Apie du tūkstančius metų krikščionio gyvenimą iš visų pusių supa šventykla. Nuo krikšto iki paskutinės gyvenimo dienos joje skambėjo mūsų žingsniai. Vieni jų griovė, kiti statė. Kai kas joje vertėsi prekyba, puotavo. Lankė ją sūnūs palaidūnai, vieni prašydami atleidimo, kiti pasijuokdami iš tikinčiųjų. Į šventyklą ateinančius ir iš jos išeinančius, esančius jos viduje ir iš lauko į ją akmenis mėtančius — visus lydėjo ir visur skambėjo galingas balsas iš aukštybių: “Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu”.
Kiek daug kartų skaitėme Šv. Jono Evangelijoje, kad šventykloje Kristus rado prekiaujančių... gal ir mus jų tarpe! Daug kartų mes girdėjome šios Evangelijos žodžius skambant bažnyčiose... Gal virpėjo šventyklos langai nuo garsaus kunigo balso, bet ne mūsų sieloje! Ko mums trūko — tai gilaus susimąstymo, išgyvenimo, girdėtų ar skaitytų raidžių spalvingumo, poetinių vaizdų.
Su mumis artimai susigyvenęs, įsijautęs į mūsų mintis, išgirdęs mūsų kelio žingsnio garsus, Kęstutis Trimakas, su mumis visais susijungęs evangeliniuose mąstymuose, išėjo į gyvenimą “Ieškančiojo pėdsakais”. Jis tos knygos nerašė, jos teksto nesukūrė, jis tik krikščionio sklindančius garsus spalvomis papuošė, panaudojo poezijos puošnumą ir amžinojo grožio simfonijos garsus.
Knygos įžangoje skaitome: “Susimąstęs prie Evangelijos, pasijuntu Jo ieškomas... Jo gyvenimo įvykiai atsiskleidžia kaip kelrodžiai man ir visiems kitiems, Jo ieškantiems, kurių pilnas pasaulis ir pilna žmonijos istorija”.
Knygoje iš visos gyvenimo aplinkos girdėtus garsus, sudėtus į dvasinio gyvybingumo raides, vaivorykštės spalvomis papuoštus, mums pateikė, prie gilių evangelinių mąstymų mus atvedė ne kunigas, ne teologas, ne psichologijos mokslų daktaras, bet be visų titulų — Kęstutis Trimakas, vienas iš Jo ieškomųjų, kurių pilnas pasaulis ir pilna žmonijos istorija. Knygą skaitydamas, lyg junti, kad Kęstutis Trimakas esi tu, jis ir mes visi. Mes esame kelyje, “Ieškančiojo pėdsakuose”. Jis iššaukė Trimaką atsiliepti į daugelio metų puoselėtų minčių kvietimą. Ir jis atsiliepė su šia knyga mūsų džiaugsmui bei pasididžiavimui.
K. Trimakas ne teologo samprata ir ne kunigo įprasta pamokslo forma, bet žodžių vaizdingumu mums pateikė šiuos evangelinius mąstymus: “Saulė ir lietus... Lygumos ir kalnai... Ir žalia žolė, ir dykumų smėlis... Visa aplinkui — tai šventykla Jahvės. Tik žmonės, Jahvės net apglėbti, kur kas sau, nusikreipę nuo Jo — Jo paties šventykloj — prekiavo, gramozdus krovė, beprasmiai bastės, gimė, gyveno, vargo ir mirė, nežinodami kam” (14 psl.).
Literatūrinė kūryba be poetikos formų prieš akis atidengia spalvingą paveikslą, išgirsti aplinkos ir tavo eitų žingsnių simfoniją. Ir tada tie evangeliniai mąstymai verste verčia tave imti į rankas Naująjį Testamentą, versti jo puslapius... ir Jėzus palietė jų akis... (plg. Mt 20,34).
Vytautas Kasniūnas