religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1990 / SPALIS — OCTOBER / VOL. XLI, NO. 9
289 |
Sesuo Gerarda |
|
294 |
Kun. A. Rubšys |
|
297 |
Chiara Lubich |
|
298 |
Algirdas Nakas |
|
302 |
Konstancija Valiuškienė |
|
307 |
Kun. J. Lauriūnas |
|
308 |
P. Daugintis |
|
313 |
Audra Kubiliūtė |
|
314 |
A.R. |
|
315 |
Gediminas Vakaris |
|
319 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
320 |
Red. |
|
321 |
Red. |
|
321 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas O. Pajedaitės nuotraukomis.
Viršelio piešinys — dail. Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
SESUO GERARDA
Kaip žaibas blykstelėjo žinia, tokia staigi ir netikėta: atidaromi vartai į laisvę paskutiniam garbingiausiam Kaliniui — Eucharistinis Jėzus Devintinių procesijoje išeis į gatves, dabar dar išgąsdintas, tokias dar nepasiruošusias pagerbti didįjį Valdovą... Praėjo penkiasdešimt sunkių vergovės metų be Dievo Kūno procesijų, be giesmių gatvėse, be šventadieninių varpų aidų... Tie vergovės metai labai sustingdė daugelio mūsų tautiečių sąmonę, todėl sunkiai bemokame džiugiai švęsti, išėję į viešumą. Tačiau Dievo malonė daro negalimus dalykus.
Ir vėl nauja žinia: šioje iškilmėje bus atnaujinamas 1934 metų Tautos pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai. Kokia tai gili prasmė šių dienų netikrumo atmosferoje!
Birželio 13 dieną, kai visose Vilniaus bažnyčiose viešpatavo mielas prieššventinis šurmulys (pynė gražiausius ąžuolų
Prie Vaižganto biusto Malaišiuose (Anykščių raj.) — jo gimtinėje, švenčiant 120-ąsias gimimo metines praėjusiais metais O. Pajedaitės nuotr.
lapų vainikus, nešė gėles, ruošėsi procesijai), Vilniaus aerouoste nusileido lėktuvas, kuriuo iš tolimo Kazachstano Karagandos bažnyčios klebonas Albinas Dumbliauskas su būreliu jaunimo atvežė į Lietuvą Švč. Jėzaus Širdies paveikslą, prieš kurį 1934 m. mūsų Tauta pasiaukojo Švč. Jėzaus Širdžiai. Prie arkikatedros bazilikos paveikslą sutiko prel. K. Vasiliauskas bei tikintieji ir iškilmingai įnešė į arkikatedrą, kur presbiterijoje ant specialios pakylos paveikslas išbuvo iki iškilmių pradžios.
Skaityti daugiau: VIEŠPATIE DIEVE, MUSŲ VALDOVE, TEIKIS PRIIMTI GARBĘ IR ŠLOVĘ...
KUN. A. RUBŠYS
Žmogui įgimta ilgėtis ir ieškoti “namų”, net namie esant, — buvodamas pasaulyje su laiko ir vietos rėmais, jis atsiveria ir gyvena “kitame pasaulyje”. Šį žmogaus ilgėjimąsi ir ieškojimą įprasta vadinti religija, “bendravimu su giliausia bei galutine tikrove”1. Visa žmonijos istorija liudija, kad žmogus savo prigimtimi yra homo religiosus.Religija yra esminis žmogaus poreikis. Anot Maceinos, “būdama istorine žmonijos apraiška, religija tuo pačiu yra akivaizdybė: galima klausti jos kilmės, jos sąrangos, jos lyčių bei apraiškų, tačiau negalima klausti jos buvimo. Senas teiginys, kad nesą tautos be religijos, yra sąvokinė šios akivaizdybės išraiška. Sykiu ji nurodo, kad religija ne tik yra, bet kad ji ir gausingai yra: religija buvoja daugybe pavidalų. Istorikas regi ne religiją, o religijas ir susiduria su nemaža sunkenybių, jas rūšiuodamas, nes jos tiek skiriasi viena nuo kitos, jog kaskart priešinasi būti sujungiamos tuo ar kitu vardikliu”2.
Vilniaus katedros kampas ir Gedimino pilis O. Pajedaitės nuotr.
