religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1990 / LIEPA-RUGP. / JULY-AUGUST / VOL. XLI, NO. 7
|
217 |
Danutė Bindokienė |
|
| 221 |
V. Bagdanavičius, M.I.C |
|
|
225 |
Chiara Lubich |
|
|
226 |
Dalia Staniškienė |
|
|
230 |
Kun. K.J. Ambrasas |
|
|
232 |
Teresė Pautieniūtė |
|
|
233 |
Kunigas Jonas |
|
|
239 |
Aras Tijūnėlis |
|
|
241 |
Vida Brazaitytė |
|
|
242 |
Antanas Saulaitis, S.J. |
|
|
243 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
244 |
Audra Kubiliūtė |
|
|
245 |
Gediminas Vakaris |
|
|
249 |
Juozas Vaišnys, S.J. - |
|
|
250 |
Red. |
|
|
251 |
Red. |
|
|
251 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Juozo Grikienio nuotraukomis iš Vilniaus arkikatedros atšventinimo apeigų. Viršelio piešinys — dail. Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Dar ne taip seniai viena populiariausių temų išeivijoje buvo jaunimo nulietuvėjimas— “Kas perims visuomeninę veiklą po mūsų, jeigu jaunimas nesidomi nieku, kas lietuviška?”
Ir atrodė, kad niūriausi vyresnios kartos būkštavimai tikrai pasitvirtina. Net ir optimistiškiausi veikėjai buvo pasiruošę statyti paminklą prarastajai išeivijos generacijai — jaunajai kartai, gimusiai ir augusiai ne Lietuvoje. Ji pernelyg greitai asimiliavosi svetimuose kraštuose (kurie iš tikrųjų nebuvo tokie svetimi, nes juose gimė ir augo), iš jų pasisavinusi ne tik kalbą ir kultūrą, bet ir visą gyvenimo sampratą.
Išeivijos sociologai ir psichologai, susidomėję šiuo reiškiniu, ne vieną rašomosios mašinėlės kaspinėlį sudėvėjo, keldami “prarastosios generacijos” klausimą ir beieškodami atsakymo. Tačiau bendra išvadų suma lietuviškajai veiklai
Žvilgsnis į centrinę arkikatedros navą nuo didžiojo altoriausJ. Grikienio nuotr.
už tėvynės ribų nepranašavo labai šviesios ateities: sklaidėsi lietuviškosios kolonijos, tuštėjo parapijų bažnyčios ir lituanistinių mokyklų klasės, leidyklų rūsiuose dūlėjo neišpirktų knygų tiražai ir nuolat trupėjo lietuviškų laikraščių prenumeratorių skaičius.
V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
5. Panslavizmo grėsmė Vakarų katalikybei ir Kazimiera Kaupaitė, vėliau motina Marija
Norint geriau suprasti Kazimieros Kaupaitės herojišką dorovę ir tinkamiau ją įvertinti, negalima lengvai iš akių praleisti to sąjūdžio, iš kurio jos brolis ir ji yra kilę. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad tas sąjūdis nebuvo vien kultūrinis ir tautinis. Jis buvo vakarietiškos katalikybės gynimas nuo panslavizmo, kuris prievarta buvo peršamas lietuvių tautai caristinės Rusijos.
Tai gerai išryškina dr. K. Avižonis savo straipsnyje “Bendroji rusinimo politika Lietuvoje”. Jis rašo, kad rusų administracija, tikėdama “slaviškosios kultūros pranašumu” praėjusį šimtmetį, smerkė, anot jų, “dekadentišką Vakarų Europos kultūrą ir laikė provoslavų bažnyčią pagrindiniu Rusijos stiprybės šaltiniu praeityje ir tikra viltimi ateityje” (kolektyviniame leidinyje “Kovos metai dėl savosios spaudos”, Čikaga, 1957 m., 30 psl.). Rusiškasis šovinizmas pasidarė savo rūšies religiniu kultu ir kiekviename nukrypime nuo jo buvo įžiūrima erezija (42 psl.). Slavofilizmas buvo suprastas kaip vienintelė tikra krikščionybės forma (31 psl.).
Arkiv. J. Steponavičius atšventina arkikatedrą J. Grikienio nuotr.
