KUN. K.J. AMBRASAS
1990 m. gegužės mėn. 18 d. popiežiui Jonui Pauliui sukako 70 metų, o spalio 22 dieną sukaks dvylika metų, kai Šv. Petro bazilikoje per šv. mišias kardinolas protodiakonas Pericle Felici uždėjo ant naujai išrinktojo Šv. Tėvo Jono Pauliaus II pečių vilnonę išsiuvinėtą stulą, juostą, ženklinančią popiežiaus pastoracinę, ganytojinę paskirtį Bažnyčioje ir pasaulyje. Šitokia buvo Jono Pauliaus II popiežiavimo pradžia, kurios dvyliktąsias metines spalio mėnesį minės visas krikščioniškasis pasaulis.
Karolis Voityla gimė 1920 gegužės 18 Vadovicuose, Lenkijos kalnuotame krašte. Įšventintas kunigu Krokuvoje 1946 lapkričio pirmąją. Vyskupu pakonsekruotas 1962 rugsėjo 28. Kardinolu pakeltas po penkerių metų — 1967 birželio 26. Popiežiumi išrinktas 1978 spalio 16.
Nuo pat savo popiežystės pradžios šv. Tėvas jautriai prisimena lietuvių tautą. Jai ne kartą yra parodęs daug palankumo ir meilės. Jo didelis nuopelnas, kad surengtomis iškilmingomis 600 metų krikščionybės, šv. Kazimiero jubiliejų dienomis, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo ir kitomis progomis Lietuva buvo pagarsinta po visą pasaulį. Iš visų ilgoje Bažnyčios istorijoje popiežių Jonas Paulius II geriausiai pažįsta mūsų kraštą, dažnai jį prisimena ir, kaip pats sakęs ne vieną sykį, kasdien už ją meldžiasi. Tatai vienintelis iš visų popiežių šv. mišias atlaikęs gimtąja mūsų kalba ir per savo sveikinimus “Miestui ir pasauliui” taria ne vieną žodį lietuviškai. Trijų keturių milijonų tautai -tai ypatingas ir išrinktinis Šv. Tėvo dėmesys. Sveikinimus Kalėdų ir Velykų dienomis šis popiežius kiekvienąsyk pasiunčia ir mūsų tautai lietuviškai. Štai ir 1990 per Kristaus prisikėlimo šventę 21-ąja kalba prabilo lietuviškai tokiais žodžiais: “Už visus žmones mirusį ir prisikėlusį Jėzų maldaujame taikos mylimai lietuvių tautai, kad jos troškimai išsipildytų, remiantis dialogo, pagarbos ir susipratimo dvasia”. Jis ne kartą didesnes ar mažesnes lietuvių grupes audiencijoje pasveikina lietuviškai, o per šv. Kazimiero jubiliejų, laikydamas šv. mišias Lietuvos kankinių koplyčioje šv. Petro bazilikoje, pasakė net ilgesnį lietuvišką pamokslą.
Visados gerai ir objektyviai jausdamas viso pasaulio įvykių pulsą, Šv. Tėvas neišleidžia iš savo akiračio ir mažos mūsų tautos likimo. Ir dabar, nepaisydamas 1981 gegužės 13-ąja patirto žiauraus pasikėsinimo, sunkios ligos ir slegiančių nūdienos didžiulių rūpesčių, kai mūs tauta, galynėdamasi su tūkstanteriopais vidaus ir išorės priešais didvyriškai atmušdama įvairias psichologines iš visų pusių atakas, buvo palikta didžiųjų pasaulio tautų vieniša nelygioje kovoje, popiežius 1990 kovo 25, sekmadienį, Šv. Petro aikštėje, prieš sukalbėdamas vidudienio “Viešpaties Angelas” maldą, ypatingai prisiminė Lietuvą tokiais žodžiais: “Šv. Petro bazilikos požemyje yra lietuvių koplyčia — daugiaamžio lietuvių tautos ir Lietuvos Bažnyčios ryšio su Apaštalų Sostu ženklas. 1987-ais metais dėkojome Švč. Trejybei už šešis šimtus metų nuo Lietuvos krikšto, o trejus metus anksčiau globoti Lietuvą meldėme šv. Kazimierą, minėdami jo mirties 500 metų sukaktį. Per šiuos abu jubiliejus prie Šv. Petro bazilikos altoriaus susibūrė visos Europos vyskupai, — apgailestavo Šv. Tėvas, — man pačiam nebuvo leista Lietuvoje švęsti šias sukaktis.
Šiandien Lietuva yra Europos ir pasaulio dėmesio centre. Vardan daugiaamžio ryšio, kuris jungia Lietuvą su Visuotine Bažnyčia, melskime Dievo Apvaizdą, kad kuo greičiausiai atsirastų teisingi ir taikingi būdai Lietuvos problemai išspręsti. Melskime, kad Lietuvos klausimas būtų išspręstas nuoširdžiu dialogu, atsižvelgiant į visuotinai priimtus tarptautinės teisės principus.
Dievas teapšviečia ir tesuteikia jėgų visiems tiems, nuo kurių priklauso greitas šios opios problemos išsprendimas”.