Ilgesio ir ieškojimo “namai” — tas “kitas pasaulis” yra įvairiai išgyvenamas: Izaiją į jį perkėlė Šventyklos pamaldų metu Dievo regėjimas (žr. Iz 6, 1-12), Jėzus pamatė prasiveriantį dangų (žr. Mk 1,10), Buda išgyveno apšvietą, sėdėdamas po Bo medžiu, Apreiškimo Jonuiknygos autorius sako: “Aš buvau saloje, vardu Patmos... Aš turėjau dvasios pagavą” (Apr 1,9-10), apaštalą Paulių jis apakino pakeliui į Damaską (žr. Apd 9,1-19), Augustinui jis buvo berniuko šūktelėjimas “Imk ir skaityk!” o Ignacui Lojolai jis pasirodė, stebint sraunų upelio tekėjimą. Taigi tas “kitas pasaulis” yra ir anapusinis — viršijantis patirčiai prieinamą pasaulį, ir šiapusinis — reiškiasi patirčiai prieinamame pasaulyje.
CHIARA LUBICH
“Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje”
(Rom 6, 11)
Kad galėtumėm suprasti šv. Pauliaus šių žodžių prasmę, pažiūrėkime į esminę jų mintį. Krikštu mes pasirinkome Jėzų, o jis savo malonės veikimu užvaldė visą mūsų būtybę. Mes susivienijome su juo, tapdami jo mistinio gyvenimo dalininkais. Mes mirėme ir prisikėlėme su juo: mes mirėme pasauliui ir nuodėmei, ir prisikėlėme naujam gyvenimui.
Šv. Paulius sako, jei supratome krikšto prasmę, visų pirmiausia mes mirėme nuodėmei, ir ji mums jau neegzistuoja, Mūsų gyvenimas turi būti skirtas Dievui vienybėje su Jėzumi.
Mes mirėme nuodėmei, t.y. krikštu atsisakėme nuodėmės, nutraukdami su ja ryšius. Bet mes galėjome mirti nuodėmei taip pat pirmiausia dėl to, kad Jėzaus krikštu nugalėjo mumyse nuodėmę, ją sunaikindamas. Nuo to momento, kada Jėzus gimė mumyse, nuodėmė neteko savo galios mums. Ji daugiau negali mūsų pavergti.
(Suaugusiųjų konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)
ALGIRDAS NAKAS
Esame visi maloniai apstulbinti tokiu staigiu ir dramatišku “blogio imperijos” žlugimo procesu. Rytų Europos tautoms žaibiškai besilaisvinant iš komunistinio tinklo, pavergtoji Lietuva irgi neatsiliko nuo jų, kartais net pirmavo šiame fenomenaliniame procese, nors jos padėtis nepalyginamai sunkesnė siekiant išsilaisvinimo. Nežiūrint to, keletas drąsuolių Vilniuje išėjo į viešas laisvės demonstracijas prieš pavergėjus pirmiau už kitas mažas pavergtas rytų Europos tautas. Garbė šiems tautos herojams! Dar tik prieš porą metų jųjų pasėtoji sėkla jau atnešė derlių, kuriam apibūdinti tinkamesnio epiteto nerasim kaip — stebuklingas. Paleisti politiniai kaliniai, nebepersekiojami religingieji, plevėsuoja tautinės vėliavos, skamba himnas. Jau pakartotinai susitelkusios šimtatūkstantinės minios skanduoja, reikalaudami laisvės. Pusantro milijono laisvės parašų pavergėjams aiškiai ir garsiai šaukia: “Štai jums referendumas!” Šimtakilometrinė patriotų laisvės grandis, nuo Vilniaus iki Talino, tautų istorijoje liks stipresnė ir reikšmingesnė už Berlyno gėdingąją sieną bei didžiąją Kinijos sieną. Kad Lietuva bus laisva, jau niekas, net ir okupantai, neabejoja. Betgi kada? — daugelis nekantrauja. Priklauso nuo visų lietuvių, — tai vienas logiškų atsakymų. Šitoks buvo ir popiežiaus atsakymas lietuviams, pakartotinai besiteiraujantiems, kada gausime savo šventąjį? Tam irgi buvo reikalinga nemažai pastangų, darbo ir maldų, išugdant kandidato kultą. Lietuvos laisvė ateis greičiau, jeigu vieningai visur ir visi lietuviai atiduos savo apčiuopiamą bei reikšmingą auką tėvynės labui.