Šio panslavizmo pagrindiniu taikiniu buvo suprantama lietuvių tauta, nes turėta vilties vakarietišką katalikybę čia nugalėti. Iš šio panslavizmo sąjūdžio buvo išskiriami lenkai, kurių, kaip “klaidatikių”, rusai nemėgo. Tačiau įvairias kitas rusų tautas, pvz., bulgarus ir ukrainiečius jie stengėsi atskirti nuo katalikų Bažnyčios.
Skaityti daugiau: MOTINOS MARIJOS KAUPAITĖS TOBULYBĖS KELIAS
CHIARA LUBICH
“Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą. Dvasia, tiesa, stropi, bet kūnas silpnas” (Mt 26,41).
Tuos žodžius Jėzus pasakė Petrui Jokūbui ir Jonui, kai rado juos miego įveiktus, jo agonijos metu Getsemanėje. Jis buvo pasiėmęs tuos tris apaštalus, tuos pačius tris, kurie matė jo atsimainymą ant Taboro kalno — norėdamas, kad tą sunkią valandą jie būtų su juo. Jiems tai buvo proga maldoje kartu su Jėzumi pasiruošti įvykiams, kurie ir juos turėjo ištikti, kaip baisūs bandymai.
Kad galėtumėm suprasti tų žodžių tikrąją reikšmę, turime prisiminti tas aplinkybes, kada jie buvo pasakyti. Tai, ką Jėzus norėjo pasakyti apaštalams, reiškė daugiau negu patarimas. Tie žodžiai rodė jo vidinį stovį, kai jis ruošėsi tam bandymui.
Artėjančios kančios akivaizdoje jis meldėsi visa siela, kovojo su mirties baime ir pasibaisėjimu, pavesdamas save Tėvo meilei, kad galėtų vykdyti jo valią ligi pabaigos ir taip daryti padėtų savo apaštalams.
(Suaugusiųjų konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)
DALIA STANIŠKIENĖ
Žinau, Tu nenustebsi, gavęs šį laišką, nes juk kalbuos su Tavim kasdien savo širdyje. Kalbuosi apie daug ką, apie viską. Ir neabejoju, kad Tu girdi ir išklausai, nes juk pats pasakei: “Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje” (Jono 14, 13).
Šiandien aš nutariau išsakyti Tau, Kristau, savo mintis ir jausmus apie tikėjimo ir lietuvybės įtaką mano gyvenimui. Kodėl Tau, o ne savo vyrui, dukteriai ar draugei? O todėl, kad kalbėdama Tau, turėsiu būti atvira ir nuoširdi, nes Tau meluoti neįmanoma; Tu juk jau žinai, kas mano širdy... Kodėl laišku? Nes laiškus rašyti labai mėgstu, ir laiškuose dažnai pasakoma daugiau, negu gyvu žodžiu. Skirtumas tik toks, kad, parašius vyrui, dukteriai ar draugei, ne visuomet sulauki atsakymo... O iš Tavęs, Viešpatie, vienokiu ar kitokiu būdu, anksčiau ar vėliau, atsakymas į visus mano klausimu ar rūpesčius visuomet ateina... jei tik aš atidarau savo akis, ausis ir širdį...
J. Grikienio nuotr. Arkikatedros atšventinimo mišios
Nei lietuvybės, nei savo krikščioniško tikėjimo, atėjusi į šį pasaulį, nepasirinkau. Gimiau lietuviškoj šeimoj, ir niekada nekilo abejonė, kad esu lietuvaitė. Buvau pakrikštyta ir nuo vaikystės dienų žinojau, kad esu krikščionė. O tačiau kažkur kažkada padariau sąmoningą nutarimą: ir lietuvybę, ir savo krikščionišką tikėjimą įgyvendinti — ne tik vardu, bet ir savo gyvenimu būti tikra lietuve ir tikra krikščione. Tai nebuvo ir nėra lengva; tai reikalavo ir tebereikalauja nuolatinių pastangų. Ilgainiui įsitikinau, kad tai vertybės, dėl kurių reikia ir verta kovoti, vargti ir nepasiduoti. Nes be lietuvybės mano gyvenimas būtų daug skurdesnis, o be tikėjimo išvis neįsivaizduoju gyvenimo; ir todėl kasdien už jį dėkoju. Kai pergyvendavau sunkias nusivylimo valandėles, kai atrodydavo, kad jau netesėsiu, kai lietuvybė ar tikėjimo įgyvendinimas momentui tapdavo lyg nepakeliama našta, vėl iš kažkur atsirasdavo viltis, entuziazmas ir naujas ryžtas. Šiandien žinau, Kristau, kad Tu man visada buvai tas nežinomas Kažkas, kuris mane vedė ir palaikė. Šiandien žinau, kad be Tavęs nebūčiau ištesėjus.
