Vida Brazaitytė
Nėra pasaulyje tokios tautos, kurios visi nariai gyventų kartu. Visada atsiranda dalis, kuri išvyksta ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų svetur.
Savo tėvų žemėse dabar lietuvių tegyvena apie 3 milijonai, o išvykusių į svetimus kraštus apie 1 milijoną. Tik maža dalis yra artimuose Europos kraštuose; daugiausia yra iškeliavę į tolimus užjūrius, ypač į Ameriką.
Ne iš gero gyvenimo lietuvių tauta išsisklaidė po platųjį pasaulį. Kruvinos Stalino ir jo pakalikų rankos žudė tautą Sibiro platybėse. Iš Lietuvos išvežė pačius gabiausius žmones, visą inteligentiją, nes su prasčiokais lengviau susikalbėti. Jie nieko negailėjo: nei motinų maldų, nei kūdikių aimanų. Sugrūdę į gyvulinius vagonus, ištrėmė į Siaurės ašigalį, kur nėra nei paukštelio, nei gyvybės. Daugelis jau pirmomis dienomis atgulė į amžino įšalo žemę. Kiti kentė šaltį, badą, ir tik nedidelė dalis žmonių liko gyvi. Jie iškentė pažeminimą, nes tikėjo Lietuva. Tačiau Lietuvoje jų laukė nauji išbandymai. Jie niekur negalėjo prisiregistruoti, nes juos laikė liaudies priešais. Uolūs Maskvos pakalikai — lietuviai komunistai vykdė Kremliaus valią. Kremliui to tik ir reikėjo — svetimomis rankomis naikinti tautą. Tautai sunkiųjų metų laiku daugeliui lietuvių teko išvykti iš savo tėvynės ir atsidurti anapus Atlanto. Atsidūrus kitur, Lietuvos išeivija nepalūžo, nors tėvynės ilgesys juos lydi ir dabar.
Koks gyvas tu, koks didelis ir koks sunkus,
Gimtosios žemės ilgesy,
Užliejęs saule ir kaitra visus takus,
Suspaudęs širdį, lyg rudens naktis tamsi.
Bernardas Brazdžionis
Nelengva jiems buvo įsikurti svetimose žemėse, kur ir papročiai kiti, ir kultūra kita, kur nėra aplinkui savo gimtosios kalbos. Graudu buvo iš pat pradžių emigrantams Jungtinėse Amerikos Valstijose. Rašydavo jie laiškus į tėvynę ir guosdavosi: “Graudus žvilgsnis pavargusių akių į tėvynę, kur nėra nei vyturio, nei gegutės”.
Begalinis tėvynės ilgesys išeiviją dar daugiau suvienijo, įkvėpė jėgų auklėti jaunąją kartą taip, kad ši neužmirštų papročių, gimtosios kalbos, kuri yra labai turtinga ir graži.
Gaivūs vėjai, pūstelėję Lietuvoje, pasiekė ir Ameriką. Daugelį metų geležinė užtvara, skyrusi mus nuo tėvynės, pagaliau atkėlė savo duris ir leido pažiūrėti į mažą žemės lopinėlį, tiek daug metų engiamą, trypiamą ir niekinamą.
Amerikos lietuvių išeivija palaiko glaudžius ryšius su Lietuva. Daugelis šeimų aplanko Lietuvą su savo vaikais, gimusiais Amerikoje, kur jie gali arčiau susipažinti su lietuviškais papročiais, buitimi.
Pavasario paukščiai, tai jūs į tėvynę,
Tai jūs, grįždami už kalnų, vandenų,
Man atnešėt tolimą tėviškės žinią,
Kančias ir maldas ant baltųjų sparnų.