Šv. Florijonas — saugotojas nuo gaisrų Tryškių miestelio centre O. Pajedaitės nuotr.
Lietuviai jau tvirtai pasauliui įrodė, kad jie dviejų didžiųjų tironų sandėrių dėka brutalia jėga tapo pavergti. Tie sandėriai dabar tapo užtvirtinti jau nebelegaliais ir negaliojančiais, ką ir pats okupantas pripažįsta. Kolonijinė era jau seniai pasmerkta ir panaikinta. Prie viso to pridėjus dar ir sąjungos respublikų konstitucinę išstojimo teisę, okupantui nieko daugiau nelieka, kaip nedelsiant išsikraustyti. Argumentuoja jie vargšai, kad, baltiečiams išsilaisvinus, pasektų jais ir kitos jų pavergtos tautos, ir tai jų “sąjungą” dar labiau nuskurdintų ir net privestų prie katastrofos. Tai yra argumentas vagies, kuris atsisako priplėštą turtą grąžinti tikriems savininkams, nes, taip padaręs, jis pats taptų labai neturtingas ir net turėtų bankrutuoti. Jie vargšai dar vis neįstengia realiai galvoti, kad jau pribrendo laikas ir jų visai imperijai “persitvarkyti” taip, kaip jau visos į jų sferą pakliuvusios rytų Europos tautos “persitvarkė”. Jie turėtų pagaliau suprasti, kad ir jų milžiniška karinė mašina gali greit tapti tiek reikšminga, kiek tapo reikšminga jų Varšuvos pakto sąjunga. Vargiai ar bus ir visi jų tie pragariškieji ginklai efektingi ir lemtingi eventualiai besiartinančiose jų vidinėse kovose — jų sunkiai beišvengiamame pilietiniame kare.
KONSTANCIJA VALIUŠKIENĖ
Lietuvė moteris iki nepriklausomybės netekimo
Nuo senų amžių lietuvė buvo vyro draugė, jo padėjėja. Dar prieš Mindaugo krikštą Volinijos metraštis rašo apie lietuves, atvykusias į Voliniją derybų. Derybose gali dalyvauti moteris tik tuo atveju, jei ji turi lygias teises su vyru į kunigaikštystės žemes. Lietuvos III-me statute taip pat rašoma apie moterų lygias teises su vyrais į palikimą, turto padalinimą, nuosavybę ir kita.
Spaudos draudimo metu moterys kartu su vyrais, rizikuodamos laisvės netekimu, gabeno lietuviškas knygas į Lietuvą. XIX a. Lietuvos kaimo moterys ne tik mokėjo pačios skaityti, bet ir sugebėjo išmokyti savo vaikučius. Turbūt daugelis mūsų žino, kad XX a. pabaigoje Amerikoje yra beraščių ne ką mažiau nei XIX a. Lietuvoje.
Varpinė Micaičių apyl., Kuršėnų rajone O. Pajedaitės nuotr.
Atgavus spaudą, įsikūrė “Saulės”, “Žiburio” bei kitos mokyklos. Moterys kartu su vyrais dirbo švietimo darbą. Moterys turėjo teisę ne tik dalyvauti rinkimuose į Vilniaus seimą, bet ir teisę būti išrinktomis atstovėmis į seimą. Į jį išrinktos net keturios moterys. Seimą atidarė delegatė Gabrielė Petkevičaitė, o sekretoriavo O. Muraškaitė-Račiukaitienė. 1920 m. Ženevoje vyko “International Women Suffrage Congress”. Jame atstovės G. Petkevičaitės pranešimas apie Lietuvos moteris, kad jos naudojasi visomis politinėmis teisėmės, nustebino didžiųjų valstybių atstoves, kurios tų teisių neturėjo. Lietuvos 1928 ir 1938 m. Konstitucijose moterų teisės nebuvo sumažintos, tačiau įvairiais potvarkiais jos buvo karpomos.
Skaityti daugiau: MOTERS VIETA BAŽNYČIOJE IR VISUOMENĖJE (II)
KUN. J. LAURIŪNAS
Su Dievu— prietaringa.
Be Dievo— tuščia ir nyku.