KUN. K.J. AMBRASAS
1990 m. gegužės mėn. 18 d. popiežiui Jonui Pauliui sukako 70 metų, o spalio 22 dieną sukaks dvylika metų, kai Šv. Petro bazilikoje per šv. mišias kardinolas protodiakonas Pericle Felici uždėjo ant naujai išrinktojo Šv. Tėvo Jono Pauliaus II pečių vilnonę išsiuvinėtą stulą, juostą, ženklinančią popiežiaus pastoracinę, ganytojinę paskirtį Bažnyčioje ir pasaulyje. Šitokia buvo Jono Pauliaus II popiežiavimo pradžia, kurios dvyliktąsias metines spalio mėnesį minės visas krikščioniškasis pasaulis.
Karolis Voityla gimė 1920 gegužės 18 Vadovicuose, Lenkijos kalnuotame krašte. Įšventintas kunigu Krokuvoje 1946 lapkričio pirmąją. Vyskupu pakonsekruotas 1962 rugsėjo 28. Kardinolu pakeltas po penkerių metų — 1967 birželio 26. Popiežiumi išrinktas 1978 spalio 16.
Nuo pat savo popiežystės pradžios šv. Tėvas jautriai prisimena lietuvių tautą. Jai ne kartą yra parodęs daug palankumo ir meilės. Jo didelis nuopelnas, kad surengtomis iškilmingomis 600 metų krikščionybės, šv. Kazimiero jubiliejų dienomis, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo ir kitomis progomis Lietuva buvo pagarsinta po visą pasaulį. Iš visų ilgoje Bažnyčios istorijoje popiežių Jonas Paulius II geriausiai pažįsta mūsų kraštą, dažnai jį prisimena ir, kaip pats sakęs ne vieną sykį, kasdien už ją meldžiasi. Tatai vienintelis iš visų popiežių šv. mišias atlaikęs gimtąja mūsų kalba ir per savo sveikinimus “Miestui ir pasauliui” taria ne vieną žodį lietuviškai. Trijų keturių milijonų tautai -tai ypatingas ir išrinktinis Šv. Tėvo dėmesys. Sveikinimus Kalėdų ir Velykų dienomis šis popiežius kiekvienąsyk pasiunčia ir mūsų tautai lietuviškai. Štai ir 1990 per Kristaus prisikėlimo šventę 21-ąja kalba prabilo lietuviškai tokiais žodžiais: “Už visus žmones mirusį ir prisikėlusį Jėzų maldaujame taikos mylimai lietuvių tautai, kad jos troškimai išsipildytų, remiantis dialogo, pagarbos ir susipratimo dvasia”. Jis ne kartą didesnes ar mažesnes lietuvių grupes audiencijoje pasveikina lietuviškai, o per šv. Kazimiero jubiliejų, laikydamas šv. mišias Lietuvos kankinių koplyčioje šv. Petro bazilikoje, pasakė net ilgesnį lietuvišką pamokslą.
Skaityti daugiau: ŠVENTASIS TĖVAS JONAS PAULIUS II IR LIETUVA
Vasara, vėl vasara.
Šilto lietaus vasara.
Šlapios žolės
basom kojom džiaugtis
vasara.
Gėlių sapnavimo
vasara.
Tyloj lašančio lietaus
vasara.
Tyloj skambančios tylos
vasara.
Nakties išpuošta,
juodo žalumo,
obels nokstančios
sodrumo
vasara.
