūsų krikščioniškam gyvenimui autentišką skonį, gyvumą, uolumą, giedrumą. Tada žmonės aplink mus supras, kad esame ne tik žemiškų šeimų vaikai, bet ir Dievo sūnūs bei dukterys.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius