(Suaugusiųjų konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)
DALIA STANIŠKIENĖ
Žinau, Tu nenustebsi, gavęs šį laišką, nes juk kalbuos su Tavim kasdien savo širdyje. Kalbuosi apie daug ką, apie viską. Ir neabejoju, kad Tu girdi ir išklausai, nes juk pats pasakei: “Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje” (Jono 14, 13).
Šiandien aš nutariau išsakyti Tau, Kristau, savo mintis ir jausmus apie tikėjimo ir lietuvybės įtaką mano gyvenimui. Kodėl Tau, o ne savo vyrui, dukteriai ar draugei? O todėl, kad kalbėdama Tau, turėsiu būti atvira ir nuoširdi, nes Tau meluoti neįmanoma; Tu juk jau žinai, kas mano širdy... Kodėl laišku? Nes laiškus rašyti labai mėgstu, ir laiškuose dažnai pasakoma daugiau, negu gyvu žodžiu. Skirtumas tik toks, kad, parašius vyrui, dukteriai ar draugei, ne visuomet sulauki atsakymo... O iš Tavęs, Viešpatie, vienokiu ar kitokiu būdu, anksčiau ar vėliau, atsakymas į visus mano klausimu ar rūpesčius visuomet ateina... jei tik aš atidarau savo akis, ausis ir širdį...
J. Grikienio nuotr. Arkikatedros atšventinimo mišios
Nei lietuvybės, nei savo krikščioniško tikėjimo, atėjusi į šį pasaulį, nepasirinkau. Gimiau lietuviškoj šeimoj, ir niekada nekilo abejonė, kad esu lietuvaitė. Buvau pakrikštyta ir nuo vaikystės dienų žinojau, kad esu krikščionė. O tačiau kažkur kažkada padariau sąmoningą nutarimą: ir lietuvybę, ir savo krikščionišką tikėjimą įgyvendinti — ne tik vardu, bet ir savo gyvenimu būti tikra lietuve ir tikra krikščione. Tai nebuvo ir nėra lengva; tai reikalavo ir tebereikalauja nuolatinių pastangų. Ilgainiui įsitikinau, kad tai vertybės, dėl kurių reikia ir verta kovoti, vargti ir nepasiduoti. Nes be lietuvybės mano gyvenimas būtų daug skurdesnis, o be tikėjimo išvis neįsivaizduoju gyvenimo; ir todėl kasdien už jį dėkoju. Kai pergyvendavau sunkias nusivylimo valandėles, kai atrodydavo, kad jau netesėsiu, kai lietuvybė ar tikėjimo įgyvendinimas momentui tapdavo lyg nepakeliama našta, vėl iš kažkur atsirasdavo viltis, entuziazmas ir naujas ryžtas. Šiandien žinau, Kristau, kad Tu man visada buvai tas nežinomas Kažkas, kuris mane vedė ir palaikė. Šiandien žinau, kad be Tavęs nebūčiau ištesėjus.
Užgimusi lietuviškoj šeimoj, galėjau nuo jos ir nutolti. Tačiau šeima man visada buvo lietuvybės puoselėtoja. Plačia prasme šeima man buvo ir giminės, kurie taip pat daug prisidėjo prie mano lietuviškumo. Vėliau dar ir lietuviškos mokyklos, organizacijų, lietuviškos aplinkos išeivijoj skatinama ir įtaigaujama tapau sąmoninga lietuvaite. Po karo, Vokietijoje, išeivių stovykloje gyvenant, augant ir lankant tik lietuvišką mokyklą, tai buvo natūralu ir nesunku. Amerikon atvykus, sąlygos pasunkėjo, gyvenimas tapo dvilypis: teko dalintis tarp lietuviškos ir amerikietiškos aplinkos, lankant kasdien amerikietišką, o tik šeštadieniais lietuvišką mokyklą. Tačiau visada buvo ir laiko, ir noro abiem, nes lietuvybė jau buvo giliai įaugusi į mano sielą, tai buvo jau integrali mano gyvenimo dalis. Lietuvybė išeivijoj man buvo tikra Dievo dovana: ji praturtino mano gyvenimą, praplėtė akiratį ir suteikė man daug progų būti geresniu žmogum, gaunančiu ne tik daug pasitenkinimo, bet ir džiaugsmo iš visos lietuviškos veiklos ir bendravimo su kitais lietuviais. Pamačiau, kad būti lietuvaite išeivijoj prasminga ir svarbu dar ir dėl pavergtos tautos, dėl likusių Tėvynėj giminių, artimųjų. Tai