KUNIGAS JONAS
Absoliučiu visatos centru apsišaukusiam žmogui Dievas tampa pragaru. Todėl pragaru, kad jis kėsinasi užbrėžti jojo didybei ribas. Sykį įsimylėjęs savąjį suverenumą, ateistas tiek pasikeičia, kad gali nebesivaržydamas ryti savo paties bendrus — žmones, nes ir tie gali kėsintis išplėšti jojo laisvę. Išmetęs Dievą iš savo gyvenimo, ateistas humanistas tampa panašus į piktybinio vėžio ląstelę žmogaus kūne. Tiek vėžio ląstelė, tiek ateistas kenkia visam kūnui, kuriame įsikerojo. Auga ir veikia, kaip geidžia jo nekontroliuojamas rajus apetitas, ir kaip parazitas graužia visą organizmą. Kaip nebesuvaldomos ląstelės puola ir naikina kiekvieną dar sveiką kūno ląstelę iki ją suardo, taip ir psichinis vėžys - ateistinis humanizmas atsiranda ten, kur organizmas atsisako paklusti nustatytai harmoniškai kūno visumos santvarkai.
Arkikatedros atšventinimo pamaldose žmonės netilpo bažnyčioje J. Grikienio nuotr.
Ankstesniame rašinyje (LL 1989.X) pastebėjau, jog ateistinis humanizmas, nukirsdamas žmogaus ryšį su Dievu, tuo pačiu izoliuoja žmogų ir nuo kitų žmonių. Paulius apaštalas nurodė, kokiu būdu ta nelaimė drauge smogia ir visai žmonijai. Primindamas Romos krikščionims tikrąjį Dievą priimti atsisakančius pagonis, jis rašė: “Kaip jie (pagonys) nesirūpino pažinti tikrąjį Dievą, taip Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera”. Jis duoda sąrašą visokiausių žmogiškųjų iškrypimų, besibaigiančių išsigimimu ir susinaikinimu (Rom 1). Tai patvirtina įvairių tautų istorija. Išnyko tautos, žlugo didelės Atėnų, Romos ir kitos imperijos dėl savo nemoralumo. Ateistai, pritardami ir net skatindami nepaisyti dorovės įsakymų, veikia kaip tikra tautos vėžio ugnis. Radęs Dievą, buvęs ateistas G.E.M. Joad taip aprašė savo patyrimus knygoje “Religijos praeitis ir ateitis”: “Religinis tikėjimas greit ir apčiuopamai silpsta, ypač jaunime. Jaunimas dabar nė kiek nebesidomi tikėjimu, arba yra priešiškas. Pirmą kartą žmonijos istorijoje bręsta vyrų ir moterų generacija be tikėjimo. Ji nebejaučia, kad tikėjimas būtų reikalingas, todėl jį ignoruoja. Bet kartu jaunimas jaučiasi ir nelaimingas. Todėl ateistų tarpe yra nenormaliai didelis nuošimtis savižudžių” (p.464).
(Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
Aras Tijūnėlis
Rodos, kad visai neseniai sėdėjau vaikų darželio kambarėlyje ir kartu su draugais žaidžiau kaladėmis. Viskas atrodė tipiškai, išskyrus tai, kad tos kaladėlės nebuvo paprastos — ant jų buvo užrašytos raidės, lietuviškos raidės. Čia buvo mano šeštadieninės mokyklos darželio klasė. Netrukus išmokau sujungti tas raides į lietuvišką žodį, o po to — į sakinį. Taip ir pradėjau skaityti lietuviškai, raidę po raidės, žodį po žodžio. Tais metais sėkmingai baigiau darželį ir drąsiai žengiau pirmyn ir aukštyn į lietuvišką pradžios mokyklą.
Ten jau reikalai rimtėjo. Jau nebežaidėm kaladėlėmis. Anksti keldavaus šeštadienio rytais, kad spėčiau į pirmąją pamoką. Mokytojai pradėjo reikalauti, kad mes išmoktumėm linksniuoti ir taisyklingai kirčiuoti. Prisimenu, kaip bevažiuojant į mokyklą (daugiau kaip valandos kelionė!), garsiai skaitydavau mamai iš istorijos knygos, kad būčiau gerai pasiruošęs. Namų darbai, pratimai ir diktantai kasmet vis sunkėjo ir ilgėjo. Iki aštunto skyriaus mokykla nusibodo. Tos smagios darželio dienos pavirto į nuobodžias, kankinančias valandas mokykloje. Nors jau dabar su draugais nebekalbėjau lietuviškai, bet vis tiek lankiau šeštadieninę, kad patenkinčiau tėvus ir lyg jausdamas tam tikrą pareigą. Tuo metu tėvams buvo labai sunku mane įtikinti ir įsąmoninti, kokia yra lietuvybės ir protėvių kultūros vertė. Tačiau, mamai ištaisant namų darbus, vis tiek baigiau aštuntą skyrių gerais pažymiais. Žengiau ir kitą logišką žingsnį į aukštesniąją lituanistikos mokyklą, nors šį kartą ne taip drąsiai.