Kaip paukštis rudenio ražienoj:
Aš derliaus liekanas renku
Putinas
Žmogaus prigimtyje yra galingų potraukių: maitintis, gyventi, bendrauti su kitais, pažinti. Žmogus siekia tiesos, teisingumo, nori įprasminti savo gyvenimą. Bet žmoguje yra dar kažkas daugiau. Žmogaus siela ilgisi amžinumo,tobulumo, begalybės, ji ilgisi Dievo. Tai yra vienas giliausių žmogaus troškimų, nes religija yra pats visuotiniausias reiškinys, žinomas visur ir visais laikas, praeityje ir dabartyje.
Reikia pasakyti, kad visi žmogaus siekiaiyra nepaprastai prasmingi.Matome, kad tiek fiziniai, tiek dvasiniai žmogaus siekiai randa atitikmenį, išsipildymą. Mitybos potraukis esti patenkinamas, taip pat ir troškimas pažinti, patirti, žinoti... Tai rodo išplėtotos kultūros sritys — mokslas, technika, filosofija, menas ir t. t.
Mes galime tvirtinti, kad jei mumyse esama potraukių, tai yra įrodymas,kad yra ir tai, kas atitinka juos — yra atitinkami potraukių objektai.Jei aš jaučiu alkį, tai įrodymas, kad kažkur turi būti ir maisto. Jei aš smalsauju, noriu kažką žinoti, jau yra ženklas, kad noriu būti kažkas, ką galima pažinti — yra pažinumas. Todėl galima sakyti, jei mumyse yra organai, tuo pačiu yra ir tai, dėl ko šie organai yra sukurti. Kai šių dienų gamtininkas, pavyzdžiui, randa liekanas gyvūno, gyvenusio prie šimtą tūkstančių metų, turėjusio akis ir kojas, tai mes žinome, kad šis gyvūnas po savo kojomis turėjo tvirtą žemę, jis gyveno ne jūroje, ir kad tada jau buvo šviesa, nes kitaip jam akys ir kojos būtų buvusios be prasmės.
P.Daugintis
Gyvename viskuo turtingoje Amerikoje. Esame įjungti ar įsijungę, ypač jaunesnieji, į Amerikos vartotojų visuomenę (consumer society) su jos teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Kažin ar minusai čia neviršija pliusų? Mums, krikščionims, ir toje naudotojų visuomenėje reikia būti tikrais žmonėmis ir tikrais krikščioniais.
Prof. James Keating savo straipsnyje “Spirituality and the Morai Life” pasakoja, kaip jis kartą gulėdamas pievelėje stebėjo mėlyną dangų ir, vakarui užėjus, pasirodančias žvaigždes. Dangus su begalybe žvaigždžių jam lyg kalbėte kalbėjo, kad žmogus yra Dievo mylimas niekis(beloved nothing). Jis pajuto savo menkumą ir suprato, kad vis tiek yra Dievo mylimas. Kūrėjas jį sutvėrė ir leido viskuo naudotis.
Vinco Krėvės portretas medyje Subartonyse (Merkinės apyl.). Dailės mokyklos moksleivių darbas O. Pajedaitės nuotr.
Savo dovanomis ir meile Dievas žmogų supa per visas jo gyvenimo dienas.
(Jaunimo konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)
Audra Kubiliūtė
Per paskutiniuosius metus Rytų europiečiai ryškiai parodė pasauliui, kad jie nori gyventi demokratiškesnėmis sąlygomis, kad jie trokšta laisvės ir nebenori būti stumdomi nei komunistų partijų išlepintų biurokratų, nei saugumo žudikų. Atgimstančioje Lietuvoje po ilgų represijų metų nepriklausomybės troškimas yra išreikštas visokiausiais būdais, stebindamas pasaulį (ir visus žurnalistus) savo jėga ir drąsa.
Lietuviai Lietuvoje ir lietuviai išeivijoje dabar turi daugiau progų susitikti, vienas su kitu pabendrauti, susipažinti. Ilgus metus atitolę nuo vienas kito, ar mes dar turime ką nors bendra? Ar visi naujai užmezgami ryšiai glaudžiau mus jungia, ar atstumia vieną nuo kito? Manau, kad šis susiartinimo procesas yra mus daug ko išmokęs ne tik apie lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, bet ir apie save. Antra vertus, manau, kad ir tėvynėje gyvenantys turėję nemaža progų šį tą patirti apie mus.
