V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
5. Panslavizmo grėsmė Vakarų katalikybei ir Kazimiera Kaupaitė, vėliau motina Marija
Norint geriau suprasti Kazimieros Kaupaitės herojišką dorovę ir tinkamiau ją įvertinti, negalima lengvai iš akių praleisti to sąjūdžio, iš kurio jos brolis ir ji yra kilę. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad tas sąjūdis nebuvo vien kultūrinis ir tautinis. Jis buvo vakarietiškos katalikybės gynimas nuo panslavizmo, kuris prievarta buvo peršamas lietuvių tautai caristinės Rusijos.
Tai gerai išryškina dr. K. Avižonis savo straipsnyje “Bendroji rusinimo politika Lietuvoje”. Jis rašo, kad rusų administracija, tikėdama “slaviškosios kultūros pranašumu” praėjusį šimtmetį, smerkė, anot jų, “dekadentišką Vakarų Europos kultūrą ir laikė provoslavų bažnyčią pagrindiniu Rusijos stiprybės šaltiniu praeityje ir tikra viltimi ateityje” (kolektyviniame leidinyje “Kovos metai dėl savosios spaudos”, Čikaga, 1957 m., 30 psl.). Rusiškasis šovinizmas pasidarė savo rūšies religiniu kultu ir kiekviename nukrypime nuo jo buvo įžiūrima erezija (42 psl.). Slavofilizmas buvo suprastas kaip vienintelė tikra krikščionybės forma (31 psl.).
Arkiv. J. Steponavičius atšventina arkikatedrą J. Grikienio nuotr.
Šio panslavizmo pagrindiniu taikiniu buvo suprantama lietuvių tauta, nes turėta vilties vakarietišką katalikybę čia nugalėti. Iš šio panslavizmo sąjūdžio buvo išskiriami lenkai, kurių, kaip “klaidatikių”, rusai nemėgo. Tačiau įvairias kitas rusų tautas, pvz., bulgarus ir ukrainiečius jie stengėsi atskirti nuo katalikų Bažnyčios.
Tačiau rusų valdžia susidūrė su kietu lietuvių visuomenės pasipriešinimu. “Lietuviai nepanoro nei virsti pravoslavais, nei išsižadėti savo gimtosios kalbos”(41 psl.).
“Kuo daugiau buvo knygnešiai persekiojami, tuo stipresnė darėsi jų veikla” (43 psl.). Lietuviai nepriėmė ir jiems peršamos pravoslavijos. Jie vedė griežtą kovą dėl savo bažnyčių, priešinosi jų uždarymui ir jas gynė. Dėl tos pačios politikos buvo Lietuvoje naikinami vienuolynai, “kaip lotyniškai lenkiškos propagandos lizdai ir sukilimo šaknys” (52 psl.). Kaip tik to pasipriešinimo prievarta kišamai pravoslavijai buvo įkvėpta Kazimiera Kaupaitė.
Kazimierai einant tryliktuosius metus, Lietuvoje buvo vienas ryškiausių pasipriešinimų pravoslavijai — Kražių skerdynės. Kadangi Kražiai buvo ne per toliausiai nuo Ramygalos, iš kurios buvo kilus Kazimiera, tai, be abejo, šis įvykis jai buvo žinomas. Dr. Avižonis šitaip trumpai tą įvykį mini:
“Katalikybės persekiojimui vis stiprėjant, žmonės net jėga bandė priešintis bažnyčių ir vienuolynų uždarinėjimui. Tokie pasipriešinimai įvyko Tytuvėnuose, Kęstaičiuose ir kitur. Uždarant Kęstaičių bažnyčią 1886 m., kazokai su žandarais jėga išvaikė žmones, išgriovė bažnyčios altorius, sulaužė kryžius, sukapojo paveikslus ir bažnytines vėliavas, net sugadino senų ir ligotų kunigų prieglaudos namus, kad nebegalima būtų juose gyventi. Po visą pasaulį labiausiai pagarsėjo kruvinasis benediktinių vienuolyno ir jų bažnyčios Kražiuose uždarymas 1893 m. Kražių skerdynės net pačioje Rusijoje sukėlė liberališkesnės visuomenės dalies pasipiktinimą, kad net žymiausi rusų advokatai patys apsiėmė kaltinamuosius ginti ir pasiekė gana laimingą bylos pabaigą. Bylos metu jie net reikalavo nubausti sauvaliaujančius valdininkus ir sudrausti policines priemones prieš tikėjimą” (53-54 psl.).
Šie įvykiai buvo, be abejo, gyvai svarstomi Kaupaitės šeimoje. Negalima manyti, kad tai nebūtų darę jai įspūdžio. Dėl to, norint geriau suprasti jos dvasią, reikia atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.
Lietuvių tautos spontaniška kova prieš prievarta peršamą pravoslaviją ir už Vakarų krikščionybę ligi šiol nėra pakankamai Vakarų katalikiškose visuomenėse įvertinta. Kaupaitė buvo šioje kovoje išaugusi, kaip aktyvi jos dalyvė. Ji pradžios mokslą išėjo ne viešoje rusiškoje mokykloje, be privačioje. Tai iš dalies pateisina, kad ir ji pati geriau suprato reikalą organizuoti jaunimo mokyklą savo numatomoje vienuolijoje. Privatus jaunimo mokymas, pradėtas Lietuvoje vysk. Valančiaus, buvo suprantamas uždavinys daugumai ir Lietuvos kunigų. Dėl to ir Amerikos lietuviškose parapijose privačių mokyklų steigimas buvo lengvai suprantamas katalikiškos pastoracijos uždavinys.
6. Kazimieros studijos Šveicarijoje
Apsisprendusi tapti vienuole, mokytoja Kazimiera nebuvo naivi ir suprato, kad jai trūksta mokslo ir vienuolinio gyvenimo supratimo. Kai ji savo apsisprendimą už vienuolinį gyvenimą ir už studijas Šveicarijoje pranešė broliui kunigui Skrantone, jis mielai pritarė jos sumanymui. Jai pažadėjo apmokėti visas gyvenimo ir mokymosi išlaidas, nors pirmiau jis ir juokėsi iš jos vienuoliško polėkio.
Vykdama studijuoti į Šveicariją, Kazimiera tik vieno dalyko prašė maldoje — kad viskas išeitų Dievo garbei.
Studijuodama Šveicarijoje, Kazimiera nebuvo viena — su ja buvo ir kitos dvi draugės. Dėl to į šias studijas galima žiūrėti, kaip į savotišką būsimos vienuolijos sėklą.
Iš Kazimieros biografijos aiškėja, kad, kai ji mokėsi Šveicarijoje, vienuolijos steigimo mintis buvo žinoma ne tik jai pačiai, bet ir plačiau. Tai buvo žinoma Šv. Kryžiaus seserų vadovybei Ingenbohl, Šveicarijoje, kur šios lietuvaitės mokėsi. Tai buvo žinoma ir kun. Jonui Naujokui, kuris čia atvyko vesti joms rekolekcijų. Jis labai įsakmiai joms kalbėjo apie sunkenybes steigti naują vienuoliją. Tokia rekolekcijų vedėjo kalba būtų nesuprantamas dalykas, jeigu jis nebūtų žinojęs, kad rekolekcijų dalyvės mano steigti vienuoliją.
Šis kun. Naujoko perspėjimas yra vertas dėmesio. Visų pirma tuo atžvilgiu, kad šios rekolekcijų dalyvės buvo kelyje į vienuolijos steigimą. Antra, šis perspėjimas yra vertas dėmesio, norint geriau įvertinti tą uždavinį, prieš kurį stovėjo Kazimiera. Mat devynioliktame amžiuje Šv. Sosto laikysena naujų vienuolijų steigimo atžvilgiu buvo labai atsargi ir santūri. Naujų vienuolijų steigėjus Vatikano atstovai atkalbinėdavo nuo tų sumanymų, patardami stoti į jau esamas vienuolijas.
Kad dėl naujų vienuolijų steigimo Šv. Sosto laikysena praėjusio šimtmečio pabaigoje ir net šio šimtmečio pradžioje buvo santūri, tai matyti ir iš pal. Jurgio Matulaičio vienuolijos steigimo pastangų. Tik žinodamas nepalankų vienuolijų steigimui nusiteikimą Vatikane, jis nesiėmė steigti naujos vienuolijos, bet įsijungė į seną vienuoliją, ją pertvarkydamas. Nėra abejonės, kad pal. Jurgio Matulaičio vienuolijos samprata yra labai moderni ir nedaug ką bendro turinti su senuoju Marijonų ordinu.
Toliau, grįžtant prie Kazimieros vienuolijos steigimo, reikia pasakyti, kad ji buvo laimingesnė už pal. Jurgį Matulaitį, nes jai pasisekė įsteigti visai naują vienuoliją. Tai atsitiko ne be ypatingos Dievo palaimos. Tai galėjo atsitikti ir dėl daugelio jos savybių. Visų pirma dėl to, kad ji veikdama visuomet rūpinosi Dievo garbe. Šalia to, kaip vėliau matysime, ji buvo labai nusižeminusi ir kantri. Taip pat ji buvo labai tvirtos valios.
Kad kazimierietės galėjo būti įsteigtos, reikia atitinkamą nuopelną pripažinti JAV episkopato atstovams. Vyskupai, su kuriais Kazimierai teko turėti kokių nors reikalų, nors kartais buvo ir per daug atsargūs su niekam nežinoma lietuvaite, bet vis dėlto jos sumanumo neužgesino, bet leido išaugti ir subręsti.
7. “Naujas užmanymas”
Nėra savaime suprantamas jaunos studentės sumanymas būti perkeltai į Šv. Kryžiaus Gailestingųjų seserų vienuolijos naujokyną, kurios nare ji aiškiai nenorėjo būti. Ji rašo laišką Šv. Sostui, prašydama, kad “ji norinti tapti vienuole ne šios kongregacijos, bet kad jai būtų leista šioje kongregacijoje, jos naujokyne, susipažinti su vienuoliniu gyvenimu” (Brizgys, 61 psl.). Reikia džiaugtis, kad Šv. Sostas į šį jaunuolės prašymą nepažiūrėjo raidiškai ir leido lietuvaitėms Šveicarijoje pradėti vienuolinio gyvenimo studijas.
Iš šio Kazimieros elgesio galima padaryti keletą išvadų. Pirmiausia, ji turi aiškų tikslą steigti vienuoliją. Šiuo laikotarpiu jos užrašuose vienuolijos steigimas yra vadinamas pridengtu vardu — “Naujas užmanymas”. Greičiausiai tai daroma dėl to, kad būtų apsisaugota nuo įvairių galimų kliūčių, kol idėja dar nėra tapusi kūnu. Atsargumui pagrindas buvo gana ryškus. Jau prieš jai vykstant studijuoti į Šveicariją, Rusijos administracijai buvo paaiškėjęs šis sumanymas, tai ji nevengė net nepaprastų pastangų jį sukliudyti. Rusų agentas bandė areštuoti Kaupaitę su draugėmis ir kun. Miliuku net Berlyne, kur jis jokios jurisdikcijos neturėjo. Reikia dėkoti Dievo Apvaizdai, kad šios jų pastangos nepasisekė.
Kitos išvados: Kazimieros drąsa ryžtis mokytis vienuolinio gyvenimo iš pačių pagrindų — naujokyne. Taip pat aiškiai matome Kazimieros dvasios bruožus, pasireiškusį visoje jos veikloje — protingą priėjimą prie problemos. Ji nenori būti vienuolinio gyvenimo eksperimentuotoja. Ne kartą dvasingi žmonės pasineša šia kryptimi. Jie pasitiki vien savo pašaukimu ir imasi dvasinio gyvenimo eksperimentų.
Kaupaitė nenori būti eksperimentuotoja nei savo gyvenimu, nei tų asmenų, kuriems jai reikės vadovauti. Ji nori tapti tikra vienuolinio gyvenimo specialiste. Ir tokia ji pasidarė, pažindama Europos vienuolinio gyvenimo pobūdį, kurį ji vėliau turėjo galimybę palyginti su JAV vienuoliniu gyvenimu.
Tačiau tai dar nereiškia, kad kelias organizuoti lietuvių moterų vienuolyną jau būtų buvęs atviras. Iš jos brolio jai rašyto laiško paaiškėjo, kad JAV Lietuvių Kunigų Vienybės mintis organizuoti vienuolyną yra sugriuvusi. Dėl to brolis jai pataria atsisakyti naujos vienuolijos organizavimo ir stoti į kitą vienuoliją. Suprantamas dalykas, kad tai sukėlė didelę krizę Kazimieros dvasioje. Nepaisant to, kad ji buvo labai stipraus charakterio, tas ją taip labai paveikė, kad ir kiti tai pastebėjo. Tos savijautos ji negalėjo paslėpti. Vienuolės pradėjo ją klausinėti, kodėl ji tokia nusiminusi.
Šioje krizėje jai pagelbsti seserys, pas kurias ji mokėsi vienuolinio gyvenimo. Jų patarimas buvo labai radikalus. Kazimiera energingai ėmėsi jį vykdyti. Pasilikusi viena savo “užmanyme”, ji elgiasi kaip tikras vadas. Ji duoda savo broliui uždavinį surasti kunigą, kuris būtų jos steigiamos vienuolijos kapelionas. Kapeliono uždavinys būtų surasti Amerikoje vyskupą, kuris sutiktų tą “užmanymą” globoti ir išgauti jam Šv. Sosto leidimą.
Gerai, kad jos brolis priėmė šį uždavinį. Toks kunigas buvo surastas — tai kun. Antanas Staniukynas. Kai ši žinia buvo Kazimierai pranešta, galima suprasti, koks buvo jos džiaugsmas.
Kun. A. Staniukynas tuoj pradėjo eiti savo apsiimtas pareigas. Jis gavo iš Harrisburgo vyskupo J.W. Shanahan leidimą steigti lietuvišką seserų kongregaciją jo vyskupijoje. Apie tai jis tuoj pranešė Kazimierai Kaupaitei. Tai buvo jai didelis naujas džiaugsmas.
