religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1990 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XLI, NO. 4
109 |
F.G. Klopstockas |
|
119 |
V. Bagdanavičius, M.I.C. |
|
116 |
Kun. Valerijus Rudzinskas |
|
117 |
Kęstutis Trimakas |
|
123 |
Chiara Lubich |
|
124 |
P. Daugintis, S.J. |
|
128 |
Konstancija Valiuškienė |
|
135 |
Alė Rūta |
|
137 |
Gediminas Vakaris |
|
140 |
Red. |
|
141 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
142 |
Red. |
|
142 |
Juoz. Pr. |
|
144 |
Red. |
Kristaus prisikėlimo šventės proga
sveikiname visus skaitytojus, bendradarbius, rėmėjus
ir linkime
prisikelti gražesniam, prasmingesniam gyvenimui,
o mūsų Tėvynei - laisvės ryto!
Redakcija, Administracija, Leidėjai
Šis numeris iliustruotas R. Urbakavičiaus nuotraukomis iš ekspedicijos į Sibirą. Viršelio piešinys — Ados Sutkuvienės.
Lietuviškas raidynas —Jono Bogutos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSįN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W- 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
(Iš F. G. Klopstocko poezijos)
Prisikelsi, o prisikelsi vėl tu,
mano dulke, savo metu!
Nemarų gyvenimą gausi
iš savo Tvėrėjo, Aukščiausio!
Aleliuja!
Pražys, kas pasėta, žiedais!
Derliaus Viešpats ateis
surinkti mums pėdus,
laukuos mirčiai sudėtus!
Aleliuja!
Džiaugsmo ašarų, padėkos diena!
Mano Dievo diena!
Kai būsiu kape pragulėjęs
gana jau, atėjęs
Tu pažadinsi keltis mane!
Ir bus lyg sapne mums tada!
Jėzaus džiaugsmo puota
lauks mums paskirtoji!
Piligrimais klajoję
užbaigsim kančias!
Į Švenčiausią buveinę nuves
mano Vadas. Gyvensiu šviesias
dienas toj šventovėj
Jo didžiajai šlovei
per amžius visus!
vertė A. Tyruolis
Meniškas kryžius, išdrožtas iš rąsto, kurį išmetė į krantą Laptevų juros bangos. Toliau matyti tremtinių kapinės ir naujas paminklas.
V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
1. NAUJAS BAŽNYČIOS SANTYKIS SU PASAULIU
Uždaviniai, kuriuos iškėlė liturgijos reforma, yra nesunkūs, palyginant su tais uždaviniais, kuriuos katalikams kelia kiti II Vatikano susirinkimo nutarimai. Daugeliu atžvilgių nutarimai tikinčiojo būklę parodo visai kitoje šviesoje, negu ji buvo parodyta Tridento susirinkimo prieš 400 metų. Tada Bažnyčia noroms nenoroms buvo priversta pasirinkti uždarumo kelią, susikoncentruoti į gynimosi metodus, atsiriboti nuo pasaulinės viešumos ir susitelkti vienos ar kitos tautos liaudyje. Šiandieninė būklė yra visai priešinga. Bažnyčia nori išeiti iš bet kokio uždarumo. Šį išėjimą įformina II Vatikano susirinkimo išleista konstitucija “Bažnyčia moderniame pasaulyje”. Čia trumpai susipažinsime su jos turiniu.
Ledjurio išplautas rąstas, iš kurio buvo išdrožtas meniškas kryžius(žiūr. 110 psl.)
Šia konstitucija Bažnyčia kviečia tikintįjį išeiti iš bet kokios izoliacijos ir veda jį į tokius artimus santykius su kitaip manančiu žmogumi bei su pasauliu, kad tas uždavinys mums ne kartą atrodo net pavojingas. Katalikas turi santykiauti su visais: ne tik su kitų konfesijų krikščioniais, bet ir su įvairiais pagoniais, net su bedieviais. Ir jis turi santykiauti ne vien formaliai, bet ir nuoširdžiai. Kartu su įvairiausiomis organizacijomis jis turi dirbti visų žmonių, neišskiriant nė bedievių, asmeninei gerovei. Jam turi rūpėti ne mažiau negu kam kitam pagerinti žmogui gyvenimo sąlygas. Jis turi rūpintis pasaulio pažanga, kaip religiniu jam Dievo duotu uždaviniu. Lig šiol Bažnyčia kai kurių buvo laikoma būdinga konservatyvios krypties atstove. Tiesa, kai krikščionis leisis į visokio pobūdžio pasaulinę veiklą, jis neturės užmiršti apaštalo Pauliaus perspėjimo: “Nesutapkite su šiuo pasauliu”. Tačiau Vatikano susirinkimas drįsta parašyti krikščioniui tokį sakinį: “Žmogus geba mylėti pačius Dievo sukurtus dalykus ir turi tai daryti” (37).
buvau, kada Jis prisikėlė,
tuščio kapo kiaurymės nasruos.