dar stipriau išgyvenau, augindama savus vaikus, kuriems tas vertybes šeimoj stengėmės perduoti žodžiu, paskatų ir pavyzdžiu bei sudarydami sąlygas jų lietuviškai veiklai, neretai reikalaujančiai aukos ir iš vaikų, ir iš tėvų. Koks didelis džiaugsmas ir atpildas už pastangas buvo, kai pamatėm, kad ir vaikai jaučiasi dvasiškai turtingesni, būdami lietuviai. Ne vienu atveju jų amerikiečiai draugai jiems nuoširdžiai pavydėdavo jų įvairaus ir įdomaus gyvenimo, surišto su lietuvybe: kelionių su dainų, šokių ar sporto grupėm, vasaros ir žiemos stovyklų, draugų ir draugių įvairiuos pasaulio kraštuos... Tada ir pastangos juos auklėjant, į lietuviškus darželius ir mokyklas vežiojant, nuo televizijos programų ar kitų užsiėmimų nutraukiant, tikrai pasirodė prasmingos ir ne veltui padėtos. Noriu tikėt, kad jiems ta lietuvybės dovana visada pasiliks brangi, ypač dabar, Tėvynei atgimstant ir ryšiui su kraštu taip sustiprėjus. Jų noras ir pastangos tą ryšį su tėvų žeme ir ten esančiais giminėm palaikyti, jų kelionės į tėvų gimtinę tą džiaugsmą dar padidina. Tada vėl pajuntu, kokia didelė dovana mano gyvenime lietuvybė, kurią taip lengvai galėjau atmest ir nueit su stipria, kadais Amerikon atvykus, dar svetimo, bet taip svetingo ir mielo krašto srove... Šiandien galiu taip pat džiaugtis, kad ir to svetingo krašto dvasinių turtų nepaneigiau nei sau, nei savo vaikams, kol puoselėjau ir savo, ir jų širdyse lietuvišką liepsnelę...
Žinau, mano Kristau, kad tikėjimas yra didžiausia dovana ir kad už ją kasdien reikia dėkoti. Krikšto vandens ir žodžių neprisimenu, tačiau prisiminimuose iškyla mišios ir Pirmoji Šv. Komunija mažo Lietuvos miestelio bažnyčioj, kur ankstyvais rytais susitikdavau Tave. Žvelgdama atgal, manau, kad turbūt jau ten prasidėjo mano sąmoningo tikėjimo kelias, atvedęs iki šių dienų. Šiandien matau, kiek daug pastangų reikėjo padėt tą tikėjimą kasdien puoselėjant, kad jis būtų gyvas, kad mano kasdienybę ne tik lengvintų ir puoštų, bet ir įprasmintų.
Balzakas pasakė, kad “tikėti reiškia gyventi”, o Tolstojus tikėjimą vadino gyvenimo jėga. Tikėjimą neįmanoma apibūdinti; jį reikia išgyventi; ir ne tik išgyventi širdy, bet įgyvendinti. Daug knygų parašyta apie tikėjimą ir jo svarbą. Nemažai jų parašyta ir apie lietuvybę. Tos mintys geros ir reikalingos. Tačiau tik jas paskaičius dar nesi nei geresnis krikščionis, nei didesnis lietuvis. Mūsų kasdienis gyvenimas ir tai, kiek mes parodom meilės vienas kitam savo kasdienybėj, yra tiksliausias mūsų tikėjimo matas. Juk ir Tu, Kristau, atėjai tik vienam tikslui: įgyvendinti Dievo Meilę žmogui.
Tikėdama, kad meilė žmogui yra svarbiausia, nesutinku su tais, kurie nutautimą vadina “nuodėme”. Labai skaudu, kai žmogus atsisako savo tautos: mūsų tiek maža, todėl kiekvienas esame svarbus ir labai reikalingas. Tačiau prarasti tikėjimą — nepalyginamai didesnė tragedija, nes be tikėjimo nėra išganymo. Be tikėjimo ir visas gyvenimas, ir pati lietuvybė praranda prasmę... Antra vertus, yra pavyzdžių, kad turint stiprų tikėjimą, nuoširdžiai išgyvenant savo krikščionybę, ir lietuvybė yra matoma kaip didelė vertybė. Stiprus krikščioniškas tikėjimas, jei tvirtai įgyvendinamas, skatina sąžiningai atlikt ir savo pareigas lietuvybei, ir neleidžia atitrūkt nuo savo lietuviško kamieno. Juk tie, kurie didžiuojamės esą lietuviai, tikime, kad Jo valia esame užgimę lietuviškoj šeimoj.