Nors nelengva dangiškojo Vietininko našta ir rankoje laikomas kryžiaus formos pastoralas, į kurį kasmet vis stipriau ir stipriau reikia atsiremti ir kupinu gilaus susimąstymo žvilgsniu laiminti minias, Romos miestą ir pasaulį, bet šio popiežiaus širdyje nemaža dalelė skirta mūsų Baltijos kraštui, išvagotam Nemuno ir Neries, išakėtam skaudžių nelaimių ir nuoskaudų, iškentusiam didžiulių kančių ir tebestovinčiam didžiulės grėsmės akistatoje. Šv. Tėvas yra pasakęs: “Pusė mano širdies yra Lietuvoje”. Jei Kristaus Vietininko širdyje šitiek meilės ir pagarbos mūsų lig šiol daugelio tautų lūpose ir akyse nuskambėjusiam tautos vardui yra vietos, tai, žinia, kad jo malda, jo rūpestis, jo pastangos mūsų labui yra perduodamos ir dangui.
Šiomis didelio rūpesčio ir vilties kupinomis dienomis Lietuvai ypatingą prieraišumą popiežius Jonas Paulius II išreiškė prieš pat Velykas — balandžio 14-ąją — pasiuntęs Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkui kardinolui Vincentui Sladkevičiui tokio turinio telegramą:
“Artėjant Velykų šventėm, giliai širdyje jaučiu troškimą išreikšti Jums ir visiems Lietuvos vyskupams mano gilią vienybę prisikėlusiame Viešpatyje. Meldžiu, kad savo išganymo malone jus stiprintų ir apšviestų.
Šiomis didelio rūpesčio ir vilties dienomis esu su Lietuvos Bažnyčia, kuri per šimtmečius ištikimai išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė savo krikščionišką tikėjimą. Dalyvaudama tautos laimėjimuose, kančioje ir kovose, ji buvo rūpestinga saugotoja bei laiduotoja tų religinių, moralinių bei kultūrinių vertybių, kurios pačios sudaro krikščionišką pagrindą ir tapatybę.
Savo meile ir rūpesčiu noriu apimti visą kilniąją jūsų tautą, kurios siekimai man ypač artimi šių šventų Velykų proga.
Maldoje pavedu visagaliam Dievui, kurio Apvaizda rūpinasi tiek atskirų žmonių, tiek tautų gyvenimu, jūsų mylimos tautos likimą. Teužtaria jus Švenčiausioji Mergelė Marija, kurios Vilniaus Aušros Vartuose šaukiatės mielu Gailestingosios Motinos vardu, ir jūsų tautos globėjas šv. Kazimieras.
Siunčiu apaštališką palaiminimą Popiežius Jonas Paulius II”.
Jei Šv. Tėvas su mumis, jei dangus lig šiolei daugel malonių suteikė mūsų kančiomis paženklintai ir kankinių kaulais nuklotai žemei, tikėkime ir toliau, nenuleiskime rankų, tik dar karščiau kartokime Bažnyčios himno žodius:
Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė,
Varge ištikimiausia pagalba.
Todėl nebijokime, nors ir žemė drebėtų,
Ir grimztu kalnai į jūrų gilybes.
Tekyla, tešniokščia sau marių bangos,
Tevirpa jų daužomos kalnų uolos.
Galybių Viešpats mus gina, visagalis
Dievas mus globoja.
Jei mažas vaikas, labai išsigandęs ar didelės nelaimės grasomas, kuo arčiau glaudžiasi prie savo motinos ir stipriau įsikerta į tėvo ranką, tegul ir mūsų tauta, tieksyk išmėginta, daužyta iš Vakarų ir trypta Rytų, ir šiandien ultimatyvių reikalavimų prispirta, nenusigąsta. “Jei medžiai stovėdami miršta”, tai tenesiklaupia grasinimų ir prievartos akivaizdoje, tenepabūgsta jokių išmėginimų akistatoje mūsų drąsi, ryžtinga ir kai kurių Nobelio laureatų vadinama “atkakliausia pasaulyje tauta”. Todėl į ją drįstame kreiptis ir ją pasveikinti:
Sveika, gimtoji žeme, pavargusi, bet nepalūžusi! Sveikas, padangių grumste, vytury, visų kančių ir ilgaamžio vargo palydove! Sveika, Lietuvos padange, tiek metų išbuvusi tamsi, paniurusi ir ašarom plauta! Sveikas, kiekvienas lietuvi, išlaikęs išbandymus, prievartą ir baimę, grasinimus ir nežinią! Sveika, pirmoji Velykų švente ir pirmasis artėjantis laisvas pavasari, kuris toks skausmingas, bet kartu ir toks džiugus, nes džiaugsmas pro ašaras visad prasmingesnis. Lietuvio vardas skamba po pasaulį ne už bombas ir ne už nusikaltimus, bet už tvirtumą, atkaklumą ir už drąsą tarti tiesų žodį: mes norime laisvės ir, nepaisant nieko, sakome visam pasauliui, kuris jau ne kartą atsakingomis akimirkomis į mūsų dejonę ir sielvartu atsiliepė šalčiu ir abejingumu, — vis viena mes sakome: esame laisvi!
Dieve, globok, gink, saugok popiežių ir mūsų iškankintą Tėvynę!
Geroji Motina, neapleisk mūsų tautos ir melski už mus ir pasaulį.
■ Lietuvos Vyčių seimas šiais metais bus Pittsburge liepos 25-29 dienomis. Vyčiai nusprendė šiame seime pakelti prel. J. Prunskį į garbės narius