AŠ mačiau, kai dangus prasivėrė—
angelai laukė Jo amžinybės namuos...
Aš daužiau kojomis akmenis kietus,
tuščio kryžiaus kamieną glaudžiau...
Tarp savųjų ieškojau sau vietos
ir gyvenimu mirtį baudžiau...
Aš buvau, kada Jis prisikėlė,
pažadėtos vilties laukime...
Nors seniai basas kojas užgėlė
pakelės akmenų staugime...
Kun. Valerijus Rudzinskas
Antrojo Vatikano susirinkimo, popiežių enciklikų ir Marijos apsireiškimų šviesoje
KĘSTUTIS TRIMAKAS
Krikščioniškojo atsinaujinimo pagrindas yra Kristus. Jis yra tas, kuris žmonijoje visa daro nauja. “Sena” yra tai, kas tik žmogiška, be Dievo, visų prasčiausia — nuodėmė. “Nauja” yra tai, kas žmoguje Dievo pakeičiama atleidimu, pašventinimu, sudievinimu. Tame pakeitime veikia visi trys Dieviškosios Trejybės asmenys. Betgi to pakeitimo mastas yra Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus. Jis — pagrindinis Veikėjas, jungiąs visus jo išganomuosius žmones į save, į savo Mistinį Kūną, Bažnyčią.
Savo nepalyginamu dosnumu Dievas nori, kad kūriniai su juo bendradarbiautų ir kad jo dovanos — bent kai kurios — būtų teikiamos vieniems per kitus, paprastai — per arčiau jo esančius tiems, kurie toliau nuo jo. Žmonijos išganyme ir pašventinime toks žmonių tarpusavis bendravimas vadinasi šventųjų bendravimu.
Pamaldos prie karstų su mirusiųjų palaikais.
Žmonijos išganymo darbe Marija buvo pati artimiausia Jėzui Kristui. Ji nuolankiai sutiko tapti jo Motina. Joje Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį. Ji jį pagimdė, augino, lydėjo misijinėse kelionėse troškimais ir malda — iš arti ir iš toli: išprašė pirmą stebuklą Kanos vestuvėse, su Sūnumi kartu kentėjo jo kančioje ir mirty; džiaugės jo prisikėlimu ir dangun žengimu ir su jo apaštalais maldoje sulaukė Šventosios Dvasios. Artimiausia Išganytojui, išganymo darbe ji buvo jo bendradarbė.
Skaityti daugiau: MARIJOS VAIDMUO ŠIŲ LAIKŲ KRIKŠČIONIŠKAJAME ATSINAUJINIME:
CHIARA LUBICH
“Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa” (Jn 3,23).
Tai Jėzaus žodžiai, kuriuos jis pasakė samarietei. Pašnekesy su Jėzumi samarietė priminė jam ilgai trunkantį ginčą tarp žydų ir samariečių dėl autentiškos vietos, kur reikia garbinti Dievą. Mūsų protėviai — ji sakė — garbino ant to kalno (Gerizimo), o jūs sakote, kad Dievą reikia garbinti Jeruzalėje. Ką mes turime daryti? Kur tikrai yra garbinimo vieta? Kur mes galime rasti Dievą? Jėzus jai atsakė, kad atėjo laikas, jog Dievo garbinimui nereikės specialios vietos. Jis bus garbinimas dvasia ir tiesa.
Kai Jėzus kalbėjo apie garbinimą dvasia ir tiesa, jis nesakė, kad tai turi būti daroma tik vidiniu būdu, visiškai atsiejant nuo bet kokios išorinės formos. Jis nesakė, kad išorinė maldos išraiška ir viešos pamaldos, kaip liturginės, bendruomeninės maldos, giesmės ir t.t., neturi daugiau jokios vertės. Jis tik nurodė, kad atėjo įvesti tobulą garbinimą.
PARUOŠĖ P. DAUGINTIS, S. J.