Todėl jei iškyla konfliktas tarp pasirinkimo savo tautybės ar tikėjimo (pavyzdžiui, vedybų atveju), tikėjimas neabejotinai turėtų užimti pirmą vietą. Keistas ir nesuprantamas man galvojimas, kai išgirsti: kad ir ne bažnyčioj, kad tik su lietuvaite susituoktų... Kad ir be tikėjimo, bet štai už lietuvio ištekėjo!..
Aš manau, Kristau, kad klysta tie, kurie taip galvoja. Tų dviejų vertybų — lietuvybės ir tikėjimo — išvis negalima padėt ant vienų svarstyklių! Abi didelės vertybės, tačiau visai nepalyginamos!
Jei šiandien manęs paklaustum, Kristau, kas man gyvenime daugiausia įtakos padarė tapti tokia, kokia esu, nedvejodama atsakyčiau: tikėjimas! Bet taip pat nedvejodama pripažinčiau, kad lietuvybė man buvo ir yra — nepakeičiama ir labai brangi!
Tikėjimas į Tave, Kristau, padaro mane jautresne ir savo lietuviškai kilmei. Juk ir Tu buvai dalis tautos, ir Tu savuosius mylėjai. Tikėjimas man sako mylėti, kas gera, gražu ir tauru. Matau aš savo tautos silpnybes, nupuolimus, tamsiąsias puses. Bet taip pat matau joje daug gėrio, grožio, kilnumo — vertybių, kurios man, kaip krikščionei, yra nepakeičiamos.
Savo tikėjime kasdien patiriu daug džiaugsmo ir tuo patirtu džiaugsmu, ta išgyvenama meile Tau, Kristau, noriu dalintis su kitais. Panašiai jaučiuosi ir lietuvybės atžvilgiu: apsisprenžiau likti ir būti lietuve ne tik dėl to, kad esu savo tautai reikalinga, bet ir todėl, kad gera būti lietuve, kad lietuvybėj randu ir savo dvasiai daug peno. Šiuo džiaugsmu ir entuziazmu, šia meile lietuviškom vertybėm bandydama dalintis su kitais — savo vaikais, organizacijoj ar su lituanistinės mokyklos mokiniais — siekiau, kad tai nebūtų jiems tik žodžiai, kad ir jie tą meilę pajustų ir išgyventų. Žinojau, kad tik su džiaugsmu išgyventa ta vertybė paliks jiems sava ir nepamainoma. Juk ir aš tą patį išgyvenau, kai tie, kurie manyje skatino tikėjimą ir lietuviškumą, dalinosi su manim savo patirtim ir išgyvenimais. Dalinosi... Ne pamokslai (nors jie ir buvo puikūs), o pasidalinimas sava patirtim mane uždegė ir dar vis tebežavi ir šiandien.
Gal per ilgai Tave varginu šiuo laišku, Kristau. Atleisk, bet nemoku rašyt trumpų laiškų tiems, kuriuos myliu. O Tu, būdamas tobula Meilė, gerai mane supranti, kaip joks žmogus negali suprasti. Kalbėdama dabar su Tavim, bandau suvokti, kur pagaliau susitinka tikėjimas ir lietuvybė... Prieš akis man iškyla daug pavyzdžių iš mūsų lietuviškos kasdienybės: Sadūnaitė, Cidzikas, kiti badautojai, visi tie Kronikoje skaityti vardai ir tūkstančiai nežinomų, kurių kaulus parvežė iš Sibiro taigų į savąją Lietuvos žemelę bent palaidot... Tiek daug tikėjimo pavyzdžių ir taip “arti namų”! Jie drįso kovoti už savo tautą ir mirti už savo tikėjimą. Tai tie, kurie teismuos lietuvišku žodžiu sakė, kad DIEVAS YRA MŪSŲ PRIEGLAUDA IR STIPRYBĖ!
Šoninė arkikatedros nava J. Grikienio nuotr.
Mano širdis pilna neišsakomo dėkingumo Tau, Kristau, už jų tikėjimo pavyzdį, parodytą savo gyvenimu. Tu buvai ir esi su jais visais; būk ir su manimi mano lietuviškoj maldoj ir Tavo Meilėje...