ZENTA TENISONAITĖ
autoportretas II
Kai skaitau tavo laišką,
mano akyse atsispindi žodžiai,
kaip vandeninių dažų arabeskai,
ir nuo mano minčių stogo
nuplauna liūdesio lašus.
Aš statau nematomas pilis,
kur tarp žiemos ir vasaros
auksinis lietus pakelia
bures iš žvaigždžių ir,
bandydamas paslėpti tamsiai
mėlyną tylą,
kas rytą grįžta į apleistą sodą.
Mano ranka paišytas saulėrodis
vejasi stiklo kalnus įsauly.
Iš mano rašto krinta keisti ženklai.
Ir veltui bandau išbraukti tą
pilką jūros liniją, ar atminti
sapną tarp dviejų minčių.
Ar tiki dalykais, mintimis ir jausmais?
Užmik, ir nieko nebelieka.
Poetai rašo tai, kas jau seniai
buvo rašyta: Kruvinos Širdies
Testamentą.
Ugnies Žemėlapį. Degančią Jūrą.
Taikos Relikvijas. Dienų Nuovargį.
Mintys suskaldo Dievą...
Kai sapnuoju pavasarį,
mano šešėlis vejasi senus žodžius.
Tarp žodžių slepiasi tai, ko
nenoriu parodyti veidrodžiui.
Bet aš tiek daug pamiršau...
Žiema ir vasara nuskęs,
palikdama pasidalinti
bespalvį vėjo palikimą...
autoportretas III
Medžių lapai sijoja šviesą.
Juokiasi saulė...
Aš laiškų neberašau
ant šilkinio popieriaus.
Neberašau eilėraščių apie rojaus gėles,
arba rožinius paukščius
su auksinėmis akimis...
Dienos miršta vienos,
kaip muilo burbulai.
Mano namai vadinasi ruduo,
kuriuose švelniai žaidžia lietus,
kuriuose didinga pasaka
pavirsta vienatvės aidu.
Neberašysiu laiškų ant sniego...