Audra Kubiliūtė
Ko mes išmokome apie lietuvius Lietuvoje? Man atrodo, kad prof. Landsbergis, savo kalboje Mokslo ir kūrybos simpoziume pasakęs, kad turime mylėti Lietuvą tokią, kokia ji yra, galėjo tą pat pasakyti apie lietuvius ir išeivijoje, ir tėvynėje. Sunkūs sovietų valdžios metai ne tik sužalojo Lietuvos gamtą. Dvi generacijos, užaugusios per tuos metus Lietuvoje, taip pat buvo sugadintos.
A. R.
Algimantas Kezys yra išleidęs knygų ir “portfolio” (bei kitiems padėjęs), kur meniška fotografija — “įšaldyta poezija”, ne mėnesių, ne plaukančių debesėlių, o kasdieninės realybės vaizdų poezija. Taip suprantu A. Kezio darbus. Gal ir kiti taip supranta? Gal todėl jis taip populiarus?
Štai du nestori leidiniai. Pirmasis yra fotografijų parodos “Religija Lietuvoje” katalogas, gerai suredaguotas, su trumpu ir taikliu A. Kezio įvadiniu žodžiu, baigiamu taip: “Ši paroda — tai dvasinės rekolekcijos, verčiančios susimąstyti ir iš naujo pasverti gyvenimo vertybes” (4 psl.). Žiūriu, vartau ir vėl vartau tą leidinėlį (nes parodos nemačiau) ir tikrai susimąstau. Jau vien viršelio fotografiją “Kristaus kančios veidas” (Ant. Sutkaus “Lietuvių liaudies menas, 1962) gali kontempliuoti valandą... Atlaidų maldininkai, laidotuvių, įvairių procesijų dalyviai, žmonių meile išpuošti kryžiai, veidas maldos ekstazėje, kunigas tremtinių kapinėse prie Laptevų... Kenčianti, bet nenugalėta Lietuva.
Alg. Kezys išskiria šiuos siurrealistinių religinių vaizdų Lietuvoje fotografus: Saulių Paukštį, Valių Puloką, A. Šiekštelę, A. Kulikauską, R. Urboną. Ypač tie siužetai, kur eisenose susiėmę rankomis, parodo nepalaužiamą žmogaus dvasią...
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
TVARKOMAS KRYŽIŲ KALNAS
Kryžių kalnas — tautos kančių simbolis, žmonių lūkesčiai, likimai. Kiek jame sudėta vilčių! Iš visos Lietuvos vežė, nešė ir statė kryžius, kurių dabar dešimtys tūkstančių.
Kryžių kalnas toliau tvarkomas. Pernai buvo išasfaltuotas kelias, sutvarkytos iš dviejų pusių kalno papėdės, atlikti kiti darbai. Šiemet Kulpės upė grąžinta į senvagę ( nes buvo dirbtinai priartinta prie kalno, kad būtų sunkiau prie jo prieiti), tvarkoma aplinka. Bus atitolinta nuo kalno ir išasfaltuota automašinų aikštelė, įrengtas apšvietimas, didelė aikštė žmonių susibūrimui, nauji plotai kryžiams. (“Tiesa” — J. Šerksnys, Kryžių kalno tarybos valdybos pirm).
JURGAIČIŲ KALNE NAUJI KRYŽIAI
Birželio mėnesį iš Vilniaus Katedros aikštės ilgon kelionėn buvo palydėtas kryžius. Dabar net sunku pasakyti kiek kilometrų sukorė maldininkų procesija, jį nešdama, nes pakeliui užsukta į visus mažesnius ir didesnius miestelius — senąją Lietuvos sostinę Trakus, Vievį, Kazo-kiškę, Kernavę, Širvintas, Ukmergę, Šeduvą...
Panašios kryžių nešėjų procesijos Šiaulių link pajudėjo iš daugelio Lietuvos vietų — Klaipėdos ir Mažeikių, Alytaus ir Druskininkų, Vilkaviškio ir Kauno, Pasvalio, Šilalės. Pakeliui dar prisijungdavo žmonės, nešdami savuosius kryžius. Kryžių buvo daugybės.
Kai Gedulo ir Vilties dieną procesija pasiekė Šiaulius, regėjos, kad visas miestas išėjo į gatves pasitikti keliauninkų. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje į juos kreipėsi klebonas dekanas monsinjoras K. Jakaitis, Šiaulių savivaldybės Tarybos pirmininkas J. Tručinskas, M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio, tremtinių atstovai. Kalbėjo Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojas K. Motieka.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J.