Mūsų kūnas ir dar labiau dvasia yra reikalingi nuolatinio atsinaujinimo. Kitaip — ir dvasia, ir kūnas vis silpnės. Dvasios siekiai, vertybės, išblės, sunyks, bus nustumtos į šalį. Taigi mūsų sielos dvasiniai, kultūriniai bei religiniai siekiai vis reikalingi atnaujinimo, atšviežinimo. Kartais net reikia naujo atgimimo. Tokio atsinaujinimo ar atgimimo ypač reikia tada, kai mūsų gyvenimas tampa nei šiltas, nei šaltas, o tik drungnas. Manau, kad daugumas mūsų yra tokie drungni.
Dabar mūsų tėvynėje vyksta daug pasikeitimų. Tautiečiai iš mūsų daug ko laukia. Ir jie turi teisę laukti bei reikalauti. Bėgdami iš tėvynės, mes išsinešėme įvairių dvasinių vertybių, kurias tėvynėje okupantai stengėsi užgniaužti ir išnaikinti. Čia, išeivijoje, mes įsigijome nemaža ir materialinių vertybių. Turime jomis ir su savo tautiečiais Lietuvoje pasidalinti. Materialinė parama jiems yra reikalinga, bet dar labiau — dvasinė. Prie šių dvasinių vertybių labiausiai mes galime juos patraukti savo pavyzdžiu. Tad pirmiausia mes patys turime atsinaujinti ir tomis dvasinėmis vertybėmis užsidegti.
Taip atrodo Bykov Mis “miestelis” dabar, šilčiausią vasaros dieną. Čia nuo bado ir šalčio žuvo tūkstančiai lietuvių.
Šiame rašinyje pagal vysk. Baltakio sielovados “Dvasiniam atsinaujinimui programos projektą” bus pateikti Šv. Rašto žodžiai, įvairios mintys, atliktini pratimai, susimąstymai ir maldos, padedančios tam dvasiniam atsinaujinimui ir atgimimui.
I. Kas man yra Jėzus?
Pirmiausia pažvelkime į Jėzaus “paveikslą”, kurį Evangelijoje piešia tie, kurie kartu su juo buvo arba girdėjo iš tų, kurie su juo bendravo. Pažiūrėkime į Evangeliją pagal Morkų.
1,21-28: sinagogoje žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Konstancija Valiuškienė
Paskaitę “Laiškuose lietuviams” skelbimą, kad nuo gruodžio mėn. 4-tos iki 11-tos dienos (1989) organizuojama kelionė laivu po Karibų jūros salas, šia ekskursija susidomėjome. Paskirtą dieną visi suskridome iš įvairių Šiaurės Amerikos vietovių į karštą Puerto Rico salą. Čia iš San Juan uosto turėjo išplaukti “Victorijos” laivas, kuris bus mūsų plaukiojantis “viešbutis” per visą kelionę.
Uoste jau iš tolo buvo matyti trys keliaaukščiai baltutėliai, kaip jūros puta, laivai, prisirišę prie uosto krantinės. Jie ne tik apsišvietę, bet ir išsipuošę šviesiomis lemputėmis, lyg karuselių parkas.
Dalis “Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyvių (tik čikagiečiai ) San Juan (Puerto Rico) uoste.
Laive visi susitinkame, pasisveikiname su simpatišku kapitonu. Daugiausia mūsų grupėje buvo keleivių iš Čikagos. Grupės vadovas Aleksas Lauraitis visiems nurodė kajutes ir pakvietė vakarienės. Mūsų grupėje buvo 20 lietuvių, bet iš viso į laivą susirinko apie 700 keleivių.
Laivas buvo prabangus, lepinantis. Stebino žema ekskursijos kaina. Praėjusios nakties nemigą ir kelionės nuovargį nugali noras atsisveikinti su sala ir išplaukti į atvirus vandenis. Abiejuose laivo naktiniuose klubuose orkestrai groja šokių muziką. Minia žmonių bando savo laimę kasine. Maloniai šilta ant denio. Vidurnaktyje atrišami lynai, laivas išsilaisvina nuo visų ryšių ir išplaukia iš uosto, iš žiburių juosta apsuptos įlankos. Dažnai gyvenime paliekame saugius uostus ir veržiamės į nežinią, į laisvę!
