DANUTĖ BINDOKIENĖ
Dar ne taip seniai viena populiariausių temų išeivijoje buvo jaunimo nulietuvėjimas— “Kas perims visuomeninę veiklą po mūsų, jeigu jaunimas nesidomi nieku, kas lietuviška?”
Ir atrodė, kad niūriausi vyresnios kartos būkštavimai tikrai pasitvirtina. Net ir optimistiškiausi veikėjai buvo pasiruošę statyti paminklą prarastajai išeivijos generacijai — jaunajai kartai, gimusiai ir augusiai ne Lietuvoje. Ji pernelyg greitai asimiliavosi svetimuose kraštuose (kurie iš tikrųjų nebuvo tokie svetimi, nes juose gimė ir augo), iš jų pasisavinusi ne tik kalbą ir kultūrą, bet ir visą gyvenimo sampratą.
Išeivijos sociologai ir psichologai, susidomėję šiuo reiškiniu, ne vieną rašomosios mašinėlės kaspinėlį sudėvėjo, keldami “prarastosios generacijos” klausimą ir beieškodami atsakymo. Tačiau bendra išvadų suma lietuviškajai veiklai
Žvilgsnis į centrinę arkikatedros navą nuo didžiojo altoriausJ. Grikienio nuotr.
už tėvynės ribų nepranašavo labai šviesios ateities: sklaidėsi lietuviškosios kolonijos, tuštėjo parapijų bažnyčios ir lituanistinių mokyklų klasės, leidyklų rūsiuose dūlėjo neišpirktų knygų tiražai ir nuolat trupėjo lietuviškų laikraščių prenumeratorių skaičius.
Rankų grąžymas ir niūrios pranašystės vis dažniau maišėsi su priekaištais ir kaltininkų ieškojimu. Kodėl taip greitai praradome savo jaunosios kartos lietuviškumą? Kaip po Antrojo pasaulinio karo naujos išeivių bangos persirito per Atlantą, čia atradome panašią situaciją, kuri ir mus pačius bemaž ištiko: senieji imigrantai tebelaikė save lietuviais, tebesibūrė apie lietuviškas parapijas, tebeskaitė spaudą gimtąja kalba, tačiau jų vaikai ir vaikaičiai buvo beveik visai ištirpę čionykštės kultūros katile. Naujuosius ateivius tas reiškinys stebino ir kartu kėlė baimę, ragindamas daugelį tvirtai pasižadėti, kad jų atžalyno neištiks toks likimas.
Nepraėjus nė dešimtmečiui nuo įsikūrimo užjūriuose, pradėjo pasigirsti balsai, kad ir naujieji ateiviai pradeda prarasti jaunąją kartą. Skirtumas tebuvo tas, kad nutautimo simptomai prasidėjo kur kas greičiau, negu senosios emigracijos ateivių tarpe. Ir nuo to laiko daug gražių žodžių prikalbėta ir prirašyta, daug kaltinimų papilta, dar daugiau pateikta “receptų” situacijai pataisyti.
Jeigu šiandien įdėmiau pažvelgsime į išeivijos lietuvių (sakykime, Šiaurės Amerikoje) gyvenimą ir veiklą, turbūt nustebsime: per visus tuos desperatiškų verkšlenimų metus apgailėjome ne tą “mirštantįjį” — mes nepraradome savo jauniausios kartos, o kaip tik tą, kuria visi pasitikėjome, t. y. viduriniąją (maždaug 45 — 60 metų amžiaus).
Po šį pavasarį įvykusių demonstracijų Vašingtone viena ten dalyvavusi čikagietė, paprašyta apsakyti savo įspūdžiais, tvirtai pareiškė:“Esu sužavėta lietuvišku jaunimu!” Ir ne ji viena žavisi bei stebisi mūsų jaunosios kartos entuziastiška veikla Lietuvos labui. Mes didžiuojamės studentais, jaunais profesionalais, mokslininkais ir šiaip jaunimu, kuris savo energiją ir brangų laiką be jokių rezervų aukoja Lietuvos laisvinimo darbams. Iš tikrųjų tai nustebino ne tik išeiviją, bet ir mūsų tautiečius tėvynėje. Kiek žinomų ir nežinomų jaunuolių talkininkauja Lietuvoje! Jiems užtenka ir kalbos mokėjimo, ir ištvermės, ir idealų tvirtumo, kad petys petin žygiuotų ir darbuotųsi su broliais ir seserimis tėvynėje. Tai mūsų geriausi ambasadoriai, išeivijos egzistencijos įprasminimas. Jeigu išeivija pajėgė ir sugebėjo išauginti tokią ryžtingą, pasiaukojančią jaunąją kartą, tai tie dešimtmečiai, praleisti svetimuose kraštuose, nebuvo veltui.