Bernardas Brazdžionis
Lietuvoje susikūręs Sąjūdis pakėlė tautą iš letargo miego. Lietuva gana sėkmingai išnaudojusi gorbačiovinės perestroikos sudarytas galimybes mažiau kaip per porą metų pažengė į priekį. Lietuvai reikia atstatyti istorinę tiesą, kuri bent moraline prasme, ir tai tik iš dalies, atpirktų tų nusikaltimų, savivaliavimų, apgaulės žalą Lietuvai. Tai galėtų būti nacionalinio susitaikymo pradžia, apie kurią kalba daugelis, nes supranta, kad be to nepriklausomybė tampa tik gražiu žodžiu. Lietuvių tauta nori laisvės, ir ji yra jos verta. Tai parodė Baltijos kelias, Gorbačiovo vizitas į Lietuvą ir laisvi rinkimai, kuriuose tauta išsirinko tuos žmones, kurių ji norėjo, kuriais ji pasitikėjo.
Glaudesni ryšiai su Lietuva sustiprino lietuvišką veiklą. Išeivijos lietuvius dažnai aplanko svečiai iš tėvynės Lietuvos. Per pastaruosius metus mus aplankė tautos kankiniai ir tautos išrinktieji žmonės: Vytautas Landsbergis, Petras Cidzikas, Romualdas Ozolas, Zigmas Vaišvila, Arvydas Juozaitis, Antanas Terleckas, Viktoras Petkus, kun. Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė ir kiti. Prelegentai nušvietė dabartinius įvykius ir padėtį Lietuvoje. Mums tai padėjo suvokti situaciją Lietuvoje, tautos problemas, siekius ir jų ryžtą dirbti vardan Lietuvos laisvės.
Liaudies meno kolektyvai, pvz., Ratilio, Vilniaus universiteto, “Vilniaus” ir “Armonikos” ansambliai, Jaunimo teatras ir kiti; atsikūrusių skautų vadovai ir skautai ir atsikūrusių ateitininkų vadovai — jie tarsi pritvindė mumyse naujų jėgų, idėjų ir siekių. Taip pat išeivija gali laisvai gauti ir skaityti lietuvišką spaudą, leidžiamą Lietuvoje. Šis bendravimas, kuris palaikomas lietuvių išeivijos su Lietuva, sustiprina lietuvybę, neduoda taip greitai pasireikšti lietuvių tautos nutautimui Amerikoje.
Išeivijos jaunimo glaudesni ryšiai su Lietuvos jaunimu praturtina mūsų nuskurdusį žodyną ir sukelia mumyse pasididžiavimą, kad mes turime tokią brangią šalį, kaip tėvų žemė Lietuva. Lietuvos jaunimas yra mums pavyzdys, kaip mes turime padėti savo tėvų žemei keltis į nepriklausomą gyvenimą. Glaudesni ryšiai su tėvų žeme teikia vilčių skiepyti lietuvybę dar daugeliui kartų. Glaudesni ryšiai su įtakingais žmonėmis skatina mus arčiau bendradarbiauti su JAV vyriausybe, ieškant užtarimo ir pagalbos greičiau atgauti nepriklausomybę.
Šis bendradarbiavimas, kuris palaikomas išeivijos su Lietuva, mūsų lietuviškoje veikloje tesujungia mus visus stiprybe, ryžtu ir tikėjimu. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžiais: “Kalbėkime viena kalba”. Būkime vieningi, nes esame vienos motinos vaikai, ir mūsų išskirti niekas negali, nes mūsų visų tėvynė — LIETUVA.
■ Kard. Juozas Bernardin, Čikagos arkivyskupas, parašė laišką kardinolui Vincentui Sladkevičiui, pritardamas Lietuvos laisvės siekimui.
■ JAV Aukščiausiasis teismas atmetė abortų šalininkų reikalavimą, kad katalikų Bažnyčiai būtų atimtos nuo mokesčių atleidimo teisės, nes ji priešinasi abortų darymui.
■ Telšių vyskupas Antanas Vaičius, balandžio 25 d. būdamas Vašingtone, lankėsi Baltuosiuose Rūmuose ir Lietuvos reikalais kalbėjosi su aukštais pareigūnais. Buvo nuvykęs ir į JAV katalikų episkopato centrą, kur pasitarime dalyvavo ir keli spaudos atstovai.
■ Rumunijoje visoms penkios lotynų apeigų vyskupijoms popiežius paskyrė vyskupus. Taip pat paskyrė vyskupus ir visoms gausesnėms rytų apeigų katalikų vyskupijoms, kurios dabar atgavo savo teisinę padėtį.