Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
DAR APIE KRYŽIŲ KALNĄ
Tarp Domantų ir Jurgaičių kaimų (Šiaulių raj.) yra pilies Kalnas, šiandien vadinamas Kryžių kalnu. Jis yra gražioje vietovėje: iš vienos pusės teka Kulpės upė, o iš kitų pusių kalnas apsuptas lankomis ir dirbama žeme. Visa kalno viršūnė nustatyta kryžiais. Jų čia tūkstančiai, nuo kelių centimetrų iki 6 metrų aukščio. (Didelių kryžių priskaičiuojama iki dviejų šimtų). Kalne tarp kryžių įtaisytos stacijos (kryžiaus keliai). Vasarą kas šventadienis pilna žmonių. Prieina ne tik iš apylinkinių kaimų, bet didžiausiom ekskursijom atvažiuoja iš tolimiausių rajonų, respublikų ir šalių. Poetas Bernardas Brazdžionis pernai pavasarį pastatė ten kryžių, dėkodamas Dievui, kad Lietuva dar gyva išliko. Rudenį JAV buriuotojai atvežė kryžių, kurį pašventino prelatas A. Bunga iš Vakarų Vokietijos.
Ateina ir atvažiuoja žmonės į tą kalną su įvairiais prašymais Dievo pagalbos. Visi kryžiai pastatyti kaip padėkos bei prašymo ženklai Dievui už suteiktas malones. Viena moteris nuo Kurtuvėnų pasakoja, kad jai labai skaudėjo kojas. Pasižadėjo aplankyti Kryžių kalną, ir palengvėjo. Pėsčia atėjusi... Atsinešė moteris čia savo tikėjimą, vargą ir didelę viltį. Vienatvėje su kryžiais ji maldavo sveikatos, ramybės šeimose, blaivios ir laisvos Lietuvos.
Kryžių kalnas — unikumas visame pasaulyje. Iki XIV amžiaus jis buvo kaip tvirtovė prieš kalavijuočius. Čia stovėjo Kulpės pilis, Livonijos kronikose paminėta 1348 metais. Krikščionybės laikais ant kalno buvo pastatyta koplyčia. Pilis seniai sudeginta... Pamirštos ir protėvių kovos, šiose vietose vykusios už laisvę. Šiandien tik kryžiai tebestovi — tie amžinieji simboliai kovos ir gėrio, džiaugsmo ir skausmo.
Kada pirmas kryžius pastatytas, tikslių žinių nėra. Gausiau kryžių pastatyta po 1831-63 metų žiauriai numalšintų sukilimų žuvusiems arba ištremtiems sukilėliams atminti. 1895 metais kalne buvo apie 150 didelių kryžių, 1914 m.— 200, 1932 m. — 300, 1940 — 400. Mažų kryželių buvo labai daug. Kiekviena Lietuvos parapija laikė garbe pastatyti ant šio kalno gražų, menišką kryžių. Kasmet vasarą vieną kartą buvo atlaidai. Suvažiuodavo keli tūkstančiai žmonių. Buvo laikomas šv. mišios, sakomas pamokslas. Iš kalno sruvenantis šaltinis buvo laikomas šventu, o kalnas dar vadinamas Šventkalniu.
Ankstyvą 1961 metų pavasarį Stalino pasekėjai buldozeriais sunaikino apie 5000 kryžių. Neliko nė vieno. Medinius sudegino, geležinius išvežė į metalo laužą. Užvertė šaltinėlį. Iškasė kanalą, apjuosdami visą valstybės saugomą Jurgaičių piliakalnį. Žadėjo prileisti dvokiančio Kulpės upelio vandens, kad niekas sausomis kojomis ant kryžių kalno neužliptų, kad iš viso to kalno nelankytų. Buvo skiriami budėtojai ir registruojamos atvažiuojančios mašinos. Tuometinis LKP CK antrasis sekretorius N. Dybenka Šiaulių rajono vadovams pagrasino: Kryžių kalno neįveiksite, padėsite savo partinius bilietus.
Neįveikė... Naktimis kryžiai vėl dygo. 1973 metais vėl sunaikinta apie 400 kryžių, 1974 m. — 360. Per paskutinį antpuolį 1975 m. sunaikinta apie 400 kryžių. 1977 m. buvo sudarytas Kryžių kalno paskandinimo planas ir pradėtas vykdyti, bet 1980 metais skandinimo darbai buvo sustabdyti. Visi dabartiniai Kryžių kalno kryžiai pastatyti po 1975 metų.