Alė Rūta
Gražiai išleista 200 psl. albuminio formato knyga su lietuviškais ir angliškais tekstais: meniškos nuotraukos iš Lietuvos — žmonės, vaizdai švenčių ir atlaidų metu. Fotografijos menininkas Romualdas Požerskis priartina mums Lietuvą, jos papročius. Dvikalbį tekstą supras vaikai ir anūkai, užtat knyga bus prasminga dovana kiekvienam bet kuria proga.
Atlaidai — knygos tema ir turinys. Išoriniai vaizdai ir vidinė žmonių nuotaika, priespaudose nepalūžusių, išlaikiusių savus papročius.
“Veidas yra sielos veidrodis” — Ludwig Wittgenstein žodžiai knygos aplanke, kur angliškai aiškinama, kas yra atlaidai ir kas fotografas. Viršelyje tamsiame fone Kalvarijų eisena ir vėjuje bažnytinės vėliavos žmonių jūroje; apačioje geltona juosta su “Atlaidų” vardu - šviesos simbolis.
Fotografas Romualdas Požerskis. Aplanke jo nuotrauka ir kukli biografija angliškai. Gimęs 1951 m. Lietuvoje. Kaune baigęs elektros inžinieriaus mokslus, nuo 14 m. mėgęs fotografuoti, netrukus atkreipęs dėmesį ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje: Lenkijoje 1975 m., Rytų Vokietijoje 1976 m., Prancūzijoje 1977 m. Nuo tada spausdinamas žurnaluose ir knygose Sovietuose bei vakarų Europoje. Su šia knyga jis bus pažįstamas ir Amerikoje. Daugiau apie jo meną rašo Algimantas Kezys — lietuviškai; jis ir šią knygą suredagavo.
Kun. Valerijus Rudzinskas
Kas apdainuos Tėvynės grožį
Maironio posmais ilgesingais?
O Lietuvoj miškai dar ošia,
dainos lietuviškos dar ilgis...
Kai vėlų vakarą lakštutė
pradžiugina valstiečio širdį,
nors ir grumstu sutiktum būti
kryžiaus lietuviškoj papėdėj...
Ištirptum dainoje gražiausioj
prie nušienautos miško pievos.
Sveika, Tėvyne mylimiausia,
su dobilais ir su ražienom...
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
TREMTINIŲ KOPLYČIA
Pirmoji koplyčia Vilniaus Arkikatedros dešinėje pusėje, pavadinta Arkikatedros Tremtinių koplyčia. Koplyčios kairiojoje pusėje ant lentos užrašyta: “Mylimiesiems 117.300 Lietuvos kariams ir nekaltai užkankintiems, mirusiems nuo šalčio ir bado, po mirties pažemintiems, žuvusiems už Dievą, Tėvynę ir savo tautos laisvę. 151.500 įkalintiems, kentėjusiems kalėjimų požemiuose ir katorgoje, 517.060 prievarta ištremtiems iš Tėvynės, iškentusiems priespaudą ir alkį, 320.000 prievarta pasitraukusiems į tolimus kraštus ir dingusiems be žinios Lietuvos sūnums ir dukterims amžinai dėkinga atgimstanti Lietuvos katalikiškoji visuomenė pašvenčia šią kankinių ir tremtinių koplyčią.
Pirmosios šioj vietoje įrengtos (1495 m.) koplyčios fundatorius buvo Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, paskyręs koplyčios kriptą laidoti vyskupams. Todėl ji buvo vadinama Vyskupų koplyčia, kurį laiką ji buvo vadinama Marijos vardo koplyčia, nes joje buvo Marijos paveikslas. Vėliau vadinta Jono Nepomuko Kasakausko vardu, nes jam vadovaujant XIX a. pradžioje buvo baigta katedros rekonstrukcija, ir jis pats šios koplyčios kriptoje palaidotas. Ir štai dabar, birželio keturioliktąją, ši koplyčia dedikuota Tremtiniams. Tuo norima pagerbti buvusį Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, mirusį kalėjime, ir kitus kentėjusius bei žuvusius už tikėjimą ir Tėvynę.
Tremtinių koplyčia Vilniaus arkikatedroje. J. Grikienio nuotr.
Katedrą niokojo dažni gaisrai ir kitos nelaimės. Po kiekvieno gaisro ji buvo atstatoma, dažniausiai vadovaujant užsienio architektams. Tada ji įgavo ir kitokią vidaus bei išorės išvaizdą. Dabartinė išvaizda suformuota XVIII a. pabaigoje, susiklojus ypatingoms aplinkybėms.