Aras Tijūnėlis
Vida Brazaitytė
Nėra pasaulyje tokios tautos, kurios visi nariai gyventų kartu. Visada atsiranda dalis, kuri išvyksta ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų svetur.
Savo tėvų žemėse dabar lietuvių tegyvena apie 3 milijonai, o išvykusių į svetimus kraštus apie 1 milijoną. Tik maža dalis yra artimuose Europos kraštuose; daugiausia yra iškeliavę į tolimus užjūrius, ypač į Ameriką.
Ne iš gero gyvenimo lietuvių tauta išsisklaidė po platųjį pasaulį. Kruvinos Stalino ir jo pakalikų rankos žudė tautą Sibiro platybėse. Iš Lietuvos išvežė pačius gabiausius žmones, visą inteligentiją, nes su prasčiokais lengviau susikalbėti. Jie nieko negailėjo: nei motinų maldų, nei kūdikių aimanų. Sugrūdę į gyvulinius vagonus, ištrėmė į Siaurės ašigalį, kur nėra nei paukštelio, nei gyvybės. Daugelis jau pirmomis dienomis atgulė į amžino įšalo žemę. Kiti kentė šaltį, badą, ir tik nedidelė dalis žmonių liko gyvi. Jie iškentė pažeminimą, nes tikėjo Lietuva. Tačiau Lietuvoje jų laukė nauji išbandymai. Jie niekur negalėjo prisiregistruoti, nes juos laikė liaudies priešais. Uolūs Maskvos pakalikai — lietuviai komunistai vykdė Kremliaus valią. Kremliui to tik ir reikėjo — svetimomis rankomis naikinti tautą. Tautai sunkiųjų metų laiku daugeliui lietuvių teko išvykti iš savo tėvynės ir atsidurti anapus Atlanto. Atsidūrus kitur, Lietuvos išeivija nepalūžo, nors tėvynės ilgesys juos lydi ir dabar.
Koks gyvas tu, koks didelis ir koks sunkus,
Gimtosios žemės ilgesy,
Užliejęs saule ir kaitra visus takus,
Suspaudęs širdį, lyg rudens naktis tamsi.
Bernardas Brazdžionis
Skaityti daugiau: Kokią įtaką padarė mūsų lietuviškai veiklai glaudesni ryšiai su Lietuva
“Ieškančiojo pėdsakai” — šviežias ir šviesus įnašas į dvasingą literatūrą lietuvių kalba. Autorius dvasingąjį pasaulį atveria kiekvienam, o rinkinio turinys, sveikai atsverdamas populiaraus religingumo nesąmoningas kryptis, išryškina krikščionio gyvenimo pobūdį. Tenka pabrėžti šešias šio kelio savybes: pats Dievas stengiasi žmogų pasiekti; ryšys su Dievu yra giliai asmeniškas; tikėjimas bręsta visą gyvenimą; Kristus pašaukia kiekvieną; krikščionis gyvena ne sau, o tam, kuris miręs ir prisikėlęs; Dievo ryšys su žmogumi — judrus.
Knygą paėmusiam, už kelių puslapių labai aišku, kad pavadinimo “pėdsakai” nėra Dievo ieškančio žmogaus, o Viešpaties žingsniai, artėjantys prie žmogaus, kaip anglų dvasingoje literatūroje ir religinėje poezijoje “Dangiškojo skaliko” eilės.
1. Vyraujančiojoje praktiškoje katalikybėje pabrėžiamos žmogaus pastangos su Dievu susijungti arba bent Viešpaties dėmesį bei palankumą kaip nors iššaukti, lyg, atidavęs savo Sūnų, Dievas žmogui būtų likęs abejingas ir tolimas: turime daugiau melstis, pasninkauti, atsikratyti ydų, vengti ar smerkti blogus žmones. Atrodytų, lyg tik nuo žmonių priklausytų ryšys su Dievu, ir žmogaus netobulos, klystkelingos pastangos beveik užtikrina to bendravimo su Tėvu nesėkmę. Kun. Trimako mąstymai grakščiai įperša mums nuotaiką ir tikrovę, kad suartėjimas yra abiejų veikėjų vaisius. Pats Dievas “traukia ir brangina”. Jėzus mokinį pašaukia, sudarydamas sąlygas silpnam žmogui atsiliepti į jo pirma tartąjį žodį ar judesį. Dievas ieško žmogaus, Kristus veikia.