Kryžių kalnas dar vadinamas Jurgaičių kalnu, nes stūkso Jurgaičių kaimo pradžioje. Kaip ir visi kiti mūsų krašto piliakalniai, yra apipintas įvairiomis legendomis, padavimais, bet skiriasi nuo kitų, nes jis yra žmonių gerbiamas, šventas, Maldų kalnas. Čia žmonės atvyksta ne iškylauti, bet pasimelsti, padėkoti Dievui arba paprašyti reikalingų malonių.
PAVASARĖLIO PRANAŠAS
“Sparniukėliais klesdamas, brudną žiemą bardamas, pranašauju pavasarėlį...” — vėl šiomis dienomis kartojame prieš 230 metų gimusio poeto kunigo Antano Strazdo posmus. Bene labiausiai Strazdelį mena Kamajai ir jų apylinkės, Čižų kalnelis, ant kurio poeto sėdėta, posmai rimuoti. Miestelio centre tebestovi kunigo A. Strazdo paminklas, atidengtas 1933 metais, o kapinėse — jo kapas, pridengtas plokščiu akmeniu su kryžiumi ir užrašu... lenkų kalba. Tokia jau likimo ironija, ištikusi gražios giesmės “Pulkim ant kelių” kūrėją.
Sunkius A. Strazdo žingsnius ir nelengvas mintis mena rokiškiečių kaimynų — Biržų rajono Diliavos dvarelio medžiai, kukli Dilių koplyčia. Čia 1809 metais atvyko A. Strazdas ii išgyveno trejus metus. Čia kūrė giesmių ir eilių posmus, išspausdintus rinkinėlyje “Giesmės svietiškos ir šventos”. Dilių koplyčia, statyta 177-7 metais, sauganti sakyklą ir klausyklą, kurias anuomet lietė Strazdelis, stebinęs ir žavėjęs žmones savo-pamokslais, šiandien atrodo vargana ir nyki ne vien dėl savo nuošalumo, bet ir žmonių užmaršumo. Iš čia Strazdo takai nuvingiavo į Kupiškį, Subačių, Antasavą, Kupreliškį. Ar galime tai užmiršti? (Tiesa)
LIETUVOS SPAUDA APIE STANISLOVĄ ŽEMAITĮ
1972-ieji — Romas Kalanta,
1990-ieji — Stanislovas Žemaitis
Prieš 18 metų Kaune suliepsnojo gyvoji Romo Kalantos laisvės ugnis. Prieš savaitę TSRS sostinės centre susidegino dar vienas lietuvis — Stanislovas Žemaitis. Dar vieną karstą sutiko Lietuva. Daugybė vilniečių lydėjo laidotuvių procesiją nuo aerouosto iki Vilniaus arkikatedros. Čia užuojautos ir pagarbos žodį velionio artimiesiems ir visiems susirinkusiems tarė Arvydas Juozaitis, Antanas Terleckas, Mykolas Karčiauskas. Tyli eisena pasuko į Nepriklausomybės aikštę, o iš ten į Kauną, kur vėlų vakarą prie Laisvės paminklo Vytauto bažnyčios kunigas Ričardas Mikutavičius pašventino karstą paskutiniajai kelionei. Vakar, t.y. gegužės 2 dieną, Ežerėlyje įvyko Stanislovo Žemaičio laidotuvės. (Respublika)
Auka ant nepriklausomybės aukuro — tai lyg balsas iš anapus kupino rūpesčių mūsų žemiškojo gyvenimo. Ir šio raštelio negalima skaityti be jaudulio. Iškeliaudamas į Maskvą, kaunietis Stanislovas Žemaitis žmonai parašė:
"Mylima Stasele! Atleisk man, gal kas blogo buvo per mūsų bendro gyvenimo pragyventą laiką. Daugiau aš gyventi negaliu, kaip okupantai užsuka kranus, siautėja desantai, žmones palieka be darbo.
Aš išvykau į Maskvą. Susideginsiu Raudonojoje aikštėje. Stasele, atsiimk atlyginimą už du mėnesius po 500 rb. iš kooperatyvo “Erdvytis".
Su pagarba mylintis tave vyras, dukras Vaivutę ir Raselę, anūkę Eglutę. Tegu palieka mano vestuvinis žiedas Raselės išrinktam.