Gerbiantieji,
Lietuvos Nacionalinė N. Mažvydo biblioteka norėtų reguliariai gauti Jūsų leidžiamą religinės ir tautinės kultūros žurnalą “Laiškai lietuviams", kuris turi didelę paklausą skaitytojų tarpe.
Su pagarba Direktorius dr. V. Bulavas
Toliau dr. V. Bulavas rašo, kad jie turi ir iš praeities kai kuriuos “Laiškų lietuviams” numerius, bet jų labai maža. Jie norėtų komplektuoti, jei būtų galimybė, visus numerius nuo pat pradžios (1950 metų). Mes jau esame išsiuntę turimus komplektus ar atskirus numerius Vilniaus universiteto Mokslinei bibliotekai ir kitoms institucijoms, tad mums yra nedaug numerių likę iš praeities. Žinome, kad kai kurie skaitytojai turi įrištų komplektų arba atskirų numerių. Jeigu kam jie nebūtų reikalingi, tai būtume labai dėkingi, jeigu mums atsiųstumėte, o mes nusiųstume M. Mažvydo bibliotekai, kuri, kiek teko girdėti, yra labai populiari Vilniuje. Iš jos daugelis skolinasi knygas ir kitokius leidinius.
■
Gerbiamieji,
Siunčiu prenumeratą už 1990-uosius metus ir pridedu dar mažą auką. Leidžiate tikrai patrauklų ir įdomų žurnalą. Manau, kad visiems skaitytojams yra įdomus ir naudingas "Kalbos” skyrius. Gal mums nereikia didelių kalbininkų ir kalbos istorikų, tik reikia mus daugiau supažindinti su naująja rašyba, o tam geriausias yra kun. J. Vaišnys. Galėtumėte dar pakartoti apie didžiųjų raidžių rašymą, skyrybą. Nieko dar nebuvo rašoma apie Lietuvoje vartojamus naujadarus.
Su geriausiais linkėjimais K. Mileris
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kai kurių priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimas
Visi žinome, kad lietuvių kalbos kirčiavimas yra sunkus. Kalbant (net ir per radiją) labai daug kas tiek išeivijoje, tiek ir Lietuvoje daro nemaža kirčiavimo klaidų. Teko pastebėti, kad gal daugiausia klaidų pasitaiko, tariant priešdėlinius veiksmažodžius. Įdomu, kad čia daug klaidų daro ir suvalkiečiai, kurių šiaip jau kirčiavimas nėra blogas.
Priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimas yra komplikuotas. Čia paminėsime tik kai kuriuos dviskiemenius priešdėlinius veiksmažodžius, kur pasitaiko daugiausia kirčiavimo klaidų. Tie veiksmažodžiai turi tvirtapradę arba tvirtagalę priegaidę, pagal tai ir jų kirčiavimas yra kiek skirtingas.
I. Pirmiausia paminėsime keletą šios rūšies veiksmažodžių, kurie bendraties šaknyje turi dešininį kirtį — tvirtapradę priegaidę. Jų kirtis niekuomet nesikeičia, pasilieka šaknyje tiek esamajame, tiek būtajame laike. Pirmoje vietoje pateiksime veiksmažodžio bendratį, antroje — esamąjį laiką su kuriuo nors priešdėliu, trečioje — būtąjį kartinį laiką:
brė́žti — pabrė́žia — pabrė́žė
gúosti — pagúodžia — pagúodė
kéikti — prakéikia — prakéikė
plė́šti — nuplė́šia — nuplė́šė
síekti — pasíekia — pasíekė
skélbti — paskélbia — paskélbė
véngti — išvéngia — išvéngė
Sovietiniai anekdotai
Rusai išrado ir padarė labai pažangų kompiuterį, kuris ir pats galvoja, ir apsisprendžia be instrukcijų iš šalies. Jis buvo toks gudrus, kad ėmė ir pabėgo į Vakarus.
***
Išėjęs iš posėdžių salės, teisėjas ima kvatotis.
— Kas atsitiko? — klausia kolega.
— Girdėjau baisiai juokingą anekdotą!
— Tai papasakok!
— Negaliu, nes pats už jį ką tik daviau penkiolika metų.
***
Lageryje sargybinis klausia kalinį:
— Už ką sėdi?
— Už nieką.
— Meluoji, niekše! Už nieką duoda dešimt metų, o tu gavai penkiolika.