2. Autorius paaiškina Jėzaus Draugijos steigėjo šv. Ignaco dvasinių lavybų veiksmingumą — mums, lietuviams, ir ši užuomina taikli, įvesdama į š.m. rugsėjo 27 prasidedantį šventojo 500 m. jubiliejų. Kai Dievo malonės paveiktas šv. Ignacas surašė įtakingąsias mintis, jis buvo pasaulietis, kaip ir šv. Pranciškus Asyžietis, pustūkstantį metų anksčiau savo ruožtu Bažnyčią sujudinęs. Bažnyčios labai kunigaikštiškais laikais šv. Ignacas sugebėjo išreikšti tiesą, kad Dievo ir Kristaus ryšys su žmogumi yra asmeniškas ir artimas, jaukus ir kiekvienam prieinamas sudėtingoje Bažnyčioje. Toks šiltas artumas dvelkia “Ieškančiojo pėdsakų” mintyse.
Apie du tūkstančius metų krikščionio gyvenimą iš visų pusių supa šventykla. Nuo krikšto iki paskutinės gyvenimo dienos joje skambėjo mūsų žingsniai. Vieni jų griovė, kiti statė. Kai kas joje vertėsi prekyba, puotavo. Lankė ją sūnūs palaidūnai, vieni prašydami atleidimo, kiti pasijuokdami iš tikinčiųjų. Į šventyklą ateinančius ir iš jos išeinančius, esančius jos viduje ir iš lauko į ją akmenis mėtančius — visus lydėjo ir visur skambėjo galingas balsas iš aukštybių: “Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu”.
Kiek daug kartų skaitėme Šv. Jono Evangelijoje, kad šventykloje Kristus rado prekiaujančių... gal ir mus jų tarpe! Daug kartų mes girdėjome šios Evangelijos žodžius skambant bažnyčiose... Gal virpėjo šventyklos langai nuo garsaus kunigo balso, bet ne mūsų sieloje! Ko mums trūko — tai gilaus susimąstymo, išgyvenimo, girdėtų ar skaitytų raidžių spalvingumo, poetinių vaizdų.
Skaityti daugiau: “Ieškančiojo pėdsakai” — Naujojo Testamento spalvingas paveikslas
Nijolė Jankutė. Saulėgrąžų tvanas. Apsakymai. Išleido Liet. knygos klubas 1990. Čikagoje. 192 psl., kaina 7 dol.
Tai vienuolikos apysakų rinkinys, ¡vairių ilgių ir įvairių temų apysakos, mielai skaitomos, parašytos lengva ir vaizdinga kalba. Skirtingos apysakų temos užtikrina, kad skaitytojui bus įdomu, ir nurodo autorės įžvalgumą į įvairias gyvenimo sritis.
Didesnė apysakų dalis aprašo dabartinį gyvenimą JAV-se. Kai kurios apysakos parašytos amžių įpusėjusios moters nostalgišku žvilgsniu į praeitį, kai kurių tema liečia motinos ir vaiko santykius, kitos apibrėžia jaunuolių išgyvenimus.
“Budynėse” aprašoma žmonių elgesys šermenyse. Jaunąją našlę ir jos mirusį vyrą apšneka visi atsilankiusieji. Žmonių murmėjimai koplyčioje įvairiomis temomis aštriai skiriasi nuo našlės liūdesio.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
DAR APIE KRYŽIŲ KALNĄ
Tarp Domantų ir Jurgaičių kaimų (Šiaulių raj.) yra pilies Kalnas, šiandien vadinamas Kryžių kalnu. Jis yra gražioje vietovėje: iš vienos pusės teka Kulpės upė, o iš kitų pusių kalnas apsuptas lankomis ir dirbama žeme. Visa kalno viršūnė nustatyta kryžiais. Jų čia tūkstančiai, nuo kelių centimetrų iki 6 metrų aukščio. (Didelių kryžių priskaičiuojama iki dviejų šimtų). Kalne tarp kryžių įtaisytos stacijos (kryžiaus keliai). Vasarą kas šventadienis pilna žmonių. Prieina ne tik iš apylinkinių kaimų, bet didžiausiom ekskursijom atvažiuoja iš tolimiausių rajonų, respublikų ir šalių. Poetas Bernardas Brazdžionis pernai pavasarį pastatė ten kryžių, dėkodamas Dievui, kad Lietuva dar gyva išliko. Rudenį JAV buriuotojai atvežė kryžių, kurį pašventino prelatas A. Bunga iš Vakarų Vokietijos.