Parašas
1990.4.25
Savo ketinimą S. Žemaitis, kaip žinia, įvykdė — susidegino Maskvoje, tik ne Raudonojoje, o Spalio revoliucijos aikštėje ir, atgabentas į ligoninę, mirė. Tai jo auka ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro. Spausdinama Eltos pateikta priešmirtinio laiško nuotrauka akivaizdžiai patvirtina, su kokiu cinizmu iš šio poelgio pasityčiojo tarybinės televizijos žurnalistai, kurie per programą “Vremia” paskelbė, kad paliktame raštelyje paaiškinta, jog kaunietį susideginti paskatino šeimyninės aplinkybės.
Dėl šio tragiško įvykio į Lietuvos žmones kreipėsi Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, pažymėjęs, kad tokiam poelgiui Stanislovą Žemaitį pastūmėjo pergyvenimas dėl Lietuvos, prieš ją nukreipti neteisėti, nežmoniški veiksmai. Parlamento pirmininkas pabrėžė, kad Lietuvai dabar labiau negu bet kada reikalingas kiekvienas jos žmogus. V. Landsbergis pareiškė gilią užuojautą velionio žmonai Stasei, dukroms Vaivai ir Rasai. (Tiesa)
VELYKOS VILNIUJE
Mūsų senoliai kitaip laiką skaičiuodavo. Atsimeni, sakydavo, anais metais per Velykas...
Ir mes kada nors galbūt sakysim — atsimeni, tais metais, kai per Velykas ištiško liūtis su ledais.
Kai nežinojom, kaip gyvensim rytoj... Sekmadienį televizija iš Vilniaus arkikatedros transliavo Velykų mišias. Tai buvo anksti rytą. Dieną vilniečiai pasklido visom pusėm. Daugiausia jų sutraukė Trijų kryžių kalnas ir margučių šventė Mokytojų namų kieme. Vaikų prisirinko daugybė. Kiužino vienas į kitą margučius, tėvelių paakinami, kad apdairesni būtų. Ištisas mokslas stipriausiąjį margutį pasirinkti — iš senelių, tėvelių išmokstamas. .. (Lietuvos rytas)
PIRMOJI BAŽNYČIA PO 50 METŲ
Vilniuje, Viršuliškėse, balandžio 13 dieną iš visų pusių gerai matomoje vietoje buvo pastatytas ir pašventintas kryžius. Čia dar šiemet turi būti padėti pamatai Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčiai. Prieš kiek laiko projektuoti šiai bažnyčiai buvo surengtas konkursas, bet nė vienas projektas netiko. Vėliau projektuot ėmėsi Amerikos lietuvis V. K. Jonynas.
Iš tiesų — paskutinė pastatyta Vilniuje bažnyčia yra Žvėryne, Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo. Ją baigė statyti prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, o konsekravo jau po jo. Tikintiesiems Vilniaus bažnyčiose ankšta. Per didžiąsias šventes — Kalėdas, Velykas — daug žmonių lieka už durų.
Jau kalbama ir apie nedidelės bažnytėlės statybą Lazdynuose. Jei viskas klostysis gerai, ji netgi turėtų pradėti veikti kartu su Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia — maždaug po trejų metų.
Šiuo metu Lietuvoje renkamos aukos dar keturioms bažnyčioms: Ignalinos, Elektrėnų, Truskavos (Kėdainių raj.) ir Naujosios Akmenės. Nemažai bažnyčių savo lėšomis restauruoja valstybė, atpirkdama savo kaltes prieš tikinčiuosius. (Lietuvos rytas)
LIETUVOS MIESTAI — KELMĖ
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kelmės vardas paminėtas prieš 580 metų, tais pačiais metais kai vyko Žalgirio mūšis. Pirmoji bažnyčia Kelmėje pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais. Istorijos būvyje kelmiečiai pergyveno nemažai įvykių. Net du kartus (1655 ir 1701) miestą degino švedų kariuomenė. Matė kelmiečiai 1831 ir 1863 m. sukilėlius, kurie ėjo kariauti su Rusijos caro kariuomene. Kelmė nukentėjo Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais.
Su Kelme susiję mūsų valstybės vyrų Stasio Šilingo (1885-1962) ir Valdo Putvinskio (1873-1929) gyvenimai. Jie Kelmės miesto kapinėse ir palaidoti. (Tiesa)
DEVINTOJI SIMFONIJA — LIETUVAI IR PASAULIUI (HIMNAS MUSŲ SIEKIAMS)
Balandžio 29 dieną, sekmadienį, “Vilniuje Katedros aikštėje skambėjo Liudvigo van Bethoveno Devintoji simfonija su garsiuoju finalu F. Šilerio ode “Į džiaugsmą”. Šį didingą kūrinį atliko Juozo Domarko vadovaujamas Nacionalinės filharmonijos orkestras, Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Petro Bingelio, solistai: Jolanta Čiurilaitė, Laima Domikaitė, Algirdas Janutas ir svečias iš rygos — Karlis Miesniekas.