Prielinksnių iki ir ligi vartojimas
Prielinksniai iki ir ligi yra visiškai tos pačios reikšmės, jie yra sinonimai. Bendrinėje lietuvių kalboje jie vartojami su kilmininku, bet tarmėse ir beletristikoje kartais pavartojami ir su naudininku. Tokios vartosenos negalima laikyti klaida.
Pvz.: Vaikas įsibrido į upę iki (ligi) kaklui. Jis negrįžo namo iki (ligi) dešimtai valandai. Bendrinėje kalboje reikėtų sakyti: iki (ligi) kaklo; iki (ligi) dešimtos valandos.
Paprastoje kasdieninėje kalboje vengtinas posakis iki tokio laipsnio. Kartais jį galima vartoti tik mokslinėje kalboje, bet šiaip reikėtų sakyti: taip, tiek. Pvz.: Ligonis jau pablogėjo iki tokio laipsnio (= tiek, taip), kad nebegali atsikelti iš lovos. Vaikas išdyko iki tokio laipsnio (= taip, tiek), kad jau nebegalima jo suvaldyti.
Prielinksnio iš vartojimas
Prielinksnis iš vartojamas su kilmininku. Jis kartais eina ir su kitais prielinksniais: iš po, iš už, iš anapus. Pvz.: Iš po lovos išbėgo pelė. Iš po nakties jis visai kitaip atrodė. Iš už debesies išlindo saulė. Iš anapus miško skambėjo dainos.
Rytų aukštaičiai, nusižiūrėję į lenkų kalbą, kartais klaidingai vartoja prielinksnių iš po samplaiką kilimo vietai nurodyti. Pvz.: Esu kilęs iš po (= nuo) Utenos. Jis yra kilęs iš po pačios(= nuo pat) Ignalinos.
Kompiuteris— vertėjas
Atsiradus kompiuteriams, daugelis pradėjo galvoti, ar jis kada nors nebus taip ištobulintas, kad galės versti tekstus iš vienos kalbos į kitą. “Time” žurnalas rašo, kad japonai jau beveik tai pasiekė. Dar negalima kalbėti apie sudėtingesnių tekstų, pvz., dailiosios literatūros, vertimus, bet japonų “Tošibos” (“Toshiba”) AS-TRANSAC kmopiuteriai jau gali išversti įvairius paprastus vadovėlius iš anglų į japonų kalbą.
Galingas kompiuters SHALT, suprojektuotas “IBM JAPAN” firmos, plačiai naudojamas “naminiams” vertimams. 1988 m. jis išvertė iš anglų kalbos į japonų keturis IBM vadovus. Šiais metais manoma išversti apie 30 vadovėlių.
Tačiau žmonėms vertėjams nėra ko baimintis, kad gali netekti darbo. Nė viena nauja sistema kol kas nesugeba sklandžiai versti be redaktoriaus, mokančio abi kalbas. Jis turi suderinti vertimo žodyną, jau nekalbant apie prasmės atspalvius. Mašina vertėjo darbą tik paspartina. Su dabartinės kartos sistemomis, kurios kainuoja nuo 30 iki 70 tūkstančių dolerių, galima beveik padvigubinti techninių dokumentų vertimą. Smulkios firmos, nepajėgančios išlaikyti daug patyrusių vertėjų, gali nemažai sutaupyti.
Čia priėjo Kindziulis...
Mokiniams buvo užduota parašyti rašinį tema: “Ką darytum, jei tave paskirtų direktoriumi?” Visi mokiniai įniko į darbą, tik vienas Aliukas sėdėjo susidėjęs ant suolo rankas.
— Kodėl tu nerašai? — paklausė mokytojas.
Čia priėjo Kindziulis ir tarė:
— Jis laukia savo sekretorės.
***
Du pagyvenę vyrai, bandydami virvės stiprumą, ją sutraukė. Abu džiaugėsi:
— O, pasirodo, kad mudu dar nesupuvę vyrai!
Čia priėjo Kindziulis ir tarė:
— Virvė supuvusi.