Ateina ir atvažiuoja žmonės į tą kalną su įvairiais prašymais Dievo pagalbos. Visi kryžiai pastatyti kaip padėkos bei prašymo ženklai Dievui už suteiktas malones. Viena moteris nuo Kurtuvėnų pasakoja, kad jai labai skaudėjo kojas. Pasižadėjo aplankyti Kryžių kalną, ir palengvėjo. Pėsčia atėjusi... Atsinešė moteris čia savo tikėjimą, vargą ir didelę viltį. Vienatvėje su kryžiais ji maldavo sveikatos, ramybės šeimose, blaivios ir laisvos Lietuvos.
Kryžių kalnas — unikumas visame pasaulyje. Iki XIV amžiaus jis buvo kaip tvirtovė prieš kalavijuočius. Čia stovėjo Kulpės pilis, Livonijos kronikose paminėta 1348 metais. Krikščionybės laikais ant kalno buvo pastatyta koplyčia. Pilis seniai sudeginta... Pamirštos ir protėvių kovos, šiose vietose vykusios už laisvę. Šiandien tik kryžiai tebestovi — tie amžinieji simboliai kovos ir gėrio, džiaugsmo ir skausmo.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Prielinksnio apie vartosena
Prielinksnis apie paprastai vartojamas su galininku. Konstrukcijos su prielinksniu apie nusako:
1. Vietą, aplink kurią judama, prie kurios kas nors yra ar vyksta. Pvz.: Tėvas vaikščioja apie namus. Apie mūsų miestą visur lygumos.
2. Apytikrį laiką ar kiekį. Pvz.: Sugrįšiu apie dvyliktą valandą. Nusipirkau apie trylika svarų miltų.
3. Objektą, apie kurį kalbama, mąstoma, pasakojama. Pvz.: Kalbėjosi apie senus gerus laikus, pasakojo apie įvairius nuotykius.
Kartais su kai kuriais veiksmažodžiais klaidingai vartojama prielinksnio apie konstrukcija, kur reikėtų vartoti tik galininką ar įnagininką.
Galininkas vartotinas su veiksmažodžiais minėti, paminėti, priminti, prisiminti, pamiršti, įsidėmėti, liudyti, rodyti ir kt. Pvz.: Minėjome Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, [sidėmėk šio namo numerį. Pamiršk tą įvykį.
LOŠIMAS — ĮPROTIS
Psichikos jėgos, daugybę chroniškų lošėjų pastūmėjančios sugriauti santuokas, prarasti darbą ir net pasukti nusikaltimo keliu, matyt, randasi iš biologinio poreikio rizikuoti ir jaudintis. JAV Nacionaliniame alkoholizmo tyrimo institute atlikti tyrimai leidžia teigti, kad patologiški lošėjai yra priklausomi nuo polinkio lošti, panašiai kaip ir nuo alkoholizmo. Anksčiau manyta, kad tai impulsų kontrolės problema.
Jei gauti duomenys pasitvirtins, chroniškus lošėjus bus galima pagydyti vaistais.
Psichologai yra pastebėję, kad milijonai amerikiečių ne vietoj taiko šiaip naudingus įgūdžius ir nuolat pralošia loterijose bei kazino. Vėl stengiamasi suprasti lošimo psichologiją, nes, jį legalizavus, smarkiai pagausėjo lošimo maniakų, kurių aistra turi pražūtingų pasekmių. Nuo 1974 m. problematiškų lošėjų JAV padvigubėjo iki dviejų milijonų.
Oficialus psichiatrinės diagnostikos vadovėlis patologinį lošimą kvalifikuoja kaip impulsų kontrolės sutrikimą, panašiai kaip poreikį vogti ar padeginėti, bet nauji duomenys prieštarauja tam požiūriui. Pirmosios patologinių lošėjų studijos, pasitelkus sudėtingus medicininius metodus, parodė, kad jie, matyt, turi centrinės nervų sistemos sutrikimų.