Į koncertą suplaukė daugiatūkstantinė vilniečių ir svečių minia. Jį transliavo Lietuvos radijas. Koncerto klausėsi daugelio Respublikos miestų ir rajonų žmonės, susirinkę radiofikuotose aikštėse. Solidarumo su Lietuva ženklan, tą pačią dieną didingoji simfonija skambėjo Latvijoje, Vašingtone, Bostone, Klyvlende.
Simfonijos atlikimo išvakarėse Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausias dirigentas Juozas Domarkas pasakė: “Yra dalykų, prieš kuriuos ir kiečiausia blokada — bejėgė. Kaip atsakas visiems, kurie kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę, ir bus mūsų atliekama Bethoveno devintoji simfonija. Šis kūrinys mobilizuoja, telkia, kviečia jungtis milijonus. Telkia ne piktam, o humaniškiausiam tikslui — kovai už šviesų rytojų. O juk šviesų gyvenimą gali gyventi tik nepriklausoma tauta. Devintąją simfoniją ir atliksime kaip himną mūsų siekiams”.
Lietuva gyvena istorines dienas, istorinis ir koncertas. Su trispalve Nepriklausomybės vėliava tuoj pakilo į ilgą ir sunkų žygį už laisvės ir žmogaus orumo sugrąžinimą. Jos nesugniuždys ekonominės blokados replės. Svetimieji Lietuvą ne kartą klupdė, braukė jos vardą iš pasaulio žemėlapio, bet jos dvasia gyva ir jos valia tvirta.
F. Šileris odę “Į džiaugsmą” parašė prancūzų revoliucijos išvakarėse, kviesdamas viso pasaulio žmones į laisvės žygį už lygybę, draugystę, brolybę. Jis kovą už laisvę laikė aukščiausiu tikslu. Po dviejų šimtų metų Devintosios simfonijos muzika ir žodžiai kelia mūsų širdis ir mintis laisvėn, kviečia drąsiai eiti savo keliu.
L. van Bethoveno Devintoji simfonija prie baltų katedros sienų, po vaiskiu pavasario dangumi, gaivia žaluma apsuptoje aikštėje skambėjo pirmą kartą. Tai buvo didžioji muzika. Ji skrido laisvai, paliesdama kiekvieno klausytojo širdį. Tai buvo įspūdingas koncertas, kurį kūrė orkestro, choro, solistų ir klausytojų darna. (Iš Lietuvos spaudos)
DVIKOJAI “ŠERNAI”
“Tiesoje” J. Juškevičienė rašo: “Mano seni tėvai gyvena Varėnos rajono Burokaraistėlės kaime. Nuo sodybos, už kokio kilometro, tyvuliuoja Burokaraisčio ežeras. Anksčiau vešliose lankose žmonės ganydavo gyvulius, eidavome į ežerą maudytis. Omai Burokaraisčio pakrantėse ėmė dygti vilos. Pristatė jų tiek, kad vos ne miestas pasidarė. Ir statė jas, kas tik norėjo: ir Vilnius, ir Kaunas, ir Alytus. Kaimo žmogui jau neliko nei kur karvę pririšti, nei nusiprausti. Negana to, sezono metu pakrantės nustatytos palapinėmis, mašinomis. Naktimis irgi nėra ramybės. Dvikojai “šernai” kasa bulves, rauna morkas, skina obuolius. Nesidrovi dieną ir karvutę pamelžti, jei ji ganosi netoli vilos.
Kaimo žmogui pasistatyti namelį — problema: nėra statybinių medžiagų. O čia automobiliais gabena plytas, šiferį ir kitas statybines medžiagas. Iš kur visa tai? Negi mus išguis iš šios vietos miestiečiai? Kodėl kaimo žmogaus niekas neužstoja?”
■ JAV vyskupų konferencijos atstovai kun. A. Czarnecki ir P. Zendzian tarėsi su vysk. P. Baltakiu dėl pagalbos Lietuvos katalikams. Be kilų dalykų, numatytos stipendijos klierikams, atvykstantiems studijuoti į Vakarus.
■ Ukrainoje daugiau kaip 400 jaunų vyrų kreipėsi į katalikų vyskupus ir pareiškė norą ruoštis kunigystei.
■ Vengrijoje, Budapešte, yra apie 600 bažnyčių, bet visoje Vengrijoje yra labai mažai kunigų ir vienuolių, mažesnis procentas negu kituose Europos kraštuose.