Šveicarijoje Kazimiera turėjo dvi drauges, kurios turėjo sudaryti naujos vienuolijos branduolį. Tačiau viena iš jų pasitraukė, o kita — Judita Dvaranauskaitė — susirgo ir turėjo operaciją. Kazimierai, pasilikusiai vienai, buvo nauja krizė. Ji net grįžo į Lietuvą, į savo tėviškę. Iš ten parašė broliui laišką, kad ji negrįšianti nei į Šveicariją, nei į Ameriką.
Paviršutiniškai žiūrint, gali kilti klausimas, kodėl toks staigus ir nelauktas pesimizmas užgulė tokią drąsią ir energingą moterį. Bet panašios krizės yra gana būdinga apraiška tokių žmonių gyvenime, kurie ryžtasi veikti kartu su Dievu. Nežinia, iš kur tokios krizės kyla, bet Dievo veikimo dėka jos tik labiau išryškina Apvaizdos veikimą žmogaus gyvenime. Tai yra būdinga daugeliui šventųjų.
Netrukus Kazimiera iš šios krizės išsigelbsti, kai pasveiksta jos draugė ir kai ji suranda savo pusseserę vietoj pasitraukusios. Tačiau iškyla vėl nauja kliūtis.
8. Nauja kliūtis
Šių trijų naujokių ruošimasis steigti naują vienuoliją vėl patyrė netikėtą kliūtį. Pasikeitė vyskupo Shanahan nuomonė. 1906 m. vasario 11d. jis parašė kun. Kaupui laišką, kuriame atsisako savo sumanymo globoti naują lietuvaičių vienuoliją, nes jis nematąs galimybės, kad tos trys paprastos lietuvaitės sukurtų naują vienuoliją. Tokiam žygiui reikalinga šventi ir daugiau išsilavinę asmenys. Jis pataria kun. Kaupui perkalbėti savo seserį, kad ji verčiau pasirinktų kokią nors esamą vienuoliją.
Nors šis vyskupo Shanahan nuomonės pasikeitimas sudarė didelę kliūtį vienuolijos steigimui ir labai nuliūdino kun. Kaupą ir jo seserį, bet beatifikacijos bylai tai gali padėti. Vyskupas pasakė, kad įsteigti vienuolijai reikia išsilavinusio ir švento žmogaus. Vienuolija buvo įsteigta, tad iš to galima padaryti išvadą, kad steigėja buvo šventa.
Nors ta žinia Kazimierai buvo labai nemaloni, bet ji nekrinta į paniką, o elgiasi labai ramiai ir protingai. Pirmiausia ji broliui rašytą vyskupo laišką perduoda vienuolyno viršininkei ir kreipiasi į brolį, prašydama parašyti gerai argumentuotą laišką vyskupui Shanahan ir prašyti, kad jis neatsisakytų nuo savo pirmesnio sutikimo, nes šis klausimas jau yra toli pažengęs pirmyn. Ji pati meldėsi ir pavedė Dievui šį svarbų reikalą, tvirtai tikėdama, kad jis viską sutvarkys.
Netrukus viskas gerai susitvarkė, ir vysk. Shanahan rašė kun. Staniukynui, kad jis greičiau paruoštų norimos steigti kongregacijos statuto projektą ir jam atsiųstų.
Tačiau Kazimierai buvo dar viena sunkenybė — kalbos klausimas. Kai ji buvo supažindinta su steigiamos vienuolijos konstitucija, pamatė, kad ten buvo parašyta, jog maldos toje vienuolijoje bus kalbamos angliškai. Kazimierai tai sukėlė didelį rūpestį. Ji žinojo, kad lietuviškoje visuomenėje tada vyravo dr. Vinco Kudirkos, tautos atgimimo vado, dvasia ir pažiūra, kad kalba yra didesnis tautos vienybės ryšys, negu kilmės giminystė.
Kaip Kazimiera elgėsi šiuo atveju? Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirmiausia ji čia susitiko su skaudžia vienuoliško gyvenimo realybe, kad kartais tenka paklusti ir tuo atveju, kai tai padaryti nėra lengva. Tai buvo gera pamoka būsimajai vienuolyno vyresniajai. Ji pati turėjo patirti tą vienuolinio gyvenimo tikrovę. Jai nebuvo tai lengva. Nors save ramino, kad reikia klausyti vyresniųjų, bet ir širdis, ir protas jai nedavė ramybės. Ji prisipažįsta, kad net melstis jai buvę sunku. Bet visą šį reikalą ji pavedė Dievui. Ji pasitikėjo, kad Dievas viską tinkamai sutvarkys, kaip ir ligi šiol viską nuostabiai tvarkė, kaip ją, nežiūrint net labai didelių kliūčių, vedė į užsibrėžtą tikslą.
(B.d.)