* * *
Leninas įrodė, kad valstybę gali valdyti visa liaudis.
Stalinas įrodė, kad valstybę gali valdyti vienas žmogus.
Chruščiovas — kad valstybę gali valdyti bet kas.
Brežnevas — kad valstybės galima visai nevaldyti.
■ Popiežiaus aukotas Kalėdų vidurnakčio mišias galėjo per televiziją stebėti 850 mil. pasaulio katalikų. Jas transliavio apie 50-ties kraštų televizija. Pirmą kartą jas davė ir Rytų Vokietijos televizija. Taipgi jas perdavė Lenkijos, Vengrijos, net ir Sovietų Sąjungos televizijos. Kalėdinius sveikinimus popiežius perdavė 50 kalbų, taipgi lietuviškai.
■ Lietuvos kardinolas, vyskupai paskelbė ganytojišką laišką pabrėždami, kad Dešimt Dievo įsakymų yra žmonijos konstitucija, skatindami jų laikytis. Ragina lietuvius arčiau bendrauti su eucharistiniu Kristumi, primena, kad jau pakankamai išbraidyti melagingi šunkeliai, ragina rodyti sąžinėje Dievo įdiegtosios dorovinės tvarkos grožį, kurti gyvenimą ant doros pamatų. Paskelbė 1990 metus Dekalogo arba Dešimties Dievo įsakymų metais.
■ Kanados lietuvių bažnyčiose, o taip pat ir Jėzuitų koplyčioje Čikagoje, solidarizuojant su Lietuvos laisvės šauksmu, Gorbačiovo atvykimo metu buvo laikomos pamaldos.
■ Vilniuje koncertavo žydų pianistė Golda Vainbergaitė-Tatz, nuvykusi iš JAV. Ji įteikė specialų žymenį kun. Antanui Gobiui, reikšdama pagarbą ir padėką, kad nacių laikais jis išgelbėjo jos gyvybę.
(Prie Ledjūrio tenai mes sėdėjome ir verkėme,
Kai atsimindavome Tėvynę.
Už speigračio mes palikome savo kankles,
O tie, kurie buvo mus išvežę,
Reikalavo iš mūsų linksmumo...
(Pagal 136 psalmę)
1989 m. liepos mėnesį buvo suruošta ekspedicija į Arktiką, tik ne šiaurės ašigalio ieškoti, o tremtinių kaulų...
Kelios šio numerio iliustracijos yra Tit-Ary ir Bykov Mis, prie Laptevų jūros, vaizdai, kur pirmųjų trėmimų metais būriai mūsų tautiečių buvo atvežti ir parduoti vergais Ledjūrio žuvies apdirbimo trestui po 240 rublių už žmogų! Tai vyko ne Asurbanipalo ir ne Džingis Chano laikais, bet dvidešimtame erdvių ir demokratijų amžiuje...
Dabar ten pastatytas meniškas paminklas (žiūr. 110 psl.), kurio pamate yra įmūryta saujelė žemės iš Lietuvos. Paminklas pagamintas iš titano metalo vamzdžių, kurie, ašigalio vėjams pučiant, ošia-siaudžia gedulo giesmę tremtinių atminimui.
Fotografas — R. Urbakavičius. Nuotraukas dovanojo buvusi Bykov Mis tremtinė Danutė Endziulaitytė.
“Laiškų lietuviams” metinė šventė
Š.m. balandžio mėn. 22 d., sekmadienį, bus “Laiškų lietuviams” metinė šventė — 40 metų sukakties minėjimas. 3 val. po pietų — mišios jėzuitų koplyčioje, 4 val. — konkurso premijų įteikimas, 4: 30 val. — meninė programa, 5 val. — vakarienė. Jei kas neturi užsisakęs stalo, gali vis tiek ateiti — bus ir bendras stalas.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams
500 dol. aukojo Lietuvių Fondas.
35 dol. aukojo J. ir B. Jankauskai.
25 dol. aukojo B. Čižikaitė.
Po 20 dol. aukojo: A. Sutkuvienė, J. Varaneckienė.
Po 15 dol. aukojo: T. Bukaveckas, S. Plenienė, B. Žemaitienė, O. Jasas, E. Jonušienė, L. Ragas, N. Šumskienė, P. Jonikas, O. Bundelis, J. Aglinskienė, J. Kačkelis, Vytauto Didžiojo Šaulių rinktinė, O Jankevičiūtė, kun. J. Pragulbickas.