Vyras skambina žmonai ir įspėja, kad pareis namo su draugu,
— Išprotėjai! — negi pamiršai, kad užmerkėme skalbinius, nuėmėm užuolaidas, be to, vaikui paleido vidurius, aš sloguoju, tualete prakiuręs bakas, vakarienei neturiu nieko gardaus.
— Nesijaudink, mieloji. Viskas bus gerai. Draugas nori vesti, ir bus naudinga pažiūrėti, kaip atrodo šeimyninis gyvenimas.
***
Moteris, sverianti apie 180 svarų, prašo gydytojo patarimo, kaip suliesėti. Gydytojas pataria mankštintis.
— Kokie pratimai tinkamiausi? — teiraujasi pacientė.
— O, labai paprasti — sukioti galvą į kairę ir į dešinę.
— Kiek sykių?
— Tiek, kiek jums pasiūlys ką nors suvalgyti...
■ Jonas Paulius II balandžio 22 d. lankėsi Čekoslovakijoje. Susirinkusiems šimtams tūkstančių žmonių popiežius pasidžiaugė įvykusia taikia revoliucija, atnešusia laisvę. Čekoslovakijos prezidentas rašytojas Havel pareiškė savo džiaugsmą, kad Meilės pasiuntinys aplankė jų kraštą, sunaikintą neapykantos ideologijos. Popiežiaus atvykimas sutraukė apie pusę milijono žmonių, kai kurie net buvo atvykę iš užsienio, ypač iš Lenkijos.
■ Ukrainoje balandžio 13 d. lankėsi Sov. Sąjungos ir Lenkijos prezidentų žmonos: Raiša Gorbačiovienė ir Barbora Jeruzelskienė. Jas prie Danilov vienuolyno sutiko užsienio korespondentai. Raiša atsakė į kai kuriuos jų klausimus. Atsakymus išspausdino “Ukrainian Weekly”, leidžiamas JAV-se. Raiša pasidžiaugė bažnyčioje dalyvaujančiais žmonėmis ir pasakė, kad “Bažnyčia yra geros valios ir gailestingumo nešėja ir kad Ukrainos katalikų Bažnyčios klausimai turi būti išspręsti.
■ Arkiv. Julijono Steponavičiaus pareiškimus pasikalbėjime su jų korespondentu išspausdino italų laikraštis “La Respublica”. Kalbėdamas apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, arkivyskupas pažymėjo, kad tauta to laukė penkis dešimtmečius. Lietuvos Bažnyčia, kaip pirmiau, taip ir dabar, visada esanti su tauta. Bažnyčia, nors pasilikdama nuošaliai nuo politikos, laimina nepriklausomybę. Arkivyskupas paminėjo, kad daugumas Aukščiausiosios Tarybos deputatų, eidami į lemtingą kovo 11-osios posėdį, užsuko į Vilniaus katedrą dalyvauti mišiose Šv. Kazimiero koplyčioje. Čia dalyvavo ir dabartinis Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Taip pat arkivyskupas pareiškė, kad Šv. Tėvas anksčiau ar vėliau atvyks į Lietuvą.
Trisdešimt antrasis “Laiškų lietuviams” konkursas
Ateinančiais metais “Laiškų lietuviams” metinė šventė ir konkurso premijų įteikimas bus balandžio mėn. 14 d., tad laiko dar yra daug, bet jau dabar skelbiame konkursą, kad laiku galėtų parašyti ir atsiųsti straipsnius konkurso dalyviai iš Lietuvos. Konkurse gali dalyvauti ir jaunimas, ir suaugusieji. Jaunimas turi būtinai pažymėti, kad tai jaunimo rašinys. Jeigu nebus pažymėta, straipsnis bus dedamas į suaugusiųjų grupę. Suaugusiems bus taikomi didesni reikalavimai negu jaunimui.
Bus galima rašyti laisvomis temomis, bet tik iš šitų keturių sričių: 1. Religija, 2. Tautybė, 3. Šeima, 4. Jaunimas. “Laiškai lietuviams” yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas, ypatingą dėmesį kreipiąs į šeimų ir jaunimo problemas. Užtat ir temos iš šių sričių derinasi su žurnalo pobūdžiu.