***
■ Lietuvoje ateitininkų moksleivių, studentų ir sendraugių veikla: Kaišiadorių vyskupijoje 7 kuopos su 168 nariais; Kauno arkiv. 10 kuopų su 187 nariais; Panevėžio vysk. 8 kuopos, 81 narys; Vilkaviškio vysk. 5 kuopos su 104 nariais; Vilniaus arkiv. 2 kuopos, 49 nariai; Telšių vysk. 30 kuopų su 360 narių. Visur daugiausia moksleivių. Dabar šie skaičiai bus paaugę.
■ Rusijos stačiatikių (ortodoksų) naujuoju patriarchu išrinktas Leningrado metropolitas Aleksiejus, gimęs dar nepriklausomoj Estijoj. Jo tėvas buvo stačiatikių kunigas. Naujasis patriarchas pirmoj spaudos konferencijoj pareiškė, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė privalo leisti mokyklose dėstyti tikybą ir atsisakyti ateizmo. Bažnyčiai turi būti sudarytos sąlygos turėti didesnę įtaką visuomenės gyvenime. Naujasis patriarchas yra pirmas nerusas, išrinktas toms pareigoms slaptu balsavimu. M. Gorbačiovas naująjį patriarchą pasveikino, pakvietė atvykti į Kremlių ir kartu nusifotografavo.
■ Montrealyje birželio pabaigoje lietuvių bažnyčioje vysk. P. Baltakiui teikiant Sutvirtinimo sakramentą, drauge su vietiniais priėmė sutvirtinimą ir būrelis atvykusių svečių iš Lietuvos, jų tarpe ir pora gydytojų. Lietuvoje, trukdant komunistamas, jie neturėjo sąlygų priimti šį sakramentą.
■ Kun. Antanas Gražulis, iš JAV grįždamas į Lietuvą, parvežė jam Religinės šalpos įteiktas septynias dideles dėžes vaistų. Maskvoje susidūrė su dideliais sunkumais, bet juos pavyko nugalėti. Lietuvių religinė šalpa labai gausiai ir sėkmingai organizuoja vaistų siuntimą į Lietuvą, susilaukdama pagalbos iš JAV katalikų labdaros organizacijos bei iš kitų organizacijų, įstaigų ir firmų.
Musų bendradarbiams iš Lietuvos
Nesant išeivijoje pakankamai spaudos bendradarbių, labai laukėme, kad jų atsirastų iš Lietuvos. Ir štai dabar, pagerėjus komunikacijai tarp Lietuvos ir išeivijos, atsirado bendradarbių: jau gauname straipsnių, eilėraščių, nuotraukų. Tai tikrai miela ir džiugu. Bet iškilo ir problemų. Sužinojome, kad Lietuvoje už kiekvieną spaudai atsiųstą dalykėlį mokami honorarai. Aišku, normaliomis sąlygomis tai yra visiškai natūralu. Tad Lietuvoje gyvenantieji spaudos bendradarbiai, įpratę visuomet už savo darbą gauti atitinkamus honorarus, to pat tikisi ir iš išeivijos laikraščių bei žurnalų. Greičiausiai iš “amerikonų” tikisi dar daugiau.
Deja, mūsų sąlygos nėra normalios. Mūsų leidinių tiražai labai maži. Iš prenumeratų turbūt nė vienas laikraštis ar žurnalas neišsilaikytų, jei nebūtų aukotojų ir mecenatų. Honorarų paprastai nemokame nei už straipsnius, nei už eilėraščius, nei už nuotraukas. Žinoma, yra ir išimčių, kartais duodame kokį nors simbolinį honorarą, bet daugumas mūsų bendradarbių, net ir siūlant, honoraro neimtų, sakydami, kad pamatyti spaudoje savo straipsnį ar nuotrauką jau jiems yra tam tikras pasitenkinimas. Jie dirba iš idealizmo. Žinoma, tokių yra ir Lietuvoje.
Tad mes būtume labai dėkingi, jeigu, ką nors siųsdami spaudai, kaip nors padėtumėte mums suprasti, koks yra jūsų nusistatymas honoraro atžvilgiu.
Žinoma, bendradarbiams siuntinėjame “Laiškus lietuviams” nemokamai. Galėtume siuntinėti net ir jūsų draugams ar pažįstamiems, jei paprašytumėte ir duotumėte jų adresus. Už bet kokį bendradarbiavimą ir pagalbą esame labai labai dėkingi.