“Ieškančiojo pėdsakai” — šviežias ir šviesus įnašas į dvasingą literatūrą lietuvių kalba. Autorius dvasingąjį pasaulį atveria kiekvienam, o rinkinio turinys, sveikai atsverdamas populiaraus religingumo nesąmoningas kryptis, išryškina krikščionio gyvenimo pobūdį. Tenka pabrėžti šešias šio kelio savybes: pats Dievas stengiasi žmogų pasiekti; ryšys su Dievu yra giliai asmeniškas; tikėjimas bręsta visą gyvenimą; Kristus pašaukia kiekvieną; krikščionis gyvena ne sau, o tam, kuris miręs ir prisikėlęs; Dievo ryšys su žmogumi — judrus.
Knygą paėmusiam, už kelių puslapių labai aišku, kad pavadinimo “pėdsakai” nėra Dievo ieškančio žmogaus, o Viešpaties žingsniai, artėjantys prie žmogaus, kaip anglų dvasingoje literatūroje ir religinėje poezijoje “Dangiškojo skaliko” eilės.
1. Vyraujančiojoje praktiškoje katalikybėje pabrėžiamos žmogaus pastangos su Dievu susijungti arba bent Viešpaties dėmesį bei palankumą kaip nors iššaukti, lyg, atidavęs savo Sūnų, Dievas žmogui būtų likęs abejingas ir tolimas: turime daugiau melstis, pasninkauti, atsikratyti ydų, vengti ar smerkti blogus žmones. Atrodytų, lyg tik nuo žmonių priklausytų ryšys su Dievu, ir žmogaus netobulos, klystkelingos pastangos beveik užtikrina to bendravimo su Tėvu nesėkmę. Kun. Trimako mąstymai grakščiai įperša mums nuotaiką ir tikrovę, kad suartėjimas yra abiejų veikėjų vaisius. Pats Dievas “traukia ir brangina”. Jėzus mokinį pašaukia, sudarydamas sąlygas silpnam žmogui atsiliepti į jo pirma tartąjį žodį ar judesį. Dievas ieško žmogaus, Kristus veikia.
2. Autorius paaiškina Jėzaus Draugijos steigėjo šv. Ignaco dvasinių lavybų veiksmingumą — mums, lietuviams, ir ši užuomina taikli, įvesdama į š.m. rugsėjo 27 prasidedantį šventojo 500 m. jubiliejų. Kai Dievo malonės paveiktas šv. Ignacas surašė įtakingąsias mintis, jis buvo pasaulietis, kaip ir šv. Pranciškus Asyžietis, pustūkstantį metų anksčiau savo ruožtu Bažnyčią sujudinęs. Bažnyčios labai kunigaikštiškais laikais šv. Ignacas sugebėjo išreikšti tiesą, kad Dievo ir Kristaus ryšys su žmogumi yra asmeniškas ir artimas, jaukus ir kiekvienam prieinamas sudėtingoje Bažnyčioje. Toks šiltas artumas dvelkia “Ieškančiojo pėdsakų” mintyse.
3. Garsiajame šv. Jono Evangelijos 9-tame skyriuje girdime apie akląjį, kuris pradėjo regėti, tai yra tikėti palaipsniui. Pamažėle atpažino ir pripažino Jėzų “geru žmogumi”; “mokytoju”, “pranašu”, o pagaliau “Viešpačiu”. Palyginimais ir išsireiškimais kun. Trimakas ši vyksmą dailiai išdėsto: šv. Petras iš “smėlio” tampa “Uola”, Dievas žmogaus ir žmogus Dievo ieško migloje”, neaiškume, “žmonės klausosi nesuprasdami”, “klausėsi savaip”, seka Kristų, nežinodami to sekimo sėkmės ir pasekmių. Kaip šv. Paulius rašo, “mūsų žinojimas yra dalinis”. Mums užtikrinama, kad labai krikščioniška yra gerai nesuprasti, ne visai aiškiai regėti, palaipsniui įsigilinti, priimti, klausti, abejoti ankstyvesnių įsitikinimu. Kodėl? Nes Dievo ryšys su mumis priklauso ne tik nuo mūsų pastangų ar ribotumo, bet ir nuo to, kuris mūsų ieško, mus seka, mus apgaubia, kaip sako šv. Patriko malda “iš priekio, už nugaros, iš abiejų šonų”.
4. Įprastinėje kalboje žodį “pašaukimas” esame pripratę taikyti kandidatams į vienuolyną ar seminariją, dvasininkams, retkarčiais mokytojui, slaugei ar dailininkui. Pastaraisiais metais vis labiau išryškėja mums, kad pašaukimas visiems krikščionims bendras ir kiekvienam krikščioniui savas. Knygos mąstymuose įsijaučiame, kad esame “pakviesti, išrinkti aukai”, kad Kristus, kviesdamas draugus anais laikais, pašaukia kiekvieną žmogų šiandien. Pašaukimas nėra katalikų Bažnyčios luomas, o kiekvieno krikščionio garbė. Kreipdamasis į žmogų, Dievas sudeda savo viltis kaip tėvas į vaikus, kurie išeina savo gyvenimo keliu. Kun. Trimakas taip gražiai pašaukimą apibrėžia, tai yra prisiimti Kristaus likimą, giliai žinoti bei suprasti, išgyventi.
5. Kaip briauna krikščionio pašaukime stovi priešingybė tarp “gyvenimo sau ir Kitam”, tarp “įsikabinęs į Jį” ir “įsikniautęs į save”. Knygos mąstymo pobūdis mums talkina persiimti Kristaus nuotaikomis savo aplinkoje, gyvenime, gyvenimo kryptimi. Beveik nejučiomis, nors ir labai sąmoningai palaipsniui mūsų dėmesio branduolys liejasi į Jėzų Kristų.
6. Jeigu mūsų aplinka ir kai kurių mąstytojų palikimas perša mums nepajudinamą ir nekintantį Dievą, atokiai nuo žmonijos įsikūrusį, tai šios knygos mąstymuose, kaip ir Evangelijoje, ryšys su Dievu yra judrus, veiklus, bręstantis. Nepakanka vadintis “kataliku” ar “krikščioniu” visiems laikams po Krikšto, Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo ar pilietinės brandos amžiumi, o esame pašaukti į nuolat bręstantį ryšį su Dievu Kristuje.
Ši knyga vertinga ir brangi Vakaruose, kuriuose mūsų dvasingumą veikia (bloga prasme) pasaulėjimas, ir Rytuose, kur dešimtmečiais nuvertinamas žmogus, krikščionybė ir katalikybė susiaurinta į labiau politines ar bažnytines vėžes. “Ieškančiojo pėdsakai” — puiki dovana sau ir kitam.
(Šios mintys remiasi labiausiai: “Paskui aną” [62 psl.], “Smėlis ir uola” [ 95 psl.] ir “Mokinys” [141 psl.].
Antanas Saulaitis, S.J.