Žinoma, tuoj pasigirs balsų, kad tai tik saujelė iš visų mūsų tūkstančių ir šimtų tūkstančių išeivijoje. Didžioji dalis laikosi gana pasyviai arba yra visai abejinga Lietuvos reikalams. Ir taip, ir ne. Turbūt niekuomet žmonijos istorijoje nebuvo atvejų, kad visa bendruomenė kartu užsiangažuotų kuriam nors dideliam siekiui. Visuomet buvo ir bus tokių, kurie mieliau kuitinėjasi savo mažuose pasauliukuose, palikdami visuomeninius darbus “kažkam kitam”. Ne visi amerikiečiai pasisako už gamtos apsaugą, rūpinasi benamiais, sielojasi siaučiančiomis epidemijomis, rasine nelygybe ir t.t. Galbūt tai net ir gerai, nes juk čia nėra minios reikalai, o tvirtai apsisprendusių individualių vadovų veiklos sritis.
Grįžkime vėl prie lietuviškojo jaunimo.
Kas atsitiko, kad per tiek metų nepastebėjome tikrojo jo veido, o kalbėjome apie plyšius tarp kartų, apie nesutarimus lietuviškoje veikloje, apie jaunimo abejingumą ir nesijungimą į tą veiklą? Kodėl dabar taip staiga mūsų jaunimas sujudo ir užsiangažavo ištiesti pagalbos ranką ten, kur ji labiausiai reikalinga? Kol vyresnioji karta laikėsi (ir kai kuriais atvejais tebesilaiko) gana rezervuotai Lietuvos įvykių atžvilgiu, jaunimas šoko į darbą, visiškai neabejodamas ir nedelsdamas.
Galbūt atsakymas mums savaime peršasi: iki šiol lietuvių išeivių veikla reiškėsi kalbėjimu: svarstymai, ilgos kalbos, “iš tuščio į kiaurą” pilstymas nesibaigiančiuose posėdžiuose ir suvažiavimuose, ilgiausi straipsniai spaudoje. Visi tie dalykai ne jaunimui. Tai dar iš Europos atsineštinė senesniosios kartos mada, kuri jaunimui, įpratusiam prie greito čionykščio gyvenimo tempo, atrodė beprasmė ir nuobodi. Kai atsirado proga konkrečiai, apčiuopiamai padėti atbundančiai ir laisvėjančiai Lietuvai, į pirmąsias talkininkų gretas įsirikiavo lietuviškasis išeivijos jaunimas. Vadinasi, ta “prarastoji karta” tikrai nebuvo prarasta, o tik laikinai pasitraukusi nuo savosios bendruomenės užsiėmimų.
Didysis arkikatedros altorius J. Grikienio nuotr.
Tačiau, besidžiaugdami jaunosios kartos užsiangažavimu, negalime pamiršti, kad savo tarpe turime ir tikrai prarastąją generaciją. Tai mūsų vidurinioji karta, 45 — 60 metų amžiaus lietuviai. Iš tikrųjų ši karta neturėtų turėti jokios abejonės dėl savo kilmės: visi yra gimę Lietuvoje arba Vokietijos stovyklose ir į šį kraštą atvyko jau ūgtelėję. Jiems ir lietuvių kalba jokių ypatingų sunkumų nesudarė, nes šia kalba kalbėjo nuo mažens, o angliškai turėjo išmokti tik atvykę į užjūrį. Beveik visi šios kartos atstovai tuoj įsikabino į mokslus, šiuo metu neblogai įsikūrę, daugumas jau ir vaikus užauginę, vadinasi, nei finansiniai, nei šeimyniniai rūpesčiai neturėtų trukdyti stipriau pasireikšti lietuviškoje veikoje. Atrodo, kad, anot Antano Gustaičio, “viskas eina atbulai”. Tas išeivijos lietuvių sluoksnis, kurį su širdgėla buvome beveik “nurašę į nuostolius”, su didžiausiu entuziazmu užsiangažavo dirbti niekad nematytos tėvynės labui, o tie, į kuriuos dėjome nemaža vilčių saugiai įsitaisę priemiestinėse rezidencijose, tesirūpina savo asmeniškais reikalais.
Čia nesiruošiama siūlyti recepto, kaip atlietuvinti tuos “atskalūnus” ir įjungti į prasmingą lietuvišką veiklą. Žinoma, nereikia į viduriniąją kartą numoti ranka, kad nepakartotume tos pačios klaidos, kaip su savo jaunesniąja. Kas žino, kokią kortą istorija tebelaiko savo užantyje ir koks vaidmuo ateityje yra skirtas šiems lietuviams. Galbūt ateis laikas, kai ir ši mūsų bendruomenės dalis nusikrapštys voratinklius nuo blakstienų ir įsijungs į lietuvišką veiklą. Galbūt jų lietuviškąsias sąžines išbudins ne graudenimai ir priekaištai, o kaip tik gyvenamojo krašto spauda ir televizija, kuri diena iš dienos su dideliu dėmesiu reportuoja ir komentuoja įvykius Lietuvoje.
Tuo tarpu džiaukimės savo jaunosios kartos pastangomis, padėkime, skatinkime ir remkime (nepamiršdami ir įvertinti) jaunimo darbą.